Dievas nusprendė pranešti Gerąją Naujieną per įsikūnijimą - gimė Kristus. Jis iš anksto siuntė pranašus, kad šie paskelbtų apie Mesijo atėjimą, angelui pavedė paskelbti, kad mergelė pagimdys kūdikį. Jis įžiebė naują žvaigždę danguje, kad ši nukreiptų išminčius iš Rytų, ir siuntė angelų chorą, kad angelai praneštų apie Kristaus gimimą laukuose gyvulius ganiusiems piemenims. Dievas sužadino pranašę Oną, kad ši kūdikėlio apipjaustymo dieną taip pat skelbtų apie Mesijo gimimą.
Nors Kristus gimė tvartelyje ir buvo paguldytas ėdžiose, Jo gimimas nebuvo tylus ir neliko nepastebėtas.
Priešingai yra su Jo prisikėlimu. Taip, angelai nuritino akmenį nuo Jėzaus kapo, bet šis nepaprastas stebuklas įvyko be jokios pompastikos, nebuvo jokių iškilmių: angelai danguje negiedojo himnų, Rytuose nepasirodė jokia žvaigždė, išminčiai neišsiruošė į kelionę, jokia pranašė nepaskelbė Gerosios Naujienos. Per 40 dienų prisikėlęs Kristus tai vienur, tai kitur pasirodydavo savo pasekėjams, o po to tyliai įžengė į dangų.
Stebina ir sukrečia tai, kad Jo pasekėjai Jo neatpažindavo, nors Dievas jiems pasirodydavo ir apsireikšdavo įvairiausiais būdais.
Marija Magdalietė verkė sėdėdama prie tuščio kapo, kai buvo pašaukta vardu. Ji neatpažino Kristaus, pagalvojo, jog tai - sodininkas.
Dešimt Jo mokinių nuliūdę ir kamuojami baimės buvo susirinkę kambaryje, bet kai jiems pasirodė Kristus, jie Jo nepažino, manė, jog tai - šmėkla. Reikėjo, kad Jis atneštų jiems ramybę, - tik tada jie pažino Jėzų.
Du keliautojai kelyje į Emausą ėjo kartu su Jėzumi ir visą kelią eidami iki miesto kalbėjo su Juo apie tai, kas buvo įvykę, bet atpažino Jėzų tik tada, kai Jis, sėdėdamas drauge su jais prie stalo, paėmė duoną ir ją palaimino. Tik tada jų akys atsivėrė. Prieš tai jie manė, jog tai tik paprastas, išprusęs keliautojas.
Nuolatos abejojantis Tomas norėjo įkišti savo pirštus į vinių padarytas žaizdas Jo rankose, kai Jis buvo prikaltas prie kryžiaus, ir paliesti pradurtą Jo šoną. Jog mato prieš save Kristų jis patikėjo tik tada, kai Kristus į jį kreipėsi: Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis - būk tikintis (Jn 20, 25-27). Iki tol Tomas manė, jog jį nori apgauti.
Petras, mįslinga bažny-čios uola, atpažino Kristų tik po to, kai, Petrui su kitais žvejojant ežere, Jis liepė užmesti tinklus į dešinę nuo valties, ir mokiniai pagavo tiek žuvies, kad vos beįstengė patraukti. Po to Petras turėjo išlaikyti trigubą išmėginimą: įrodyti, kad jis iš tikrųjų tiki prisikėlusiu Viešpačiu, kurio neseniai buvo išsigynęs. Jėzus jo klausė: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane? Ar myli mane? Ar myli mane?"
Taigi, skaitydami evangelijas matome, jog Kristus po prisikėlimo apsireiškė penkiais skirtingais būdais:
- pašaukdamas vardu;
- atnešdamas ramybę;
- pakartojęs sakramentu virtusį veiksmą;
- per fizinį susilietimą;
- padarydamas stebuklą ir užkalbinęs.
Čia aš įžvelgiu psichologijos ir mokslo, tiriančio bažnyčios reikšmę ir esmę, užuomazgas.
Kaip Kristus apsireiškia mums?
Šios istorijos ir susitikimai su prisikėlusiu Kristumi evangelijose užrašyti iš dalies tam, kad paguostų mus. Mes visi esame šiek tiek panašūs į Mariją Magdalietę: kai alpstame iš skausmo ir sielvarto, mums reikia išgirsti Dievo kvietimą - tik tai gali mus paguosti.
Visi šiek tiek esame panašūs ir į keliavusius į Emausą: mes kalbame apie dieviškus dalykus, bet regime Dievą tik didingų sakramentų paprastume.
Savyje galime atrasti ir sutrikusių mokinių bruožų: kartais mūsų tikėjimas pastato mus į pavojų, mus apima baimė ir mums reikia, kad Dievas „įpūstų" mums savo ramybės.
Šiek tiek esame panašūs ir į Tomą: būna gyvenime akimirkų, kai mus užvaldo abejonės ir skepticizmas, - tuomet mums reikia Dievo prisilietimo, - tik Jis gali mus sustiprinti ir atnešti užtikrintumą.
Na ir visi mes, pažvelgę į save, galime atpažinti ir Petrą: kartkartėmis mes išsižadame savojo Viešpaties, ir mums reikia stebuklo, kuris primintų Viešpaties didybę, arba dieviško pokalbio, kuris paskatintų mus be baimės išpažinti savo tikėjimą.
Evangelijų pasakojimai apie prisikėlusį Kristų „sugauna" mus skirtingais gyvenimo etapais ir patikina, kad Dievas gali ateiti pas mus įvairiais būdais: numalšindamas mūsų skausmą, baimę, abejones, išsiblaškymą ir išdidumą.
Kaip Kristus apsireiškia bažnyčioje?
Šios istorijos evangelijose minimos ir bendram mūsų visų ugdymui, kad padėtų mums priimti ir branginti tuos skirtingus būdus, kuriais Kristus apsireiškia ir bažnyčioje.
Kristų galima patirti skirtingų susirinkimų metu - Jam nėra svarbi forma. Ir atsakyti Jam tiek asmeniškai, tiek kolektyviai galime labai skirtingai. Kai kurie žmonės yra pašaukiami vardu, kiti patiria Šventosios Dvasios dvelksmą ir Dievo prisilietimą. Dar kiti patiria stebuklą ar mato Dievą sakramentuose.
Bet koks Dievo įsikišimas, susidūrimas su Dievu ir su Juo išgyventa patirtis sukuria savo liturgiją, išpažinimo tradiciją, tikėjimą ir katekizmą.
Vienos tradicijos prieš patvirtinant narystę pabrėžia asmeninį pašaukimą, atgimimo momentą. Kitiems svarbiau įvykis ar dieviškas regėjimas (vizija). Treti daugiau dėmesio skiria tarnavimui prie altoriaus ir eucharistijos šventimui, prisimenant Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Ir visi šie būdai, norint tarnauti Dievui ir švęsti Jo prisikėlimą, yra tinkami, visi jie padeda suprasti, kas gi iš tikrųjų yra bažnyčia.
Evangelijų istorijos, aprašančios Kalėdas ir Velykas, primena mums apie svarbiausią - vienybę Kristuje bei apie tą daugybę būdų, kaip Dievas apsireiškia žmonėms, ir kaip skirtingai žmonės priima, pažįsta Kristų.
Iš „Christianity Today" (2007 m. balandis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
