Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus sušuko garsiu balsu: "Eli, Eli, lema sabachtani?", tai reiškia: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!"
Kai kurie iš ten stovėjusiųjų, tai išgirdę, sakė: "Jis šaukiasi Elijo". Ir tuoj vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją rūgštaus vyno, užmovė ant nendrės ir padavė Jam gerti. Kiti kalbėjo: "Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas Jo išgelbėti".
Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią. Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė. Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė (Mt 27, 45-53).
Pažvelkime į porą šioje Rašto ištraukoje paminėtų stebuklų.
I. Antgamtinė tamsa
Paprastai apie tamsą, užklupusią kraštą Kristaus nukryžiavimo dieną nuo 12 iki 15 val., Šventojo Rašto komentatoriai kalba labai nedaug, tačiau verta į tai pažiūrėti atidžiau, nes ji prasminga ne tik dėl Kristaus kryžiaus, bet ir todėl, kad visame Šventajame Rašte - nuo Pradžios knygos 1 pirmo skyriaus 2 eilutės iki pat Apreiškimo knygos 16 skyriaus 10 eilutės - tamsa yra svarbi sąvoka. Apie tamsą ir šviesą Rašte kalbama apie 390 kartų (per 160 kartų - apie tamsą ir 229 kartus - apie šviesą). Prasmingas ir Pradžios knygoje paminėtas įvykis, jog pirmiausiai Dievas sukūrė šviesą ir atskyrė tamsą.
Šio stebuklo kontekstas
Buvo pasibaigę jau šeši teismai (trys žydų ir trys romėnų). Kristus buvo neteisingai pasmerktas ir kartu su dviem vagimis atiduotas romėnų kareiviams nukryžiuoti. Žydų minios spaudimui pasidavęs Pilotas paleido garsų kalinį Barabą, ir nukryžiuoti liepė Jėzų - visa tai atitinka pranašystes apie Kristų, kaip nekaltą Dievo Avinėlį, užimantį kaltojo vietą.
Trečią valandą (t.y. 9 val. ryto) Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus. Tuo metu vyko daugybė prieštaringų įvykių: piktadariai dalijosi Jo drabužius, metė burtus dėl Jo besiūlio apsiausto, stebėdami ant kryžiaus dėl jų ir dėl viso pasaulio nuodėmių kabantį Viešpatį, jie tyčiojosi, kraipė galvas ir Jį įžeidinėjo.
Tai buvo įtemptos valandos ir Gelbėtojui - valandos, kurias Jis praleido visiškai kitaip nei Jo priešai. Nors Jis siaubingai kentėjo nuo žmonių rankų, Jo dėmesys buvo nukreiptas į kitus, ne į save. Per šias pirmąsias tris šviesos valandas Jis ištarė tris sakinius.
Pirmieji ant kryžiaus Kristaus ištarti žodžiai
Nukryžiuotas Kristus garsiai užtarė tuos, kurie jį nukryžiavo, vėl ir vėl, kaip teigia originalus graikiškas tekstas, kartodamas: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro" (Lk 23, 34). Vien šiuos žodžius galime vertinti kaip kryžiaus stebuklą, įrodantį Gelbėtojo išskirtinumą.
Žydai siekdavo keršto akis už akį. Romėnai turėjo keršto dievą. Jie kartu prikalė Jį prie kryžiaus. Jie spjaudė, mušė, siuntė prieš Jį melagingus kaltintojus, tyčiojosi iš Jo ir daužė per veidą taip, kad, anot Izaijo, Jo veidas buvo neatpažįstamai subjaurotas (Iz 52, 14). Tačiau Kristus meldė: „Tėve, atleisk jiems". Atkreipkite dėmesį, jog Jis nesakė: „Tėve, atleisk man", - Jis buvo be nuodėmės, be kaltės, tyras: Jis nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos (1 Pt 2, 22). Jis ištarė: „Atleisk jiems".
Kristus žinojo savo misiją ir tikslą - Jis atėjo mirti dėl jų nuodėmių, kad jiems (taip pat tau ir man) būtų atleista. Tai buvo prašymas jų nuodėmes perkelti ant Jo. Kristus buvo ten, kad prisiimtų jų ir mūsų skolas. Jis buvo nukryžiuotas, kad mirdamas sumokėtų už moralines žmonijos nuodėmės (Iz 53, 4-6). Iš tikrųjų ant kryžiaus Jį užkėlė ne tik romėnai ir žydai, bet pasaulio nuodėmė - tavo ir mano nuodėmė.
Antrasis Kristaus ištartas sakinys
Kai Kristus kabėdamas ant kryžiaus prabilo antrąjį kartą, Jis asmeniškai pasirūpino mirštančiu vagimi: Jis išklausė jo šauksmą ir atsakydamas užtikrino jam išgelbėjimą - išgelbėjimą, kurį Jis išpirko. Tam šalia kabėjusiam plėšikui Jis pasakė: Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje (Lk 23, 43).
Trečiasis Kristaus kreipimasis
Trečiąjį kartą Kristus prabyla pastebėjęs savo mylimą motiną bei mokinį - Jis pavedė Jonui ja pasirūpinti (Jn 19, 25-27). Taip Jis išreiškė savo paskutinę valią ir testamentą, - Jis vėl galvojo apie tave ir mane.
Atkreipkite dėmesį, jog Kristus kreipėsi į Mariją, pavadindamas ją ne „motina", bet paprastai - „moterie". Taip Jis sugriovė bet kokį pamatą laikyti Mariją antruoju tarpininku tarp Dievo ir žmogaus - Dangaus Karaliene. Ji buvo Jo, kaip žmogaus, motina, tačiau stovėdama priešais Jį, kabantį ant kryžiaus, ji buvo tik moteris, kuri, norėdama būti išgelbėta, kaip ir bet kuris kitas žmogus turėjo tikėti Juo.
Pirmosios trys valandos buvo neapykantos, atmetimo, patyčių ir žiaurumo valandos, tačiau tai buvo ir meilės, užtarimo bei gailestingumo valandos.
Tamsa ir tyla
Buvo vidurdienis, aukštai danguje ritinėjosi saulė, bet netikėtai žemę apgaubė aklina tamsa, lydima niūrios tylos: Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje pasidarė tamsu, ir taip buvo iki devintos valandos. Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau (Lk 23, 44-45).
Pačiu šviesiausiu dienos metu žemę apgaubė tamsa. Čia pavartotas laikas rodo, jog įvykis buvo staigus ir netikėtas: užtemo ne palaipsniui, bet staiga, tarsi kas būtų išjungęs šviesą... Nežinome, ar tuo momentu tamsa buvo apgaubusi visą žemės rutulį, tačiau žinome, jog tamsa mažų mažiausiai gaubė visą Palestiną. Čia pavartotas graikų kalbos žodis, kuris gali reikšti žemę, regioną ar šalį.
Ar galite įsivaizduoti šią sceną? Kokia tuo metu vyravo nuotaika? Gal piktos pašaipos, galvų lingavimai ir patyčios liovėsi, liko tik siaubas, nuostaba, šokas, baimė, nežinomybė ir neramus stebėtojų šnabždesys?
Įsiklausykime į pranašo Samuelio žodžius: Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą (1 Sam 2, 9-10).
Ar galite įsivaizduoti šio netikėto užtemimo metu siautėjusios dvasinės tamsos poveikį?
Štai, kas rašoma Jobo knygoje: Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais. Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį (Job 5, 13-14).
Tamsos šaltinis ir priežastis
Iš kur toji tamsa atsirado? Kodėl staiga viskas aptemo? Aptarkime keletą prielaidų.
1) Prasidėjo saulės užtemimas? Kristus buvo nukryžiuotas ruošiantis švęsti Paschą. Tuo metu naktimis švietė mėnulio pilnatis. Mano turimomis žiniomis, saulės užtemimas tuo metu buvo neįmanomas. Saulės užtemimas niekada neprasideda netikėtai, kaip kad buvo šiuo atveju, be to, saulės užtemimas trunka tik kelias minutes - niekada nesitęsia tris valandas.
2) Nepaprastas gamtos reiškinys? Ar galėjo ši tamsa būti susijusi su žemės drebėjimu ar vulkano išsiveržimu? Galbūt, bet tikriausiai ne. Ši tamsa apgaubė visą žemę ir tai įvyko staiga. Taip pat paminėta, kad žemės drebėjimas įvyko ne prieš šį įvykį, bet po jo.
3) Gal tai buvo staiga atslinkę tiršti debesys arba labai stipri smėlio audra? Greičiausiai ne, nes tai įvyko nepaprastai staigiai.
4) Ar tai buvo Dievo įsikišimas? Vienintelis tinkamas atsakymas, manau, jog tai buvo antgamtinis saulės užtemimas arba ženklas iš aukštybių. Tai galėjo padaryti pats Kūrėjas, kuris sukūrė saulę, mėnulį, žvaigždes ir kitas planetas. Čia įsikišo Dievas. Tai buvo stebuklas, kurio mes negalime iki galo suprasti, tik turime liudijimą, jog taip tikrai buvo.
Ši staigi tamsa buvo simbolinis Dievo veiksmas. Juk visame Šventajame Rašte Dievas vartoja tamsą kaip priemonę apreikšti nusidėjusiam žmogui tam tikrą tiesą (žr. Pr 15, 12-18; Iš 10, 21-22; 20, 21; Joz 24, 7; Įst 4, 10-11; 5, 22; Pat 4, 19; Jl 2, 2; Am 5, 20, Saf 1, 15; Mt 8, 12; 25, 30).
Įvykių aprašymo patikimumas
Kadangi nepanašu, jog tai buvo koks nors natūralus gamtos reiškinys, prieš pradėdami aiškintis jo reikšmingumą, keletą žodžių turėtume pasakyti apie šio įvykio patikimumą.
Biblija tikinčiam žmogui klausimų dėl Šventojo Rašto patikimumo nekyla. Kitiems tai nuostabus liudijimas apie unikalumą ir neįtikimą Raštų tikslumą, kurį patvirtina ir šie įrašai.
Šį įvykį aprašo net 3 evangelistai: Lukas, Matas bei Morkus. Lukas sako, jog rašydamas evangeliją, jis „viską rūpestingai ištyrė". Lukas ir Matas, o galbūt ir Morkus, tada buvo Palestinoje: tuo metu jie buvo toje vietoje, matė tamsą ir kalbėjo tiems, kurie taip pat ją matė.
Jeigu ir šitų liudininkų kam nors nepakanka, pažiūrėkime, ką antrajame amžiuje jam prieštaraujantiems rašė didis bažnyčios istorikas bei tikėjimo gynėjas Tertulianas: „Tuo momentu, kai Kristus mirė, šviesa pasitraukė ir žemė vidurdienį aptemo. Šis stebuklas užrašytas ir jūsų pačių (kalbama pagonims - aut. past.) metraščiuose, kurie iki šių dienų yra išsaugoti jūsų archyvuose".
Žemę apgaubusi tamsa nebuvo normalus gamtos reiškinys ar gamtos išdaiga. Jėzus, Dievo Sūnus, Dievas - Žmogus mirė už žmonių nuodėmes ir Dievas dramatiškai tai paskelbė pasauliui. Jėzus kabojo tarp dangaus ir žemės - kaip tiltas, jungiantis viena ir kita, - ir staiga žemę apgaubė tamsa. Šis stebuklas buvo antgamtinis Dievo veiksmas, patvirtinantis įvykių autentiškumą ir paaiškinantis Dievo Sūnaus mirtį pasauliui.
Tamsos reikšmė ir prasmė
Tai atskleidė Kristaus charakterį ir paaiškino Jo misiją bei mirtį. Kristus kalbėjo žmonėms, jog Jis atėjo išgelbėti jų iš jų nuodėmių, bet jie įsižeidė. Kai Jis sakė: „Aš esu Dievo Sūnus", jie ruošėsi užmėtyti Jį akmenimis.
Anksčiau jie prašė: „Parodyk mums ženklą iš dangaus". Tai ir buvo jiems ženklas. Netrukus tarsi aidas nuaidėjo ir kiti ženklai, patvirtinantys pasauliui šio istorinio įvykio svarbą.
Netoliese stovėjęs romėnų šimtininkas staiga suprato, kas vyksta. Stebėdamas visa tai, jis sušuko: „Iš tiesų tai buvo Dievo Sūnus! Šis žmogus tikrai buvo nekaltas!"
Tamsos palydėta Kristaus kančia patvirtino, jog Jėzus Kristus buvo be nuodėmės, todėl buvo tinkamas prisiimti mūsų nuodėmes bei išlaisvinti mus iš dvasinės tamsos: Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti, - nes buvo sukilę prieš Dievo žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo patarimą, todėl Jis pažemino vargu jų širdis, - krito, ir niekas jiems nepadėjo. Varge jie šaukėsi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbėjo. Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius (Ps 107, 10-14). Tačiau, kad tai padarytų, Dievas turėjo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje susidurti su pražūties tamsa mūsų vietoje.
• Šis antgamtinis reiškinys patvirtino Jėzaus, kaip asmens, ir Jo mirties svarbą. Jis mirė, kad išgelbėtų žmones iš nuodėmės ir sutaikytų juos su Dievu. Ar galėjo būti kas nors svarbesnio už tai?
• Taip buvo atskirtas Dievo šventumas ir nuodėmė. Kaip skelbė pranašas Izaijas, Kristus buvo teisėtai Dievo kankinamas: šventas Dievas nusisuko nuo savo Sūnaus teisine, ne giminystės prasme, ir išliejo ant Kristaus, kuris buvo ten mūsų vietoje, prisiėmęs bausmę už mus, savo dieviško teisingumo rūstybę.
Tą akimirką, kai Kristus prisiėmė mūsų nuodėmes, Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia turėjo nusigręžti nuo kenčiančio Gelbėtojo. Žemę apgaubusi tamsa parodė, jog:
1) tyros Dievo akys negali pakelti nuodėmės (Hab 1, 13);
2) Kristus buvo Dievo nubaustas, nes Dievas yra šventas, o žmogus - nuodėmingas (Iz 53, 4-6);
3) Kristus kaip žmogaus pakaitalas prisiėmė visos žmonijos nuodėmes (Iz 53, 10-12).
Tačiau tai nereiškia, jog Tėvas visiškai paliko Kristų. Ne, Tėvas išklausė Jo maldas ir išlaisvino savo Sūnų. Tačiau laikinai žemę apgaubusi tamsa kalbėjo apie tai, jog pasaulio nuodėmės atskyrė Kristų nuo Dievo, kad Jis buvo kankinamas vietoje mūsų, nes Jis prisiėmė mūsų nuodėmes.
• Užklupusi tamsa pranašavo apie netikinčiųjų laukiančią pražūtį: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. <...> Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi - gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Jn 3, 16-18. 36).
O Izaijo ir Sofonijo pranašystėse konkrečiai minima ateinanti tamsos diena - Teismas: Artėja Viešpaties diena, žiauri ir pilna rūstybės bei keršto, kad paverstų žemę tyrlaukiais ir sunaikintų jos nusidėjėlius. Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai nebešvies, saulė, tik patekėjus, aptems ir mėnulis nebešvies. Aš bausiu pasaulį dėl jo piktybės, nedorėlius - dėl jų kalčių. Aš sustabdysiu puikuolių pasipūtimą ir pažeminsiu baisiųjų išdidumą (Iz 13, 9-11; Sof 1, 15).
Tamsos įvaizdis Biblijoje vartojamas ir kalbant apie Paskutiniojo Teismo dieną, kai visi netikintieji bus įmesti į tamsybes, dėl to, jog atmetė Kristų: O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas (Mt 8, 12).
• Užėjusi tamsa paslėpė Kristaus kentėjimus nuo žmonių akių. Žmonėms nederėjo matyti Sūnaus sunkiausių kentėjimų valandą, kai ant Jo buvo uždėtos pasaulio nuodėmės.
Pamąstykite apie savo nuodėmes: nesantuokinius santykius, išdidumą, apkalbas, neapykantą, melą, abejingumą ar pernelyg didelį pasitenkinimą tuo, ką jau esate pasiekę, neištikimybę, sukilimą, ir t.t. Tą tamsią valandą mūsų nuodėmes Dievas uždėjo ant Kristaus. Tuo metu Jis nešė mūsų visų kaltes.
Žmonės tegirdėjo garsų šauksmą: „Eli, Eli..." (Mt 27, 46). Ar būtent tą akimirką mūsų nuodėmės buvo uždėtos ant Kristaus? Ar Jis šaukė todėl, kad nebegalėjo pakelti mūsų nuodėmių bei dvasinio atskyrimo nuo Dievo ir maldavo išlaisvinimo? Atsakymų į šiuos klausimus mes nežinome, tačiau žinome, jog tomis tamsos valandomis Kristus nešė mūsų kaltes ir Jo šauksmas patvirtino, kad Jis visiškai pasitiki Tėvu. Jo tikėjimą, kad Tėvas Jį išgelbės, atspindi kreipinys: „Mano Dieve, mano Dieve".
• Tai buvo tinkamas simbolis parodyti žmogaus sielos tamsą. Kai Kristų norėjo suimti, religiniams vadovams Jis sakė: „Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia" (Lk 22, 53); Nedorėlių kelias yra kaip tamsa, jie nežino, kur jie suklups (Pat 4, 19).
Kristus atėjo į pasaulį kaip šviesa, kad apšviestų kiekvieną žmogų, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Jn 3, 19) ir Jį atmetė.
Norėdami neteisingai apkaltinti ir rasti priežastį nužudyti Kristų, du teismus žydai surengė nakties metu, nors tai pagal jų įstatymą buvo neteisėta. Būdamas Šviesa, Jis atskleidė jų tamsą.
Ankstų rytą buvo surengtas dar vienas teismas, kad visa tai būtų įteisinta. Tada prasidėjo romėnų teismas - dar viena teisingumo parodija. Po to sekė pirmosios valandos ant kryžiaus dienos šviesoje su patyčiomis ir įžeidinėjimais - šie veiksmai atskleidė žmogaus sielos tamsą. Būtent dėl to Dievas ir atsiuntė į žemę savo Sūnų. Tada netikėtai žemę užgulusi tamsa tarsi iliustravo tai, dėl ko Kristus turėjo būti nukryžiuotas.
Apibendrinimui
Psalmių autorius rašė: Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius (Ps 107, 14). Dorajam šviesa nušvinta tamsoje, jis yra maloningas, kupinas gailestingumo ir teisus (Ps 112, 4).
Tamsa ne tik simbolizuoja žmogaus nuodėmę, jo sielos tamsą ir Dievo rūstybę nuodėmės atžvilgiu, bet ir dramatiškai atskleidžia Dievo meilę, kai Jis suvereniai veikia istorijoje, kad išvaduotų mus iš šėtono karalystės tamsos, nuodėmės bei mirties valdžios.
Kaip staiga viską apgaubė tamsa, taip staiga tamsą išsklaidė dienos šviesa ir Kristus vėl prabilo. Jis pasakė: „Tetelesthai", kas reiškia „Atlikta!". Jis galėjo tai pasakyti, nes tomis tamsos valandomis žmogus buvo atpirktas - kartą ir visiems laikams.
Įdomu, jog šis žodis buvo vartojamas papiruse, kuriame sūnus praneša savo tėvui, jog darbas, kurį jis siuntė jį atlikti, buvo padarytas, užbaigtas. Tai reiškia: „Misija užbaigta!"
Tada, sušukdamas paskutinį kartą, Kristus ištarė: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo Dvasią". Viešpats laisvai, savo valia atidavė savo dvasią ir mirė (Mt 27, 50).
Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė (Jn 1, 4-5). Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje (Jn 12, 46).
Kai pakeliui į Damaską atsivertė Paulius, Viešpats pasakė, jog apsireiškė jam dėl pražuvusio pasaulio žmonių ir siunčia Paulių, kad šis atvertų jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios - į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais' (Apd 26, 18; Ef 5, 7-8; Rom 13, 12).
Mūsų Gelbėtojas nugalėjo tamsą ir mes, Jo žmonės, privalome gyventi kaip šviesos vaikai, nes dalijamės Jo gyvenimo jėgą, o Jo charakteris ir tikslai yra ir mūsų siekis.
II. Perplyšusi uždanga
Tada Jėzus, dar kartą sušukęs garsiu balsu, atidavė dvasią. Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė. Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė (Mt 27, 50-53). Tarp šių eilučių yra priežasties ir pasekmės ryšys. Evangelistas Lukas aprašydamas tą pačią situaciją, pamini ant kryžiaus ištartus paskutiniuosius Kristaus žodžius: Jėzus garsiu balsu sušuko: „Tėve, ‘į Tavo rankas pavedu savo dvasią' ". Ir tai pasakęs, atidavė dvasią (Lk 23, 46). O Jonas rašė: Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: "Atlikta!" Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią (Jn 19, 30). Šie žodžiai buvo pasakyti tuo pat metu ir, panašu, jog tai ir buvo tas Mato bei Morkaus paminėtas paskutinis šauksmas.
Svarbu pastebėti, jog tuoj pat po šių Kristaus žodžių (kuriuos evangelistas Matas pavadino paskutiniuoju garsiu šauksmu) Kristus miršta ir tą akimirką plyšta šventyklos uždanga (Mk 15, 37-38). Evangelistas Lukas 23 skyriaus 45 eilutėje mini, kad uždanga plyšo ir saulė užtemo prieš pat Jo paskutinius žodžius, bet jis akivaizdžiai kreipia dėmesį ne į chronologiją, bet į patį faktą ir bendrą laiką, tačiau vis tiek artimai sujungia paskutiniuosius Jėzaus žodžius ir mirtį su uždangos perplyšimu.
„Atlikta"
Ankstesni Kristaus veiksmai ir žodžiai aiškiai atskleidė, koks žmogus Jis buvo - be nuodėmės, nekaltas. Jie atskleidė Jį esantį Dievą - Žmogų, Gelbėtoją, kuris vienintelis galėjo mirti už mūsų nuodėmes.
Tačiau šauksmas: „Atlikta" kalba apie Jo darbą. Tai išreiškė mūsų Viešpaties pasitikėjimą ir pasitenkinimą tuo, kas buvo, tuo, ką dabar Jis, kaip mūsų pakaitalas, užbaigė savo kančiomis ant kryžiaus. Jis nesakė: „Baigta", kas galėtų rodyti į Jo paties mirtį, bet ištarė: „Atlikta", o tai rodo į Jo kaip Dievo Avinėlio darbą.
„Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo Dvasią"
Šie žodžiai atskleidžia mūsų Viešpaties pasitikėjimą ir pasitenkinimą ateitimi, tuo, kas dar bus. Anksčiau Jis į Tėvą kreipėsi, sakydamas: „Dieve", tačiau dabar Jis vėl kreipiasi į Jį kaip į Tėvą. Tai reiškia, jog:
1) ryšys tarp jų buvo atstatytas, ir tobulas Dievo šventumas, kuris reikalavo nubausti nuodėmę, buvo patenkintas;
2) šėtonas buvo nugalėtas;
3) Jėzus sėkmingai prisiėmė visos žmonijos - tiek jūsų, tiek mano - nuodėmes.
Matome, kaip Dievo Sūnus mirdamas savo noru atidavė dvasią ir taip iškovojo pergalę. Tai buvo paskutinis ant kryžiaus vykęs veiksmas. Kristus pavedė save Tėvui, žinodamas, jog Jis turi sumokėti kainą už nuodėmę, ir pasitikėdamas, kad Jis bus prikeltas.
Po šių nuostabių ir aiškių žodžių, mūsų dėmesys nukrypsta į kitą tuo pačiu metu įvykusį įvykį - nuo viršaus iki apačios perplyšusią uždangą.
Apie tai pasakoti evangelistas Matas pradeda žodžiais: „Ir štai". Šie žodžiai yra skirti atkreipti mūsų dėmesį ir parodyti, jog šie stebuklai buvo autentiški Dievo ženklai, įvykę tuo svarbiu momentu. Jis siekė dramatiškai pabrėžti Jėzaus Kristaus mirties reikšmę.
Kiekvienas įvykis, imant atskirai, yra reikšmingas ir kalba apie Kristaus mirties pasekmes bei reikšmę. Atrodo, jog garsus Gelbėtojo šauksmas ir Jo mirtis buvo eilės stebuklingų įvykių priežastis: perplyšo uždanga, sudrebėjo žemė, suskilo uolos, atsivėrė kapai ir daug Senojo Testamento šventųjų prisikėlė iš numirusių (žr. Mk 15, 37-38).
Jei norime suprasti uždangos Šventykloje perplyšimo reikšmę, turime apžvelgti ir patyrinėti šventyklos uždangos prasmę.
Ką simbolizavo uždanga?
Uždanga ir Šventyklos ritualai yra reikšmingi nuo Susitikimo palapinės laikų. Kaip rašoma Senajame Testamente, tarp Susitikimo palapinės ir Saliamono šventyklos buvo daug skirtumų, tačiau uždangos prasmė bei Senojo Testamento ritualų atlikimas ir tikslai išliko tokie patys.
Uždanga buvo dangalas, slepiantis ir atskiriantis Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios. Tai simbolizuoja užtvarą, skiriančią žmogų nuo Dievo. Senojo Testamento ritualai rodė, jog kelias Dievo akivaizdon dar uždarytas (Hbr 9, 1-14).
Izraelio tauta rinkdavosi kieme, o kunigas kasdien įeidavo į Šventąją tarnauti, kaip buvo nurodyta. Į Šventų Švenčiausiąją negalėjo įžengti niekas, išskyrus aukščiausiąjį kunigą, kuris ten įeidavo tik vieną kartą metuose, Sutaikinimo dieną. Kasmet tą dieną aukščiausiasis kunigas turėjo ateiti su krauju nuo aukuro ir smilkydamas smilkalus nuo smilkymo altoriaus, kuriuos jis turėjo įnešti į Šventų Švenčiausiąją.
Tačiau Kristaus mirtis atvėrė kelią į Dievo artumą (Hbr 10, 20). Tai išryškina faktą, jog dabar kelią Dievo akivaizdon atveria Kristus. Jis tapo nauja „kliūtimi", nes nėra kito būdo išsigelbėti, tik asmeniškai tikėti Kristumi. Taigi, uždanga pranašiškai kalbėjo apie Jėzų Kristų. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas <...> Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi - gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Jn 3, 16-17. 36).
Uždangos plyšimo reikšmė
Uždangos perplyšimas nuo viršaus iki apačios parodė, jog Jėzaus Kristaus, tobulo Pakaitalo, mirtis atvėrė kelią į Dievo artumą, ir dabar visi žmonės gali bendrauti su Dievu per Jėzų Kristų: Tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui. Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų amžinojo palikimo pažadą (Hbr 9, 14-15. 26-28; 10, 19; Ef 2, 11-16).
Tai atskleidė, jog Kristaus auka buvo galutinė ir jos visiškai pakanka. Jėzus buvo ne tik viso Senojo Testamento provaizdžių ir įvaizdžių išsipildymas, bet Gelbėtojas, atvėręs kelią pas Dievą. Jokie kiti žmonių darbai ar jokia kita religinė sistema neatvers kelio Dievo akivaizdon. Jėzus sakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14, 6). Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti (Apd 4, 12; Kol 2, 16-23; Hbr 10, 10-14).
Kristus išpildė Senojo Testamento Įstatymą. Senojo Testamento sistema buvo panaikinta - Kristus išpildė visus reikalavimus. Tai anuliavo bet kokį kunigų, kaip išrinktųjų, išskirtinumą, - dabar kiekvienas tikintysis yra Dievo kunigas, galintis artimai bendrauti su Dievu.
Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi. Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių? Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes. Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: "Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!' " Anksčiau pasakęs: "Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai", - jos aukojamos pagal Įstatymą, - paskui paskelbė: "Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios". Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita (Hbr 10, 1-9).
Stebuklingas uždangos perplyšimas per pusę nuo viršaus iki apačios rodo, kad:
1) Kristaus darbas buvo Dievo darbas;
2) Kristaus darbo pakanka - Jis atliko Jį iki galo;
3) joks žmogaus darbas ar religinė sistema niekada neatliks to, ką Dievas padarė per Kristų.
Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Ef 2, 8-9; žr. Tit 3, 5; Jn 6, 26-40).
Uždangos plyšimas buvo stulbinamas, apmąstymų vertas įvykis. Nėra jokių abejonių, jog tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių daug kunigų patikėti Kristumi kaip savo Gelbėtoju (Apd 6, 7).
Pabandykime įsivaizduoti šį įvykį. Kunigai tarnauja Šventojoje ir tuo metu, kai Kristus miršta, milžiniška uždanga (beveik 6 m. aukščio, per 18 m. pločio, storumo kaip žmogaus ranka) perplyšta pusiau, nuo viršaus iki pat apačios, atverdama Šventų Švenčiausiąją - atverdama kelią į Dievo artumą!
Tai buvo istorinis įvykis, apie kurį užsimena ir pasauliečiai istorikai Tacitas ir Juozapas Flavijus, jis minimas ir žydų Talmude. Taip Dievas paliudijo ir užtvirtino, kad Jėzaus Kristaus mirtis buvo Dievo sprendimas išspręsti žmonijos nuodėmingumą ir mirtį.
Šio įvykio reikšmė tikintiesiems
1) Tai rodo, jog Jėzumi Kristumi galime pasitikėti kaip vieninteliu Asmeniu, galinčiu suteikti amžinąjį gyvenimą ar tikrąjį dvasingumą. Tai ragina mus liautis laikiusis Įstatymo raidės, liautis pasitikėti savimi, bet pasitikėti Kristaus atliktu darbu. Gelbsti ne tai, ką darau aš, bet tai, ką padarė Jis.
2) Tai parodo poreikį ir moralinę pareigą visiškai pasišvęsti Dievui. Mūsų atsidavimas Dievui nėra išgelbėjimo įrodymas ar sąlyga, tai gimsta mūsų širdyse, nes aš esu Dievo vaikas ir Kristuje esu tobulas.
3) Norint efektyviai gyventi krikščionišką gyvenimą, nėra nieko svarbiau kaip aiškiai suvokti gyvenimo su Dievu pamatus: mes esame išteisinti dėl Jėzaus Kristaus atlikto darbo. Išteisinimas yra Dievo darbas. Dievas skelbia, jog tikintysis yra priimtinas dėl Kristaus atlikto darbo. Jeigu norime dvasiškai bręsti, turėtume suprasti, jog mūsų priimtinumas Dievui remiasi ne mūsų nuopelnais ir elgesiu, bet Jėzaus Kristaus nuopelnais.
Norėdami būti priimtini, žmonės dažnai žiūri į kitus žmones ir, siekdami laimėti jų palankumą, stengiasi jiems įtikti. Kalbant apie santykius su Dievu, žmonės taip pat stengiasi būti priimtini, nors mes jau esame priimtini (Hbr 3, 7-8; 6, 1; 9, 14; 10, 19-23).
Uždangos plyšimo reikšmė netikintiems
Šis įvykis ragina netikinčiuosius nuoširdžiai apmąstyti šiuos įstabius įrodymus ir apsispręsti tikėjimu priimti Jėzų Kristų. Tai mus įspėja, jog kas nepripažįsta, jog Kristus mirė už jo nuodėmes, tas bus Dievo teisiamas dėl to, jog atmetė Kristų (Jn 3, 18. 36; 8, 24).
„Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievas, mirdamas ant kryžiaus Golgotoje sumokėjo visą kainą už žmonijos nuodėmes. Kiekvienas žmogus, kuris paprasčiausiai tikėdamas pasitiki prisikėlusiu Kristumi, kaip vienintele savo viltimi regėti dangų, ir atsisako pasitikėti kuo nors kitu, priima amžinojo gyvenimo dovaną, kuri, kartą duota, niekada nebus atimta" (Tikėjimo išpažinimas, Journal of the Grace Evangelical Society).
vertė Lina Tamonytė
Nuotrauka Rimanto Bikulčiaus
