Daiva
Suprantama Jūsų išgyvenama dilema. Norisi paguosti ir padrąsinti tuo, kad dar pats Viešpats Jėzus perspėjo mus apie neišvengiamą dėl tikėjimo Juo kilsiantį konfliktą tarp namiškių - tikinčių vaikų ir netikinčių tėvų ir atvirkščiai: „Gal manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantaikos. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą" (Lk 12,51-53). Tad Jūsų situaciją reikėtų vertinti kaip dėsningą, dažnai pasitaikančią tikinčiųjų gyvenime. Savo metu ir man yra tekę spręsti panašias dilemas. Belieka pasiaiškinti, kaip krikščioniui derėtų elgtis tokiais atvejais?
Nežinant smulkesnių Jūsų aplinkybių, nelengva kažką konkrečiau patarti, nes priklausomai nuo aplinkybių (Jūsų amžiaus, įtikėjimo laiko, santykių su tėvais kokybės, tėvų įsitikinimų, nepasitenkinimo priežasčių ir pobūdžio) sprendimai gali būti įvairūs. Tad išsakyčiau esmines nuostatas, kurios, manau, turėtų būti atspirties taškas mūsų pasirinkimams. Visų pirma Raštas mus ragina taikingai ir romiai elgtis su visais žmonėmis, kiek tik tai nuo mūsų priklauso (žr. Rom 12,18; Fil 4, 5), tačiau niekur nesakoma, kad taikos būtų siekiama pamaldumo, šventųjų susirinkimo, tarnystės, klusnumo Viešpačiui sąskaita. Nors Jėzų Jo namiškiai ir bandė sulaikyti nuo uolios tarnystės žmonėms, vadino Jį proto netekusiu (Mk 3, 21), tačiau jų nuotaika Jis rūpinosi kitais būdais, ne tarnystės sąskaita. Nors Petro ir Jono liudijimas apie Kristų ir erzino Rašto žinovus, tačiau jie nemanė, kad susilaikymas nuo liudijimo galėtų būti priimtinas ramybės kaina: „Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!" (Apd 4,19).
Todėl nemanau, kad mums pavyks laimėti žmones Dievui, pasiekti ramybę su jais Dievo garbinimo sąskaita. Yra tekę girdėti ne vieną liudijimą, kaip brolis ar sesuo apleidžia bažnyčią, kad negadintų nuotaikos savo netikinčiam sutuoktiniui ir tokiu būdu jį kažkaip laimėtų, tačiau dar nėra tekę girdėti nei vieno atvejo, kad tai būtų pasiteisinę. Dažniau būna kaip tik priešingai - tikintysis atitolsta nuo Dievo.
Tad, manyčiau, nevertėtų aukoti sekmadienio pamaldų, ypač velykinių, vardan tėvelių nuotaikos. Ją greičiausiai įmanoma pakelti romia širdimi, meiliu, išmintingu žodžiu, nuoširdžia malda, meilę ir rūpestį parodančiais darbais ir, žinoma, didele kantrybe. Švelnaus gerumo prisilietimas gali sušildyti net žvarbiausią širdį, apšviesti net tirščiausią tamsą. Kantriai ir išradingai sėkite meilę per visus metus, ir, kas žino, gal per kitas Velykas į bažnyčią eisite drauge su savo tėvais, o jei ir ne, tai tikiu, kad Jūsų atsiskyrimas porai valandų į bažnyčią juos trikdys kur kas mažiau arba visai nebetrikdys.
Linkiu ir meldžiu Jūsų tėveliams malonės pažinti jų Atpirkėją.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
