Mano atsivertimas kiek panašus į Pauliaus. Tiesa, nebuvo žirgų, balsų, apakimo - ir nebuvo kraujo pėdsakų ant pėdų. Tačiau atsivertimas buvo dramatiškas. Kažkas, tarsi žvynai, nukrito man nuo akių. Stovėjau Kristaus kryžiaus šešėlyje, apšviestas Jo prisikėlimo šviesos.
Kristus sutiko mane, apkabino mane, atleido man ir atidavė pats save. Niekada nebesigręžiojau atgal.
Nuo to laiko praėjo daugiau nei 25 metai. Ir iš jų 18 metų aš tarnauju pastoriumi. Bet iki šiol nesiliauju stebėtis, kad Dievas pasirinko mane, blogiausią iš nusidėjėlių, „mažiausią iš apaštalų" ir skyrė būti indu savo vardui nešti karaliams, pagonims, namų šeimininkėms, dantų gydytojams, santechnikams, moksleiviams... Ar gali Evangelija, kuri pajėgė tai atlikti, būti pernelyg nežymi?
Aš buvau išgelbėtas vidutinio dydžio baptistų bažnyčioje, provincialioje ir konservatyvioje. Ši aplinka buvo man kiek pažįstama, tačiau neįprasta. Muzika buvo siaubinga; C.S. Lewiso žodžiais tariant, trečiarūšiai giesmių tekstai derinosi su ketvirtarūše melodija. Atrodė, kad pamokslai tęsiasi iki begalybės ir kartais nukrypsta į lankas, buvo gilinamasi į doktrinos subtilybes, apie kurias neturėjau jokio supratimo. Mes pasirašėme narių įsipareigojimą nevartoti alkoholio, nepaleistuvauti ir nepritarti tiems, kurie taip elgiasi.
Bet aš mylėjau savo bažnyčią. Mane mokė Biblijos ir nepaisant to, kad daugiausia tiesiog mintinai mokiausi jos eilutes, jau greit galėjau susekti doktrinos gijas. Pamėgau netgi prastą bažnytinę muziką. Dar daugiau, vis giliau ir giliau ėmiau suvokti Dievo dovaną, kad Jis išgelbėjo mane ne dėl mano nuopelnų, ir kad Kristus mirė už mane, gyvena manyje ir ruošia man vietą. Aš esu naujas dangiškas kūrinys. Buvau Dievo priešas, bet Tėvo šlovė ir Kristaus darbas kartu su Šventąja Dvasia padarė mane Jo vaiku ir Jo pasiuntiniu. Ar Evangelija, kuri atliko tokį darbą, gali būti nepakankama?
Šiandien savaitė po savaitės žvelgiu į bendruomenę, kuriai vadovauju, ir stebiuosi: ar Evangelija, kurią „paveldėjau" ir pamokslauju, pernelyg nežymi? Ar iš kažkada buvusio galingo ąžuolo teliko kelmas? Stebiuosi. Atsivertimai, kuriuos regiu, rodosi nebėra tokie radikalūs, kokie buvo anksčiau. Teisumo troškulys ir alkis - svarbiausias Karalystės statytojų požymis - tapo anoreksiškas, o troškimas tapti teisiais savo jėgomis - kaip niekad stiprus. Vidaus problemos daugeliui evangelikų tapo svarbiausios. Išaugo tikinčiųjų „migracija" iš bažnyčios į bažnyčią, o tikrasis bažnyčios augimas tapo nežymus. Troškulys - kurį patyrė apaštalas Paulius - dalyvauti Kristaus kentėjimuose, kad pasiektume prisikėlimą iš numirusiųjų, beveik visai išnyko. Ar mūsų Evangelija pernelyg nežymi?
Laisvės troškimas
Atsigręžkime į ankstyvąsias dienas, kai Geroji naujiena buvo nauja. Pažvelkime į Filipų miesto kalėjimą, kurio vidinėje kameroje sėdėjo du sukaustyti vyrai. Paulius ir Silas. Jie plūdo krauju. Smūgių žymės jų kūnuose panašėjo į rožių pumpurus, mėlynės tamsėjo kaip jurginų žiedai. Ir jie giedojo.
Visada įsivaizduoju juos, giedodamas Veslio himną „Ir tai įmanoma". Galbūt himnai, kuriuos giedojo Paulius, ragino filipiečius: „Te jūsų nusistatymas būna kaip Kristaus Jėzaus <...> kuris savo prigimtimi tapo tarnu".
Žinome, kad jie giedojo. O Evangelija atliko gyvenimus keičiantį darbą. Ir dienai baigiantis (greičiausia tai įvyko apie vidurnaktį) kalėjimo prižiūrėtojas krito ant kelių prieš šiuos du vyrus: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?"
Jų atsakymas nuostabiai šviesus ir aiškus: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai".
Geroji naujiena. Evangelija. Tokią išgirdau ir priėmiau ją daugiau nei prieš 25 metus.
Niekad nenorėjau padaryti jos sudėtingesnės. Visam laikui įsiminiau šios Evangelijos paprastumą. Būti išgelbėtam reiškia ne mažiau nei nuodėmių atleidimą ir amžinojo gyvenimo viltį per tikėjimą Kristumi.
Stebėčiausi, jei Dievas dar ką nors pridėtų. Man vis kyla klausimas: ką turėjo omenyje kalėjimo prižiūrėtojas, sakydamas „... kad būčiau išgelbėtas"? Į ką jis norėjo atsiversti? Ką jis pamatė turinčius Paulių ir Silą, ko jam trūko ir ko jis troško? Ar, kitais žodžiais tariant, kokia didi buvo Evangelija, kad jis taip desperatiškai troško jos?
Galbūt kalėjimo prižiūrėtojas tiesiog buvo pasimetęs, panašiai kaip Nikodemas, kuris atėjo pas Jėzų naktį, ar samarietė moteris, kuri kalbėjo su Jėzumi prie šulinio apie gyvąjį vandenį. Gali būti, kad prižiūrėtojo klausimas ir Pauliaus atsakymas buvo toli vienas nuo kito. Gal kalėjimo prižiūrėtojas tik norėjo paklausti: „Kaip man išsivaduoti iš šitos maišalynės?", o Paulius išnaudojo situaciją išgelbėjimui paskelbti.
Tai įmanoma, bet nemanau, kad taip buvo. Manau, kad kalėjimo prižiūrėtojas ilgai stebėjo ir klausė. Manau, kad Paulius ir Silas įkūnijo kažką, kuo jis bijojo patikėti, „džiaugėsi ir stebėjosi" (Lk 24, 41). Gal Paulius ir Silas buvo jam tuo, kuo visi krikščionys yra pasauliui, - Kristaus dvelksmu.
Giesmė nelaimės akivaizdoje
Pirmiausia kalėjimo prižiūrėtojas matė du vyrus, kurie išsaugojo džiaugsmą, patirdami išbandymus - fizines kančias ir neteisingus kaltinimus - vyrus, kurie meldėsi ir giedojo, nors daugelis jų vietoje būtų šaukę ir plūdęsi. Paulius ir Silas buvo išrengti nuogi ir viešai sumušti. Romėnai buvo ypatingai įgudę tai daryti (pagalvokite apie plakimo scenas filme „Kristaus kančia"). Jie buvo žiauriai kankinami ir žeminami. Smūgiai galėjo palikti randus ar net sužaloti juos visam gyvenimui. Galų gale Paulius ir Silas buvo įmesti į kalėjimą, užrakinti vidinėje kameroje, o jų kojos sukaustytos. Romėnų trinkos kojoms buvo ypatinga saugumo priemonė, bet taip pat ir kankinimo priemonė.
Kaip aš elgčiausi jų vietoje? Aš nežinau. O jūs? O štai kaip jie elgėsi: „Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi".
Tiesiog klausėsi. Tačiau ir dabar girdime apie keistus žmones, kurie patirdami asmenines tragedijas, gieda ir meldžiasi. Koks žmogus, girdėjęs apie Dievą, kuris atrodo nežinia kur esantis ar abejingas kančioms, šauktųsi Jo, jei nebūtų visiškai pasišventęs?
Penkios amišų bendruomenės mergaitės, 6 - 13 metų amžiaus, buvo nužudytos 2006 metais Lancaster County vietovėje, Pensilvanijoje. Žudikas taip pat nusišovė. Šis įvykis sukrėtė pasaulį. Bet dar labiau pasaulį sukrėtė tai, kad visa bendruomenė giedojo ir meldėsi. Visa bendruomenė nesiekė keršto, nešaukė iš pykčio ar nevilties, bet laikėsi oriai ir romiai išgyveno skausmą. Be to, bendruomenė atleido žudikui. Jie įsteigė labdaros fondą žudiko šeimai paremti. Matome žmones, kurie baisios negandos akivaizdoje tapo geresni.
Keisti žmonės
Kaliniai ir, manau, prižiūrėtojas, matė du keistus žmones. Jie galėjo suprasti, kad būti išgelbėtam, reiškia bent jau pasitikėti Dievu, kuris yra su mumis ir už mus net tada, kai atrodo, jog Jis mus paliko ar baudžia. Tai reiškia pažinti Dievą taip asmeniškai, kai gali giedoti net tada, kai tam nėra jokios žemiškos priežasties.
Dar daugiau, būti išgelbėtam - tai pažinti Dievą, kuris suteikia jėgų išstovėti negandos akivaizdoje ir tapti geresniems.
Kažkuriuo metu kalėjimo prižiūrėtojas užmigo. Gal giesmės jį užliūliavo. Bet staiga jį pažadino galingas žemės drebėjimas. Toks stiprus, jog plačiai atvėrė kalėjimo duris ir nutraukė kalinių pančius, sudrebino pastatus. Kalėjimo prižiūrėtojas atsibudo, pamatė, kas atsitiko, ir jau ruošėsi pasielgti taip, kaip dera Romos kareiviui - nusižudyti. Pakėlęs kardą prie krūtinės, jis jau rengėsi išlaisvinti Cezario atstovus nuo rūpesčių. Nes už kalinių pabėgimą jo laukė mirties bausmė, nesvarbu, dėl kokios priežasties jie būtų pabėgę.
Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia". Šią akimirką kalėjimo prižiūrėtojas uždavė klausimą: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?"
Sakydamas tai, kalėjimo prižiūrėtojas galėjo turėti galvoje visai kitus dalykus nei Pauliaus atsakymas. Bet tikėtina, kad jis buvo priblokštas, kai suvokė, jog šie vyrai pasigailėjo jo, svetimojo, beveik priešo. Kaip Paulius ir Silas turėjo pasielgti? Koks jų reikalas, ar šis žmogus pasielgs kaip Romos kareivis (nusižudys)? Žemės drebėjimas atrodo lyg Dievo ženklas, kuris priminė stebuklingą Petro pabėgimą iš kalėjimo, lydint angelui (prižiūrėtojai buvo nubausti mirtimi), priminė ir Jėzaus pabėgimą iš mirties kalėjimo. Kodėl nelaikyti to Dievo įsikišimu ir pagalba?
„Nedaryk sau pikto. Mes visi esame čia".
Keisti žmonės. Kokia jėga galėjo įkvėpti juos taip pasielgti? Jėga, kuri šiandien atrodo išsisklaidžiusi kosmoso platybėse, kuri neigia kiekviename esantį savisaugos instinktą ir ragina - netgi didelių asmeninių praradimų kaina - rūpintis tais, kurių nėra jokios priežasties mėgti, bet yra priežasčių nekęsti.
Būti daugiau nei išgelbėtiems reiškia pažinti Dievą, kuris suteikia mums jėgų mylėti svetimuosius ir priešus net tada, jei turime už tai brangiai sumokėti.
„Mes visi esame čia"
Ten buvo ir kiti kaliniai. Jie pasiliko ten, nors jokie išoriniai pančiai jų daugiau nebelaikė. Kodėl jie nepabėgo? Kas juos sulaikė?
Manau, jog Paulius ir Silas nustebino kalinius, kaip ir prižiūrėtoją, ir dėl tų pačių priežasčių. Panašu, kad iki tol nė vienas kalinys nematė žmogaus, kuris, sumuštas beveik iki mirties, šlovintų Dievą. Jie tiesiog negalėjo pajudėti iš nuostabos - kokia jėga privertė Paulių ir Silą elgtis priešingai sveikam protui? Jie buvo taip nustebinti, kad ir patys pradėjo panašiai elgtis.
Kalėjimo prižiūrėtojas pamatė, kad kaliniai nebėga. Jis matė, kad kaliniai, kurie vos prieš kelias valandas būtų, be jokios abejonės, su džiaugsmu pasinaudoję galimybe pabėgti, ramiai tebesėdi. Jei jie ir nesirūpino kalėjimo prižiūrėtojo gerove kaip Paulius ir Silas, tai bent jau gerbė Paulių ir Silą taip, kad buvo pasirengę sekti jų pavyzdžiu. O prižiūrėtojas pamatė tvirtus kietaširdžius vyrus, kurie staiga pradėjo elgtis visai priešingai, nei juos ragina svarbiausi instinktai, ir tik todėl, kad valandą kitą jie buvo greta žmonių, karštai mylinčių Dievą. Būti daugiau nei išgelbėtam - tai pažinti Dievą, kuris suteikia mums jėgų palenkti net kiečiausią širdį.
Gal buvo ir kiti dalykai, kuriuos turėjo omenyje kalėjimo prižiūrėtojas, sakydamas, jog nori būti išgelbėtas. Gal jis žinojo, kas tą dieną vyko mieste ir dėl kokių priežasčių Paulius ir Silas buvo sumušti, suimti ir įkalinti. Gal jis žinojo, kad šie du vyrai ne nusikaltėliai. Kad jie nežudė, nevogė ir nekėlė riaušių, o tiesiog išlaisvino apsėstąją.
Paulius ir Silas buvo įkalinti, nes pasigailėjo vergės, kuri dusyk buvo pavergta: ir žemiškųjų šeimininkų, ir šėtono. Ji sekiojo paskui Paulių ir Silą po miestą tvirtindama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią". Ji kalbėjo tiesą, kiekvienas žodis buvo teisingas. Šis jos pritarimas paskatino Paulių ryžtingai veikti: ji buvo vietos „dvasinis autoritetas", gerbiama dėl savo aiškiaregystės ir sugebėjimo įžvelgti paslėptus dalykus. Joje gyvenanti dvasia pažino Šventąją Dvasią. Tačiau joje gyveno svetima dvasia. Ir tai kėlė Pauliui rūpesčių. Todėl Jėzaus vardu jis išvijo tą dvasią. Ir, kaip dažnai atsitikdavo evangelijose bei Apaštalų darbuose, atsivėrus dangui, atsiverdavo ir pragaras. Šis incidentas išprovokavo maištą ir galų gale Paulius ir Silas neteko laisvės. Vergė buvo išlaisvinta visų pirma iš piktojo pančių, o jie - įkalinti valstybiniame kalėjime. Būti daugiau nei išgelbėtam - taip pat reiškia pažinti Dievą, įveikiantį tamsos jėgas, ir norintį, kad atsisakytume savo laisvės, jei tuo išlaisviname kitus.
Nuostabus pasikeitimas
„Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?" Tikėti Jėzumi. Taip. Tikėti Jėzumi, ir kad mūsų nuodėmės atleistos ir vardai įrašyti Gyvenimo knygoje. Ir kad niekad, nesvarbu kokia mada ar teologine kryptimi sektume, mūsų Evangelija netaptų mažesnė už šiuos dalykus.
Ką gi reiškia būti išgelbėtam? Ar šitai taip pat neapima laisvės ir jėgos, kuri veikia čia ir dabar, jėgos gyventi pakeistus gyvenimus taip, kad ir kiti patikėtų, jog gyvenimai gali pasikeisti? Meldžiuosi, kad mus išgelbėjusio Viešpaties vardu pažintume tokią Evangeliją.
Arthuro Burnso, įtakingo žydų tautybės ekonomisto, kuris dirbo greta keleto JAV prezidentų, kartą paprašė pasimelsti politikų evangelikų susirinkime. Nustebindamas susirinkimo šeimininkus, jis meldėsi taip: „Viešpatie, meldžiu, kad žydai pažintų Jėzų Kristų. Meldžiu, kad budistai pažintų Jėzų Kristų. Meldžiu, kad musulmonai pažintų Jėzų Kristų".
Ir tada, labiausiai visus nustebindamas: „Viešpatie, meldžiu, kad krikščionys Jėzų Kristų pažintų".
Puiki malda. Melsiuosi ir už save.
Vertė Dalia Janušaitienė
http://www.christianvisionproject.com/
