Taip yra todėl, kad per Kristų mes galime būti mirę nuodėmei ir gyvi Dievui. Laisvė laikyti save mirusiais nuodėmei reiškia štai ką:
1. Per Jį ir Jame mes turime tai, kas sulaiko mus nuo nuodėmės.
2. Mes turime matyti, kad galime gyventi be nuodėmės.
3. Mes privalome turėti ne daugiau reikalų su nuodėme negu miręs žmogus su šiuo pasauliu.
4. Mes galime ir turime visiškai pasikliauti Kristumi, kad galutinai mirtume nuodėmei ir būtume gyvi Dievui.
5. Kai šia prasme laikysime save mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui, rasime visa, ko mūsų sielos laukia iš Jo šventumo. Jei Kristus negali ir nenori išgelbėti mūsų iš nuodėmės, kai mes atsiduodame Jam ir esame mirę nuodėmei bei gyvi Dievui per Jį, ką tada apaštalas Paulius turėjo galvoje rašydamas: „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje" (Rom 6, 11). Nejaugi apaštalai liepia mums mirti nuodėmei tam, kad tarnautojai sakytų mums, jog to norėti yra pavojingas apsigavimas?
Kai sakoma mirti nuodėmei ir gyventi Dievui per Jėzų Kristų, tai reiškia, kad mes galime tikėtis gyventi nenusidėdami. O manyti, kad negali taip gyventi, yra netikėjimas. Kai kurie nepripažįsta, kad Kristus gali išlaisvinti iš nuodėmės. Vilties gyventi Dievui per Kristų turime turėti tiek, kiek iš viso tikimės gyventi. Kas tuo netiki, atmeta Kristų kaip savo pašventinimą, kaip savo Gelbėtoją iš nuodėmių.
Visuose knygos „Vienybės su Kristumi principai" skyriuose aš aptariau ryšius, kuriais Kristus išgelbsti mus. Aš galėjau daugiau juos išplėsti, ir būtų išleista didelė knyga. Aš tik panagrinėjau šiuos ryšius kaip būdą, kuriuo Biblijoje Šventoji Dvasia atskleidžia mums Jėzų. Nesupraskite, kad aš mokau pažinti Kristų visais šiais aspektais prieš tampant pašventintais. Turiu galvoje, kad pažinti Kristų visais šiais aspektais - būtina sąlyga norint pagundymuose išlikti tvirtiems ir ištvermingiems. Tik tuomet, kai Kristaus ryšiai su mumis apreiškiami ir mes priimame tai tikėdami, kad ir nuolatos gundomi, galime nenusidėti. Evangelija aiškiai žada kiekviename išbandyme atverti išsivadavimo kelią, kad išstovėtume nepalūžę. Šis pažadas garantuoja, kad Kristus išlaikys mus, jei tikėsime Juo taip, kaip Šventajame Rašte apie tai pasakyta.
Įvairūs išbandymai paskatina mus atrasti Kristų tai vienu, tai kitu aspektu. Pavyzdžiui, kartais esame gundomi nusivilti, nes velnias kaltina, jog mūsų nuodėmės per didelės, kad būtų atleistos. Tokiu atveju mums reikia suvokti, kad Kristus tapo nuodėme dėl mūsų, kad Jis atpirko mūsų nuodėmes tapdamas mūsų išteisinimu ir teisumu. Tai sustiprins sielos pasitikėjimą ir išsaugos ramybę.
Kartais esame gundomi nusivilti ir atsisakyti šventumo kaip neįgyvendinamo dalyko dėl vis nugalinčio polinkio nusidėti. Tuomet mums reikia apreiškimo, kad Kristus yra mūsų pašventinimas.
Gundydami nusivilti dvasiniai sielos priešai puola ją gudrumu ir klasta. Taigi reikia pažinti Kristų kaip savo išmintį.
Daugybė stiprių sielos priešų gundo ją nusigąsti. Tokiu atveju jai reikia pažinti Kristų kaip Galingąjį Dievą, kaip tvirtą bokštą ir slėptuvę.
Siela gali būti prislėgta jausmo, kad atstumas tarp Dievo ir mūsų yra begalinis dėl mūsų nuodėmingumo ir Jo beribio šventumo bei pasibjaurėjimo nuodėme. Tokiu atveju sielai būtina pažinti Kristų kaip savo teisumą, kaip tarpininką tarp Dievo ir žmogaus. Tada svarbu suvokti Kristų kaip geresnės nei pirmoji sandoros užstatą. Ji buvo sudaryta remiantis geresniais pažadais. Mes turime pažinti Jį kaip mūsų garantą, laiduojantį už mus, kaip mūsų saugumą, kad būtume išgelbėti. Taip Jį pažinę galime tikėtis visiško pašventinimo.
Be to, krikščionis tyli tada, kai jaučiasi toks kaltas, kad net negali tikėtis nei Dievo atleidimo, nei priėmimo. Jis dreba prieš Dievą ir yra sutrikęs, jis guli lovoje ar ant grindų, o nevilties mintys ritasi per jo sielą kaip baisios kančios bangos. Jis negali kalbėti, tik dejuoja, save kaltindamas Viešpaties akivaizdoje. Todėl jam reikia Kristaus kaip Advokato, kaip Aukščiausiojo Kunigo, užtariančio jį, pažinimo. Toks Kristaus matymas įgalins sielą viską patikėti Jam ir išlaikys jos ramybę bei pasišventimą.
Siela bijo nuolatinių smūgių iš visų pusių. Ji taip spaudžiama jausmo, kad yra visiškai bejėgė priešų akivaizdoje, jog visiškai nusivilia. Tada ji turi pažinti Kristų kaip Gerąjį Ganytoją, kuris nuolat saugo avis ir neša jas savo užantyje. Siela turi pažinti Jį kaip sargą ir globėją.
Be to, mes galime būti spaudžiami savo vidinio tuštumo jausmo. Tuomet esame priversti sušukti: „Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne" (Rom 7,18). Mes matome, kad neturime savyje nei gyvenimo, nei pamaldumo, nei jėgos, nei dvasingumo. Tada mums reikalingas Kristaus, kaip tikrojo Vynmedžio, kuris nuolatos maitina mūsų dvasią, pažinimas. Turime pažinti Jį kaip gyvojo vandens šaltinį, girdantį mus. Šie palyginimai parodo, kaip svarbu aiškiai suvokti įvairias Kristaus savybes, nes nuo to priklauso mūsų pašventinimas.
1. Nemanau, kad pirmiausia reikia tapti šventam ir tik tada pažinti visas šias Kristaus savybes.
2. Kaip tik pagundymuose, kurie mus nuolatos kamuoja, atsiveriančios Kristaus savybės padės mums šventėti.
3. Viešpats žada šią maloningą pagalbą ir teikia apreiškimus, kurie išlaiko mus Kristaus šventume.
Mano nuomone, bažnyčia - Kristaus kūnas - visai nesupranta pašventinimo prigimties ir sąlygų. Ji nemano, kad šventumas - tai pasišventimas Jam ir nesupranta, kad visiškas pasišventimas Jam - tai visiškas pašventinimas. Ji galvoja, kad šventėjimas - tai kūno polinkių bei natūralių norų sunaikinimas, o ne jų kontroliavimas. Bažnyčia nesupranta visiško pašventinimo reikšmės ir sąlygų. Atrodo, ji laiko pašventinimą kūno apvalymu, kai žmogus jaučiasi nepajėgus to pasiekti, arba pasiduoda kitam kraštutinumui, kuomet galvoja, kad pašventinimas įgyjamas ugdant paklusnumo įpročius.
Kalvinistai irgi, atrodo, laukia fizinio pašventinimo, dėl kurio jie nieko negali padaryti ir kurio nesitiki dar šiame gyvenime. Manydami, kad ir siela, ir kūnas yra suteršti bei nuodėmingi, jie, be abejonės, netiki visišku pašventinimu šiame gyvenime. Jei natūralūs kūno norai, troškimai ir polinkiai yra išties, kaip jie mano, nuodėmingi, tada iškyla klausimas, ar šiame pasaulyje gali būti visiškas pašventinimas, kol Dievo kurianti jėga radikaliai nepakeis kūno. Naujoji kalvinistų mokymo kryptis, atmesdama doktriną apie kūno moralinį ištvirkimą ir fizinio atgimimo bei pašventinimo svarbą, praranda Kristaus, kaip mūsų pašventinimo, regėjimą. Jų požiūris į šventumą paremtas „nuosavu" teisumu. Jie mano, kad šventumas pasiekiamas darbais arba šventų įpročių ugdymu. Ir senoji, ir naujoji kalvinistų mokykla klaidingai manė apie šį ypatingai svarbų dalyką.
Tiesa, be abejonės, yra ta, kad pašventinimas įgyjamas tikėjimu, o ne darbais (žr. Finėjaus pamokslus ,,Sanctification by Faith" knygoje Principles of Victory, p. 46-54 ir „Sanctification under Grace" knygoje Principles of Liberty, p. 55-64, taip pat knygoje Principles of Holiness ,,Putting on Christ", p. 124-134 ir „Fullness There Is in Christ", p. 168-179).
Tikėdami priimame Kristų visoje Jo pilnatvėje. Ir Kristus, kai Jį priimame, su džiaugsmu viešpatauja mūsų sieloje moraliai mus veikdamas. Supraskime - Jis veikia mūsų valią. Jei sprendimai yra laisvi ir išmintingi, kokie ir turėtų būti šventi sprendimai, reiškia jiems padaryta moralinė įtaką. Tai yra, jei Jis ragina mus paklusti Dievui, tuomet tai dieviškos moralės įtaka. Siela niekada nepaklus, kol viduje gyvenanti Kristaus Dvasia nepadarys jai įtakos. Kokiu aspektu atrandame ir priimame Kristų, tokiu aspektu ir esame pripildyti bei tobuli Jame, nes Tėvui patinka, kad Kristuje apsigyventų visa Dievo pilnatvė, ir mes priimkime visą Jo pilnatvę, kad augtume Jame visais atžvilgiais. (Systematic theology, p. 638. 639, 681, 682, 683, 684).
Iš kn. „Vienybės su Kristumi principai"
Nuotrauka Sauliaus Martynaičio
