Yra toks senas posakis: „Kartą girdėjau, vadinasi, jau žinau". Ką aš girdėjau? Girdėjau pasakojimą apie veidmainių pilnas bažnyčias, kurie teigia, kad tikintieji visai negyvena pagal Viešpaties valią, kad prostitutės, vagys ir narkotikų prekeiviai elgiasi žymiai geriau nei jie... Tačiau šį kaltinimą galima atremti.
Pirmiausia, tai teigdamas žmogus paprasčiausiai pasiteisina, kodėl neina į bažnyčią, ir nenori pažvelgti į savo nuodėmes. O kartais elgesys, apie kurį kalbame, parodo, kaip bažnyčią lankantys žmonės, elgdavosi prieš tai, kai buvo išgelbėti, - tokiu atveju senasis posakis tik patvirtina Evangelijos galią. Tačiau kartais netinkamai besielgiantys žmonės ir tokios bažnyčios iš tiesų nėra biblinės bažnyčios, nes seniai atmetė Biblijos mokymą ir tapo paprasčiausiais socialiniais ar religiniais klubais.
Liūdna tiesa yra tai, kad dažnai, net per dažnai, puikiai išmanantys Biblijos mokymą evangelinių bažnyčių nariai gyvena kitaip, paversdami savo tikėjimą melu. Faktas, kad Dievas gelbsti mus dėl savo malonės, nesuteikia mums teisės gyventi taip, kaip mes norime. Taip, Dievo akivaizdoje mes esame išteisinti, laisvi ir nekalti dėl tikėjimo Kristaus auka, tačiau dabar mes esame Jo šeimos dalis, Jo karališkosios kunigystės nariai (1 Pt 2, 9). Tad tikintys Kristumi turi taip ir gyventi.
Šia tema sunku rašyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma todėl, kad rašytojas žino savo paties silpnybes ir kiek kartų savo gyvenime nevykdė Dievo valios - tai kasdienė problema. Antra, mums nereikia daugiau įsakymų „šalia" Biblijos, kurie įkalina tikinčiuosius ir prislegia jų dvasią neteisingai apkaltindami. Per daug dažnai žmonės, kurie moko, pamokslauja arba rašo apie praktiškas elgesio normas, rodo į kultūrinius pavyzdžius, draudžia tai, dėl ko Biblija leidžia apsispręsti pačiam žmogui, - taip sukuriami visiškai neteisingi standartai. Žmonių reikalavimai, pridėti prie Evangelijos, žudo malonę ir apkartina gyvenimą. Tačiau šiandien dažnai nukrypstama ir į kitą kraštutinumą: daugelis šiandien moko žymiai mažesnių elgesio standartų nei tie, apie kuriuos kalba Biblija. Kai kurie šiuolaikiniai mokytojai pateisina ar ignoruoja tai, ką Biblija vadina nuodėme, ar net vertina tai kaip gera.
Šio straipsnio tikslas - dvejopas: pirma, turime suprasti principus, kaip sekti Kristumi savo gyvenime; antra, turime suvokti pagrindinius Biblijoje pateikiamus nurodymus dėl elgesio.
Sekti paskui Kristų
40 dienų po prisikėlimo mūsų Viešpats tarnavo savo mokiniams. Paskutinėse evangelijos pagal Matą eilutėse aptinkame iššūkį, kurį Jis metė vienuolikai artimiausių savo mokinių. Šis iššūkis paprastai vadinamas „Didžiuoju paliepimu": Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen (Mt 28, 18-20).
Atidžiau pažvelkime į šias frazes: „padarykite mokiniais" ir „mokydami juos laikytis visko, ką esu jums įsakęs". Ar šios frazės atspindi mūsų bažnyčių veiklą? Ar skelbdami Evangeliją ir mokydami naujai įtikėjusiuosius darome tai ne paviršutiniškai, ar siekiame to, ko siekti ragino Jėzus? Mūsų evangelinės bažnyčios auga: žmonės išpažįsta Kristų kaip savo Gelbėtoją, pradeda gyventi „gimusio iš naujo" žmogaus gyvenimą (bent jau paviršutiniškai): klausosi krikščioniškos muzikos, skaito krikščioniškas „padėk pats sau" knygas ir reguliariai lanko bažnyčią. Bet ar mes darome poveikį visuomenei, kaip tai darė ankstyvoji bažnyčia?
Ar galime pasakyti, kad mūsų pastangos evangelizuoti sėkmingos? Jei žiūrėsime į mūsų tikėjimo Pradininką, pastebėsime, jog Evangelijos skelbimo tikslas nėra atvesti į bažnyčią naujų narių, įtikinti žmones, kurie „prijaučia" krikščionybei ar drąsinti juos bent iš dalies pakeisti gyvenimo būdą. Mūsų, kaip bažnyčios, bendruomenės ir tikinčiųjų tikslas - padaryti žmones mokiniais, kurie mokytųsi sekti paskui Kristų.
Pagrindiniai mokinystės principai
Ką reiškia būti mokiniu, sekti Kristų? Kaip ir kalbant apie daugelį kitų dalykų, turbūt pirmiausiai reikėtų pasakyti, ko tai tikrai nereiškia. Kaip jau minėjome, tai iš tiesų nereiškia laikytis daugybės religinių apeigų ar išoriškai pakeisti gyvenimo būdą, nors tai, priklausomai nuo to, kaip gyvenote anksčiau, gali būti proceso dalis. Tai nereiškia, kad privalome vilkėti juodus drabužius ir nutaisyti liūdną veido išraišką ar gyventi taip, lyg būtum gyvas priekaištas visiems aplinkui.
Sekimas Kristumi prasideda nuo vidinių širdies pokyčių, atgailos ir tikėjimo. Apibendrintai šį patyrimą vadiname atgimimu, kuris tęsiasi kaip mokinystė - tai augimas, kai vidiniai pokyčiai pasireiškia ir išorėje. Ir šie pokyčiai neįvyksta akimirksniu, tam reikia laiko.
Mokinystė prasideda, kai žmogus įsilieja į bažnyčią (Apd 2, 47), kai, kaip ir pirmieji krikščionys, drauge su kitais tikinčiaisiais laikosi Kristaus mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Žmogus, kuris nori būti Kristaus mokiniu, bet neprisijungia prie tikinčiųjų bendruomenės, nori neįmanomo. Mokinystė vyksta vietinėje bažnyčioje. Tai reiškia, kad naujam tikinčiajam reikia susirasti bendruomenę, kuri seka Kristumi ir aktyviai moko naujai įtikėjusiuosius. Naujas įtikėjęs žmogus neturėtų rinktis bažnyčios pagal garbinimo stilių, nors nuoširdus garbinimas yra svarbu. Nereikėtų rinktis bažnyčios tik ieškant draugiškos atmosferos arba tokios, kur žmonės priklausytų tam pačiam socialiniam sluoksniui ar etninei grupei.
Pirmas dalykas, į kurį tikintysis turėtų atkreipti dėmesį, ar bažnyčia tiki ir laikosi pagrindinių Biblijos tiesų, ar rimtai žiūrima į mokymą. Prisijungusiam prie bendruomenės žmogui patartina aktyviai lankyti bažnyčioje vykstančius garbinimo ir mokymo susirinkimus, įsilieti į Biblijos studijų namuose grupę. Jaunasis mokinys turėtų siekti mokymo ir bendravimo.
Labai svarbus ir tikinčiojo požiūris į mokinystę. Turime nuolatos turėti galvoje, kad pasikeitimo procesas, kurį išgyvename, turi dvi puses: taip, yra ta matoma ir juntama pusė, bet yra ir kita, dar svarbesnė pusė - darbas, kurį Dievas daro mūsų širdyse slaptoje.
Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Čia kalbama apie tą pusę, kurią matome ir jaučiame, ir atrodo, jog mes darome daug. Tačiau perskaitykime sakinio pabaigą 13 eilutėje: nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Svarbiausios darbo dalies mes nematome - tai visagalis, aukščiausiasis Dievas veikia mūsų gyvenime, kad įvykdytų savo valią.
Svarbiausi elgesio principai
Kai tik pradedame bažnyčioje kalbėti apie tinkamą elgesį, dažnai iškart imame gintis, pasireiškia „neteisk manęs" sindromas. Žmonės linkę nekreipti dėmesio bei vengti aiškios Biblijos tekstų reikšmės ir gyvenime dažnai vadovaujasi argumentu ad hominem (prieš žmogų), kai, užuot kritikavus žmogaus teiginius, kritikuojama asmenybė. Neapgaudinėkime savęs: jeigu gyvename sukilę ir nuolat nuodėmiaujame, nors sakomės esą krikščionys, „nukreipdami ginklą į pasiuntinį" problemos neišspręsime.
Žmonės, kurie dažnai pateisina save, sakydami „Neteisk manęs", paprastai neteisingai supranta keletą Šventojo Rašto vietų. Viena jų užrašyta evangelijoje pagal Matą (Mt 7, 1-5), atskleidžia, kaip reikia teisingai teisti, koks svarbus yra teisingas požiūris. Tokie žmonės bando įrodyti, kad teisti bet kokiu atveju nereikia, nes „tai yra mano ir Dievo reikalas". Tačiau tai yra ne kas kita kaip pastangos pasislėpti už tariamų techninių detalių. Mes nepašaukti teisti ir smerkti, kai patys didžiuojamės „nuosavu" teisumu. Kaip tikintieji, mes turime melstis, mylėti ir būti nuolankūs, bet priešintis atvirai nuodėmei.
Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti (Gal 6, 1). Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių (Jok 5, 19-20).
Taigi, tiesa yra tokia: vietinė bažnyčia privalo teisti, jei ją lankantys žmonės pastebimi darantys nuodėmę arba kai problema užtraukia gėdą mūsų Viešpačiui ir kitoms bendruomenėms. 1 laiško Korintiečiams 5 ir 6 skyriuose Paulius griežtai bara Korinto bažnyčią, nes čia tikintieji nepasmerkė atvirai maištavusio tikinčiojo ir ėmė tarpusavio ginčus spręsti netikinčiųjų teismuose. Iš tiesų mes esame pašaukti elgtis taip, kaip Jėzus liepė mums evangelijoje pagal Joną: Neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai (Jn 7, 24).
Tikri krikščionys nėra nepriklausomi aktoriai - mes esame įsipareigoję Viešpačiui ir kitiems tikintiesiems, savo vietinei bendruomenei ir bažnyčiai apskritai gyventi kaip Kristus nori, kad mes gyventume.
Kai atsikratome „neteisk manęs" sindromo, turime suvokti, kad Biblijoje yra daug nurodymų, kaip krikščionys turi elgtis. Mūsų dėmesys neturėtų būti sukoncentruotas į tai, ko mes nedarome, bet yra taisyklių arba nurodymas, ką krikščionis turėtų daryti ir ko neturėtų gyvenime daryti. Užuot atskleidę „apatinių skalbinių sąrašą", pakalbėkime apie bendras Rašte atskleidžiamas kryptis ir tam tikrus ypatumus.
Tikintysis turi vadovautis biblinėmis, o ne savo sugalvotomis vertybėmis. Biblija atskleidžia, kas iš tiesų yra vertinga Dievo akyse. Jeigu žinome, kodėl esame čia ir kokia yra Tiesa, mes jau esame teisingame kelyje ir pasiruošę paklusti Viešpačiui. Tačiau svarbu ir pripažinti, kad gyvenime vis dar darome nuodėmes, kad mums reikalinga Dievo pagalba su jomis kovoti ir jas nugalėti.
Tikintysis Kristumi turėtų gerbti žmogiškąjį gyvenimą, nes Dievas yra kiekvieno gyvenimo autorius ir Jis draudžia mums žudyti. Tai supriešina tikinčiuosius su visuomenės dalimi, kuri pasisako už abortus ir eutanaziją, su vis labiau plintančia tokia nuomone.
Krikščionys turėtų gerbti ir savo šalies vyriausybę. Viešpats vadovauja mums mūsų asmeniniame gyvenime, o pasaulietinei visuomenei Jis paskyrė pasaulietinę valdžią.
Turime gerbti žmogaus orumą apskritai ir atskiro žmogaus (individo) pasaulį labiau nei augalų arba gyvūnų pasaulį ar asmeninius poreikius, norus ir materialų turtą. Dievas sukūrė žmones, kad jie gyventų su Juo amžinai - mes sukurti pagal Dievo atvaizdą. Žmonės yra svarbesni už gyvūnus, o judėjimas, siekiantis gyvūnų teises prilyginti žmonių teisėms, yra visiška stabmeldystė. Žinoma, tai neleidžia žmogui su gyvūnais elgtis žiauriai, bet pagal Biblijos mokymą mes turime valdžią gyvūnams ir jie turi mums tarnauti, o ne mes jiems.
Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!" Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!" (Pr 1, 26-28).
Krikščionys turėtų būti atsakingi asmenys - mes visuomet turėtume būti pasiryžę ir dėti pastangas gyventi ir save išlaikyti sąžiningais būdais: Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, šalintis kiekvieno brolio, kuris tinginiauja ir nesilaiko tradicijos, gautos iš mūsų. <...> Dar būdami pas jus, mes įsakėme: „Kas nenori dirbti - tenevalgo!" Nes mes girdime, kad kai kurie pas jus tinginiauja, nieko nedirba, tik kišasi į svetimus reikalus. Tokiems įsakome ir juos raginame per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną (2 Tes 3, 6. 10-12).
Na o „karščiausia" tema šiuo metu turbūt yra ši: kaip paklusti Dievui seksualumo klausimu - seksualiniai santykiai yra įteisinti tik tarp sutuoktinių: vyro ir moters. Biblija moko, jog homoseksualizmas, svetimavimas, seksas iki vedybų, ištvirkavimas bei kitoks iškrypęs elgesys yra netinkamas ir krikščionims nepriimtinas. Ir ne tik mes patys neturime taip gyventi, bet negalime toleruoti tokio elgesio ir bendruomenėje, nes mes esame Kristaus kūnas. Mes, kaip bendruomenė ar kaip atskiri individai, negalime pritarti ištvirkavimams ir kitų žmonių gyvenime. Taip, mes turime mylėti, bet negalime toleruoti elgesio, kuris priešingas Dievo įstatymui.
Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (1 Kor 6, 9). Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo (1 Kor 6, 18-20). Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen! Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą (Rom 1, 25-27).
Norėdami žinoti, kaip tinkamai elgtis, turime atkreipti dėmesį į Senojo Testamento įstatymus bei Naująjį Testamentą, kuriame randame pakartotus net 9 įsakymus iš 10-ties (Naujajame Testamente nėra tik įsakymo apie Sabato šventimą). Senajame Testamente randame išskirtinių draudimų dėl seksualinio netyrumo ir iškrypimų, kurie yra pakartojami ir pabrėžiami apaštalo Pauliaus laiškuose. Senajame Testamente užrašyti ir ypatingi draudimai dėl stabmeldystės bei pagoniškų religinių apeigų. Daug praktiškų patarimų ir įspėjimų randame ir Patarlių bei Ekleziasto knygose. Galiausiai žinome ir daug istorinių pasakojimų apie tai, kaip žmonės kovojo su nuodėme ir pagalbą bei viltį rasdavo Dieve. Paulius sako, jog tie dalykai yra mums „pavyzdžiai" (1 Kor 10, 6), kurie padeda mums kasdieniame gyvenime.
Naujajame Testamente taip pat randame daug įsakymų (esu skaitęs, kad jų yra per 1300, bet pats niekada neskaičiavau). Ir visi šie įsakymai nurodo mums, kaip mes turėtume gyventi bažnyčioje, šeimoje ir kaip gyventi visuomenėje. Mūsų Gelbėtojas kviečia mus sekti Juo kasdieną. Būkime atviri Jam ir pakluskime Jo paraginimams ar įsakymams.
vertė Jurgita Tirūnienė
Nuotrauka Miglės Kavaliukaitės
