Toks Jėzaus elgesys dažnai piktino manančius, jog jiems gerai būti tokiems, kokie yra. Neturime nustebti, kad depresijos prislėgti žmonės buriasi ne tik pasaulietinėse ligoninėse bei klinikose, bet ir mūsų bažnyčiose.
Tad depresija tampa ir pažįstama, ir tuo pat metu nepažįstama pastoriams, bažnyčių tarnautojams bei visiems, kurie „dalijasi klauptais" su prislėgtais žmonėmis.
Kiekvienas yra patyręs „blogų dienų" dažnai be jokios aiškios priežasties. Mes sakome, kad „ne ta koja išlipome iš lovos", esame prastos nuotaikos ar tiesiog prislėgti. Tokie mandagūs išsireiškimai girdimi dažnai. Tačiau nors melancholijos periodai mums pažįstami, sunkios depresijos gelmės išlieka paslaptimi. Galime liūdėti kartu su karaliumi Dovydu: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes suspaustas esu; nusilpo nuo liūdesio mano akys, mano siela ir pilvas. Sielvartas graužia mano gyvenimą, vaitojimas - mano metus; išseko mano jėgos dėl mano kaltės ir mano kaulai sunyko" (Ps 31, 9-10). Bet daugelis iš mūsų neįsivaizduoja, ką turėjo galvoje Dovydas, sakydamas tolesnius raudos žodžius: „Esu pamirštas kaip numirėlis" (12 eil.) Sunkios depresijos dažnai neįmanoma aprašyti. Ir kai gilaus skausmo neįmanoma paaiškinti, jis tiesiog varsto žmogaus širdį.
Žmonės - ypač sudėtingi tvariniai. Kai mums nesiseka, nesėkmės puola daugybe įvairiausių būdų. Jei bažnyčios nori efektyviai tarnauti visai kritusiai žmonijai, jos turi suvokti šią sudėtingą problemą. Depresija rodo, kad kažkas vyksta neteisingai. Bet kas? Ir kaip turi elgtis bažnyčia?
Kas yra depresija?
Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, apie ką kalbame. Tam, kad būtų galima atskirti sunkią, „tikrąją" depresiją nuo kasdienės blogos nuotaikos, Amerikos psichiatrų asociacija siūlo tokius diagnostinius kriterijus: „Depresija nustatoma tada, jei suaugęs asmuo ne trumpiau kaip dvi savaites patiria abudu ar bent vieną iš šių pagrindinių simptomų (prislėgta nuotaika ir nesidomėjimas aplinka) ir dar bent keturis ar daugiau iš šių simptomų: nevertumo ar nepagrįstos kaltės jausmą; sumažėjusias galimybes susikaupti ar priimti sprendimus; nuovargį; nervinį susijaudinimą (kai nepavyksta nusėdėti vietoje) arba abejingumą (kai norisi tik sėdėti); nemigą ar mieguistumą; žymų svorio ar apetito padidėjimą ar sumažėjimą; vis kylančias mintis apie mirtį arba savižudybę".
Šis klinikinis apibrėžimas atrodo sausas ir jame, deja, nepakankamai atskleidžiama su nieko nepalyginama sunkios depresijos prislėgto žmogaus būsena.
Gili depresija - tai įsikūnijusi emocinė kančia. Tai ne tik nuostata ar negatyvus požiūris į gyvenimą, bet kažkas, kas veikia ir mūsų fizinį kūną. Sunkios depresijos požymiai taip pat apima neigiamą draugų, šeimos narių ir paties savęs vertinimą, emocinį skausmą ir fizines problemas, tokias kaip letargija, nesugebėjimą susitvarkyti su savo mintimis ir dingusį domėjimąsi aplinka. Nors turbūt kiekvienas iš mūsų žino konkretų žmogų, baigusį gyvenimą savižudybe, tokia tragiška gyvenimo pabaiga artimiesiems turbūt yra pati skausmingiausia. Įdomu, kad asmenys, kurie jau bandė nusižudyti, tačiau liko gyvi, dažnai panašiai vertina šiuos savo veiksmus: „Nežinau, kas man buvo užėję." Toks didelis buvo skausmas ir proto sutrikimas.
Ar ši problema rimta?
Nors jau apibrėžėme depresiją, dar reikia išsiaiškinti, kaip dažnai ji pasitaiko ir kaip kenkia įprastam gyvenimui. Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad depresija - antroji pagal dažnumą sveikatos sutrikimų priežastis po širdies ir kraujagyslių ligų, ir, tikėtina, jog per artimiausius dešimt metų ji taps pirmąja. Jungtinėse Valstijose nuo 5 iki 10 procentų suaugusiųjų nuolat patiria depresijos simptomus (kuriuos jau apibrėžėme), ir apie 25 procentai buvo juos patyrę bent kartą gyvenime. Antidepresantus vartoja apie 15 procentų suaugusių amerikiečių.
Buvo tiriamos religinės bendruomenės, pradedant žydų ortodoksais ir baigiant krikščionimis evangelikais. Tyrimas atskleidė, kad depresija vienodai dažnai pastebima visose religinėse bendruomenėse ir tarp asmenų, kurie nesilanko pamaldose. Taigi, jei vidutinėje bendruomenėje yra apie 200 suaugusių narių, tikėtina, kad 50 iš jų nors kartą yra patyrę depresijos simptomus ir netgi 30 jų, galimas daiktas, vartoja antidepresantus.
Kaip galime paaiškinti šiuos skaičius? Iš dalies juos lėmė pasikeitęs visuomenės požiūris į depresiją. Organizacijos, tokios kaip Nacionalinis psichinių ligų aljansas, bei farmacijos bendrovės aktyviai perša požiūrį, kad depresija yra biologinė problema (liga) ir ją reikia spręsti biologinėmis priemonėmis (vartoti vaistus).
Pastangos parodyti, kad depresija yra liga, tarsi nuėmė nuo jos gėdos žymę ir įtikino visuomenę, kad depresijos nereikia slėpti. Taigi depresija išlindo iš priedangos.
Kai kurie kritikai teigia, kad vertinant depresiją kaip ligą, buvo nustatyti per menki diagnostiniai kriterijai. Profesoriai Allanas Horwitzas ir Jerome Wakefieldas knygoje „Liūdesio praradimas" (The Loss of Sadness, išleista Oksforde 2007 m.) tvirtina, kad psichiatrai nebepalieka vietos pacientų liūdesiui ir įprastiems gyvenimo sėkmių ir nesėkmių vingiams, šiuos normalius nuotaikos svyravimus vadindami „depresija". (Įprastas pokalbis atskleidžia šias prielaidas. Kai mūsų klausia: „Kaip sekasi?", atsakome „puikiai" arba bent jau „gerai". Jei mes sakome, kad gyvename „normaliai" ar tiesiog „neblogai", pašnekovui ima atrodyti, kad atsitiko kažkas negero.)
Kritikai, tokie kaip A. Horwitzas ir J. Wakefieldas, teisūs iš dalies. Tiesa, kad psichinė visuomenės sveikata prastėja ir kad depresijos pripažinimo ribos taip pat labai žemos. Tačiau nagrinėdami depresiją (straipsnio autorius tyrė depresijos atvejus JAV per pastaruosius 20 metų) pagal fiksuotus kriterijus, matome, kad ji tampa vis dažnesnė. Taigi, nors farmacijos bendrovės stengiasi išpūsti depresijos mastą, ir tikrieji šios negalios skaičiai gali būti kiek mažesni, tačiau neabejotina, kad depresijos prislėgtų asmenų daugėja.
Suvytęs žmoniškumas
Depresiją vienareikšmiškai pavadinus liga, kilo ir nenumatytos pasekmės. Šis depresijos - ligos modelis pripažįsta biologinę žmogiškosios prigimties pusę ir aiškina, kokiu būdu ji gali sutrikti. Bet pamirštama pažvelgti iš kito taško. Pavyzdžiui, „ligos" modelis ignoruoja socialinę aplinką, kuri taip pat gali sukelti depresiją, bei depresijos slegiamus žmones vaizduoja kaip izoliuotus, nuo aplinkos atsiribojusius asmenis. Depresijos kankinami žmonės sumenkinami iki pažeistų kūnų bei smegenų.
Pavartykite bet kokį rimtą psichiatrijos žurnalą ir sužinosite, kad genai - pagrindinė depresijos priežastis. O susidarius tam tikroms aplinkybėms, depresija tik išryškėja. Tai teisinga, bet to nepakanka. Daugelis yra girdėję, kad depresiją sukelia cheminiai pokyčiai organizme (pavyzdžiui, serotonino trūkumas). Todėl kai kurie vaistai gali palengvinti vidutinės ar sunkios depresijos simptomus. Tačiau net biologiniai depresijos aspektai kur kas sudėtingesni nei paprastas cheminių elementų trūkumas.
Mes žinome, kad depresiją skatina iškreiptas mąstymas. Prislėgti depresijos asmenys negali tinkamai savęs įvertinti („Esu ne toks geras, kaip kiti"). Jie baiminasi, kad jų asmenybė nyksta ( „Aš dūžtu į gabalus"). Jie mano, jog neturi jokios vertės kitų akyse („Esu nenaudingas savo šeimai"). Yra įsitikinę, kad nebevaldo savo kūno („Tiesiog negaliu prisiversti valgyti"). Aaronas Beckas, šių dienų populiariosios psichoterapijos - kognityvios elgesio terapijos „tėvas", mano, kad depresija dažniausia kyla dėl pažinimo sutrikimų. Depresija nustatoma, jei pastebimas iškreiptas tikrovės suvokimas. A. Becko prielaidą patvirtina įrodymai, tačiau ne visais atvejais.
Kognityvinė elgesio terapija taip pat kritikuojama dėl to, kad susitelkia į asmenį ir nekreipia dėmesio į jo vietą visuomenėje. Psichoterapeutas Robertas Fancheris įsitikinęs, kad kognityvinės elgesio terapijos požiūris paniekina tuos proto atributus, kurie kuria kultūrą ir gali išvesti mus iš pusiausvyros: vaizduotę, aistrą bei drąsius ir skausmingus procesus, kurie ragina vėl ir vėl naujai mąstyti ir gyventi. Toks požiūris „gera psichine sveikata" įvardija vidutinišką, miesčionišką mąstymo būdą. Paprasčiau sakant, kognityvinė terapija siekia įtvirtinti socialines normas, susitelkdama tik į tai, kaip padėti asmeniui prisitaikyti prie aplinkos.
Mes dabar žinome daug daugiau apie neurologinius ir pažinimo aspektus, susijusius su depresija, ir galime rasti efektyvesnius gydymo būdus. Bet vis dar neatsakėme į įkyriai kylantį klausimą apie šių dienų depresijos epidemiją: „Kodėl ji kilo dabar?" Kad atsakytume į šį klausimą, turime žvelgti ne vien tik į biologinius ir psichologinius veiksnius.
Griūtis
Manau, kad šiandieninėje XXI a. visuomenėje į vientisą „varpų gausmą" susilieja nesibaigianti įtampa ir socialinė realybė, kuri tampa vis sudėtingesnė, o kartais ir grubesnė. Depresija - tai tam tikra pasitraukimo į vidinį pasaulį forma, bandymas sukurti pakankamai tvirtą apsaugos kokoną prieš realaus pasaulio reikalavimus. Nors individualūs veiksniai skatina atskiro asmens depresiją, vis plintanti epidemija verčia susimąstyti, kad gyvenimas chaotiškose visuomenės sąlygose tik blogina situaciją.
Jei lygintume save su ankstesnėmis kartomis, atrodytų, jog iš esmės esame sveikesni, saugesni, labiau pasiturintys ir labiau apsišvietę. Tai kurgi problema?
Tiesa tokia, kad minėti rodikliai neatspindi visumos. Daugelis iš mūsų sėdi patogiose darbo vietose, ypač jei palygintume su savo protėviais, kurie dirbdami kentėjo šaltį, vėją, lietų. Bet mes jaučiamės kur kas mažiau saugūs nei jie ir galime kur kas mažiau kontroliuoti savo darbą. Savo darbe nesijaučiame užtikrinti, ir dėl siaurėjančios specializacijos daugelis iš mūsų nebegali lanksčiai pereiti iš vieno darbo į kitą. Dirbame ilgas valandas ir dažnai net ir poilsio metu jaučiamės „darbe", nebejaučiame ribų tarp darbo ir ne darbo laiko. (Pavyzdžiui, įstaigos Kalėdų vakarėlis - darbo ar poilsio dalis?) Lyginame save su bendradarbiais ir jaučiame, kad kiti nepakankamai mus vertina. O jei mums nepavyksta parodyti gerų darbo rezultatų, mus užgula neišsipildžiusių vilčių našta, kurią patys buvome užsikrovę, ir kurią kiti buvo užkrovę mums. Jaučiame didelę atsakomybę, bet turime per mažai jėgų ir per mažai išteklių ir atrodo, jog nebekontroliuojame su darbu susijusių lūkesčių ir savo laiko. Daugelis iš mūsų taip pat tampa nužmogintos įmonių ar ekonominės sistemos aukomis, jaučiamės, kad ne patys priimame sprendimus ir neturime jokios įtakos. Jaučiamės maži, nereikšmingi ir išsekę.
Kai kuriems žmonėms taip sunku pakelti tokios tikrovės suvokimą, kad jie stengiasi pabėgti nuo jos blogu elgesiu, seksualiniu palaidumu, smulkiomis vagystėmis ar švaistymu. Galime panagrinėti tokį elgesį. Apie 15 procentų amerikiečių savo gyvenime yra kentėję nuo priklausomybės alkoholiui ir daugiau nei 10 milijonų aktyviai vartoja uždraustus kvaišalus. Nuo depresijos kenčia net 50 procentų asmenų, kurie yra priklausomi nuo opiatų (tokių kaip heroinas ar skausmą malšinantys vaistai). Nors depresija gali skatinti žmones vartoti daugiau kvaišalų, visgi labiau tikėtina, kad bandymas pabėgti nuo gyvenimo sunkumų lėmė ir sunkią depresiją. Taigi susidaro užburtas ratas: depresija skatina vartoti kvaišalus, o kvaišalų vartojimas gilina depresiją.
Nors mes kasdien bendraujame su daugybe žmonių, mūsų kartą sudaro vienišų žmonių minia. Klasikiniu tapusiame veikale „Vienišas žaidėjas" sociologas Robertas Putmanas mano, kad amerikiečių „socialinio kapitalo" - asmeninio bendravimo bei iš jo kylančios pagalbos vienas kitam ir pasitikėjimo - akcijos per keletą paskutinių dešimtmečių smarkiai nukrito. Žmonės vis vangiau eina balsuoti, duoti kraujo, lošti kortomis, nenoriai jungiasi į sportinių žaidimų komandas ir neskuba kviesti draugų ir kaimynų pietums. Galbūt kai kurias iš minėtų galimybių kurti socialinius tinklus pakeitė kitos, pavyzdžiui, virtualusis socialinis tinklas „Facebook" arba kėgliai. Mes vis labiau tolstame nuo savo šeimos, kaimynų ir draugų.
Keičiasi ir tarpusavio santykių prigimtis. Daugelis šių tarpusavio santykių tampa britų sociologo Anthony Giddenso aprašytais „grynaisiais ryšiais", kurie yra atskirti nuo bet kokio socialinio konteksto. Nebeliko tarpusavio įsipareigojimų, bendruomenės ar tikslingų santykių, kurie suteikia saugumą. Visa tai turėtų sukurti patys santykiai, kurie leistų dalintis sunkia našta. Jei santykiai tampa „grynaisiais ryšiais", negalime atsipalaiduoti, nes tokiuose santykiuose nebėra ištikimybės ir pastovumo, kurie leistų ilsėtis. Turime vystyti šiuos santykius patys. Laikui bėgant, nuolatinis nesaugumas bei įtampa sukelia nepasitenkinimą, pavojaus jausmą ir nuovargį.
Sudėtingoms visuomenėms, kurias sudaro įvairūs tarpusavio ryšiai, reikalingas pasitikėjimas. Bet ši vertybė vis blėsta, dėl to visuomenė tampa dar sudėtingesnė. „Kuo šiomis dienomis galime tikėti?" - nuolat kyla klausimas. Mums buvo sakoma, kad tikrovė tampa didesnė nei nedidelių žmonių grupelių įsitikinimai. Kita vertus, esame raginami priimti bet kokią pasaulėžiūrą, bet dėl to prarandame kryptį. Dar kiti siūlo likti ištikimiems tik savo požiūriui ir netikėti naujovėmis, todėl tampame atskirti ir svetimi. Ši padėtis be išeities iš sunkios depresijos stumia į paranoją. Depresijos prislėgtas asmuo praranda pasitikėjimą ne tik pats savimi, bet ir aplinkiniais.
Galų gale svarbiausias depresijos simptomas - neviltis. Pastarųjų metų rinkimai atskleidė, kad visuomenė labiausiai vertina viltį. Katastrofų baimė - terorizmo, finansinio žlugimo ar ekologinių nelaimių - nuolat tvyro mūsų laikmetyje. Kai kurie vis kuria strategijas, kaip išlikti, visiškai pasitraukia iš bendruomeninių reikalų ir sprendžia tik asmenines problemas. Daugelis kitų, neužtikrintų dėl ateities, metasi prie mūsų kultūros, nuolatos nuolaidžiaujančios malonumams, švediško stalo.
Palankios galimybės bažnyčiai
Neužtikrintumas, nereikšmingumas, bejėgiškumas. Destruktyvumas, pataikavimas sau. Vienišumas ir atsiribojimas. Baimė ir nepasitikėjimas. Neviltis. Atsitraukimas, neišbaigtumas. Šie, XXI a. būdingi, kultūros reiškiniai tamsiomis dėmėmis švysčioja pro juos slepiančią išorinę visuomenės gerovės kaukę. Tai taip pat primena mums, kad, jei bandydami suvokti depresijos epidemijos prigimtį susitelkiame tik į atskirą asmenį, tai žvelgdami į medžius galime nepastebėti miško.
Išmintingai naudojami antidepresantai ir elgesio terapija gali atkurti psichinį asmens stabilumą, ir toks žmogus geriau priima kasdienius iššūkius. Tiems, kurie prispausti paralyžiuojančios depresijos, vaistų ir terapijos efektas gali atrodyti kaip malonė. Jie gali dėkoti. Bet nė vienas iš šių dalykų nepadeda geriau suvokti esminės problemos - depresijos epidemija tėra šios pagrindinės problemos simptomas. Šie metodai teikia palengvėjimą, bet neduoda atsakymų nei ilgalaikės apsaugos.
Medicininiai metodai trumpalaikiai, nes jie gali padėti tik tiek, kiek šiais metodais atskleista problemos esmė. Nes neįvertinamas subjektas: žmonės. Kultūros ir valdžios institucijos kartais gali žvelgti į žmones tik kaip į kūnus ir smegenis, tačiau dėl to žmonės netampa tik kūnais ir smegenimis. Tiems, kurie turi akis matyti, depresijos epidemija liudija žmogaus prigimties sudėtingumą. Iš dalies tai primena mums, kad mes esame socialiniai ir dvasiniai (ne tik fiziniai) Dievo kūriniai, ir kad kritusios visuomenės trūkumai įrašyti jos nariuose. Mes neteisingai vertiname žmoniškumą, jei manome, kad mūsų kūnuose neatsispindi visuomenės kančios. („Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi, ir jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn" (Lk 22, 44)).
Iš tiesų ne visada depresijos požymiai rodo, kad kažkas žmogaus organizme yra sutrikę. Jie tiesiog atskleidžia jo tikrąją dvasinę, socialinę bei fizinę prigimtį. Įkūnytas emocinis skausmas gali išreikšti liūdesį dėl pasaulio nelaimių. Raudų knygos autorius galėjo jausti tokį skausmą, kai jis žvelgė į Jeruzalės griovimą 588 m. pr. Kr.: „Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse" (Rd 2,11). Krikščionys pašaukti verkti su verkiančiais. Jie gali priimti emocinį skausmą kaip užuojautos išraišką ir būti šalia kenčiančių.
Krikščionių mokymas apie nuodėmę ir jos pasekmes leidžia bažnyčiai be nustebimo priimti žinią, kad žmonijos būklė prastėja. Galime pažinti nuodėmės pasekmes žmogaus išorėje ir viduje. Galime žvelgti griūvančiai realybei tiesiai į akis ir vadinti ją tokia, kokia ji yra.
Ačiū Dievui, kuris pakėlė Žmogų, visiškai susitapatinusį su mūsų padėtimi, sunaikinusį nuodėmės, mirties ir pragaro jėgą. Todėl mes galime ne tik įvardinti, kad realybė griūva, bet ir prisiminti Kristaus pažadą, kad Jis visa daro nauja.
Tiems, kurie savo kūne pastebi nevilties požymius, reikia bendruomenės, kuri grąžintų jiems vienintelę tikrą viltį. Jiems reikia bendruomenės, kuri vėl ir vėl primintų šią viltį bei nepamirštų Viešpaties pažadėto naujo pasaulio. Jiems reikia regėti šį didį pažadą, kurį įtvirtino Kristaus prisikėlimas; jis įkvepia mus dirbti net viltims sudužus. Taigi bažnyčia turi suteikti depresijos prislėgtiems nariams nemelagingą viltį ir nuolat priminti žinią, kurią jiems labiausiai reikia išgirsti: „Nuodėmės suniokota tikrovė netars paskutiniojo žodžio. Lemiamas žodis priklauso bažnyčioje įsikūnijusiam Kristui".
Danas G. Blazeris yra Duke universitetinio medicinos centro psichiatrijos ir elgsenos mokslų profesorius ir knygos „Melancholijos amžius" autorius.
Pagal http://www.christianitytoday.com/
parengė Dalia Janušaitienė
