Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti". Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi".
Nuėję jie tuojau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?" Jie atsakė: „Ne". Tada Jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite". Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Tai Viešpats!" Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, - mat buvo neapsirengęs, - ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto - maždaug už dviejų šimtų mastų - ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. Jėzus jiems tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų". Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus tarė: „Eikite šen pusryčių!" Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas Tu esi?", nes jie žinojo, jog tai Viešpats. Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė savo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių. Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?" Jis atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu". Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius". Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?" Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu". Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano avis". Jėzus paklausė trečią kartą: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?" Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: „Ar myli mane?", ir atsakė: „Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu". Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori". Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!" Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas Tave išduos?" Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas bus šitam?" Jėzus atsakė: „Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!" (Jn 21, 1-22).
Žvejojimo priežastys
Kodėl Petras ir kiti mokiniai tą naktį plaukė žvejoti? Vieni Šventojo Rašto tyrinėtojai aiškina, kad jie grįžo prie ankstesnio amato ir atsitraukė nuo savo pašaukimo. Kiti sako, jog mokiniai paprasčiausiai norėjo valgyti. Dar kiti - kad jie nenorėjo tuščiai leisti laiko. Aišku viena - prisikėlusį Viešpatį jie jau buvo matę (pagal Jono liudijimą) du kartus ir į Galilėją iš Jeruzalės atėjo paklusdami Kristaus nurodymui, kuris užrašytas Evangelijoje pagal Morkų: Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs (Mk 16, 7). Tačiau visą naktį vargę jie nieko nepagavo, todėl peršasi prielaida, kad toks jų noras nekilo iš Viešpaties paskatos.
Esu linkęs manyti, kad mokiniai dar buvo kaip reikiant pasimetę ir todėl taip pasielgė. Taip, jie visi matė prisikėlusį Viešpatį jau du kartus - prisikėlimo dieną vakare ir po savaitės. Tačiau ar įmanoma per tokį trumpą laiką pakeisti mąstymo įpročius? Kristaus prisikėlimas mokiniams buvo visiškai nelauktas ir neapmąstytas įvykis. Mokytojas kelis kartus perspėjo juos apie tokią savo gyvenimo baigtį žemėje, tačiau mokiniai to iš viso nesuprato. Maždaug trejus metus jie sekė paskui Jėzų iš Nazareto, kurį tikėjo esantį Mesiju. Jų ateities vizija jau buvo susiformavusi. Tai aiški žemiška perspektyva. Ir staiga viskas nutrūko. Dabar jie gyveno pirmąsias naujos eros savaites, patys dar visiškai nesuvokdami, kad naujoji era jau prasidėjo.
Juk labai dažnai ir mūsų poelgius nulemia įvairiausios galvoje besisukančios mintys, kurios tarsi ir neturėtų daryti įtakos krikščionims.
Kad ir kaip ten būtų, tos nakties žvejyba baigėsi nelaukta sėkme. Tinklas buvo pilnas didelių žuvų, o ant kranto jų laukė prisikėlęs Viešpats. Galvoju, kad pasakodamas apie šį įvykį apaštalas Jonas norėjo parodyti Viešpaties malonę ir gailestingumą: Jėzus jiems apsireiškė, kai mokiniai to nesitikėjo ir nelaukė.
Žmogus ant kranto
Jau brėško, valtyje - septyni vyrai, per visą naktį nesugavę nė vienos žuvies. Ir staiga į juos nuo kranto kreipiasi kažkoks žmogus: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?" Dabar sunku susigaudyti, kokie tuomet buvo bendravimo papročiai. Greičiausiai toks kreipinys mokiniams nepasirodė ypatingas ar keistas. Jie atsakė, kad neturi. Tuomet krante stovintysis pasiūlė užmesti tinklą į dešinę nuo valties. Kodėl jie paklausė šio pasiūlymo, sunku paaiškinti. Juk mokiniai dar nebuvo Jo pažinę ir nežinojo, jog tai Jėzus. Tik tuomet, kai jie pajuto užmestą tinklą esantį pilną žuvų, Jonas staiga suprato ir pasakė Petrui: Tai - Viešpats!
Visa situacija priminė panašų praeities įvykį, kai Jono ir Petro mokinystės kelio pradžioje Jėzus, sėdėdamas Petro valtyje, mokė ant ežero kranto susirinkusią minią. Anuomet taip pat ką tik buvo praėjusi nevaisingos žvejybos naktis, o baigęs mokyti minią, Jėzus liepė Petrui irtis į gilumą ir užmesti tinklus valksmui. Matydamas pagautų žuvų gausą Petras suvokė, kad jo valtyje sėdi ne dar vienas Izraelio mokytojas, bet pats Viešpats.
Galima nujausti, kad kiekvieną kartą, kai Viešpats po prisikėlimo pasirodydavo mokiniams, jie atpažindavo Jį širdimi, o ne kūno akimis. Tai kažkaip susiję su mokinių tikėjimu, nes, atrodo, jog nepažadinęs jų tikėjimo Viešpats negalėjo būti jų pažintas. Apsireiškimo metu Viešpats duodavo užuominą, kuri ką nors primindavo mokiniams, ir jie staiga suprasdavo, kad mato Jėzų.
O gal Jis tiesiog mokė savo pasekėjus, jog svarbiausia matyti ne kūno akimis, bet širdimi, ir ruošė juos jau prasidėjusiam Naujojo Testamento laikui, kai matoma tik širdies akimis? Tai toks laikas, kai išoriniai požymiai nebėra tikrieji Viešpaties atpažinimo ženklai. Apaštalas Paulius apie šį laiką rašė korintiečiams: Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 18). Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame (2 Kor 5, 16).
Anuokart, po pirmosios stebuklingos žūklės pagal Jėzaus žodį, Petras be savo bendrų pagalbos suprato, jog stovi Viešpaties akivaizdoje, o dabar jam susivokti padėjo Jono žodžiai. Simonas Petras Naujajame Testamente pripažįstamas pirmuoju apaštalu, tačiau šį kartą pirmas Viešpatį pažino Jonas, o Petras buvo tiesiog atviras jo žodžiams. Esu įsitikinęs, Petro atveju svarbu tai, kad jis (ar pats, ar kito padedamas) pažinęs Kristų šoko iš valties ir plaukė pas Jį. Mus toks apaštalo poelgis moko nuolankiai girdėti, ką sako šalia esantys žmonės. Jeigu negirdime šalia kalbančio žmogaus, kaip išgirsime, ką mums nori pasakyti Viešpats? Juk didžioji Dievo žodžių dalis mus pasiekia per kitų žmonių užrašytus ar pasakytus žodžius. Todėl žiūrėkime, kaip klausome, kad pažintume savo Viešpatį, ir Jis neliktų mums tik nepažįstamasis ant amžinybės kranto.
Pusryčiai arba kasdienė duona
Jėzus pakvietė mokinius pusryčių. Jonas liudija, kad visi ten buvusieji žinojo, jog tai Viešpats, tačiau vis dėlto buvo linkę paklausti, kas jis toks, tačiau neišdrįso. Viešpats priėjo ir padavė jiems duonos bei žuvies. Skaitant Jono pasakojimą, atrodo, kaip nuostabu: pats Viešpats pasirūpina paprasčiausiu mokinių maistu. Tačiau norisi atkreipti dėmesį ne į tuomet mokiniams Jėzaus paduotą duoną, o į visiems žmonėms kasdienę duoną duodantį Dievą. Kiekvieną dieną gauname maistą iš Jo rankų, tik anaiptol ne visuomet tai suvokiame. Jono pasakojimas turėtų mums parodyti ne tik tuometinį Jėzaus rūpestį savo mokiniais, bet ir Jo dalyvavimą šiandieninėje mūsų kasdienybėje.
Gailestingumo tarnystė
Po pusryčių Viešpats kreipėsi į Petrą ir tris kartus pakartojo tą patį klausimą: „Ar myli mane?" Petras visus tris kartus atsakė: „Tu žinai, kad Tave myliu". Jėzus klausė ne tam, kad sužinotų, ar Petras Jį myli. Jis iš tiesų viską žino ir Jam nėra reikalo klausti, norint ką nors sužinoti. Tačiau šio tris kartus pakartoto klausimo reikėjo Petrui. Kodėl Viešpats jo klausė „Ar myli mane?", Petras suprato tik paklaustas trečią kartą. Jonas liudija, kad tuomet jis nuliūdo. Tai buvo viešos atgailos akimirka. Naktį prieš Kristaus nukryžiavimą Petras tris kartus išsigynė savo Viešpaties, ir Jėzus nenorėjo, kad Jo mokinys būtų nuolatos gniuždomas savo poelgio ir jo kritimo šešėlis taptų neperžengiama kliūtimi tarnaujant kitiems. Viešpats iš tiesų žinojo, jog Petras Jį myli ir iš Dievo malonės galės atlikti patikėtą tarnystę.
Visas Jono pasakojimas mums kalba apie Viešpaties malonę ir gailestingumą. Petro buvo pasigailėta. Į Petrą šiuokart galime pasižiūrėti kaip į visos bažnyčios simbolį. Naujojo Testamento tarnavimas - Dievo gailestingumo apraiška, ir visi, kuriuos Viešpats įgalino šiai tarnystei, anksčiau ar vėliau tai aiškiai suprato. Nėra nė vieno, kurio nebūtų pasigailėta. Apaštalas Paulius korintiečiams rašo: Todėl suprasdami, kad turime šį tarnavimą iš gailestingumo, mes nepailstame (2 Kor 4, 1), o rašydamas Timotiejui, liudija: Manęs buvo pasigailėta (1 Tim 1, 13). Nežinau, kaip kiti, bet aš ne kartą, skaitydamas šias apaštalo Pauliaus mintis, nors aiškiai to ir neįvardindavau, vis dėlto maniau, jog tas pasigailėjimas, kurio sulaukė Petras ir Paulius kažkaip skiriasi nuo to, kurį patyriau aš ir kiti šių dienų krikščionys. Tačiau tai yra tas pats pasigailėjimas, kurio reikia kiekvienam kritusiam žmogui. Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Rom 3, 23-24).
Pašaukimas
Petrui Viešpats patikėjo tarnystę ganyti Jo žmones tris kartus šiek tiek kitaip pakartodamas tuos pačius žodžius: „Ganyk mano avis". Tačiau jų pokalbis baigėsi ne šiuo paliepimu. Paskutiniai Jono užrašyti Viešpaties žodžiai Petrui buvo tokie: „Tu sek paskui mane". Tai ne tik Petro, bet ir kiekvieno tikinčiojo pašaukimas - girdėti savo Viešpatį, Jį pažinti, suprasti, Jam paklusti ir į Jį panašėti. Arba, pasakant tai trumpai, - sekti paskui Jį.
Sekti Kristumi - tikroji krikščionybė. Viešpats niekada kitokios nebuvo sugalvojęs. Mums šis pašaukimas kartais atrodo kaip nepasiekiama aukštuma. Ypač, kai galvojame, kad turėsime tai padaryti savo jėgomis, ir pamirštame, kad visas Naujojo Testamento gyvenimas yra Viešpaties malonė - niekuo neužtarnautas Viešpaties gerumas, kurį nuolankiai priimame atviromis širdimis. Šiuo savo pašaukimu Viešpats mums grąžina prarastą tapatybę būti panašiems į savo Kūrėją. Todėl atsimindami, kad Viešpats žino visas mūsų vidinio gyvenimo paslaptis ir vis dėlto pasigaili, sekime paskui Jį.
