Ak, taip! Mes dirbame... Juk tai privalome daryti, kad pragyventume, aprūpintume savo šeimas, galų gale, išdrįstume be gėdos išpažinti, jog esame krikščionys, ar turėtume ką paaukoti bažnyčioje. Tokia jau ta tikrovė, nieko nepadarysi. Vis dėlto, atidžiau skaitant Bibliją, aiškėja, kad šis gyvenimas nėra jau taip tragiškai suskilęs į dvi dalis, nes Viešpats norėjo, kad žmogus Jam tarnautų visu savo gyvenimu, užvaldydamas ir įdirbdamas šią žemę. Darbas, pasak Biblijos, yra neatskiriama dvasinės tarnystės dalis, todėl Jo vaikams nederėtų nuvertinti ten eikvojamų jėgų ir praleisto laiko, nes tai pati tikriausia tarnystė Viešpačiui. Didėjant bedarbystei, į darbą vėl imama žvelgti kaip į vertybę, tad pats laikas būtų apie tai ir pakalbėti. Juolab, jog tarnaudami Viešpačiui kasdieniniame darbe, profesinėje veikloje, bažnyčios nenuskriausime, Dievo karalystės neapiplėšime, atvirkščiai, išplėsime jos ribas, save ir kitus praturtinsime dorybe ir įtvirtinsime Evangelijos liudijimą.
Dvasinė darbo prigimtis
Gerai pasikapstę savo mąstymo vingiuose, evangelinio tikėjimo žmonės nesunkiai aptiks įsitikinimą (beje, nebiblinį), jog kažkodėl vienos profesijos yra dvasingesnės už kitas. Pavyzdžiui, kartais galvojama, jog jei esi tikrai pasišventęs Dievui, neabejotinai galiausiai tapsi misionieriumi, evangelistu, blogiausiu atveju - pastoriumi arba bent jau etatiniu bažnyčios darbuotoju. Jei nepakliuvai į šį sąrašą ir esi tik mokytojas ar gydytojas, labai nusiminti neverta, nes būna ir blogiau... Ką gi su tobulos Dievo valios vykdymu galėtų turėti pelno siekiantis verslininkas, iš palūkanų gyvenantis bankininkas, įkyrus žurnalistas, turgaus prekiautojas ar „Maksimos" kasininkė? Amerikietis Stenas Gedas pasakoja istoriją apie jauną pastorių Maiką, kuris ieškodamas naujos pastoriavimo vietos, susitinka su vienos bendruomenės vadovais. Pokalbio metu Maikas atveria širdį ir pasipasakoja ne tik apie savo atsivertimą, bet ir apie savo pomėgį, beisbolą. Pasirodo, kad prieš atsivertimą jis buvo puikus sportininkas, todėl kartais jį vis apima dvejonės, kokią veiklą jam geriau pasirinkti. „Maikai, - įsakmiai tarė bažnyčios atstovas, - beisbolą tegu žaidžia bedieviai! Tu pašauktas tarnystei, o ne beisbolui". Maikas pakluso, tačiau vis tiek nepaliovė svajojęs apie beisbolą... Stenas Gedas pasipiktina tokiu mąstymu: „Kaip tu, žmogau, gali sakyti, kad beisbolą težaidžia bedieviai? Tai tegu ir visą literatūrą kuria bedieviai? Ir visus filmus? Verslu verčiau tegu užsiima irgi bedieviai?! Mokslinius tyrinėjimus teatlieka bedieviai: žvaigždes težvalgo bedieviai, istoriją pasakoja bedieviai? Gal leiskime, kad vien tik bedieviai kurtų muziką ir tapytų visus paveikslus?! Arba kad vien bedieviai tvarkytų politiką ir spręstų visas socialines problemas?! Kad vien bedieviai gydytų mūsų ligas ir mokytų mūsų vaikus? Kitaip tariant, tegul viską daro bedieviai, nors būtent mes esame pirmiausiai visiems tiems darbams sukurti. Ir iš kur šitokia filosofija, jau nesakau, teologija?!" ( citata iš H. Lahayne straipsnio „Apie darbą iš krikščioniškos perspektyvos").
Kuo tokia teologija bloga? Pirmiausia todėl, kad ji prasilenkia su Biblijos tiesa, nes ši neskirsto profesijų į „dvasines" ir „pasaulietines", nes, pasak M. Liuterio, „visos leistinos profesijos yra vertingos Dievui". Iš Šventojo Rašto niekur nedingo paliepimas „daugintis, pripildyti ir užvaldyti žemę" (Pr 1,28), „įdirbti jį (Edeno sodą) ir prižiūrėti" (Pr 2,15). Nors po kritimo darbas tapo sunkesnis dėl „želiančių erškėčių ir usnių" (Pr 3,18), o „duona uždirbama prakaitu", kultūrinio mandato Dievas neatšaukė. Atvirkščiai, Naujasis Testamentas kalba apie visą žmogaus gyvenimo ir darbinės veiklos pašventimą Viešpačiui: „Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui" (Kol 3,17). Be to, apaštalas Paulius nedviprasmiškai moko žemiausio socialinio sluoksnio amžininkus žvelgti į nelengvą, kasdienį darbą kaip į tarnystę Viešpačiui: „Jūs vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir drebėjimu, nuoširdžiai kaip Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms įtinkantys, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei daro ką gera, gaus atlyginimą iš Viešpaties" (Ef 6, 5-8). Taikliai šiuo klausimu yra pasakiusi krikščionių rašytoja Dorothy L. Sayers: „Bažnyčia privalo suprasti, kad pašaukimas pasaulietinei veiklai yra šventas <...> Ji turėtų nesitaikstyti su žmogaus gyvenimo dalijimu į darbo laiką ir laiką Dievui. Kiekvienam turi turi būti duodama galimybė tarnauti Dievui savo darbe ir kiekvienas darbą turi priimti kaip dieviškąją sukūrimo tvarką. Nė vienoje kitoje srityje Bažnyčia nėra taip smarkiai atitrūkusi nuo tikrovės, kaip pasaulietinėje veikloje, kurios ji nesupranta ir nepriima. Bažnyčia nieko nepadarė, kad darbas ir religija nebūtų atskirti, o dabar dar stebisi, kad dėlto pasaulietinė žmonių veikla įgavo savanaudiškumo ir destruktyvumo".
Pats Dievas, sukūręs šį pasaulį, yra pirmasis ir didysis Visatos darbininkas, todėl nenuostabu, jog žmones Jis siunčia į pasaulį dirbti, tad „dvasios ir pasaulio prarajos" sindromui krikščioniškame mąstyme neturi likti vietos. Darbas yra Dievo idėja, pašaukimas ir dovana kiekvienam žmogui.
Drąsa dirbti Dievui
Viskam, ką šiame gyvenime imamės daryti Dievo vardu, reikia drąsos. Viena vertus, netikintiems žmonėms, kai darbu siekiama tik savo pačių gerovės, greitos naudos ar žmogiškos šlovės, motyvacija „dirbti Dievui" gali būti visiškai nesuprantama, kvaila ir net trukdanti karjerai. Nors bendroji malonė skatina darbuotis visus žmones, savanaudiškumas dažnai pakiša koją, o savirealizacija (be Dievo) galiausiai taip ir neatneša tikro pasitenkinimo ir džiaugsmo. Kita vertus, ne mažiau drąsos tarnauti Dievui savo profesija gali prireikti ir bažnyčioje, jei ten dėl klaidingos dvasingumo sampratos nuolat leidžiama suprasti, jog darbo dienomis nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro mano gyvenime nieko rimto ir dvasiško nevyksta, nes darbe esą „kalami pinigai", „kopiama karjeros laiptais" ir atiduodamos jėgos, kurios taip būtų reikalingos „dvasingesniam" tarnavimui. Klaidingas profesinės tarnystės ir „dvasinės" tarnystės supriešinimas, pasireiškiantis pernelyg dideliu bažnytinio gyvenimo sureikšminimu ir darbo pasaulyje nuvertinimu, yra žalingas, nes stumia krikščionį rinktis tarp dviejų nepageidautinų kraštutinumų. Nejausdamas palaikymo iš savo tikėjimo brolių, jis yra tarsi skatinamas pakelti inkarą ir atitrūkti nuo bendruomenės, visa galva pasineriant į „pasaulį", kur jo profesinis pasišventimas ir kompetencija (kad ir kaip tai būtų keista) yra vertinami. Antra, padrąsinimo stoka iš bendruomenės gali paskatinti tikinčiojo izoliaciją darbovietėje ir savo profesinio pašaukimo nuvertinimą.
Drąsos dirbti Dievui galėtume pasisemti iš reformatorių. Ikireformacinė visuomenė buvo ribojama supratimo, jog pelno siekimas geriausiu atveju etiškai indiferentiškas ir yra tik neišvengiama šio gyvenimo dalis. Situacija ima radikaliai keistis su kalvinizmo ir liuteronybės atsiradimu - darbas ir pelno siekimas nebelaikomi gėdingi ar mažiau vertingi nei dvasinė veikla. Liuteris, laikęs „visas leistas profesijas vertingas Dievui", teigė: „Gerbiamasis, tu tikrai nusikalsti sakydamas, kad krikščionis negali daryti to („nešioti kalavijo", t.y. dalyvauti valstybės tarnyboje), kas išties yra Dievo įrankis, Jo nustatyta tvarka ir kūrinys. Jei taip, tai kodėl nesakai, kad krikščioniui negalima valgyti ir gerti arba kurti šeimos <...>. Jeigu matytum, kad trūksta budelių, teisėjų, valdovų ar kunigaikščių, ir tu jaustumeisi tam tinkamas, tai turėtum pasisiūlyti ir siekti tos tarnybos, kad valdžia nesumenktų ir netaptų niekinama arba net visai sužlugtų". Tuo tarpu Kalvinas mokė, kad, nors Dievo sprendimo suteikti malonę negali paveikti jokie žmogaus darbai - išgelbėjimas yra Dievo dovana, - vis dėlto jie patvirtina, jog esi išrinktas ir malonė yra suteikta. Geriausiai, kalvinistiniu požiūriu, apie tai paliudija profesinis darbas. Pasak Maxo Weberio, kalvinistas ne tik pats susikuria tikrumą dėl Dievo palaimos, bet ir gyvena tam, kad nuolatos didintų Dievo šlovę. Teisingas gyvenimas neužtarnauja išgelbėjimo, bet jį paliudija, patvirtina. Be to, juk Dievas aiškiai apreiškė savo valią, jog Jo šlovę didina ne dykaduoniavimas ir mėgavimasis, o tik veikla. „Žmogaus be profesijos" gyvenime trūksta sistemiškumo ir metodiškumo, kurie tampa būtinu naujos pasaulietinės askezės (!) (keičiančios viduramžiškąją vienuolynų askezę) reikalavimu. Jei kalvinizme, anot Maxo Weberio, Dievo išrinktieji turi galimybę uždirbti, jie privalo tai daryti, o kiekvienas naudą gaunantysis yra vertas visiško etinio pritarimo. Suprantama, kad toks pašaukimo akcentavimas skatino ne tik asketinę darbo etiką, bet ir dirbančiųjų patikimumą, sąžiningumą - taip formavosi naujas gyvenimo būdas, vyko socialinių-ekonominių vertybių perkainavimas.
Suvokimas, jog Dievui tarnauju ne tik rašydamas šį straipsnį ar pamokslaudamas bažnyčioje, bet ir savo pasaulietiniame darbe, į mano paties gyvenimą smelkėsi labai iš lėto, be to, sakyčiau, jog šis procesas vis dar nėra iki galo pasibaigęs. Per maždaug 15 savo tarnystės metų bažnyčioje ir 16 metų profesinės veiklos (6 metus dirbau mokytoju, 9 praleidau versle) padariau kai kokias išvadas. Pirma, turiu būti dėmesingas tam, kokias dovanas Dievas yra man suteikęs. Privalau leisti jas į apyvartą ir tobulėti, nesvarbu, ar tai būtų savanorystė bažnyčioje ar apmokamas darbas visuomenėje. Antra, privalau susitaikyti su tam tikra įtampa ir nežinomybe, jog iki galo ir tiksliai vis dar nesuvokiu savo pašaukimo, bet tai nėra jokia yda. Trečia, reikia pasitikėti Dievu, jog metui atėjus, žinosiu, ką ir kaip turėčiau pakeisti savo darbinėje veikloje, kad Viešpaties dovanos dar labiau atsivertų, o mano artimaisiais būtų pasirūpinta.
Liudijimas darbo vietoje
Savo tikslus Dievas šioje žemėje siekia įgyvendinti per keturias atskiras institucijas: šeimą, valstybę, darbą ir bažnyčią. Nors pasitaiko, kad kuri nors viena iš jų susireikšmina ir ima savo idėjas primesti kitai, vis dėlto Dievas jas mato kaip skirtingus vieno sodo medžius, kiekvieną brandinančius vaisius pagal savo rūšį. Visos turi ne tik savo veiklos sritį, pareigas ir atsakomybę, bet ir apribojimus. Pavyzdžiui, valstybė iš Dievo gauna pareigą drausminti darančius pikta ir apginti darančius gera (Rom 13,1-6), tačiau ji neturi teisės kištis į sąžinės reikalus (Apd 4,18-20), šeimos gyvenimą, jei ten nesmurtaujama, ir į verslą, nepagrįstai apkraudama jį pernelyg dideliais mokesčiais. Tuo tarpu bažnyčiai duoti įgaliojimai nešti Dievo žodį tautoms, t.y. dvasinė valdžia, bei suteikta atsakomybė už sielų išganymą. Bažnyčios kovos ginklas yra Dvasios kalavijas, o ne karinė, politinė jėga. Evangelijoje Jėzus sustabdo įsismarkavusį Petrą nuo didesnio kraujo praliejimo (Mt 26, 52-53), nes „Jo Karalystė ne iš šio pasaulio". Deja, istorija, ir net šių dienų įvykiai rodo, kad bažnyčia dažnai peržengia savo kompetencijos ir atsakomybės ribas, tai pateisindama kilniais siekiais. Šio kompromiso vaisiai niekada nėra geri, nes taip ne tik iškreiptai išaiškinamas Dievo žodis, bet ir vardan praeinančios pasaulio garbės dvasinė valdžia iškeičiama į politinę. Tikiu, jog Dievas neiškėlė bažnyčios aukščiau kitų institucijų, bet davė jai unikalią misiją, - gelbėti, ugdyti ir išganyti žmonių sielas. Vykstant dvasinei metamorfozei žmonių sielose, susikaupia labai stiprus dvasinis potencialas. Kur jį panaudoti? Be abejo, dalis jo turi būti išnaudojama bendruomenės ugdymui, tačiau taip pat šiuos Dvasios pakeistus žmones reikia siųsti atgal į pasaulį, t.y. ten, kur jie praleidžia daugiausia laiko, - į darbovietes. Siuntimas šiuo atveju reiškia padrąsinimą darbuotis ir daryti gera „kaip Viešpačiui", žinant, jog tai yra Jo valia. Tikras krikščioniškas darbas yra gerai atliktas darbas, todėl tam mums reikės daug jėgų ir kūrybingumo. Kai viską gerai atliksime, žmonės būtinai teirausis apie mūsų uolumo ir pareigingumo motyvus, todėl turime būti „visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai, turėdami tyrą sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti" (1 Pt 3,15-16).
Šiandien žodžiai sekuliarizacija, sekuliarus yra tapę supasaulėjimo, pasaulietiško sinonimais, nors istoriškai tai kažkada reiškė tiesiog bažnytinio turto nusavinimą (dažniausiai žemės), paėmimą valstybės naudai. Ilgainiui šis procesas įsibėgėjo ir virto ne tik bažnyčios „teisėtos nuosavybės" plėšimu iš jos rankų, bet ir pačios krikščionybės išstūmimu iš aktyvių modernios visuomenės gyvenimo sferų (mokslo, kultūros, švietimo), jai paliekant tik siaurą bažnytinio gyvenimo ruoželį. Kaip atgauti tai, kas prarasta? Dievo darbas įvyksta „ne galybe ir ne jėga, bet Viešpaties dvasia" (Zach 4, 6), todėl ne per politiką ir ne kūniškomis pastangomis, bet per Dvasią, gyvenančią Jo žmonėse, Kristus ateina į šių dienų visuomenę ir kultūrą. Šio advento šaukliais tampa visi, kurie išdrįsta ir melstis, ir dirbti.
