Šeima

„Lietuvos visuomenė rimtai serga", - žurnale „Psichologija tau" (2009/1-2) konstatuoja psichologas G. Chomentauskas ir psichiatras D. Pūras. Abu ekspertai savo straipsnyje analizuoja garsiąją juodąją šalies statistiką - didžiulį savižudybių bei mirčių „nuo išorinių priežasčių" skaičių.

Nurodo „tendenciją žaloti save" kaip „šios keistos epidemijos sukėlėją". Ir jų išvadoms neįmanoma nepritarti. Bet ką daryti, klausia jie savo analizės pabaigoje. Ir atsako, kad būtinai reikia vizijos, atsakomybės ir „kaip vandens kasdien reikia greta esančių sėkmės istorijų, didvyrių. Kad galėtume turėti pavyzdį..."

Iki čia viskas neblogai. Tačiau toliau, pateikdami būtinųjų priemonių sąrašą, autoriai vienu pirmųjų punktų įtraukia teiginį: „Didžiulė atsakomybė tenka valdžiai..." Anot jų, „Valdžia turi suprasti, kad... savo sprendimais keičia žmonių gyvenimus: įkvepia, suteikia energijos ir pasitikėjimo, vienija ar skaldo, ramina ar varo į neviltį." Be abejo, teisinga reikalauti, kad valdžios veikla orientuotųsi ne vien į ekonomiką, bet ir į „laimės bei bendrumo jausmų" skatinimą. Tačiau šitokiais ir panašiais sakiniais valdžia ir vėl daroma už viską atsakinga, visagale mašina. Bet ar ne būtent dėl jos atsirado pradžioje minėtoji problema? Gal pagaliau laikas griauti socialistinį įtikėjimą į valstybę?

Kur žmogus pirmąsyk išmoksta solidarumo, nežaloti savęs (ir kitų)? Valstybinėse įstaigose? Ar valstybė yra auklėtojas nr. 1 (iš Chomentausko su Pūru teksto beveik galima taip suprasti)? Ne, ne valstybė, o šeima! (Jos straipsnio pabaigoje autoriai net nesiteikia paminėti). Tiesiog būtina atrasti ryšį tarp visuomenės sveikatos ir jaunosios kartos auklėjimo. Vokiečių psichiatrė C. Meves rašo: „Nuo to, kaip ir ar apskritai funkcionuoja šeima, priklauso jaunosios kartos sielos sveikata ar nesveikata, t. y. visuomenės ateitis. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai aiškiai sako: kuo stabilesnė šeima, tuo stabilesnė būsimoji visuomenė."

Koks šiame kontekste galimas krikščionių įnašas? Pagal kokius principus auklėti savo atžalas, kad visuomenė taptų sveikesnė?

Mokslas

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą.

Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? - daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt).

Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus.

Orumas

Vaikai yra žmonės - žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Graikų kultūroje vaikas žmogumi tapdavo palaipsniui. Naujagimis apie penkias dienas nebuvo laikomas asmeniu, kol tėvas jam tam tikrose apeigose to asmeniškumo „nesuteikdavo". Dėl įvairių priežasčių (lyties, per didelio vaikų skaičiaus, prastos ekonominės padėties) buvo labai daug pamestinukų. Juos dažniausiai surankiodavo vergų prekeiviai ir išaugindavo vergais.

Nei graikai, nei romėnai vaiko nužudymo ar aborto nelaikė žmogžudyste. Prieš keletą metų Aškelone, graikų kultūros mieste Rytų Viduržemio jūros pakrantėje, archeologai atkasė daugybę kaulų iš pirmojo šimtmečio, iš pradžių palaikytų vištų griaučių liekanomis. Tačiau po tyrimų paaiškėjo, kad tai kauleliai šimtų vaikų, pražudytų viešosios pirties (viešnamio) tualete. Nepageidaujami prostitučių naujagimiai bei negimę vaikai buvo be gailesčio sunaikinami.

Romėnų šeimos galva, paterfamilias, turėjo beveik neribotas galias savo vaikų atžvilgiu, net teisę spręsti dėl jų mirties ar gyvybės - teisę, kuri buvo panaikinta tik imperatoriaus Konstantino laikais.

Antikoje vien žydai laikė savo vaikus iš principo saugotinomis būtybėmis. Išėjimo knygos 22 skyriaus 21-23 eilutėse aiškiai akcentuojama našlaičių apsauga. 68 psalmės 6 eilutėje Dievas pristatomas kaip „našlaičių tėvas ir našlių gynėjas". Vaikai kartu su suaugusiais, su visa tauta buvo įtraukti į sandorą su Dievu, todėl reikalavimas paklusti galiojo ir vaikams, o tai byloja apie vaikų svarbą atsakomybės atžvilgiu bei jų orumą (žr. Įst 6, 2; 29, 9).

Krikščionys tęsė šią tradiciją ir nuo pat pradžių pamestinukus bei našlaičius laikė ypatingai globotinais. Todėl nuo seniausių laikų egzistuoja ir krikščioniškos našlaičių prieglaudos. Žinomiausios iš jų įsteigtos A. H. Francke'ės Halėje (1695), J. H. Wicherno Hamburge („Rauhe Haus", 1833) arba G. Müllerio (1836, Bristolyje) - visos įstaigos atsiradusios dėl įkūrėjų krikščioniškų įsitikinimų.

Ar našlaitis, ar savas vaikas - kiekvieno turi būti paisoma su derama pagarba, nepažeidžiant orumo.

Svarba

Neįmanoma pervertinti šeimos reikšmės visuomenei, ekonomikai ir Bažnyčiai. Šeimą galima pavadinti pasitikėjimo ir socialinio kapitalo „gamykla": joje išmokstama saugumo, palaikymo, meilės; joje skleidžiamos ir diegiamos pagrindinės vertybės. Kur kitur vaikui išmokti dėmesingumo, atodairos, įgauti gebėjimų suvaldyti pavydą, pačiam sulaukti pagalbos ir padėti kitam, užjausti silpnesnįjį, būti mandagiam, mylėti ir rūpintis gamta, jei ne namuose, iš savo tėvų, šeimos. Britų politologas N. Ashfordas taip pat pastebi: „Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio" („Laisvos visuomenės principai").

Šeima labai reikšminga ir Bažnyčiai bei Dievo žodžio sklaidai. Tikėjimo tiesų ir praktikos perdavimas visų pirma vyksta ir turi vykti šeimoje, - tai ne sykį pažymėta Senajame ir Naujajame Testamente (žr. Įst 6, 6; Ef 6, 4; 2 Tim 3, 14-15). Vaikų gimimas, gausėjimas ir krikščioniškas auklėjimas yra pirmoji priemonė plėstis Dievo karalystei. Iki atsirandant pirmiesiems tikinčiųjų susirinkimams ir organizuotam kultui, jau egzistavo „pirmoji bažnyčia", kuri buvo šeima (pvz., visi ST patriarchai nuo Nojaus). Tad bažnytinis šeimų darbas glaudžiai susijęs su misionieriška veikla ir evangelizacija.

Šeima yra valstybės, ekonomikos ir Bažnyčios pamatas. Tačiau ką mes šiandien jauniems žmonėms patariame, kai jie klausia: kuo man gyvenime užsiimti? Mūsų kultūroje atsakoma: mokykis, įgyk gerą specialybę, susirask pelningą darbą, ieškok, kur gali atsiskleisti. Bet bibliškas atsakymas būtų kitoks: kurk šeimą! Susirask tikintį partnerį, susituok, susilaukite vaikų ir patys juos išauklėkite; tam, be abejo, reikia pinigų, uždarbio, veiklos. Pirminis ir svarbiausias mūsų kaip krikščionių pašaukimas yra kurti šeimas ir auklėti savo atžalas! (Gyvenimas vienam, be šeimos, irgi yra įmanomas dalykas, taip pat yra pašaukimas, bet vis dėlto taisyklės išimtis.)

Kokios specialybės laikomos prestižinėmis dabarties universitetuose? Ką šiandien renkasi geriausi mokyklų absolventai? Be abejo, „perspektyvias profesijas" (žurnalo „Veidas" viršelio antraštė, 2009, nr. 7) kaip biotechnologija, odontologija, verslas, vadyba, ekonomika, teisė, politika ir kt. O kuris dešimtukininkas renkasi pedagogiką? O dar vyras? Šiandien pedagogikos klausimai beveik nelaikomi svarbiais visuomenės ateičiai. Tačiau jei auklėjimas (šeimoje ar mokykloje) toks svarbus, tai tėvystė turėtų būti pats perspektyviausias užsiėmimas, o pedagogika pati geidžiamiausia akademinė specialybė; tuomet patys geriausi ir darbingiausi gyvenimo metai turėtų būti skiriami vaikų auklėjimui; tuomet universitetams turėtų būti garbė varžytis dėl geriausių pedagogikos programų, o patiems geriausiems absolventams tokia pati garbė jas rinktis ir studijuoti. Kultūros kritikas N. Postmanas (1931-2003) provokuojančiai teigia: „Nieko nėra blogiau už nemokšiškumą pedagogikoje. Nepakanka vien žinoti, kas yra intelektas, reikia išmanyti ir kaip jį skatinti; nepakanka tik žinoti, kokia informacija vertinga, bet ir kaip jos gauti; ne tik išmanyti, kas yra teisingas gyvenimas, bet ir kaip jam pasiruošti. Jokia kita disciplina - net ir pati filosofija - tiek daug neaprėpia, kaip ir jokia kita disciplina nereikalauja iš savo profesorių tiek genialumo ir išminties" („Conscientious Objections").

Bus daugiau.

Spausdinta iš http://www.lksb.lt/

Nuotrauka Roberto Mickevičiaus