Palyginkime du besidarbuojančius žmones.
Pirmasis stovėdamas priešais minią gestikuliuoja rankomis, garsiai dėsto savo mintis ir drąsiai daro išvadas. Jis - tikras mokytojas, patraukiantis dėmesį savo argumentacija ir įtikinamu kalbėjimu.
Jis stovi paplūdimyje, nuožulnų jūros krantą pavertęs amfiteatru. Jam kalbant, klausančiųjų minia auga, ir kalbėtojas priverstas vis žengti atgal. Žingsnis po žingsnio jis žengia atgal, kol įbrenda į vandenį. Štai tuomet jo akys užkliūna už kito triūsiančio žmogaus.
Tai - žvejys. Pavargęs, nusivylęs, sutrikęs. Visą naktį žvejojęs jis grįžo be laimikio. Visa naktis praleista vėl ir vėl metant tinklą ir traukiant jį iš vandens. Bet, priešingai nei mokytojas, žvejys negali parodyti savo darbo vaisių. Jis nepritraukia minios dėmesio, jis neištraukė nė žuvelės, tik be paliovos traukė tuščius tinklus.
Du dirbantys žmonės. Vienas - pakylėtas, kitas - išsekęs. Pirmasis ragauja savo darbo vaisių, o antrasis neturi ką parodyti. Kuriam tipui priskirtumėte save?
Jei manote, jog esate labiau panašus į žveją, tikrai nesate vienišas. Štai kokius statistinius duomenis randame Dano Milerio knygoje „48 dienos siekiant mėgstamo darbo":
- Viena trečioji amerikiečių sako, kad nekenčia savo darbo.
- Dvi trečiosios JAV piliečių dirba ne pagal profesiją.
- Daug žmonių laiko savo darbą sėkmingu, tačiau nenešančiu pasitenkinimo.
- Dauguma savižudybių įvyksta sekmadienio vakarą.
- Dauguma širdies priepuolių žmones ištinka pirmadienio rytą.
Daug žmonių su baime mąsto apie savo darbą, gailisi tų dešimčių ar net šimto tūkstančių valandų, išbrauktų iš jų gyvenimo, kurias jie praleidžia kelyje iš namų į darbą ir atgal. Jei esi vienas iš jų, ar gali ką pakeisti?
Pakeisti profesiją? Įmanoma. Tačiau tai užims daug laiko, o juk ir tuo metu reikės kaip nors išgyventi: apmokėti sąskaitas, maitinti šeimą ir t.t.
Problema greičiausiai gali būti susijusi ne su jūsų pasirinkta profesija, bet su požiūriu į ją ir lūkesčiais. Tad prieš keisdami profesiją, pamėginkite pakeisti požiūrį į savo profesiją.
Patikėk valtį Jėzui
Ką Jėzus pasakė nusivylusiems žvejams, sužinome skaitydami Evangelijos pagal Luką 5 skyrių, kur ir sutinkame mokytoją bei pasimetusį žveją. Jūs turbūt žinote jų vardus: tai Jėzus ir Petras. Mūsų dienomis tose pakrantėse pamatytum tik nedidelius būrelius žmonių, tačiau Jėzaus laikais Galilėjos ežero pakrantėse knibždėte knibždėjo žmonių - gyvenimas čia virte virė. Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas gyveno iš žvejybos. Kaip ir daugelis Galilėjos žvejų, jie žvejodavo naktimis, kai atvėsęs vanduo į paviršių išviliodavo pulkus žuvų, tačiau jiems buvo pažįstamas ir nesėkmingos žūklės nuobodulys.
Jėzui pamokslaujant žvejai valė tinklus. Miniai vis augant, Jėzui gimė mintis. Pastebėjęs šalia dvi pririštas valtis, Jėzus įlipo į vieną iš jų ir paprašė Petrą šiek tiek atsiirti nuo kranto. Naudodamas valtį kaip tribūną, Jėzus mokė minias sėdėdamas valtyje (Lk 5, 2-3).
Jėzus įlipo į Petro valtį neprašęs leidimo, neparašęs prašymo. Tiesiog įlipo ir pamokslavo. Jis gali taip elgtis - juk visos valtys priklauso Kristui. Tavo „valtis" yra vieta, kur praleidi savo dieną, uždirbi pinigus. Taksi, kurią vairuoji, arklidės, kurias valai, odontologo klinika, kuriai vadovauji, šeima, kuria rūpiniesi, - štai tavo „valtis". Kristus tapšnoja mums per petį ir primena: Tu vairuoji mano sunkvežimį, pirmininkauji mano teismo salėje, dirbi mano sandėlyje, slaugai ligonius mano ligoninėje.
Mums visiems Jėzus sako: „Tavo darbas - tai mano darbas".
Dievo akys stebi mūsų rankų darbus. Mūsų trečiadieniai Jam yra lygiai taip pat svarbūs kaip ir mūsų sekmadieniai. Jis tarytum sulydo tai, kas šventa, su tuo, kas kasdieniška. Viena namų šeimininkė savo virtuvėje virš kriauklės pasikabinusi užrašą: „Čia kasdien vykdomi dieviški darbai". O vieno generalinio direktoriaus darbo kabinete kabo dekoratyvinė lėkštelė su užrašu: „Mano darbo stalas yra Dievo altorius". Ir abu jie teisūs. Dievui mūsų darbas rūpi lygiai taip pat, kaip ir mūsų garbinimas. Išties, darbas gali tapti garbinimu.
Darbuokis drauge su Viešpačiu
Petras, valties savininkas, vėliau rašė: O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes" To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9).
Kai kitą kartą įsidarbindamas pildysi anketą apie savo ankstesnį darbą, gali įrašyti: „kunigas" arba „kunigė", nes iš tiesų taip ir yra. Kunigas atstovauja Dievui, o tu, mano drauge, juk Jam ir atstovauji. Ir visa, ką darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 17). Gal tu ir nedėvi kunigo drabužių, nors galėtum, nes tavo „valtis" - tai Dievo sakykla, eidamas į darbą ar į mokyklą, eik tarsi į šventovę
Turiu pažįstamą, kuri šią tiesą gerai supranta. Pagal profesiją ji yra pradinių klasių mokytoja, pagal pašaukimą - sekmadieninės mokyklos mokytoja. Štai kokį laišką ji parašė savo draugams: „Prašau jūsų melstis už mano mokinukus. Žinau, kad esate užsiėmę, bet jei tik rastumėte minutėlę, prašau užtarti... Žinau, kad konkrečios maldos yra veiksmingos. Melskitės už šiuos vaikus:
- Už Rendį - jis sumaniausias berniukas mano klasėje. Jo mama nekalba angliškai, o vaikis nemato dešine akimi (išsidūrė būdamas trejų metukų).
- Už Henrį - jis neįgalus, bet stengiasi iš visų jėgų. Kol ištaria du žodžius, praeina minutė... Manau, kad prie manęs jis jau priprato, nors iš pradžių buvo sunku.
- Už Ričardą, kuris paperka savo šypsena ir sugeba išsisukti iš bet kokios bėdos. Gan išdykęs, bet tokie man patinka!
- Už Aną - ji turi mokymosi sutrikimų. Jos tėvai negali nei skaityti, nei rašyti, nei vairuoti, o šeimoje net keturi vaikai!!! Neįsivaizduoju, kaip jie gyvena... Ana kasdien nupiešia man po piešinį, o darydama rašybos pratimus ar rašydama rašinėlį vis pamini mano vardą.
Sąrašas čia nesibaigia... Ši mokytoja dirba švietimo sistemai ar Dievui? Ji praleidžia dieną dirbdama ar garbindama? Ji „daro" pinigus ar daro įtaką, keičia gyvenimus? Kiekvieną rytą ji lipa į „valtį", kurią jai patikėjo Jėzus. Abu jie iriasi į gilumą ir užmeta tinklus. Ji imituoja Petrą, nors šis entuziazmo rodė mažiau.
Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui. Simonas Jam atsakė: Mokytojau, visą naktį vargę, mes nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklą (Lk 5, 4-5).
Odontologo pacientai rodo daugiau entuziazmo nei rodė Petras. Bet ar galima jį kaltinti? Jam maudė pečius ir visus raumenis, tinklai jau buvo suvynioti ir gulėjo valties gale. Rytinė žvejyba visai nežavėjo. Visgi Petras sutiko.
Gerai įdienojus, miniai įdėmiai stebint, žvejai užgulė irklus ir iškėlė bures. Toli nuo kranto Jėzus liepia užmesti tinklus. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tie atplaukė ir pripildė žuvų abi valtis, kad jos beveik skendo (Lk 5, 6-7).
Petras su savo bendrininkais neteko žado. Ir dėl laimikio, ir dėl žinios, kurią išgirdo. Kokia tai buvo žinia? Vieni sako, kad žinia yra tokia: „Dirbk su Jėzumi ir tapsi turtingas! Kristaus artumas garantuoja pardavimų skaičių, didesnes premijas, ilgesnius savaitgalius ir aprūpintą pensiją. Jei Jėzus su tavimi valtyje, žvejyba Galilėjos ežere gali virsti buriavimu Karibų jūroje".
Jei ši žinia skelbė klestėjimą, tai Petras tai pražiopsojo. Ne laimikis suglumino Petrą, o pats Jėzus. Petrui akyse nemirguliavo doleriai, nors jį ir apakino sidabrinis žvynų spindesys. Jis pamatė Viešpatį: Visagalį, kuriam paklūsta jūra, ir nuolankų tarną, kuris nesibodi žvejo valties.
Tik įsivaizduokite Kristų, stovintį petys į petį su purvinais, pavargusiais žvejais ir nurodinėjantį, kaip dirbti, kur užmesti tinklus. Įsivaizduokite save Petro vietoje. Ar elgtumeis taip kaip jis? Pakviesk Jėzų dirbti drauge. Te Jis vadovauja tau nuo 8 val. ryto iki 5 val. popiet. Jei Jis nurodė Petrui, kur užmesti tinklus, argi jis nepadės ir tau? Jis suteiks kūrybinių idėjų.
Ir nuotekų duobė gali virsti sodu
Jau matau, kaip vartai akis, nes negali įsivaizduoti, kad Dievas gali panaudoti tavo darbą. Juk viršininkas įpykęs kaip koks koridos bulius, net ir žiurkėnai turi platesnį darbo lauką, o jūsų vaikų kasdienybė kur kas įdomesnė nei tavo paties? Jautiesi, lyg būtum ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos? Jei iš tiesų taip manote, papasakosiu apie vieną žmogų, 18 metų dirbusį Kinijos kalėjime.
Už tikėjimą Kristumi komunistų režimas „atlygino" jam darbu buitinių nuotekų stotyje. Visos tos vietovės buitinės atliekos sutekėdavo į specialias talpas, kur vykdavo fermentacijos procesai, kol jos tapdavo trąšomis. Tos duobės kunkuliuodavo skleisdamos smarvę ir keldamos įvairių ligų pavojų. Sargybiniai ir kaliniai stengdavosi laikytis kuo toliau nuo tos vietos ir šalinosi tų, kurie ten dirbo.
Jau po kelių savaičių tvaikas ir ore pasklidusios nuotekų rūgimo dalelės taip įsigėrė mūsų herojui į odą, kad neįmanoma buvo jokiu būdu jų nusiplauti nei nusišveisti. Įsivaizduokite to krikščionio būklę: toli nuo namų, artimųjų, kalėjime, smirdančioje nuotekų nusodinimo stotyje, toli nuo žmonių. Bet ir čia šis dievotas žmogus sugebėjo atrasti sodą. „Dėkoju Dievui, kad Jis atsiuntė mane į šią vietą. Tai buvo vienintelė vieta, kur nebuvo itin griežtos priežiūros ir aš galėdavau laisvai melstis ir giedoti Viešpačiui. Ši nuotekų stotis tapo mano asmeniniu sodu", - pasakė jis ir pacitavo posmelį iš seno himno, kuris vadinasi „Sode":
Jis vaikštinėja su manim
Ir kalbina mane,
Sakydamas, kad aš esu Jo vaikas.
Ir niekas kitas nėra patyręs džiaugsmo,
Kurį mes patiriame čia būdami drauge.
„Niekad nesuprasdavau šio himno prasmės, kol nepatekau į kalėjimą", - sakė jis.
Tavo darbą, kurį pats galbūt laikai nuotekų duobe, Dievas gali paversti sodu, jeigu tik Jis bus su tavimi. Jei patiki Jėzui savo „valtį", viskas kinta.
Iš „Today's Christian magazine" (2006 m. kovas/ balandis)
vertė Daina Saulytienė
Nuotrauka Juliaus Pociaus
