Dabartinėje „darboholikų" visuomenėje krikščionys dažnai sumaišo prioritetus. Darboholikai siekia karjeros šeimos sąskaita, dažnai nesuvokdami tokio savo elgesio galimų padarinių. Štai kokį tikrosios darboholikų prigimties ir rezultatų paveikslą pateikia du krikščionys psichiatrai: „Perfekcionisto (darboholiko) savanaudiškumo jausmas yra labai subtiliai paslėptas. Aštuoniasdešimt ar šimtą valandų per savaitę „gelbėdamas" žmoniją, jis savanaudiškai ignoruoja žmoną ir vaikus. Jis slepia savo jausmus ir dirba tarsi robotas. Iš dalies jis padeda žmonėms iš meilės ir užuojautos, bet, kita vertus, taip jis nesąmoningai siekia kompensuoti savo nesaugumą ir patenkinti poreikį būti pripažintam visuomenėje bei norą būti tobulam. Jis yra savikritiškas ir giliai širdyje jaučiasi nevisavertis. Dirbdamas, jis siekia įrodyti sau, jog iš tiesų jis nėra niekas (nors taip ir jaučiasi). Savo ir visuomenės akyse, jis yra žmogiškojo pasišventimo įsikūnijimas. <...> Jis pyksta, kai žmona ir vaikai pradeda ko nors iš jo reikalauti, negali suprasti, kaip jie drįsta tokį nesavanaudį, atsidavusį tarną vadinti savanaudžiu vyru ir tėvu... Tačiau iš tiesų, jo žmona ir vaikai yra teisūs, nes jie kenčia dėl jo paslėpto savanaudiškumo" (Frank B. Minirth ir Paul D. Meier, Happiness Is a Choise).
Nežinau tėvo, kuris savo viduje nesikankintų siekdamas teisingai surikiuoti prioritetus darbe ir šeimoje. Jei kam ir nerūpi šie dalykai, turėtų dėl to susirūpinti. 127 psalmė moko mus, kaip teisingai sudėlioti prioritetus šiose svarbiausiose srityse.
Kada darbas bevertis?
Jei VIEŠPATS nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą (Ps 127, 1-2).
Šios psalmės, kaip ir Patarlių, išminties knygos, autorius yra Saliamonas. Patarlių knygoje jis daug kalba apie tinginius ir tinginį apibūdina kaip bet kokia kaina vengiantį darbo žmogų, kuris vis atidėlioja darbus ir retai kada pabaigia tai, ką pradėjo. Jis visada randa, kaip pateisinti savo tinginystę (Tinginys sako: „Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!" Pat 26, 13). Saliamono patarimas yra paprastas: „Pradėk dirbti!"
127 psalmėje Saliamonas kalba apie tuos, kurie, atrodo, negali liautis dirbę. Parodydamas aplinkybes, kuriomis darbas tampa bevertis ir bergždžias, jis kreipiasi į darboholikus. Turėtume suprasti, jog šis straipsnis yra konkreti studija apie darbą, kurioje nesiekiama pasakyti visko, ką šia tema būtų galima pasakyti, bet yra skirta tiems, kurie per daug dirba, kuriems kiti svarbūs dalykai tampa nesvarbūs.
Pirmoje šios psalmės eilutėje nurodoma, kada darbas yra tuščias ir bergždžias, kada visos pastangos yra bevertės. Statyti namus ir saugoti miestą yra geri sumanymai. Tačiau kartais ir viena, ir kita gali būti bergždžios pastangos. Bet kokiu atveju, kai susikoncentruojame tik į pačią veiklą, bet neįtraukiame į ją Dievo, darbas tampa beverčiu.
Saliamonas sako, kad jei Dievas nestatys namų, mes tik tuščiai švaistysime laiką. Argi Dievas gali statyti namus? Argi Jis neturi ką daugiau veikti? Ir argi mes negalime padaryti to patys? Juk tereikia padaryti planą, surinkti medžiagas ir statyti. Kodėl reikia, kad statant namą dalyvautų Dievas?
Atsakymas paprastas: Dievas neskirsto, kas šventa, o kas pasaulietiška. Naujajame Testamente skaitome: Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui (Kol 3, 23). Dievui įdomus bet koks darbas. Nėra tokio darbo, į kurį neturėtume įtraukti Dievo. Galite paklausti: „Kodėl Dievui rūpi namų statyba?" Pasvarstykime.
Dievui rūpi, kokią vietą mūsų širdyje užima namai. Kai kuriems žmonėms turėti nuosavą namą yra svarbiausias tikslas. Vyras ir žmona abu dirba, kad užsidirbtų reikiamą sumą pinigų. Tačiau tai darydami, jie gali nustoti rūpintis savo santuoka ir šeima. Žinau begalę pavyzdžių, kai noras turėti nuostabius namus sužlugdė santuoką. Dievas nedalyvauja jokioje veikloje, kuri prieštarauja Biblijos prioritetams. Viešpats aiškiai nurodo, kaip turime sudėlioti prioritetus šioje srityje: Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?', arba: ‘Ką gersime?', arba: ‘Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 31-33).
Dievui rūpi ir mūsų motyvai statant namus. Namas yra padėties visuomenėje simbolis. Paprastai norime geriausių ir didžiausių namų „geroje" miesto dalyje. Jei mums saugumą suteikia žemiškieji dalykai, vadinasi, mes pasitikime materialiais dalykais, bet ne Dievu.
Taigi, kada namus statome bergždžiai? Tada, kai tai darome be Dievo. O kada Dievas nestato namų drauge su mumis? Kai pasirenkame neteisingus prioritetus, motyvus ar metodus. Dievui rūpi, ką, kodėl ir kaip darome. Dievui rūpi, kaip mes statome namus, kadangi daugelis iš mūsų tam atiduodame visas jėgas. Užuot ieškoję Jo Karalystės, galime pradėti statyti namus savo jėgomis. Tai gali sužlugdyti mūsų šeimą, trukdyti draugystei su Dievu ir tikinčiaisiais. Tokia neteisinga kryptis ar motyvacija ir padaro mūsų pastangas tuščias, nes vadovaujamės neteisingais prioritetais: amžinus dalykus iškeičiame į tai, kas laikina. Tai tuščia, kadangi mūsų širdies nuostata Dievo atžvilgiu neteisinga. Tai beprasmiška, kadangi tarnaujame ne tam šeimininkui. Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis (Mt 6, 19-21).
127 psalmės 1 eilutė sako, kad sargo pastangos užtikrinti miesto saugumą taip pat gali būti bevaisės. Saugumas visada buvo žmonijos prioritetas. Senovėje aplink miestą statydavo aukštas sienas. Kelias sienas jungdavo pakeliami tiltai. Sargai budėdavo dieną naktį, saugodami miestą nuo į jį patekti norinčių svetimų žmonių, įspėdavo apie artėjančius pavojus. Šiandien mūsų saugumą užtikrina apsaugos darbuotojai, šunys, sudėtingi elektroniniai prietaisai ir t.t.
Dievui rūpi ir mūsų namų saugumas. Dievui rūpime mes ir mūsų gerovė. Tačiau, kas atsitinka, kai Dievas nedalyvauja mums siekiant saugumo? Peržvelgiant visą Bibliją, manau, išryškėja du principai, kada Dievas nesuteikia apsaugos. Pirmuoju atveju saugumo buvo ieškoma nusidedant. Darydamas nuodėmę žmogus niekada nebus saugus. Prisiminkime Babelės bokšto statytojus, kurie manė, kad pastatę bokštą jie bus saugūs, ir Sodomą bei Gomorą. Šie miestai nebuvo apsaugoti, nes Dievas nekenčia nuodėmės.
Labiausiai saugūs mes jaučiamės, kai paklūstame Dievo valiai (2 Kar 6), ir atvirkščiai, darydami nuodėmes mes nebesijaučiame saugūs.
Antra, žmogus tampa pažeidžiamas, kai siekia saugumo savo pastangomis. Tikrą saugumą žmogus gali rasti tik Dieve. Jei siekdami saugumo nutolstame nuo Dievo, mes nebetenkame apsaugos. Lotas pasirinko Sodomą ir Gomorą, manau, todėl, kad manė ten būsiąs saugus. Jis pasirinko geriausią žemę, o likusią atidavė Abraomui. Tačiau Lotas buvo pagrobtas, bet Abraomas jį išgelbėjo. Lotas prarado viską, net žmoną ir garbę, o Abraomas buvo išaukštintas. Izraelio tauta ieškojo saugumo, sudarydama įvairias sąjungas su kitomis tautomis. Izraelitai pasitikėjo „kūnu", bet saugumas priklauso tik nuo vienintelio Dievo (2 Krn 32, 7-8; Ps 44, 2-3; Iz 51, 5; Jer 17, 5). Siekti saugumo savo jėgomis yra beprasmiška.
Taigi, darbas gali tapti beprasmis dėl netinkamų motyvų ar per didelio pasitikėjimo savimi. Antra 127 psalmės eilutė atskleidžia, jog darbas yra bevaisis, kai Jis peržengia Dievo nustatytas ribas. Bet koks darbas gali tapti netinkamu, kai jis yra besaikis. Darbas yra bergždžias, jei jis susijęs su netinkama veikla ar kai peržengia visas įmanomas laiko ribas. Ekleziasto knygos 3 skyriaus 1-8 eilutėse skaitome, kad viskam yra laikas. Kai darbas mus visiškai išsunkia, mums nebelieka jėgų jokiems kitiems itin svarbiems įsipareigojimams. (Įdomu, kad po šių eilučių, kuriose rašoma, kad viskam yra savas laikas, autorius tuojau pat pradeda kalbėti apie darbą (Ekl 3, 9-11) ir besaikio darbo tuštybę). Per didelės darbų apimtys duoda priešingus rezultatus.
Antroje tos pačios psalmės eilutėje sakoma, kad jei mūsų darbas verčia mus keltis labai anksti ir gultis labai vėlai vakare, tai yra tuščia. Manau, visi žinome, kad kartais tenka padirbėti iki vėlyvos nakties, ir Patarlių knygos 31 skyriuje moteris giriama dėl to, kad anksti kelia ir triūsia iki vėlumos (Pat 31, 15.18). Čia Saliamonas neprieštarauja 127 Psalmei, bet sako, jog visiems pasitaiko ekstremalių situacijų, kai reikia skirti darbui daugiau laiko ir dėti daugiau pastangų, bet dažnai darboholikui tai tampa gyvenimo būdu.
Paskutinė 127 psalmės 2 eilutės frazė pasako, kodėl negerai „ilginti" darbo dieną. Pažiūrėkime du skirtingus šios eilutės vertimus: Jis užtikrina miegą tam, kurį myli (NIV) ir O Viešpats laimina savo mylimąjį netgi, kai jis miega (NASB).
Pažiūrėkime į pirmąjį vertimą. Darboholikas triūsia tuščiai todėl, kad nesugeba išlaikyti pusiausvyros tarp darbo ir poilsio. Kai tai pamirštama, darbas tampa prakeikimo, kuris buvo paskelbtas Adomui dėl jo nuodėmės, dalimi. (Nesakau, kad darbas yra tik prakeikimas. Manau, kad dar prieš kritimą Adomas turėjo sode darbo, ir nemanau, kad danguje nebus jokios veiklos. Bet sunkus triūsas, vykdant savo užduotį, yra susijęs su žmogaus kritimu (Pr 3, 17-19).)
Pačioje pradžioje, dar prieš žmogaus kritimą, Dievas numatė laiką ir darbui, ir poilsiui. Per šešias dienas Dievas sukūrė dangų ir žemę, o septintą dieną Jis ilsėjosi (Pr 2, 1-3). Vėliau, kai Jis per Mozę paskelbė įstatymą, Dievas nurodė, jog Sabatas bus poilsio diena (Įst 5, 12-15). Tikiu, kad Sabatas yra skirtas žmogui dėl kelių priežasčių: pirmiausia, tai laikas, skirtas žmogaus poilsiui ir atstatymui. Kadangi sunkus darbas yra nuodėmės pasekmė, Dievas numatė žmogaus darbui ribas: triūsti pakanka šešias dienas (Įst 5, 13-14). Antra, Dievas numatė Sabatą tam, kad turėtume laiko dvasiniams apmąstymams ir garbinimui. Žmogui reikia laiko pagarbinti Dievą (Įst 5, 12). Galiausiai, Sabatas yra galimybė išmokti pasitikėti Dievu ir sustiprinti savo tikėjimą.
Kodėl izraelitams buvo taip sunku Sabato dieną nedirbti (Neh 13, 15-18)? Arba jie buvo godūs, arba dėl netikėjimo. Godus žmogus nepasitenkina tuo, ką uždirba per šešias dienas: „Juk darbas Sabato dieną gali padidinti mūsų pelną!" Netikėjimas taip pat gundo dirbti Sabato dieną. Ūkininkas, ką tik nupjovęs javus, bijo, kad gali pradėti lyti. „Negaliu sustoti dabar, - mąsto jis, - gali sugesti mano grūdai." Sabato dieną Dievas iš savo malonės pasirūpindavo žmonėmis, tačiau jie buvo gundomi elgtis kitaip, nei nurodė Dievas.
Darboholikas nebesupranta, kas iš tiesų yra blogai, o kas - gerai, ir pasirenka krauti turtus, remdamasis prakeikimu, vengdamas palaiminimų. Dirbdami dieną naktį žmonės negali skirti pakankamai dėmesio kitiems svarbiems dalykams, tokiems kaip Rašto studijos ir apmąstymas, garbinimas ir pasišventimas Dievui, dėmesys šeimai.
Pažvelkime į šią eilutę iš kitos pusės. Užsitęsęs darbas nieko gera neatneša, nes taip pažeidžiamas pagrindinis dieviškas principas: Dievas duoda tiems, kurie išmoksta ilsėtis Jame, o ne tiems, kurie visko siekia savo jėgomis. NASB vertime psalmisto žodžiai išversti taip: O savo mylimąjį Viešpats laimina (jam duoda - pažod. vert.), netgi, kai jis miega. Taigi, Dievo palaiminimų savo pastangomis nepasieksime, kad ir kaip karštai bei ilgai to siektume. Dievo palaiminimai ateina dėl Jo malonės, per tikėjimą, o ne per darbus. Darbas yra bergždžias, kai stengiamės patys pelnyti Dievo palaiminimus. Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola. O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu (Rom 4, 4-5).
Savo vaikams Dievas duoda ne tik miegą, bet Jis laimina juos ir jiems „miegant", kai nedirbama, o ilsimasi, pasitikint Dievo gerumu ir Jo ištikimybė.
Vaikai - Dievo malonės dovana
Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius - Jo atlyginimas. Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs. Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu (Ps 127, 3-5).
Kai kurie Rašto tyrinėtojai mano, kad iš pradžių tai buvo dvi atskiros psalmės, nes jie nemato ryšio tarp pirmų dviejų ir 3-5 eilutės. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad čia yra aiški seka ir minties vystymasis. Vaikai puikiai patvirtina pirmose eilutėse išdėstytus argumentus. Vaikų gyvenimas iliustruoja ir perteikia tiesas, kurių anksčiau buvo mokoma. Vaikų aprūpinimas yra kitoks, nei sunkiai dirbančių žmonių.
Žmonės stengiasi užsidirbti atlyginimą, bet ne dovanas. Atlyginimas yra tai, ką užsidirbame savo rankomis. Dovanas mes gauname iš malonės ir dažniausiai dosniai. Kaip sakoma 3 eilutėje, vaikai yra Dievo dovana. Jie yra didelis atlygis.
Įdomu, kad vaikai atsiranda, kai žmonės ilsisi lovoje, o ne darbuojasi. Kaip tai puikiai iliustruoja mūsų aptariamos psalmės 2 eilutę, kur sakoma, kad Dievas duoda savo mylimiesiems net tada, kai jie miega.
4 ir 5 šios psalmės eilutėse rašoma, kad vaikai, Dievo dovana, suteikia mums tai, dėl ko mes taip tuščiai darbuojamės: žmogus gali sunkiai dirbti, kad pasistatytų namus, tačiau dovanodamas mums vaikus Dievas „stato" mūsų namus - mūsų šeimą. Sargas budi, norėdamas užtikrinti saugumą, tačiau Dievo dovanoti vaikai suteikia didesnį saugumą. Saliamonas poetiškai palygina juos su strėlėmis kario rankose (4 eil). Kai žmogus pasens, jaunystėje jam gimę vaikai jau bus stiprūs, atradę vietą gyvenime, ir galės prižiūrėti tėvus senatvėje.
Prie miesto vartų, kurie minimi 5 eilutėje, būdavo prekyvietė, ten būdavo vykdomas ir teisingumas (plg. Pr 19, 1; 34, 20-21; Įst 17, 5). Raštas sako, kad našlės ir našlaičiai buvo labiau pažeidžiami ir jiems labiau reikėjo apsaugos, kadangi jie neturėjo nieko, išskyrus Dievą, kas galėtų apginti jų interesus (Iš 22, 22; Įst 10, 18; 14, 29; Ps 94, 6; Iz 1, 23). Daugelio vaikų tėvams tokių rūpesčių nėra. Jų vaikai su tėvais elgiasi pagarbiai, sąžiningai ir teisingai. Pabandytų priešas juos engti!
Pabaigai
Ar suprantate šios psalmės prasmę? Tas, kuris per daug pasitiki savo darbu, nesuvokia Dievo malonės. Iš savo malonės Dievas davė žmogui laiką poilsiui ir atsipalaidavimui. Iš savo malonės Dievas atsako į mūsų poreikius dovanodamas vaikus. Priešingai, nei mąsto darboholikai, dovanos iš Dievo įgyjamos ne sunkiai triūsiant ar gyvenant palaidai, bet ilsintis ir pasitikint Jo malone.
Mano nuomone, ši Senojo Testamento psalmė tarsi papildo evangelijos pagal Joną 15 skyriaus 1-11 eilutes, kur Jėzus moko mus, kad vaisingi galime būti tik pasilikdami Jame. Nesakau, kad pasiliekant Kristuje nereikia dirbti ar imtis kokios veiklos, tačiau manau, kad dirbdami savo darbus turime prisiminti: neturėtume iškreipti Dievo nustatytų prioritetų ar peržengti Dievo mums nustatytų ribų. Kad ir ką darytume, mūsų gyvenime turėtų likti vietos ir kitiems itin svarbiems dalykams: vaikams ir poilsiui, apmąstymams ir šlovinimui.
Liūdna, tačiau dažnai mūsų prioritetai nebe tokie, apie kokius rašoma šioje psalmėje. Daug žmonių mano, kad vaikai yra tarsi prakeikimas, o pilnatvės ir saugumo ieško darbe. Tai liudija ir moterų, kurios siekia išsivaduoti nuo „namų ruošos vergystės ir sunkumų" ieškodamos „pilnatvės", siekdamos karjeros, judėjimas. Blogiausia, kad daug moterų darosi abortus, kad galėtų tęsti savo karjerą, kitos nenori vaikų auginti namuose ir ieško įvairių institucijų.
Ar atsimenate pirmąją, Adomo ir Ievos, šeimą? Vaikai buvo svarbiausia pažado dalis. Kaip Ieva atsiskleidė kaip moteris ir kokią rolę ji suvaidino žmonijos išgelbėjimo istorijoje? Augindama vaikus - jos sėkla įveikė šėtoną (Pr 3, 15).
Niekada nepamirškime, kad Dievo malonės negalima užsidirbti, ji - dovanojama, ir vaikai yra Dievo dovana. Kaip anksčiau moterys laukė gimstant Gelbėtojo, kuris išgelbėtų jas nuo prakeikimo, taip šiandien į gimdymą turėtume žvelgti kaip į Dievo dovaną, kuri išgelbės nuo prakeikimo poveikio.
Daugelis galbūt mąsto: O kaip šios psalmės kontekste žiūrėti į gimstamumo kontrolę? Noriu, kad suprastumėte, kad nekalbu apie tai, jog mums visiškai nereikia kontroliuoti gimstamumo. Sakau, kad mes turime rimtai įvertinti savo motyvus (ir net metodus). Nenorime turėti vaikų dėl to, kad jie apriboja mūsų laisvę? O gal nepasitikime Dievu, kad Jis atsakys į mūsų materialius ir emocinius poreikius? 127 psalmėje sakoma, kad vaikai yra Viešpaties dovana, tad turėtume rūpestingai apmąstyti gimstamumo kontrolės priežastis ir branginti vaikus.
Vis tik ir norėti vaikų galima dėl neteisingų priežasčių. Turėtume ištirti savo motyvus pagal principą: Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė (Rom 14, 23). Biblijoje nėra vietos, kuri smerktų gimstamumo kontrolę ar tai palaikytų, tai - asmeninis įsitikinimas.
Nesupraskite manęs neteisingai ir dėl dirbančių moterų. Nesakau, kad moterys niekada neturėtų dirbti. Noriu pabrėžti, kad turime prisiimti atsakomybę ir vykdyti savo pareigas, bet svarbu suvokti ir poilsio naudą. Sakau, kad mes neturime leisti, jog darbas sugriautų mūsų šeimas.
127 psalmę parašė vyras, ir ji visų pirma skirta vyrams. Daugelio mūsų žmonos yra jautresnės ir joms ši tema rūpi labiau nei vyrams. Jos mato, kad leidžiame darbui pavogti laiką iš jų ir mūsų vaikų. Jos žino, kada mūsų darbas peržengė Dievo nustatytas ribas ir todėl tapo bergždžias. Jei norite tai sužinoti, paklauskite žmonos.
Galiausiai, psalmė atskleidžia ir principą, skirtą niekada neturėjusiems asmeninio ryšio su Jėzumi Kristumi: nesvarbu, kiek darbuojatės, siekdami užsitarnauti teisumą, jūsų pastangos bus tuščios, jūsų darbai niekada nebus priimtini Dievui, nes Dievas gelbsti žmones iš savo malonės, bet ne dėl darbų. Jei norite būti išgelbėtas, turite pripažinti, jog esate nusidėjėlis, o jūsų pastangos būti teisiam be Dievo yra bevertės. Galite būti išgelbėtas tik paprasčiausiai pasilikdamas Jame. Jis atsiuntė savo Sūnų, kad Jis prisiimtų visas mūsų nuodėmes ant kryžiaus. Paprasčiausiai pasitikėdamas Juo ir priimdamas išgelbėjimą, kaip Dievo malonės dovaną, jūs galite turėti Jėzaus Kristaus teisumą. Tik Jame atrasite saugumą, kurį Dievas duoda amžiams.
vertė Asta Glinskaitė
Nuotrauka Miglės Kavaliukaitės
