Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18). Šiame straipsnyje pažiūrėsime, ką reiškia augti malone.
Išgvildensime keletą klausimų:
I. Ką reiškia čia pavartotas terminas malonė?
II. Kas nėra augimo malone įrodymas?
III. Kas įrodo, kad augi malone?
IV. Kaip augti malone?
I. Ką reiškia Petro pavartotas terminas malonė?
Malonė yra palankumas. Biblijoje šis žodis dažnai vartojamas kalbant apie neužtarnautą dovaną. Dievo malonė yra Dievo palankumas ir Jo neužtarnautos dovanos.
II. Manau, kalbant apie augimą malone, svarbu išsiaiškinti, kas nėra augimo malone įrodymai. Paminėsiu keletą dalykų.
1. Tai, kad auga žmogaus pažinimas nėra įtikinamas augimo malone įrodymas. Tam tikras pažinimo laipsnis mums yra būtinas, kad turėtume Dievo palankumą; ir augimas pažinimu yra augimo malone sąlyga. Tačiau žmogaus pažinimas gali augti labai sparčiai, bet jis gali visai neturėti malonės. Ir pragare žmonių pažinimas auga, nes jie vis geriau supranta Dievo teisingumą. Bet augantis jų supratimas tik apsunkina kaltę ir pragaro kančią. Jie vis daugiau pažįsta Dievą bei Jo įstatymą ir vis aiškiau suvokia savo kaltę, bet kuo daugiau jie žino, tuo nelaimingesni yra. Nors jų pažinimas auga, jie visgi neišmoksta pamaldumo.
2. Jei žmogaus gyvenime veikia ir daugiau dovanų, tai taip pat dar neįrodo, jog jis auga ir malone.
Teologijos profesoriaus gyvenime gali veikti vis daugiau dovanų, jis gali vis geriau melstis, raiškiau pamokslauti ar įtikinamiau raginti, tačiau nebūti šventas. Mes natūraliai augame tose sferose, kur save laviname. Tad jei žmogus stengiasi, mokosi pamokslauti ir dažnai pamokslauja, suprantama, jis pamokslaus vis išraiškingiau ir aštriau. Tačiau galima melstis įsijautus ir vis sklandžiau kalbėti, tačiau neturėti malonės. Žmonės, neturintys malonės, dažnai taip ir daro. Tiesa yra ta, jog jei žmogus turi malonę ir lavinasi tam tikrose sferose, tai kai jis augs malone, augs ir jo dovanos. Joks žmogus negali lavintis paklusti Dievui, netobulėdamas kitose sferose. Tačiau, kita vertus, jei žmogus tobulėja tam tikrose sferose, tai nėra tikras įrodymas, jog žmogus auga malone, nes ką nors praktikuodamas žmogus tobulėja, nesvarbu, ar jis būtų krikščionis, ar veidmainis.
3. Tai, kad žmogus mano, jog auga malone, taip pat nėra įrodymas, kad taip vyksta iš tiesų. Žmogus gali labai gerai galvoti apie savo tikėjimo pažangą, nors kitiems yra akivaizdu, kad jis ne tik nedaro pažangos, bet net ir ritasi žemyn. Žmogus, kuris keičiasi į blogąją pusę, paprastai to nesupranta. Neatgailaujantys nusidėjėliai ir krikščionys neretai galvoja, kad jie auga, nors iš tiesų visiškai neauga. Tokia jau yra žmogaus prigimtis. Jei žmogus ritasi žemyn, jo sąžinė kuriam laikui tampa mažiau jautresnė, o protas priešinasi šviesai ir slopina sąžinę. Tada jis gali galvoti, kad auga, nes jaučiasi mažiau nuodėmingas, bet kol jo sąžinė miega, jis gyvena pražūtingai apgaudinėjamas.
Apie savo dvasinę būklę žmogus sprendžia pagal tam tikrus standartus. Jei jis žiūri į Kristų, kaip į standartą, beveik visada jis žemai vertins savo paties pasiekimus. O jei kaip į standartą jis žiūrės į bažnyčią ar į bet kurį bažnyčios narį, tikėtina, kad jis aukštai vertins savo tikėjimo pažangą ir bus savimi patenkintas. Štai kodėl taip skiriasi žmonių požiūriai į savo ir į bažnyčios būklę. Save ir bažnyčios būklę jie vertina pagal skirtingus standartus. Vieni labai kukliai vertina savo būklę ir rimtai priima bažnyčios pataisymus, o kiti nepriima bažnyčios kritikos, jiems atrodo, kad viskas yra labai gerai. Žmonės dažnai klysta, nes viską vertina pagal kitus standartus, ne lygindami su Kristumi. Užsimerkęs žmogus nemato, kad yra susitepęs, ir gali galvoti, kad jis švarus, nors kitiems aplinkui jis atrodys pasibjaurėtinai.
III. Kas liudija, kad augama malone?
1. Ar žmogus auga malone, liudija jo pasitikėjimas Dievu. Jei vis labiau pasitiki Dievu, tai yra įtikinamas įrodymas, jog augi malone, ir kai šį augantį pasitikėjimą praktikuoji savo gyvenime, keičiasi tavo charakteris ir siela, o tai tau ir kitiems liudys apie Dievo palankumą.
2. Kitas augimo malone įrodymas yra vis didėjantis atsiribojimas nuo pasaulio. Žmogus gali būti atsidavęs Dievui, tačiau gundantis pasaulio žavesys gali labai stipriai varžyti sveiką krikščionio gyvenseną. Kai siela nukryžiuojama ir miršta pasauliui, ji patiria vis didesnį Dievo palankumą.
3. Vis mažėjantis jausmų pasipriešinimas, kai reikia savęs išsižadėti, taip pat yra augimo malone įrodymas. Tai rodo, kad jausmai rimsta ir vis dažniau paklūsta valios pasišventimui ir proto įsakymams.
4. Mažėjantis susižavėjimas aplaidumo nuodėmėmis yra dar vienas augimo malone įrodymas. Pavyzdžiui, mažėjanti pagunda išvengti kryžiaus, nevykdyti nemalonių pareigų, mažėjantis susižavėjimas galimybe tinginiauti, vengti atsakomybės, apleisti maldą, Rašto skaitymą, asmeninį ir šeimos laiką, skirtą Dievui, - trumpai tariant, vis mažėjanti pagunda išvengti bet kokios pareigos, liudija apie augimą malone. Šios pagundos ypač išryškėja, kai sužadinami jausmai. Kai jausmai tampa silpnesni, mes žinome, jog mūsų jautrumas vis labiau paklūsta proto įstatymui ir valios sprendimams, todėl dvasia, siela ir kūnas vis labiau šventėja ir mes augame Dievo malone.
Nukelta į 8 psl.
5. Augantis uolumas ir pastovumas dalyvaujant Dievo darbuose yra augančio Dievo palankumo įrodymas. Kartais krikščionys būna pasyvūs, kartais - uolūs, kartais jų uolumas - pastovus, kartais - nereguliarus ir greitai išnykstantis. Kai krikščionių pamaldumas auga, jie tampa itin uolūs,- tuomet ir jų gyvenimas, ir Dvasia paliudija apie tai kitiems ir įrodo, kad tu augi Dievo malone.
6. Jei žmogus vis mažiau sureikšmina save ir reikalauja mažiau pagarbos sau, tai taip pat liudija apie augimą Dievo palankumu. Kai kurie žmonės taip vertina savąjį „aš", kad kiekviename žingsnyje reikalauja sau pagarbos, ir tai varžo jų krikščionišką gyvenimą, kai tik jie bando veikti ar kalbėti kitų akivaizdoje. Kai jiems pavyksta nesureikšminti savojo „aš", jie pradeda tarnauti Dievui laisviau ir nevaržomai, ir kuo mažiau jie galvoja apie savąjį „aš", tuo geresni yra tarnai. Kartais ką tik atsivertusieji negali kalbėti, melstis ar ką nors viešai atlikti nepasididžiavę ar nesusigėdę, nes jie nuolat galvoja, kaip įtikti aplink esantiems žmonėms. Kol taip yra, jų pamaldumas - silpnas. Užuot siekę šlovės sau, jie turėtų nukreipti akis į Dievo šlovę ir suvokti, kad Jame jie yra priimtini. Jei jie nukreips žvilgsnį nuo savęs į Dievą ir sieks tik Jo šlovės, jie vis daugiau ir daugiau augs Jo malone. Vis mažėjantis noras įtikti žmonėms ir vis mažėjanti žmonių baimė liudija apie augimą malone. Paulius taip išaugo malone, jog jam nebuvo sunku ištverti žmonių teismą, svarbiausia jam buvo patikti Dievui.
7. Jei vis nuoširdžiau priimi Dievo valią, tai taip pat yra augimo Jo palankumu įrodymas. Kai kurie žmonės sukyla prieš Dievo valią, kuri yra apreikšta Jo Žodyje, ar susiklosčius sunkioms aplinkybėms, vos gali tai pakelti, bet augantys malone vis nuoširdžiau priims Jo Žodyje apreikštą valią.
8. Jei žmogus ir ištikus didelėms bėdoms reaguoja vis ramiau, tai kalba apie jo augimą Dievo palankumu. Tai liudija vis didesnį ir besąlygiškesnį tikėjimą, kad žmogus nuoširdžiai priima Dievo valią, ir parodo, jog siela yra tvirtai įsikabinusi į uolą, kuri yra Kristus. Kuo ramesnė siela gali išlikti užėjus netikėtoms audroms, kurios nusineša mylimus žmones ir sužlugdo žemiškas viltis, tuo garsiau tai kalba apie Dievo palankumą. Ši ramybė yra Dievo palankumo rezultatas ir įrodymas.
9. Auganti kantrybė, kai tave kas nors provokuoja, taip pat liudija apie augimą Dievo malone.
10. Jokūbas ragino laikyti išmėginimus didžiausiu džiaugsmu. Kai pastebi, kad gali ne tik ištverti, bet ir priimi Dievo valią, kuri tuo atveju galbūt ragina kentėti, ir ypač, kai su džiaugsmu gali ištverti tuos kentėjimus, - visa tai yra augimo Dievo malone įrodymas. Augantis nuoširdumas ir džiaugsmas nešant savo kryžių, išgyvenant nusivylimą ir stiprų skausmą, yra augimo Dievo malone įrodymas.
11. Augantis abejingumas viskam, ką siūlo ar kuo gąsdina pasaulis, ir vis didėjanti ramybė ir pasitenkinimas Viešpaties aprūpinimu, retėjantis murmėjimas ar skundai dėl bet kokios Dievo numatytos tavo gyvenimui situacijos yra augimo malone įrodymas.
12. Jei vis rečiau susierziname, kai tenka nešti savo kryžių, jei rečiau piktinamės ir nepasiduodame keršto dvasiai, kai esame kaip nors įžeisti ar užgauti, yra įrodymas, kad vis labiau valdome emocijas, o tai liudija, kad augame Dievo malone.
13. Apie tai liudija ir vis silpstantis pagundymas „garbinti" savo išbandymus ir bėdas, galvoti ir kalbėti apie jas kitiems. Tai įrodo, jog mes vis labiau pasitikime Dievu ir atrandame Jame vis didesnį pasitenkinimą. Liūdna girdėti, jog kai kurie geri žmonės pradeda garbinti savo išbandymus ir bėdas. Kuo labiau augsime malone, tuo mažiau mes sureikšminsime mus ištikusias nelaimes. Kartą vienas žmogus, kuris patyrė tikrai siaubingus išbandymus ir bėdas (jis prarado mylimą žmoną, vienas po kito mirė jo vaikai) pasakė: „Aš patiriu daug malonės ir tik truputį tenka sielvartauti". Kai, esant tokioms aplinkybėms, žmogus gali pasakyti: Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą (Ps 16, 6), tai yra pakankamas įrodymas, kad jis auga Dievo palankumu. Toks mąstymas yra augimo Dievo malone rezultatas ir Dievo palankumo įrodymas.
14. Augdami Dievo malone mes nenorėsime garsinti savo išbandymų, bet negarbinsime ir palaiminimų. Mes vis mažiau rūpinsimės dėl to, ką Dievas yra numatęs, ypač dėl to, kas gali giliai mus paveikti. Tai kalbės apie vis platesnį ir besalygiškesnį mūsų tikėjimą, nuolankesnę valią, mažėjantį savanaudiškumą ir augimą Dievo malone. Mes vis mažiau nerimausime ir rūpinsimės dėl savo gyvenimo, ypač dėl įvykių, kurie priešingi mūsų planams, viltims, lūkesčiams ir troškimams.
15. Augimą malone įrodo ir vis retėjantis kitų žmonių kaltinimas, jų silpnybių kritikavimas. Žmogus liaujasi pykti ir būti kandus, neteisia kitų negailestingai. Jis labai atsargiai ir švelniai kalbės apie kitų tikras ar spėjamas kaltes jiems negirdint. Jis vis mažiau norės laikyti ką nors priešu, ir sieks su visais elgtis neapsimestinai maloniai, nuoširdžiai melsis net už priešus ir sieks daryti jiems gera.
16. Mažėjanti pagunda prisiminti įžeidimus ir atsakyti piktu už piktą, yra augimo malone įrodymas. Tai liudija ir augantis noras nuoširdžiai atleisti bei užmiršti įžeidimą, ir gebėjimas daryti gera tiems, kurie tave labai skaudžiai įžeidė.
17. Kai aptinkame savy, jog mums vis paprasčiau laikyti visus žmones savo broliais, ir atsisakome sektantiško diskriminavimo, skirstymo pagal luomus, spalvas, turtą, kraujo ryšius, ieškome ne žemiškų, o dvasinių ryšių, atmesdami išankstines nuomones, visus laikome lygiais prieš Dievą, ir siekiame daryti gera tiek priešams, tiek draugams, tada sau ir kitiems įrodome kad tikrai augame Dievo malone.
18. Kai aptinkame, kad esame nuoširdūs bei geraširdžiai, ir turime norą aukoti savo gyvenimus dėl tų, kurie mūsų nekenčia, ir skelbti jiems amžinąjį išgelbėjimą, tai kalba, kad augame malone.
19. Tuo labiau turėsime tą patį įrodymą, kai aptiksime, kad vis mažiau laikome auka tai, ką darome dėl Dievo ar žmonių sielų; kai aukosime savo gyvenimą, kad būtų išgelbėtos priešų sielos, kai galėsime nepaisydami gėdos iškęsti kryžių ar paaukoti tai, ką Dievas prašo paaukoti.
20. Kai į išmėginimus, nemalonumus, praradimus ir kryžių žvelgsime vis mažiau įsitempdami, tai liudys, kad auga mūsų kantrybė ir augame Dievo palankumu.
21. Kai nebijosime pripažinti savo kaltės tiems, kuriuos įžeidėme, kai noriai ir vis nuoširdžiau atversime savo širdis, kad būtume ištirti, kai supratę savo kaltę, nenurimsime, kol neišpažinsime to ir neatstatysime skriaudos, kai atviras prisipažinimas ir atsiprašymas mums teiks didesnį malonumą nei išbandymas ir kryžius, - tai kalbės, kad augame Dievo malone.
22. Jei mus vis labiau jaudina Dievo malonė ir artimų žmonių gerumas, jei vis dažniau pastebime Dievo ar kitų žmonių gerumą, jei mes tapsime vis nuolankesni, labiau mylėsime, būsime teisingi ir dėkingi, - visa tai liudys, jog augame Dievo palankumu.
23. Kai mes vis uoliau sieksime pažinti Viešpatį, tai taip pat liudys apie augimą malone.
24. Kai mums vis didesnę įtaką darys, mus jaudins ir atgaivins tikėjimo tiesos, kai pastebėsime, kad elgiamės taip, kaip mąstome, ir noriai priimame tai, ką Dievas yra numatęs, kad ir kaip skausminga tai būtų, mes turėsime įrodymų, kad augame malone.
25. Vis augantis nerimas dėl Dievo garbės, dėl Jo bažnyčios tyrumo ir šlovės, dėl Dievo ir visų žmonių teisių, taip pat yra vis didesnio susitapatinimo su Dievu ir augimo Jo malone įrodymas.
IV. Kaip augti malone?
Atminkite, jog svarbus yra tikėjimas, o ne darbai. Nemažai žmonių, nagrinėdami šį klausimą, daro tikrai stebinančią klaidą - jie tvirtina, kad pašventinimas tikėjimu yra nesąmonė, jog dėl pašventinimo reikia dirbti. Iš tikrųjų buvo įprasta augimą malone laikyti įpročių paklusti Dievui formavimu. Tačiau tiesa yra tai, jog kiekvienas žingsnis krikščionio gyvenime tobulėjimo link yra žengiamas vis naujai ir labiau patikėjus Kristumi ir veikiant Šventajai Dvasiai. Kai pagundymų metu išryškėja mūsų silpnybės, negalios, nuolat persekiojančios nuodėmės ir sunkumai, veiksmingą pagalbą galime atrasti tik Kristuje. Ir mes augame tik tada, kai žingsnis po žingsnio vis labiau priimame Jį ir labiau „Juo apsirengiame". Kuo labiau mažėja mumyse savanaudiškumas, kuo daugiau mes atsižadame savęs ir atsisakome visų galimybių formuoti šventus įpročius kažkam paklūstant, ir kuo giliau tikėjimu panyrame į Šventosios Dvasios krikštą, ir kuo geriau apsirengiame Viešpačiu Jėzumi Kristumi, tuo greičiau augame Dievo malone.
Nėra didesnės ir pavojingesnės klaidos už visuotinai pripažintą supratimą, jog malone augame formuodami šventus įpročius. Tik tikėjimu mes priimame Kristų ir, kaip tikėjimu mes esame išteisinami, taip tikėjimu esame ir pašventinami. Jei nori augti malone, turi tai daryti tikėjimu.
Tikėk ir prašyk Šventosios Dvasios - Ji padės tau „apsirengti" Kristumi.
Iš www.gotothebible.com
vertė Vaidotas Kanaverskis
