Krikščioniško kelio pradžioje buvau vienas iš tų, kurie visiškai nepripažino apokrifinių, Antrojo kanono, knygų. Jų ne tik neskaičiau, bet ir laikiau žalingomis (reiktų prisipažinti, turbūt be jokios priežasties). Vis dėlto, ar jos naudingos skaityti krikščioniui? Ar gali pasitarnauti mūsų dvasiniam augimui bei tikėjimo stiprinimui?
Iš anksto nuoširdus ačiū už patarimus.

Jonas

Kaunas


Apokrifinės arba Deuterokanoninės (Antrojo kanono) knygos

Žydus, krikščionis ir musulmonus pasaulyje dažniausiai apibūdina kaip Knygos žmones. Ir šioje srityje pirmauja žydai, kurie nuo seno rašė savo istoriją, saugojo dokumentus ir užrašinėjo Dievo apreiškimus.

Krikščionių bažnyčia gimė jau „su Knyga rankose". Tai buvo ta Knyga, kurią Jėzus ir Jo mokiniai pagarbiai laikė hebrajų Šventaisiais Raštais. Šie raštai yra pusė dabartinio krikščionių Šventojo Rašto.

Žodis kanonas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „matavimo lazda" arba „matas". Nuo IV šios eros amžiaus žodis kanonas buvo vartojamas krikščionių bažnyčioje, kalbant apie knygas, kurios oficialiai sudaro Bibliją, ir Dievo žmonėms yra tikėjimo tiesų bei taisyklių pagrindas.

Dėl tikrojo Biblijos kanono ne visos bažnyčios sutaria. Visos bažnyčios pripažįsta tokį Biblijos kanoną, kurio laikosi protestantų bažnyčios, tačiau Romos katalikų, stačiatikių bažnyčios turi knygų, kurios priimtinos tik jiems, papildo jų tikėjimo doktrinas.

Hebrajų Biblija tradiciškai buvo padalyta į tris dalis: Įstatymo knygos, Pranašų knygos ir Raštai. Toks Rašto padalijimas yra gan senas. Apie tokį kanoną kalbėjo ir Jėzus.

Jau IV a. vakarų bažnyčia ir kai kurie biblistai/Rašto tyrinėtojai ėmė laikytis kitos nuomonės. Bažnyčios jau skaitė papildomas knygas, įtrauktas į senąją lotyniškąją Bibliją, kuri buvo versta iš Septuagintos. Apie 450 metus, versdamas Bibliją į lotynų kalbą, Jeronimas atmetė Deuterokanonines knygas, nes nė vienai iš šių knygų nerado hebrajiško atitikmens.  (Vulgata (lot. vulgatus - 'visuotinis, visiems prieinamas') - Biblijos vertimas į lotynų kalbą. Pirmą kartą išspausdintas 1450 m. Pavestas popiežiaus Damazo I, šv. Jeronimas 382-406 m. išvertė Bibliją iš hebrajų bei aramėjų kalbų. Į šį vertimą buvo įtrauktos ir papildomos knygos, kurių nėra hebrajų Biblijoje. Jos vadinamos deuterokanoninėmis. Vulgata katalikų bažnyčioje tapo oficialiu Šventojo Rašto tekstu).

Be to, rytų bažnyčios Mažojoje Azijoje, Palestinoje ir Egipte buvo linkusios laikytis siauresnio žydų pripažinto kanono.

XVI amžiuje šiuo kanonu rėmėsi ir reformatoriai, o Romos katalikų bažnyčia, reaguodama į tokį reformatorių sprendimą, Tridento susirinkime, 1546 metais, priėmė nutarimą kanonizuoti daugiau bažnyčiose naudojamų knygų ir paskelbė jas dieviškos prigimties.

Žodis apochrypha reiškia "paslėpti dalykai", kas ir nurodo į literatūros žanro paslaptingumą ir ezoteriškumą. Šių raštų nėra hebrajiškame Senajame Testamente, tačiau jie randami kai kuriuose Septuagintos rankraščiuose, kurie buvo baigti rinkti apie 250 prieš Kristų Aleksandrijoje, Egipte.

Reformatoriai nekanonizavo šių apokrifinių raštų dėl to, kad:

  • Naujojo Testamento rašytojai kartais nukreipia į Apokrifines knygas, tačiau niekada jų necituoja, kaip cituoja Šventąjį Raštą, ir jie neduoda suprasti, kad šias knygas reiktų įtrauktiį įkvėptųjų knygų sąrašą.
  • Jėzus ir Jo mokiniai jas visiškai ignoravo. Jėzus citavo Įstatymą, Pranašus ir Raštus.
  • Origenas bei Jeronimas neigė šių knygų dieviškąjį įkvėpimą.
  • Sirijos bažnyčia tik sulaukusi IV amžiaus, šias knygas priėmė į savąjį kanoną. Verta pastebėti, kad šių knygų nėra ir Peshittos (II amžiaus Sirijos Biblijos) kanone.
  • Ankstyvuosiuose savo kūriniuose Augustinas pripažino kai kurias Apokrifines knygas, tačiau vėlesniuose savo darbuose jis labai aiškiai paneigia šių knygų lygiavertiškumą Senojo Testamento knygoms.
  • Jose yra nebiblinių ir abejotinų dalykų, pavyzdžiui, maldos už mirusiuosius, melavimas dėl kilnios priežasties ir t.t. Raginimas melstis už tuos, kurie jau yra išėję (2 Makabiejų 12, 45-46), akivaizdžiai prieštarauja evangelijos pagal Luką (Lk 16, 25-26) ir laiško Hebrajams (Hbr 9, 27) mokymui.

Apokrifinėse knygose yra akivaizdžių klaidų: Tobitas turėjo būti gyvas, kai Jeroboamas pradėjo sukilimą (931 m. pr. Kr.), ir jis vis dar buvo gyvas Asirijos nelaisvės metais (722 pr. Kr.), tačiau Tobito knygoje sakoma, kad jis gyveno 112 metų (Tobito 14, 1).

Galų gale nė vienoje iš apokrifinių knygų nėra pareiškimų, kad jos turėtų dieviškąjį įkvėpimą. Jas patariama skaityti tik kaip papildomą literatūrą, norint pamatyti didžiulį skirtumą tarp jų ir Biblijos.

Pastorius Darius Venslovas


Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas