Garbinimas yra kilniausias žmogaus dvasios darbas.
Jėzus kartais atverdavo savo širdį moterims ir atskleisdavo joms tai, ko negalėjo atskleisti savo mokiniams. Kartą mokiniai rado Jėzų kalbantį su moterimi ir nustebo, - gal jie jautėsi palikti nuošaly? Ji buvo ne izraelitė, bet visų atstumta samarietė. Tačiau būtent jai Jėzus atskleidė, kur ir kaip reikia garbinti Dievą.
Garbinimą apibūdina skirtingi žodžiai. Aš peržiūrėjau 200 abėcėlinėje Biblijos rodyklėje paminėtų garbinimo atvejų ir perskaičiau 85 Biblijos ištraukas, kalbančias apie Dievo garbinimą. 39 Biblijos knygose šis žodis nevartojamas, tačiau jis vartojamas 17-oje Senojo Testamento ir 10-yje Naujojo Testamento knygų. Naujajame Testamente garbinimo klausimas nėra svarstomas, nėra minimi ir „garbinimo tarnavimai". Tačiau nėra taip, kad pirmieji krikščionys Dievo negarbino. Dievo garbinimas yra viso Šventojo Rašto fonas.
Kaip artėti prie Gyvojo Dievo?
Viena iš Senojo Testamento knygų - Kunigų knyga - skirta būtent nuorodom, kaip artintis prie Dievo. Tačiau ten visiškai nevartojamas žodis „garbinimas", ir tam yra priežastis. Mes žinome, ką reiškia asmeniškai garbinti Dievą, bet anksčiau Izraelyje tai buvo kolektyvinis veiksmas, ne asmeniniai santykiai su Dievu. Išimtis buvo tik Jabecas, apie kurį Biblijoje rašoma, jog jis buvo labiau pagerbtas negu jo broliai (1 Kron 4, 9). Izraelio žmonės turėjo ryšį su Dievu visi drauge, kaip giminė, kaip tauta, sudariusi su Dievu sandorą. Šlovinimas buvo tautos paprotys. Dievą šlovindavo žmonių grupės švenčių dienomis ar kokių iškilmių proga, kai kunigai aukodavo aukas už tautą. Gali būti, kad po to, kai karalius Dovydas panaudojo savo talentus, kad pakeistų visą Dievo paveikslą, tradicijos palaipsniui kito. Nuostabi 51 psalmė atskleidžia jo, Dovydo, santykius su Dievu.
Išėję iš Egipto izraelitai nedėkojo Dievui ir Jo nešlovino. Perskaitykite 106 psalmę - jie tarnavo Egipto dievams, laikėsi tam tikrų prietarų ir aukojo aukas. Tai jie darė iš įpratimo, o ne dėl to, kad degė meile. Sekdami Mozę, jie matė įspūdingus dieviškos visagalybės pasireiškimus, bet nors ir nusilenkė prieš Viešpatį, kai Mozė perdavė Jo žodžius (Iš 12, 27), bijojo Jį garbinti. Daug kartų Biblijoje minimas ir klaidingas izraelitų garbinimas (jie garbino auksinį veršį).
Viešpats vedė juos, bet jie demonstravo tik visuotinį nepasitenkinimą ir maištavo. Dėl šio nepasitenkinimo ir murmėjimo Viešpats daugiausiai ir priekaištavo Izraeliui. Pirmame laiške Korintiečiams Paulius užsimena apie jų murmėjimą ir mus įspėja: Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo (1 Kor 10, 10).
Izraelis turėjo suvokti, kad Dievas jiems nieko neskolingas. Jie buvo Babilono vergystėje nuo 600 m. prieš Kristų, bet tik maždaug po 70 metų, kai buvo išlaisvinti, jie pradėjo branginti Dievo gerumą. Pranašas Ezra sušaukė visus išlaisvintus belaisvius ir perskaitė Mozės įstatymo knygą. Tada jie nulenkė galvas ir, parpuolę žemėn, garbino Viešpatį. Jų sunkumai prasidėjo kaip tik dėl jų nedėkingumo.
Garbinimas -
visų svarbiausia
Garbinti Viešpatį yra visų svarbiausia gyvenime. Tai ir neatsiejama laimės dalis. Neįmanoma būti patenkintiems, laimingiems, jei esame nedėkingi. Tačiau ir šiandien garbinti Viešpatį nėra įprasta. Ir tai - nedovanotina. Mes turime žymiai daugiau žemiškų patogumų, nei bet kuris Romos Imperatorius galėjo svajoti. Tačiau nedėkingumas yra mūsų laikų nuodėmė. Jei negarbinsime, mūsų dvasia mirs. Mes tinkamai įvertinsime ir džiaugsimės tuo, ką turime, tik tada, kai būsime dėkingi. Garbintojai niekada nėra bambekliai.
Evangelistas Matas mini aštuonis atvejus, kai žmonės puldavo ant žemės prieš Jėzų ir Jį pagarbindavo. Gal tuo metu žmonėms buvo mažiau kliūčių ir jie labiau buvo panašūs į vaikus, bet šie impulsyvūs garbinimo veiksmai buvo labai nuoširdūs ir gražūs. Kaip norėčiau, kad taip vyktų ir šiandien. Jie garbino Viešpatį neištardami nė žodžio. Jie garbino Jį visu kūnu, puldami prie Jo kojų.
Kai Jėzus pamaitino 5 tūkstančius, niekas neparodė jokio garbinimo ženklo, apskritai - net nepadėkojo. Šis stebuklas atspindėjo, kaip Viešpats rūpinasi žmonija. Deja, niekas nesuprato jo reikšmės. Net mokiniai... Jėzus turėjo klausti, ar jie tai dar prisimena! Šis stebuklingas aprūpinimas maistu buvo tarsi žvilgsnis į praeitį - priminimas, kad dykumoje gavę manos žmonės pradėjo murmėti: Mums įgriso tas menkavertis maistas (Sk 21, 5). Dievas, davęs manos ir pamaitinęs 5 tūkstančius, bet nesulaukęs padėkos, yra tas pats Dievas, kuris ir šiandien maitina žmoniją. Kiek žmonių Jį šiandien garbina?
Tikras garbinimas
Šlovinimas ir garbinimas yra neatsiejama bet kokių santykių su Dievu dalis. Jėzus mokė mus pradėti maldą žodžiais: Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas.
Vėl prisiminkime karalių Dovydą. Jis žinojo savo tautos nuostatas šiuo klausimu. Senovės Izraelyje nebuvo bažnyčių, sinagogų, maldų susirinkimų ar vietų, kur būtų pamokslaujamas Dievo Žodis. Karalius Dovydas ketino pastatyti šventyklą, kur Dievas būtų garbinamas dieną ir naktį. Tai, ką mes vadiname Dovydo psalmėmis, turbūt buvo šventyklos giesmių knyga. Turbūt buvo nustatytas ir kunigų bei giesmininkų budėjimo šventykloje grafikas.
Nustatydamas, kaip izraelitai gali atiduoti Dievui garbę ir šlovę, Dovydas atliko nuostabų darbą. Tai buvo puiku, bet galiausiai tai tapo rutina, iškrypo ir prarado savo dvasinę vertę. Pranašai vėliau įspėjo, jog daug besilaikančiųjų garbinimo formos yra veidmainiai.
Reguliarūs krikščionių tarnavimai turi turėti tam tikrus rėmus. Mes galime juose dalyvauti, bet patys efektingiausi renginiai gali būti „mirę darbai". Bažnyčioje mes patiriame tiek daug malonumų: skamba populiari muzika ir giesmės, puiki atmosfera, gražūs pastatai... Tai praturtina. Tačiau Dievas pagarbinamas tada, kai garbinimas gimsta mylinčioje Kristų širdyje ir kai garbinama dvasia ir tiesa. Kitu atveju, tai būtų galima apibūdinti pranašo Izaijo žodžiais: Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs (Iz 29, 13).
Prisiminkime, ką Jėzus pasakė moteriai prie šulinio: Ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje <...> tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško (Jn 4, 21. 23). Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį, jog čia nepasakyta, kad Dievas ieško garbintojų. Jėzus sakė, jog Dievas ieško tų, kurie garbina Jį Dvasioje ir tiesoje. Žodis Dvasia turėtų būti rašomas iš didžiosios raidės. Mes meldžiamės ir šloviname Dvasioje (Ef 6, 18). Laiške Romiečiams skaitome: Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm (Rom 8, 26). Mes garbiname Dievą per Dvasią. Tai Ji paruošia mus, kad garbintume Viešpatį tiesoje.
Moteriai prie šulinio Jėzus sakė, kad ateis valanda, kai žmonėms nereikės keliauti į Samariją ar Jeruzalę, kad pašlovintų Viešpatį. Dievas nėra tik šventyklos Dievas, ir nėra taip, kad vienoje vietoje Jis būtų daugiau nei kitoje. Žmonės, kurie garbina Dievą Dvasioje ir tiesoje, tai tie, kurie vaikšto Viešpaties keliais. Tai yra gyvenimo būdas. Mes pašventėme savo gyvenimus Jam, ir kaip tos didžiosios dvasios aplink Dievo sostą, mes garbiname Jį dieną ir naktį. Garbinant Viešpatį turėtų būti ir ypatingų akimirkų, kai mes išpažįstame, kad Jis yra aukščiausiasis mūsų gyvenime, kad nėra jokio kito Dievo.
Garbinimas - tai pati karščiausia meilė, meilė, kuri ištveria bet kokį orą ir bet kokias aplinkybes. Vyras, kuris myli savo žmoną, prisimins ypatingas dienas, gimtadienius, sukaktuves ar šiaip kokią dieną nustebins, norėdamas ypatingu būdu parodyti jai savo meilę. Jei kas nors sakosi, jog myli Dievą ir garbina Jį, bet niekada nedalyvauja garbinimo susirinkimuose, apsimetinėja. Kaip pasaulis žinos, kad mes mylime Dievą, jei niekada neisim į garbinimo vietą ir nerodysim Jam savo širdies atsidavimo?
Yra laikas ir gėrėtis Viešpačiu, žavėtis Juo: Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis (Ps 37, 4). Žodis „gėrėkis" psalmėse minimas 15 kartų. Paraidžiui jis reiškia puikiai leisti laiką garbinant Dievą, šlovinant ir aukštinant Jį, drauge su daugeliu giedant ir šokant Jam. Pasaulyje žmonės daug kalba apie „gerą laiko leidimą", tačiau dažnai jie turi minty - išgertuves. Tai - jų gyvenimo būdas! Tačiau apaštalas Paulius sakė: Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį, visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Ef 5, 18-20).
Dievas yra viso džiaugsmo, visų malonumų, visos šlovės, muzikos ir net juoko šaltinis. Mes turėtume ieškoti galimybių garbinti Viešpatį, skirti Jam ypatingą dėmesį.
Krikščionys neturėtų būti tamsos ir pasmerkimo agentai
Daug žmonių, atėjusių į garbinimo vietą, tarsi „išjungia" savo šypsenas, lyg viskas ten turėtų būti niūru, tylu ir paslaptinga. Tokius krikščionis įsivaizduoja milijonai žmonių, kurie niekada nėra buvę bažnyčioje. Mes turime mėgautis, žavėtis Dievu natūraliai, o ne užsidėti tam tikras kaukes, laikytis tam tikrų pozų. Jėzus, išvalęs šventyklą, tai puikiai iliustruoja. Kai Jis išvaikė prekeivius, į šventyklą atėjo akli ir luoši, kuriuos Jis išgydė. Pamatę šį jaudinantį vaizdą, vaikai išbėgo, šaukdami „Osana!". Viešpaties namų taryba buvo nusprendusi, kad vaikai neturėtų kelti triukšmo bažnyčioje, bet dabar jie sulaužė visas taisykles - jie visa gerkle šlovino Dievą. Ir Jėzus į tai sureagavo cituodamas Raštus: Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių (Mt 21, 16). Tačiau šventyklos valdžiai tai nepatiko. Jie liepė Jėzui juos nutildyti.
Tą dieną Jėzus padarė šventyklą džiūgavimo vieta, kaip ir turėtų būti. Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje aprašo labai panašų vaizdą. Džiaugsmingas triukšmas - štai kokia yra nauja giesmė Viešpačiui visomis kalbomis, naujos melodijos, nauja harmonija, kurią palydi muzika, trykštanti iš amžinos gyvenimo versmės. Jei nori būti liūdnas ir nelaimingas, neplanuok kelionės į dangų.
Iš „The Evangelist‘s Letters"
(2003 m. spalis)
vertė Rasa Balčiūnaitė
