Jėzus iš tikrųjų trokšta tik tavo meilės. Ar žinai tai?
Vieną ankstų rytą, kai į mūsų miegamąjį atėjo jauniausioji mūsų dukrelė Kristė, Dievas priminė man, kaip paprasta yra garbinti.
Mūsų dukrelė dažnai rytais atbėgdavo pas mus. Tą rytą ji sustojo prie mūsų lovos, stebėdama, ar mama ir tėtis sujudės. Vos pamačiusi, kad mes pramerkėme akis, ji priėjo ir mus pabučiavo. Tada ji įšoko pas mus į lovą ir patogiai įsitaisė. Tačiau praėjus vos kelioms minutėms ji pašoko, prašydama pusryčių. Visgi tas trumpas laikas, kai gulėjome visi kartu buvo toks puikus!
Šiuo pavyzdžiu Viešpats parodė man, koks sudėtingas ir komplikuotas yra mano garbinimas. Buvau apkaltintas, kad taip seniai jau nesiunčiau Jam bučinio ir taip seniai sakiau: „Jėzau, aš Tave myliu!" Kaip Kristė vos pabudusi ryte troško visų pirma prisiglausti prie savo tėvų ir juos pabučiuoti, taip ir mes turėtume trokšti pagarbinti Dievą - pabučiuoti Jį ir leisti laiką su Juo.
Leiskite man paaiškinti. Kai vaikai buvo mažesni, kiekvieną vakarą, prieš eidami miegoti, mes visi drauge melsdavomės. Maldos pabaigoje aš tardavau: „Pasiųskime Jėzui didelį bučinį". Jie pasiųsdavo Jam oro bučinį ir pasakydavo, kad labai Jį myli. Ko tai juos mokė? Tai mokė, jog tikras garbinimas yra meilės išraiška.
Nusiųsti Jėzui oro bučinį mūsų šeimoje tapo svarbia tradicija. Aš pradėjau taip garbinti mūsų Viešpatį ir visų susirinkimų, kuriuos vesdavau, metu. Norėjau, kad žmonės suprastų, kaip paprastai galima pagarbinti Viešpatį, ir kaip dažnai mes patys viską apsunkiname.
Paskutiniuosius 17 metų, keliaudamas tikėjimo kelionėje, aš mokausi, ką reiškia iš tiesų pagarbinti Jį. Aš daug studijavau, klausiau, ką kiti moko apie garbinimą, dalyvavau konferencijose, kuriuose buvo mokoma, ką tai reiškia.
Aš supratau, kad pasaulyje yra daugybė puikių „garbinimo mokyklų". Visur žmonės nuoširdžiai trokšta išmokti visko, kas tik įmanoma, apie garbinimą. Garbinimo vadovai ir teologai deda daug pastangų apibrėžti, kas tai yra ir kaip teisingai tai daryti. Apie garbinimą prirašyta daugybė knygų...
Nesakau, kad dalyvauti konferencijose, skaityti knygas, klausytis įrašų yra blogai. Tik prašau niekada neprarasti paprastumo: tiesiog mylėkite Jėzų ir siųskite Jam bučinius. Tai skamba gal ir per daug paprastai ar net kvailokai, bet darykite tai. Aš drąsinu jus jau dabar atidėti į šalį šį straipsnį ir padaryti tai, kas iš pradžių gali atrodyti kvaila: pridėkite savo rankas prie lūpų ir nusiųskite Jam oro bučinį, pasakykite Jėzui, kaip stipriai Jį mylite.
Ar tai nėra paprasta? Aš tikrai tikiu, kad nuoširdžiai Jėzui nusiųstas bučinys turi tą patį poveikį, kaip ir kelias valandas susirinkime giedamos mėgstamos garbinimo giesmės.
Tu sukurtas garbinti
Garbinimas nėra tai, ką mes darome; garbinimas yra tai, kam Dievas mus sukūrė. Dievas ilgisi tavęs, ne tavo garbinimo giesmių. Dievui nereikia tavo giesmių. Jis nori, kad tu būtum giesmė. Jis nori, kad garbinimas būtų gyvenimo būdas, o ne laikas sekmadienio ar trečiadienio susirinkimo metu.
Daugybę kartų teko matyti, kaip tikintieji kviečia praeivius „Ateiti ir pagarbinti Dievą". Žmonės ateina, bet atėję jie klauso pamokslo, o ne garbina. Esu matęs ir daugybę skelbimų: „Rytinis garbinimo susirinkimas - 11 val.; vakarinis - 18 val.".
Tai kurgi yra problema? Kodėl tiek daug žmonių taip ilgisi Dievo?
Garbinimo tarnavimai nėra blogai. Problema yra neteisingas mąstymas. Labai daug krikščionių mano, kad garbinti galima tik tam tikroje vietoje - pastate, vadinamame bažnyčia, - ir tik tam tikru metu - sekmadieniais. Tačiau garbinimas nėra tik tarnavimas, kaip ir bažnyčia nėra tik pastatas. Bažnyčia yra žmonės, o garbinimas yra gyvenimo būdas. Ištark sau garsiai: „Aš esu bažnyčia, o mano gyvenimas yra garbinimo tarnavimas".
Garbinimas turėtų būti daugiau nei tik laikas tarp aukojimo ir pamokslo. Susirinkimų bažnyčioje tvarka nėra bloga, bet ar Dievas gali įsiterpti į mūsų planus, turėdamas savo planų? Kas jei Dievas „sudrumstų" mūsų susirinkimo tvarką Šventosios Dvasios dvelksmu? O gal Jam reiktų gauti mūsų leidimą tai daryti?
Kai kurių susirinkimų metu raginimas aukoti trunka ilgiau nei žmonėms leidžiama išlieti savo širdis Dievui. Liūdna, jog kartais, kai žmonių širdys yra sujaudintos, mes stabdome šlovinimą ir sakome: „O dabar pažvelkite į informacinį bukletą, kur rasite svarbių skelbimų"... Ar mes tapome tokie akli ir nejautrūs Dievo Dvasiai, jog galvojame, kad geros naujienos gali atstoti Dievo artumą, juntamą garbinimo metu?
Girdėjau daug žmonių visame Kristaus kūne sakančių: „Turėtų būti kažkas daugiau... tiesa?" To ieško ne tik kiti, - aš ir pats svarstau, jog turėtų būti kažkas daugiau.
Atsakymas yra iš visos širdies „Taip!" Garbindami Dievą mes galime patirti daug daugiau. Taip, iš tiesų yra daugiau, nei mes esame ragavę! Mano giliausias troškimas - matyti, kaip Dievo žmonės tampa garbintojais, ne tik, kaip jie leidžia laiką garbindami.
Mano dukrelė Kristė moko ir moko mane, kaip paprasta garbinti. Kai prieš eidami miegoti kartu pasimeldėme, mes abu nusiuntėme Jėzui po oro bučinuką. Kai atsistojau eiti iš kambario, Kristė mane sulaikė: „Tėti, pasiųsk man bučinį". Aš taip ir padariau. Tada ji padarė tai, ką aš prisiminsiu visą gyvenimą: kai pasiunčiau jai oro bučinį, ji sumosavo rankomis lyg jį gaudydama, tada pabučiavo įsivaizduojamą mano bučinį ir jį suvalgė, taip įgalindama mano bučinį - mano meilę - pasiekti jos širdies gelmes.
Nežinau, kaip jūs, bet aš jaučiu širdy kaltinimą ir meldžiu: „Viešpatie Jėzau, sugrąžink į mano širdį garbinimo paprastumą. Aš supratau, kad komplikuodavau tai, kas gali būti taip paprasta".
Nežinau, kiek daug rytų praeina, kai Jis, žvelgdamas į mus, stovi šalia ir laukia kokio nors judesio savo pusėn. Dievas ateina pas mus ir kantriai laukia. Jis tikisi, jog pabudę mes Jam pasakysime: „Aš Tave myliu".
Iš žrn. „Charisma"
(2003 m. rugpjūtis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
