Išėjimo knygos 14 skyriuje aprašomas nuostabus Izraelio istorijos momentas. Vedant antgamtinei Dievo jėgai, izraelitai ką tik išėjo iš Egipto, bet tuoj pat juos pradėjo persekioti faraono armija.
Izraelitai ėjo per slėnį, kurį iš abiejų pusių supo statūs kalnai, o prieš juos matėsi grėsminga jūra. Dievo tauta nežinojo, kad jiems teks išgyventi tamsiausią ir audringiausią naktį. Naktį juos apėmė panika ir neviltis, o tai tik išryškino jų ribotumą.
Esu tikras, kad žinote apie šį Izraelio tautos istorijos etapą. Daug krikščionių žino, kas atsitiko prie Raudonosios jūros, kaip Dievas stebuklingai išgelbėjo savo tautą. Bet galite pagalvoti, ką šis atsitikimas turi bendra su mano iškeltu klausimu: „Kaip tampama garbintoju?".
Manau, šis skyrius atskleidžia, kaip Dievas padaro žmones garbintojais. Niekur kitur Biblijoje nėra tai taip aiškiai parodyta. Matote, garbintojais netampama prabudimų metu. Žmonės netampa garbintojais gerą, saulėtą dieną, kai viskas sekasi ir jie yra stiprūs. Garbintojais netampame, kai matome besitraukiantį priešą. Dievo garbintojai gimsta tamsiomis, audringomis naktimis. Tai, kaip mes reaguojame į audras, ir nulemia, kokie esame garbintojai.
Laiško Hebrajams 11 skyriuje skaitome apie Jokūbą: Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį (Hbr 11, 21). Kodėl čia minimas būtent šis Jokūbo gyvenimo įvykis?
Pirmiausia turime pastebėti, kad laiško Hebrajams 11 skyrius garsėja kaip „tikėjimo skyrius". Jokūbas - vienas iš daugelio čia išvardintųjų, kurie pateikiami kaip tikėjimo, kurio turime siekti paskutiniais laikais, pavyzdys. Jam teko išgyventi daug audrų. Jis ir jo šeima kiekviename gyvenimo tarpsnyje patyrė sunkių išbandymų. Pats Jokūbas per savo gyvenimo metus patyrė daug skausmo ir liūdesio.
Jokūbas žinojo, kad jo gyvenimas greitai baigsis. Štai kodėl jis laimino savo anūkus. Ką jis darė, žvelgdamas atgal į savo gyvenimo įvykius? Jis garbino. Jis neištarė nė žodžio, tik parimęs ant savo lazdos ir stebėdamasis gyvenimu, kurį Dievas jam suteikė, jis pagarbino (Hbr 11, 21).
Jokūbas garbino Dievą, nes jo siela tą akimirką jau ilsėjosi. Jis buvo tikras, kad Dievas yra ištikimas, nes matė tai visą savo gyvenimą. Jokūbas tikriausiai prisiminė visas Dievo jam dovanotas pergales. Ir dabar šis patriarchas pareiškė: „Nesvarbu, kokią kovą aš kovojau. Visų audrų metu Dievas buvo man ištikimas. Kartais mane apnikdavo panika ir neviltis, galvojau, kad neišlaikysiu, bet Viešpats mane vedė per kiekvieną situaciją. Jis visada buvo ištikimas. O, Viešpatie, visagali Dieve, aš garbinsiu Tave!"
Ši mano žinia skirta kiekvienam, kuris išgyvena patį sunkiausią laikotarpį savo gyvenime, kiekvienam, kuris jaučiasi lyg tamsiausioj ir audringoj nakty. Galbūt jūs esate stipraus išbandymo gniaužtuose, gal jūsų situacija tokia sudėtinga, kad nepaprastai reikia stebuklingo Dievo įsikišimo...
Pasiremdamas Šventuoju Raštu stengsiuosi parodyti jums, kad Viešpats nori, jog ištvertumėt šią audrą ir taptumėte garbintoju. Jis nutiesė jums kelią tamsoje ir Jis turi planų, kaip išvesti jus, kad jūs liudytumėte pasauliui, jog Dievas yra ištikimas savo žmonėms.
Dvi priežastys, dėl kurių Viešpats įvedė izraelitus į sudėtingą situaciją
Šventasis Raštas sako, kad Viešpats pats suruošė šią tamsią ir audringą naktį savo žmonėms. Tai Dievas nuvedė juos prie slėnio, esančio palei jūrą. Viešpats kalbėjo Mozei: „Sakyk izraelitams, kad jie apsistotų ties Pi Hahirotu, tarp Migdolo ir jūros. Priešais Baal Cefoną pasistatykite stovyklą prie jūros" (Iš 14, 1-2). Dievas užkietino faraono širdį prieš Izraelį: „Aš užkietinsiu faraono širdį, ir jis jus vysis, kad būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę ir egiptiečiai žinotų, jog Aš esu Viešpats". Jie taip ir padarė (Iš 14, 4). Kodėl Dievas taip pasielgė?
Pirma, Viešpats sako: kad būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariauną ir egiptiečiai žinotų, jog Aš esu Viešpats (Iš 14, 4). Antra, Dievas norėjo, kad jo žmonės pradėtų dykumos kelionę kaip garbintojai. Dievas norėjo, kad Jo žmonės būtų ne murmekliai ir besiskundžiantys, bet tikri garbintojai. Jis pavadino Izraelį savo paveldu, žmonėmis, kurie įkūnijo amžinąjį Dievo tikslą šioje žemėje. Štai kodėl sunkiausiu metu žydų tauta buvo gyvas Dievo ištikimybės pavyzdys.
Pažvelkime į šią sceną: izraelitai įsikūrė prie jūros, žmonės pasistatė palapines ir džiaugėsi naujai atrasta laisve. Po keturių šimtų vergystės metų Dievas išvedė juos iš geležinių Egipto gniaužtų. Ir štai dabar jie mėgaujasi pirmomis laisvės akimirkomis. Laisvė atnešė viltį, todėl jie dainavo ir šūkavo: „Daugiau niekas mūsų neengs, nebepersekios. Pagaliau mes laisvi!". Juos sujaudino Dievo jiems duoti pažadai. O Jis jiems kalbėjo: „Jūsų laukia nauja diena ir Pažadėtoji žemė".
Tai puikiai pavaizduoja krikščionis, kuriuos Dievas išlaisvino iš nuodėmės. Tikintysis džiaugiasi naujai atrasta laisve ir tuo, kad pečių neslegia jokios praeities naštos. Jis išgyvena nuostabų išlaisvinimo ir išgelbėjimo laikotarpį, jo širdyje gimsta šventa melodija, - jis gyvena tikėdamas Dievo pažadais.
Taip jautėsi prie jūros stovyklą įkūrę izraelitai. Dievas išpildė tai, ką buvo jiems kalbėjęs. Jis pasirinko, kad žydų tauta būtų Jo paveldėjimas, ir dabar juos susigrąžino. Jie buvo betampą garbintojais, kurių liudijimas ir išpažinimas pasitarnautų kaip šviesi, ryški šviesa pasauliui.
Tačiau ir didžiausios taikos valandą, priešas ieškojo progos juos sunaikinti. Izraeliui besidžiaugiant laisve, didžiausios vilties akimirką, priešas puolė: gavę faraono įsakymą, egiptiečiai atjojo kaip liūtai. Ši demoniška armija turėjo tikslą - grąžinti izraelitus į vergiją: Faraono žirgai, vežimai, raiteliai ir visa jo kariuomenė pasivijo juos, apsistojusius prie jūros, ties Pi Hahirotu, priešais Baal Cefoną (Iš 14, 9).
Visai netikėtai buvo pranešta: „Egiptiečiai jau čia! Faraono armija lipa mums ant kulnų!". Stovykloje nuvilnijo išgąsčio bangos. Užlipę ant kalvos Izraelio vadovai pamatė didžiulius dulkių debesis - artėjo šimtai arklių ir raitelių, lydimų legiono karių. Žemę drebino stiprus 900 kovos vežimų dundėjimas.
Koks siaubingas vaizdas! Stovykloje visi prarado viltį: Kai faraonas priartėjo, Izraelio vaikai pakėlė akis ir pamatė atžygiuojančius iš paskos egiptiečius. Jie labai išsigando ir šaukėsi Viešpaties (Iš 14, 10).
Klausiu savęs, ar daugeliui krikščionių yra tekę išgyventi tokį siaubą tuomet, kai atrodė, jog gali būti ramūs? Mes su šeima esame tai išgyvenę. Pamenu, kaip vieną naktį suskambo telefonas ir mano žmonai pranešė: „Mirė tavo brolis. Jį ištiko širdies infarktas". Prisimenu ir siaubingą pranešimą apie mūsų brangiąją anūkę: „Tifani smegenyse yra auglys". Žinau, kad ir kiti žmonės bažnyčioje yra gavę šokiruojančių žinių: „Guzas, kurį užčiuopėte, yra piktybinis. Prašome tučtuojau atvykti pas gydytoją"...
Izraelis gavo netikėtą ir stulbinančią žinią. Šventasis Raštas atskleidžia žmonių reakciją: Izraelio vaikai pakėlė akis ir pamatė <...> egiptiečius. Jie labai išsigando (Iš 14, 10). Dievo žmonės sutelkė savo dėmesį į siaubingą situaciją ir šaukė: „Beviltiška! Mes - spąstuose! Mes visi mirsime!.."
Tai, ką jie darė toliau, parodo, kokie izraelitai buvo garbintojai: jie šaukėsi Viešpaties (Iš 14, 10). Neapsirikite: tai nebuvo garbinimo šūksniai. Žmonės šaukė: „Kodėl Tu, Dieve, tai leidai? Tu mus išlaisvinai iš vergystės, bet dėl ko? Kad mirtume nuo faraono rankos? Ar, kad ištvėrę tiek skausmo ir kančių, mes nusibaigtume čia?
Tu suteikei mums viltį, išlaisvinai ir davei didžius pažadus. O kai mes paklusome Tavo žodžiui, Tu leidi priešui mus naikinti. Kodėl taip su mumis elgiesi? Mums buvo geriau Egipte. Jeigu visa tai taip baigsis, tuomet tarnauti Tau nėra prasmės".
Ar esate taip jautęsi? Ar kalbėjote taip sunkumų valandą? Ar esate kaip Izraelis šaukę: „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? Aš pasirinkau mylėti Tave, Dieve. Padariau, ką galėjau, kad laikyčiausi Tavo žodžio ir Tau tarnaučiau. Kodėl Tu taip elgiesi? Matau, kad manęs laukia tik daugiau skausmo".
Dievo žinia, siųsta išbandymų metu
Išbandymo metu Dievas liepė Izraeliui padaryti tris dalykus: „Nebijokite. Būkite ramūs. Matykite Viešpaties išgelbėjimą". Jis sakė Izraeliui: „Aš kovosiu už jus. Jums tereikia išlaikyti ramybę. Paprasčiausiai būkite ramūs ir viską atiduokite į mano rankas. Būtent dabar aš veikiu antgamtinėje karalystėje. Viskas yra mano rankose. Taigi nepanikuokite. Pasitikėkite, kad aš kovoju prieš velnią. Jums kovoti nereikia."
Staiga stovykloje pasidarė tamsu. Tačiau tai buvo ne tik tamsios ir audringos nakties, bet ir antgamtinio Dievo darbo pradžia. Jis siuntė angelą, kad šis stotų tarp Jo žmonių ir priešo. Tikiu, kad Dievas vis dar siunčia angelus, kurie saugo tuos, kurie Jį myli ir Jo bijo (Ps 34, 7).
Bet tai dar ne viskas. Viešpaties angelui pasitraukus už jų, ten pasitraukė ir izraelitus vedęs debesies stulpas - jis tapo juoda siena priešais egiptiečius, ir jie negalėjo nieko matyti, nors Raštas sako, jog izraelitams buvo šviesu. Taip jie per naktį nepriartėjo vieni prie kitų (Iš 14, 20).
Brangus šventasis, jeigu esi Kristaus krauju atpirktas Dievo vaikas, tarp tavęs ir velnio Dievas pastatė kovojantį angelą. Ir, kaip Izraeliui, Jis tau sako: „Nebijok. Būk ramus. Tikėk mano išgelbėjimu". Šėtonas gali tau piktai grasinti, tačiau jis negali tavęs sunaikinti.
Nors buvo visiškai tamsu ir faraono armija nieko nematė, jie sugebėjo šūkauti. Visą naktį jie gąsdino ir melavo Dievo žmonėms: „Kai tik išauš rytas, jums, izraelitai, - galas. Rytoj jūs žūsite. Mes jus grąžinsime į vergiją. O jeigu priešinsitės, mes jus išžudysime. Dievas jūsų neišgelbės. Tad jau dabar galite pasiduoti."
Ar esate kada nors girdėję panašius balsus tamsoje? Ar jūsų priešas yra visą naktį jums grasinęs ir melavęs? Kad ir kaip smarkiai priešas jiems grasino, angelas juos saugojo. Dievas ištesėjo savo tautai duotą pažadą - išvesti juos į laisvę.
Žinau, ką reiškia girdėti grasinimus
Neseniai keliavau po rytų Europą, kur keliose šalyse 30 dienų vyko konferencijos tarnautojams. Prieš paskutiniuosius tarnavimus Budapešte, Vengrijoje, jaučiausi visiškai išsekęs. Vieną vakarą, kai baigiau pamokslauti, mano širdis pradėjo smarkiai plakti. Staiga mane išmušė prakaitas, ir aš supratau, kad susirinkimo nepabaigsiu, tad paprašiau savo sūnų Garį lipti ant scenos vietoj manęs.
Lipdamas nuo scenos išgirdau balsą, sakantį: „Tu miršti, Dievidai. Šį vakarą tu pasakei paskutinį savo pamokslą. Nepasibaigus dienai tavo širdis sustos". Tai buvo melas, skirtas man įbauginti.
Grįžęs į viešbučio kambarį negalėjau net ilsėtis. Tie pragariški garsai gąsdino mane kelias valandas. Galiausiai puoliau ant kelių ir pradėjau šauktis Dievo: „Viešpatie, kas čia darosi? Prašau, padėk man!". Tuomet Šventoji Dvasia man sušnibždėjo: „Deividai, tave puola priešas, nes tu nuvylei velnio karalystę. Šimtai pastorių buvo atgaivinti ir vėl dega meile. Aš tavo darbu džiaugiuosi, bet šėtonas supyko. Tačiau tu nebijok: tarp tavęs ir priešo stovi angelas. Tau negresia joks pavojus. Tiesiog būk ramus ir ilsėkis manyje".
Dar ne kartą girdėjau šėtoną, kalbantį iš tamsos. Daugelis skaitytojų turbūt žino, kad mano žmona, Gven, per pastaruosius metus išgyveno daug operacijų dėl vėžio. Jai buvo pašalintas vienas inkstas. Kiekvieną kartą, kai einame pas naują gydytoją, žiūrėdami į ilgą Gven ligos istoriją ir jos stebukliną išlikimą, jie stebisi.
Neseniai Gven susirgo šlapimo pūslės uždegimu. Urologo kabinete gydytojas mums pasakė: „Bijau, kad išrašyti vaistai gali pakenkti likusiam inkstui". Kai pažiūrėjau į žmoną, jos akyse išvydau ašaras. Jaučiau, kad jos galvoje skamba balsas: „Tu neteksi ir šio inksto. Tai - tik laiko klausimas".
„Ne!" - pagalvojau sau, o Gven pasakiau: „Brangioji, tarp tavęs ir priešo stovi angelas. Dievas mato tavo ašaras. Kad ir kaip sunku būtų šiuo metu, Jis turi tau planą. Tu esi Jo valios centre - Jo delne, ir Jis turi jėgų tave išlaikyti."
Kodėl Dievas leido izraelitams kentėti?
Tą ilgą naktį Egipte kilo audra.
Dievas sukėlė tokią stiprią audrą, kad net persiskyrė jūra: Mozė ištiesė ranką link jūros. Viešpats smarkiu rytų vėju, kuris pūtė per naktį, išdžiovino jūrą, ir vandenys persiskyrė (Iš 14, 21).
Kaip baisu turėjo būti Izraeliui. Stiprūs vėjai, kaip ir priešo gąsdinantys žodžiai, kėlė baimę. Jų palapinės turbūt virpėjo, o priešas kalbėjo: „Jūs beveik žuvę. Net jeigu ir išgyvensite audrą, nuo mūsų nepabėgsite. Viskas baigta! Jūs ir jūsų vaikai neišgyvens".
Noriu paklausti: ką tuo metu darė Dievas? Kodėl Jis leido audrai siausti visą naktį? Kodėl Jis neliepė Mozei lazda paliesti vandenį, kad bangos antgamtiškai prasiskirtų, kaip tai nutiko Elijui ir Eliziejui? Kodėl Dievas leido izraelitams patirti tą siaubingą naktį?
Buvo vienintelė priežastis: Viešpats mokė juos garbinti Jį. Panaudodamas baisią audrą Dievas ruošė žmonėms išeitį iš juos ištikusios krizės. Tačiau tuo metu izraelitai šito nematė. Daugelis jų, drebėdami iš baimės ir pykdami ant Dievo, slėpėsi palapinėse. Tačiau kiti matė šlovingą Dievo šviesą. Jie matė, kaip šlovingai sustojo bangos ir pakilo galingos vandens sienos, kad izraelitai galėtų pereiti jūrą lyg sausuma. Tie, kurie viską matė, greičiausiai šaukė: „Žiūrėkite, Dievas panaudojo vėją, kad mums paruoštų kelią. Šlovė Viešpačiui!"
Esu įsitikinęs, kad antgamtinė šviesa, sklidusi iš debesies, yra Dievo žodžio įvaizdis. Mes galime slėptis tamsioje ir audringoje naktyje, klausdami Dievo, kas vyksta, bet Jis siunčia mums šviesą, kad matytume, jog Jis yra paruošęs mums taką. Ta audra, kuri mus taip gąsdina, ir yra Dievo kelias į išlaisvinimą, bet kad tai pamatytume, turime ateiti į Dievo žodžio šviesą ir žavėtis Jo išlaisvinimo darbais.
Dievas norėjo padaryti savo žmones garbintojais
Atėjus rytui visa stovykla pamatė stebuklą, kuris įvyko audros metu: iš abiejų pusių stovėjo milžiniškos vandens sienos - priešais juos atsivėrė praėjimas per jūrą. Viešpats liepė jiems eiti tuo sausu taku jūros viduryje.
Galite pagalvoti: „Kad Izraelis paklustų, nereikėjo didelio tikėjimo. Juk jie stovėjo ant sausos žemės!". Tačiau įsivaizduokite tas milžiniškas vandens sienas: ten buvo juntamas vandens spaudimas, panašus į Niagaros krioklį, buvo neaišku, kiek sienos laikysis. Greičiausiai žmonės galvojo: „Viešpatie, iki šios akimirkos Tu atsakydavai į mūsų maldas. Iki šios dienos vedei mus saugiai, tačiau priekyje mūsų vis dar laukia pavojai. Ar mus išlaikysi?"
Dievas norėjo, kad Jo žmonės suprastų, jog Jis yra jiems kai ką suplanavęs. Pirmiausia, Jis norėjo, kad jie suvoktų, jog Jis visą laiką buvo jų Dievas. Viešpats norėjo, kad jie suprastų, jog Jis niekada jų neapleis, kad Jo rankose yra visas pasaulis, net ir priešai. Šie žmonės jau buvo patyrę Jo palaiminimus ir matę, kaip Jis išpildo pažadus. Tačiau dabar jų laukė pats didžiausias išbandymas. Priešais juos buvo kelias, vedantis į saugumą. Šiuo lemiamu momentu Dievas norėjo, kad, žiūrėdama į tas sienas, Jo tauta tikėtų, jog Jis gali sulaikyti vandenį, kol visi saugiai pasieks kitą krantą.
Paprastai kalbant, Dievas laukė iš savo tautos tikėjimo, kuris skelbtų: „Tas, kuris pradėjo šį stebuklą, jį ir užbaigs. Jis jau įrodė, kad yra ištikimas. Žiūrėdami atgal, matome, kad visos baimės - beprasmės. Mums nereikėjo bijoti, kai matėme ateinančius egiptiečius, - Dievas pastatė antgamtinę tamsos sieną, kad apsaugotų mus nuo jų. Nereikėjo bijoti ir egiptiečių grasinimų nakties metu. Kai priešai buvo apakinti tamsos, Dievas parūpino mums šviesą. Be reikalo išsigandome ir stipraus vėjo, nes taip Viešpats ruošė mums išgelbėjimą. Dabar matome, kad Dievas trokšta mums tik gero. Matėme Jo galybę ir šlovę. Daugiau mes nebijosime. Nesvarbu, tos vandens sienos sugrius ar ne. Ar mirtume, ar gyventume, vis tiek priklausome Viešpačiui. Mes visą laiką esame Jo rankose. Todėl, jei reikia, teužlieja mus bangos. Kaip mūsų tėvas Abraomas, mes ieškome miesto, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas."
Dievas laukė tokio izraelitų tikėjimo dėl vienos priežasties - jie buvo bepradedą kelionę per dykumą. Jie dar susidurs su išmėginimais, pavojais bei kentėjimais, todėl Dievas kalbėjo: „Noriu, kad mano tauta suprastų, kad darysiu jiems tik gera. Nenoriu, kad kiekvieną kartą, ištikus pavojui, jie bijotų mirties. Noriu tautos, kuri nebijo mirties, nes supranta, kad Aš visuomet esu ištikimas".
Nė akimirką Dievas negalėjo leisti bangoms užlieti izraelitus. Jis norėjo, kad Jo tauta pasitikėtų Juo - Jis pasirūpins, kad visi saugiai pasiektų kitą jūros krantą. Jis norėjo, kad jie būtų tikri garbintojai - žmonės, kurie šlovintų Jį nuolatos.
Matote, tikras garbintojas nėra tas, kuris garbina pasiekęs pergalę. Tai ne tas asmuo, kuris šlovina Dievą, kai priešas nugalėtas. Būtent taip elgėsi izraelitai: vos pasiekę kitą krantą, jie iš karto šoko ir giedojo, šlovino ir garbino Dievą, aukštindami Jo didybę. Tačiau po trijų dienų tie patys žmonės karčiai murmėjo prieš Dievą Maroje. Tai nebuvo garbintojai, jie buvo tik šūkautojai. Sunkumų metu jie nesuprato savo mylinčio Tėvo prigimties ir nesuvokė Jo meilės.
Tikrasis garbintojas yra tas, kuris pasitiki Dievu audros metu. Tokio žmogaus garbinimas nėra vien tik žodžiai, tai - jo gyvenimas. Jo siela visada ilsisi, nes niekas negali sudrebinti jo pasitikėjimo Dievo ištikimybe. Jis nebijo ateities, nes nebijo mirties.
Tokį nesudrebinamą tikėjimą mes matėme savo anūkės Tifani širdyje. Paskutiniosiomis jos gyvenimo dienomis, sėdėdami prie jos lovos, mes stebėjome jos ramybę, kuri pranoko mūsų supratimą. Ji sakė: „Seneli, aš noriu Namo. Aš mačiau Jėzų, ir Jis man sakė, kad nori mane ten matyti. Daugiau nenoriu čia būti". Dvylikametė mūsų anūkė nebijojo mirties.
Tai yra ramybė, kokios Dievas laukia iš savo žmonių. Tai - užtikrintumas, kuris, kaip Paulius arba Tifani, sako: „Ar mirčiau, ar gyvenčiau, esu Viešpaties". Štai kas daro tikrais garbintojais.
Meldžiu, kad visi, kurie skaito šią žinią, užklupus audrai galėtų ištarti: „Taip, ekonomika gali sugriūti, taip, gali ateiti juoda ir audringa naktis, bet Dievas jau įrodė, kad Jis yra ištikimas. Todėl nesvarbu, kas būtų, aš tikiu, kad Jis mane myli".
Iš www.pulpitchurchseries.org
vertė Jurgita Tirūnienė
