Kristus - mūsų gyvenimas ir gyvenimo Žodis. Kad mūsų sielos būtų pašventintos, turime atsižvelgti į kiekvieną Biblijoje esantį įsakymą, pažadą, posakį, raginimą, draudimą, į visą Bibliją. Privalome nuoširdžiai ieškoti visų Biblijos tiesų apreiškimo mūsų sieloms.
Be galo svarbu priimti visą Bibliją - žinią iš dangaus - kiekvienam individualiai. Mes turime uoliai trokšti ir ieškoti pažadėtosios Šventosios Dvasios, kuri mus pamokytų, kaip svarbu suvokti visą Bibliją. Biblija turi tapti mums Gyvenimo Žodžiu, apreiškiančiu Dievą asmeniškai. Biblija turi tapti asmenine knyga, kaip Jėzus buvo Gyvenimo Žodis savo sekėjams žemiškoje tarnystėje. Privalome pažinti Jį visais aspektais, apreikštais Šventajame Rašte. Nepatyrę Jo palaimintos pilnatvės, negalėsime pasilikti Jame. O jei nepasiliksime Jame, Jis negalės subrandinti mumyse šventumo vaisių.
Jei atrandame ir įsisąmoniname Kristų kaip savo gyvenimą, reiškia, suvokiame faktą, kad esame mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kad neturime savyje gyvenimo ir mirtis karaliauja bei karaliaus, kol Kristus taps mūsų gyvenimu. Kol nesuvoksime, kad esame mirę ir visiškai atskirti nuo dvasinio gyvenimo, niekad nepažinsime Kristaus kaip savo gyvenimo ir neieškosime Jo kaip Gyvenimo Žodžio. Nepakanka suprasti, kad visi žmonės turi mirusią prigimtį savo nuodėmėmis ir nusikaltimais. Šventosios Dvasios darbas - apkaltinti mus dėl nuodėmės. Turime iki galo suvokti savo dvasinę mirtį ir Kristų kaip savo gyvenimą, atsižadėti savęs ir pavesti save Kristui - mūsų amžinam dvasiniam gyvenimui.
Dauguma žmonių ir net įžymių tarnautojų yra tokie akli manydami, kad, kai žmogus pašventinamas, jam daugiau nebereikia Kristaus, nes jis pats turi dvasinį gyvenimą savyje. Jie tiki, kad toks žmogus turi visišką šventumą, nes Šventoji Dvasia pakeitė jo prigimtį, suteikdama jam nuo nieko nepriklausomą šventumą, ir jis pats tampa neišsenkančiu šventumo šaltiniu. O, kada tokie žmonės nustos siūlyti savo žalingus patarimus, kurie yra tik žodžiai be pažinimo apie tokį svarbų dalyką kaip pašventinimas! Kada tokie žmonės, kada Bažnyčia supras, kad Kristus yra mūsų pašventinimas, kad mes neturime gyvenimo, šventumo, pašventinimo, jei negyvename Kristuje ir Jis mumyse? Joks žmogus, atsiskyręs nuo Kristaus, nebus moraliai tobulas. Mums sutikus, Jis laimi ir saugo mūsų širdis. Jis įsikuria mūsų širdies soste ir iš ten plečia savo įtaką ir savo gyvenimą į visą mūsų būtį. Jis realiai gyvena mumyse, kaip ir mes gyvename savo kūne. Mūsų sutikimu Jis viešpatauja mūsų valiai, vadinasi, ir emocijoms, kaip valia valdo mūsų kūnus.
Argi sunku suprasti, kad būtent tai yra pašventinimas? Galutinis pašventinimas - tai ne kas kita, kaip Jėzaus viešpatavimas sielai. Šventumas - tai ne mažiau ir ne daugiau kaip Kristus - Prisikėlimas ir Gyvenimas, kuris prikelia mus iš dvasinės mirties ir karaliauja mumyse per teisumą, kad gyventume amžinai. Mes turime suvokti ir priimti Kristų kaip savo gyvenimą!
Privalome gyventi Jame kaip šakelės vynmedyje! Nepriimkime to vien tik kaip nuomonės, bet pažinkime ir patirkime tai praktiškai. O, kad sutaikinimo tarnautojai tai pažintų ir suvoktų! Kai pamokslininkai pradės pamokslauti apie Jėzaus pilnatvę kaip apie gyvybiškai svarbią jėgą Kristaus Bažnyčiai, kai jie liudys, ką matė ir suvokė iš Gyvenimo Žodžio, tada, ir tik tada, sausi Izraelio namų kaulai atgis. Amen. Viešpatie, te greičiau ateina ta diena. (Systematic Theology, p. 649, 650).
Malda
Viešpatie Jėzau, Tu vis apreiški ir apreiški man, kad aš neturiu jokio kito dvasinio gyvenimo, tik Tavąjį. Man sunku atlaikyti pagundymus ir nenusidėti, nes bandau kovoti savo jėgomis, krentu ir tada nustoju ieškoti šventumo savo gyvenime. Ateik ir apsigyvenk manyje. Viešpatauk mano valiai. Aš su džiaugsmu sutinku, kad būtum mano emocijų, minčių ir veiksmų Viešpats. Aš trokštu šventumo, kad galėčiau teisingai pasakoti apie Tave kitiems. Amen.
Iš kn. Vienybės su Kristumi principai"
