Užduokime sau dar vieną klausimą: „Jei tikime, kad Biblija yra Dievo žodis, Jo ypatingas būdas bendrauti, ar mes pakankamai rimtai žiūrime į Bibliją? Ar šventu laikome Šventąjį Raštą ir ar branginame laiką, kai susirenkame drauge garbinti Dievą ir studijuoti Jo Žodį?"
Ar mes panašūs į žmones, kokių ieško Dievas, kaip pasakyta: Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį (Iz 66, 2). Dievas ieško žmonių, kurie šventai gerbia Jo žodį ir Jo planus, kurie mokosi iš jo ir taiko jį savo gyvenime. Skaitant Dievo žodį iš tikrųjų galima girdėti Dievo balsą. Dievas yra bendravimo meistras, o Biblijoje užrašyta istorija nėra vien tik atpirkimo istorija, bet taip pat ir bendravimo su Dievu, apreiškimo istorija. Jis užkoduoja ir perduoda, o mes turime iššifruoti ir priimti.
Argi ne tiesa, kad, norint gyvenime palaikyti gerus santykius, itin svarbus efektyvus bendravimas? O norint efektyviai bendrauti reikia išmokti klausyti. Ir tai tik viena iš priežasčių, kodėl mes turime labai rimtai žiūrėti į Biblijos studijas tiek asmeniškai, tiek bendruomenėje. Tai tinka ne tik Biblijos studijoms, bet ir kalbant apie mūsų maldos gyvenimą ar bendrą garbinimą. Kodėl? Taip elgdamiesi mes iš tiesų galėsime girdėti Dievą įvairių garbinimo tarnavimų metu, o ypač nagrinėdami Jo Žodį.
Mokykimės klausyti Dievo, net, kai norėdamas su mumis bendrauti, Jis naudoja kitus žmones. Įsidėmėkime Pauliaus dėkojimą Dievui už Tesalonikų tikinčiuosius: Todėl ir mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę Dievo žodį, kurį girdėjote iš mūsų, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet, kas jis iš tikro yra, - kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikinčiuosiuose (1 Tes 2, 13).
Šis procesas atrodo taip:
1. Bendravimas: klausykis Dievo.
2. Supratimas: siek suprasti, ką Dievas sako.
3. Pasitikėjimas: pasitikėk tuo, ką Dievas sako.
4. Pasikeitimas: leisk Dievo žodžiui tave keisti.
Be šio bendravimo proceso, negalima tikėtis tikrų dvasinių pokyčių žmogaus gyvenime. Būtent todėl Dievui labai rūpi, kaip atidžiai mes klausomės ir ką girdime.
Ar tai svarbu?
Ar pastebėjote, kaip dažnai Biblijoje yra akcentuojamas klausymas? Ši mintis vėl ir vėl yra kartojama įvairiais būdais. Turbūt tikrai ne be reikalo.
Raginimą „Klausykite Viešpaties Žodžio" Biblijoje randame apie 30 kartų. Žodžiai „Išgirsk" arba „Klausyk, o Izraeli" pavartoti 6 kartus. „Klausyk" randame 331 kartą ir dažniausiai raginama klausytis Viešpaties. „Išgirsk" randame per 300 kartų ir taip pat dažniausiai raginama išgirsti Dievo žodį.
Rašte randame ir daug tokių kreipimųsi, kaip: „Palenk savo ausį", „Jei atidžiai klausysite...", „Būk dėmesingas" ir panašių frazių, kviečiančių žmogų, ypač Dievo žmones, atidžiai klausyti Dievo.
Naujajame Testamente Viešpats mus įspėja būti dėmesingiems tam, ką mes girdime (Mk 4, 24) ir kaip klausomės (Lk 8, 18). Žodžiai: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą" pakartojami 3 kartus laiške Hebrajams ir vieną kartą Senajame Testamente (Hbr 3, 7. 15; 4, 7; Ps 95, 7). Septynis kartus Apreiškimo knygoje, 2 ir 3 skyriuose, kreipimesi į septynias bažnyčias skaitome: Kas turi ausis teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms. Ir kitur Viešpats ne kartą įspėja: Kas turi ausis klausyti - teklauso! (Mk 4, 9. 23).
Argi ne reikšminga, kad Dievo Sūnus yra vadinamas ir graikų kalbos terminu Logos, kuris nurodo tam tikrą bendravimo formą? Jis reiškia: „kalba, žodis, pasakymas, pokalbis". Logos, Jėzus Kristus, yra gyvas Dievo žodis žmogui. Apie Jį Mozė rašė: Viešpats, tavo Dievas pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane - Jo klausykite (Įst 18, 15).
Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente kviečiama ne tik atidžiai klausytis Viešpaties, bet taip pat ir įspėjama apie klaidingus balsus bei pasaulio įtaką.
Esmė štai kokia: Dievas turi mums daug ką pasakyti. Jis yra pats išmintingiausias ir visagalis Dievas, o mūsų žmogiškas supratimas yra ribotas, esame kritę žmonės, todėl ir esame raginami klausytis atidžiai. Kaip puolę žmonės, nors ir būdami atpirkti, esame linkę prarasti nuovoką, mūsų dėmesį patraukia kiti dalykai. Mums labai lengva elgtis, kaip elgėsi Morta, kuri buvo susirūpinusi daugeliu dalykų, tačiau jos sesuo Marija sėdėjo prie Gelbėtojo kojų ir klausė Jo žodžių (Lk 10, 38-42).
Kaip sakoma palyginime apie sėjėją, mes galime būti žemė, priaugusi erškėčių ir dilgėlių, kurios kalba apie Žodį užgožiančius pasaulio rūpesčius, todėl Žodis negali duoti gausių vaisių mūsų gyvenime: Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas (Mk 4, 18-19).
Kodėl, jūs manote, Dievas sukūrė žmogų su dviem akimis ir dviem ausimis, bet tik su viena burna? Tai, manau, yra regimas pavyzdys, pamokantis geriau už tūkstantį žodžių. Įsiklausykite į šiuos Patarlių knygos žodžius: Viešpats sutvėrė girdinčią ausį ir matančią akį (Pat 20, 12). Žinote, man pasirodė įdomu, kodėl Saliamonas nieko nepasakė apie burną. Burną taip pat sukūrė Viešpats, bet, atrodo, Saliamonas sąmoningai apie ją neužsimena. Jis pamini organus, reikšmingus priimant Viešpaties nurodymus. Esmė, kad mes esame greiti pasirodyti išmintingi ir per lėti klausyti. Savo laiške šį faktą mums primena ir Jokūbas: Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti (Jok 1, 19). Prisiminkime ir keletą patarlių: Kvailiui nerūpi išmintis, o tik parodyti, kas yra jo širdyje (Pat 18, 2). Atidžiai klausykis išminčių žodžių, palenk savo širdį prie mano pažinimo. Tau bus malonu laikyti juos savo širdyje, ir jie tiks tavo lūpose. Šiandien tave mokau, kad tu galėtum pasitikėti Viešpačiu (Pat 22, 17-19).
Pamoka aiški: Mes turime klausyti, kad išmoktume pasitikėti Viešpačiu. Jei mes neklausome, tai rodo mūsų pasiryžimą savo gyvenimą statyti savo pačių jėgomis, remiantis savo kvailumu.
Dievo kalbėjimo būdai
Dievo bendravimo, kalbėjimo būdai turėtų pamokyti mus, kaip klausytis. Taigi, kaip Dievas bendrauja ir kaip mes klausomės? Kaip turime pasiruošti, jei norime atidžiai ir efektyviai klausyti?
Dievas bendrauja per Bibliją. Biblija yra mūsų gyvenimo vadovas, atskleidžiantis visus Dievo bendravimo su žmogumi būdus. Jei norime išgirsti Dievą ir atskirti Jo balsą bet kokiose situacijose, turime klausytis Jo Žodžio, įsiklausyti, ką sako Biblija. Žinoma, Dievas perduoda savo žodžius daugelių būdų: per tuos, kurie formaliai ir neformaliai moko, konsultuoja, asmeniškai ragina ir padrąsina, per dainas ar muziką, per knygas, kasetes, filmus ir t.t. Tačiau pirminis Dievo pasirinktas bendravimo būdas, kuris yra tarsi pamatas visiems kitiems, yra vietinės bažnyčios susirinkimas, kai žmonės susirenka draugėn paklausyti Žodžio. Čia įtraukiama ir malda, šlovinimas, garbinimas, Viešpaties vakarienė, tačiau visa ko centre yra Žodžio skelbimas (2 Tes 2, 13; 1 Tim 4, 11. 13; 2 Tim 4, 1-4).
Dievas bendrauja per Šventąją Dvasią. Šventąją Dvasią, kaip Mokytoją, Tėvas atsiuntė per Sūnų, kad Ji apsigyventų kiekvieno Naujojo Testamento tikinčiojo širdyje ir kaip ypatinga Dievo dovana pamokytų mus suprasti Dievo žodžio tiesas. Vienas iš pagrindinių Jos tikslų šiandien - perduoti Žodį. Ji neatneša ypatingų ar naujų apreiškimų, bet atveria mums Raštą, moko juo tikėti ir praktikuoti jo tiesas.
Tam, kad galėtume klausyti Dievo ir suprastume tiesą, garbintume Viešpatį ir, tikėdami Dievu, būtume Žodžio pakeisti, Dievas mums davė Šventąją Dvasią. Ji yra ypatinga Dievo agentė, kuri atskleidžia mums Kristaus žinią, kai mes atrandame ją asmeniškai studijuodami ar klausydami mus mokančių žmonių.
Dievas su mumis bendrauja per gyvenimo įvykius: ypatingu garbinimo laiku (mums giedant, šlovinant, meldžiantis, mokantis, vykdant Jo įsakus); per palaiminimus, atveriančius Dievo meilę ir malonę; per išbandymus ir kitas sudėtingas situacijas, kurios pasitarnauja kaip įrankiai, siekiant patraukti mūsų dėmesį, ir ugdo charakterį. Bet tai vyksta tik tuomet, kai, susidūrę su tais sunkumais, mes įsiklausome ir mokomės pasitikėti Rašto pažadais ir principais.
Dievas mūsų gyvenime kalba ir per žmones. Biblijoje gausu iliustracijų, kaip Dievas, norėdamas perduoti meilę, gerumą ir malonę, panaudodavo žmones. Tai vykdavo įvairiais būdais: kartais per padrąsinimą, kartais per dievotą pavyzdį, kartais per priekaištą. Štai keletas šias mintis iliustruojančių pavyzdžių: Todėl guoskite ir statydinkite vieni kitus, ką jūs ir darote (1 Tes 5, 11). Kaip geležis galanda geležį, taip žmogus aštrina savo draugą (Pat 27, 17). Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 34-35; Mal 3, 16; Ef 5, 19-20). Geriau yra viešas įspėjimas negu slapta meilė. Žaizdos nuo draugo yra geriau negu klastingas priešo pabučiavimas (Pat 27, 5-6; 1 Tim 5, 1-2; Ef 6, 4; Gal 6, 1-2; 1 Pt 3, 1-2.7).
Pirminis šios trumpos mūsų studijos tikslas - parodyti, kaip Dievas bendrauja su mumis per Žodį ir Šventąją Dvasią ir, ypač kaip tai veikia, kai mes visi kartu garbiname Jį.
Kaip mes klausomės Dievo?
Kaip jau minėta, klausyti Dievo reiškia leisti Dievo Žodžiui ir Šventajai Dvasiai keisti tikinčiojo protą ir širdį. Net kai Dievas naudoja žmones ir aplinkybes, nenykstančio Jo Žodžio šviesoje turime apsvarstyti, ką Dievas mums sako. Dievas niekada neprieštarauja savo Žodžiui. Turime išmokti viską analizuoti Šventojo Rašto šviesoje ir pripažinti, jog, jei Šventoji Dvasia su mumis bendrauja per Dievo žodį, turime dažniau atsiverti tam žodžiui tiek asmeniškai, tiek kaip bendruomenė.
Norint iš tikrųjų išgirsti, ką Dievas nori pasakyti, reikalingas dvasinis klausytojo pasiruošimas ir aktyvus jo dalyvavimas. Tam, kad girdėtume Dievą, turime būti tam pasiruošę. Girdėti Viešpatį - tai dvasinis gebėjimas, todėl kaip ir mokantis bet ko reikalingas pasiruošimas ir aktyvus dalyvavimas, susitelkimas ties tuo dalyku. Būtent todėl Dievui ir rūpi, kaip mes klausome, kaip garbiname. Kai mes ateiname garbinti ar sėdamės studijuoti Bibliją tiek asmeniškai, tiek su visa bendruomene, Jis susirūpinęs dėl mūsų proto ir dvasios būklės.
Problema yra štai kokia: galime dalyvauti religinėje veikloje ir apgaudinėti patys save, dėl ko mus ir įspėja apaštalas Jokūbas (Jok 1). Galime vaidinti bažnyčią ir inertiškai „nusilenkti Dievui", bet iš tiesų apleisti dvasinius dalykus. Koks bus rezultatas? Taip mes net nepriartėjame prie Dievo, kad išgirstume Jo balsą. Kodėl? Todėl, kad savo širdyse nutolome nuo Viešpaties, tapome pasyvūs klausytojai, nes iš tiesų nei fiziškai, nei emociškai, nei dvasiškai nesame pasiruošę girdėti Viešpaties Žodžio.
Bažnyčios lankymas dažnai yra tik mūsų plano pagerinti savo gyvenimą dalis. Lankome bažnyčią ne tam, kad susitiktume su Dievu ar Jo klausytume, kad Jį pažintume, mylėtume ir Jam tarnautume, bet kad gerai jaustumėmės, pasiklausytume gražios muzikos, iškalbingų pamokslininkų, kad pamatytume žmones ir patys jiems pasirodytume... Mes lankome bažnyčią, kad nuramintume savo sąžinę ir galbūt pelnytume šiek tiek Dievo malonės. Toks religinis aktyvumas yra tarsi tam tikros rūšies draudimo polisas - galvojame, kad tai garantuos mums apsaugą. Tačiau taip manydami mes labai klystame, nes tai prieštarauja tam, ką Dievas sako savo Žodyje. Pažiūrėkime į keletą Rašto eilučių: Neskubėk savo burna, ir tegu neskuba tavo širdis kalbėti Dievo akivaizdoje, nes Dievas yra danguje, o tu žemėje. Todėl tenebūna daug tavo žodžių. Kaip nuo daugybės rūpesčių kyla sapnai, taip kvailio balsą pažinsi iš žodžių gausos (Ekl 5, 1-2). Vargas Arieliui, miestui, kuriame gyveno Dovydas. Kasmet švęskite šventes, pjaukite aukas <...>. Viešpats tarė: „Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs, jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų (Iz 29, 1. 13). Žmogaus sūnau, tavo tauta kalba apie tave tarpduriuose ir pasieniuose, sakydami vieni kitiems: ‘Eikime pasiklausyti Viešpaties žodžio'. Jie ateina pas tave kaip tauta, sėdi tavo akivaizdoje, klausosi tavo žodžių, tačiau nevykdo. Jie kalba draugiškai, bet jų širdis yra klastinga. Tu esi jiems dainininkas, turintis gražų balsą ir gerai skambinantis arfa. Jie klausosi tavo žodžių, tačiau nevykdo (Ez 33, 30-32).
Taigi, ko mums reikia, kad būtume gabūs efektyviai klausytis Dievo? Kaip galime paruošti savo širdis girdėti, ką Viešpats nori atskleisti ar perduoti mums? Kaip klausyti, kad suprastume žinią ir nuolankiai su tikėjimu atsakytume, nesvarbu, ar žinia ateitų giedant giesmę, klausant liudijimo ar Žodžio mokymo.
Dvasinis pasiruošimas
Suprasti Dievą, kalbantį mums per Žodį, visada padeda Šventoji Dvasia. Tai liudija daugelis Šventojo Rašto eilučių. Štai viena jų: Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą <...>, kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 16-19; 1 Kor 2, 9 - 3, 3).
Dievas perduoda mums savo Žodį per Dvasią, todėl svarbu turėti tinkamą ryšį su dievišku Mokytoju, kuris gyvena manyje: tikėdamas, kad Jis yra, stengdamasis suprasti Dievo žodį, turiu sąmoningai pasikliauti Juo. Bet kaip rašoma 1 laiško Korintiečiams 3 skyriuje, kūniškas tikintysis, kuris savo gyvenime nesprendžia nuodėmės problemų, paprasčiausiai negali efektyviai klausyti ir neklausys Dievo skelbiamos žinios. Toks tikintysis yra apatiškas ir tiesiog negali suprasti ir atsakyti Dievui.
Kodėl? Nes žinomos nuodėmės, tokios kaip: netinkamas požiūris (pavydas, pagieža, išdidumas, netikėjimas, egoizmas), gyvenimas dėl savęs, kaip pats nori, abejingumas ar apatija Dievui, per didelis dėmesys, skiriamas kitiems dalykams, ir kitos nuodėmės formos liūdina Dvasią (Ef 4, 30) ir neabejotinai trukdo Jos tarnavimui: mokymui bei kitokiam veikimui (1 Tes 5, 19). Tada, užuot vedusi ir mokiusi, Ji apkaltina kūnišką tikintįjį dėl jo būklės. Jėzus apie tai sako: Pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas (Mk 4, 19).
Prisiminkime ir mokinius, kai Jėzus pamaitino penkių tūkstančių žmonių minią (Mk 6, 30-52). Iš tiesų jie nesiklausė, ko Viešpats mokė darydamas dienos darbus, nes buvo užsiėmę kitais dalykais, kurių pagrindinis buvo išsiaiškinti, kas yra didžiausias. Todėl 52-oje šio skyriaus eilutėje skaitome: jie (mokiniai) nebuvo supratę duonos stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.
Atverkime širdis
Jei norime išsiaiškinti savo motyvus, kuo pasitikime ir kur ieškome saugumo, t.y., jei norime išsiaiškinti tikrąją savo būklę, turime atverti širdį ir leisti Dievui ištirti sielą. Prieš pradėdami asmenines studijas ar šlovinimo tarnavimą paruoškime širdis girdėti Dievą. Laukime, kol Dievo Dvasia prabils, neleiskime, kad kiti darbai ir mintys užvaldytų mūsų dėmesį ir trukdytų studijuoti Žodį, melstis ar garbinti. Štai ko meldė Dovydas: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju (Ps 139, 23-24; t.p. Ps 119, 18; 1 Kor 11, 28).
Tačiau dažniausiai mes elgiamės kitaip. Į bažnyčios tarnavimus žmonės atvyksta skubėdami ar nusiminę dėl to, kas atsitiko namuose ar pakeliui į bažnyčią. Arba labai nori pabendrauti su kitais, kalbasi tarpusavyje, ir tai yra gerai. Tačiau retas kuris, atsisėdęs klausyti pamokslo, susimąsto apie savo širdies būklę ar poreikį sutelkti savo dėmesį, įsitikinti, kad paklūsta Dievo Dvasiai.
Kodėl svarbu ištirti, įvertinti save? Tokio savęs ištyrimo tikslas - būti sąžiningam prieš Dievą, gili išpažintis atgailos dvasioje. Žmonės nemato mūsų širdžių, bet Dievas mato ir Jis nepriima garbinimo, kuris kyla iš nutolusios nuo Jo širdies, kuris nėra dvasioje ir tiesoje: Viešpats tarė: „Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų, tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus" (Iz 29, 13-14).
Čia kalbame apie išpažintį, kuri siekia nuodėmės mūsų gyvenime šaknis, ypač mūsų užsispyrimą siekiant valdyti savo gyvenimą ir mūsų pačių planus susikurti ramybę, saugumą, prasmę (Jer 2, 13; 17, 5; Ps 66, 18; Pat 28, 13-14; 1 Jn 1, 9).
Tiek apaštalas Jokūbas (Jok 1, 19-25), tiek apaštalas Petras (1 Pt 2, 1-2) moko mus, kad jei norime tinkamai sureaguoti į Žodį, kuris veda mus prie tikro dvasinio išsilaisvinimo per gyvą tikėjimą, jei norime būti greiti klausyti, priimti ir trokšti Žodžio, kaip naujagimis trokšta pieno, turime sąžiningai įvardinti savo nuodėmes. Jokūbas sako: kad priimtume „įdiegtąjį žodį", turime atmesti „nešvarą bei piktybės gausą" (Jok 1, 21). Petras taip pat antrina, jog tik atmetę „klastą ir veidmainystę", mes trokšime „tyro žodžio pieno" (1 Pt 2, 2).
Ištirkime save ir nuoširdžiai išpažinkime nuodėmes. Tuomet būsime pasiruošę klausyti Dievo žodžio ir pasikliausime Šventąja Dvasia, kad Ji mus išlaisvins.
Būkime aktyvūs dalyviai
Šioje, itin televizorių pamėgusioje kartoje žmonės tapo pasyviais klausytojais, beveik nesitraukia nuo televizorių. Pamiršome, kaip galvoti ir aktyviai dalyvauti klausymosi procese. Mes aptingome net mąstyti. Aktyviai klausytis reiškia susikaupti, ieškoti, ištirti, klausinėti, mąstyti, įsiterpti, atsakyti ir pritaikyti tai, ką girdėjome. Dievui nereikalingi pasyvūs religingi stebėtojai, Jis ieško aktyviai į procesą įsitraukiančių klausytojų. Bažnyčioje neturėtume elgtis kaip namie, kai įsijungiame televizorių, nustatome garsą ir atsipalaiduojame.
Rašte dažnai kalbama apie aktyvų klausymąsi. Pavyzdžiui:
1. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį (1 Kor 2, 15). Žodis „spręsti" yra graikų kalbos žodis, kurį teisininkai labai atsargiai vartodavo kalbėdami apie tyrimus. Ką tai reiškia šiandien? Susimąstymą, aktyvų ieškojimą, lyginimą, tiesos paieškas. Šiame kontekste frazė „dvasinis žmogus" reiškia žmogų, kuris yra vedinas Dvasios, augantis ir bręstantis dvasia (palyginimui perskaitykite 1 Kor 3, 1, kur rašoma apie dvasios kūdikius). Tokio žmogaus širdyje ir prote Dvasia gali laisvai veikti, nes žmogus reaguoja, atsako į Dvasios paraginimą. Toks žmogus ieško, tiria, lygina ir efektyviai pritaiko Dievo žodį gyvenime.
2. Paraginęs atsisakyti bet kokių nuodėmių, kad galėtume priimti (išgirsti) Žodį, Jokūbas (Jok 1, 22-27) įspėja mus apie tikro ir apsimestinio klausymo skirtumus. Jis įspėja mus dėl pasyvaus klausymo neįsitraukiant, nepasiruošus ir moko mus būti aktyviais klausytojais, uoliai siekti suprasti ir atsakyti į Dievo žodį, kad tiesa pasiektų širdį ir keistų mus, ne mūsų sugebėjimų dėka, bet dėl mumyse gyvenančios Dvasios, per tikėjimą.
Veiksmažodis „įsižiūrėti" 25 eilutėje skiriasi nuo veiksmažodžio „žiūrėti", pavartoto 23-24 Jokūbo laiško 1 skyriaus eilutėse. Čia pavartotas graikiškas žodis parakupto, kuris reiškia atidų ir sukoncentruotą žvilgsnį. Pažodžiui verčiant, jis reiškia „sustoti pasižiūrėti iš arčiau". Jis vartojamas ir evangelijos pagal Joną 20 skyriaus 5 ir 11 eilutėse, kalbant apie mokinius, apžiūrinėjančius tuščią kapą, ir pirmame Petro laiške, kur kalbama apie angelų susidomėjimą žmogumi ir Gelbėtojo darbu (1 Pt 1, 12). Taigi šis žodis kalba apie didelį susidomėjimą, sutelktą dėmesį ir aktyvų, kruopštų tyrinėjimą.
3. Mąstyk apie šiuos dalykus, atsidėk jiems visiškai, kad tavo pažanga būtų visiems akivaizdi (1 Tim 4, 15). Prisiminkime, apie ką mąstyti ir kam atsidėti Paulius ragina Timotiejų: Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu. Kol atvyksiu, užsiiminėk skaitymu, raginimu, mokymu. Neapleisk tavyje esančios dovanos, kuri tau buvo suteikta per pranašystę su vyresniųjų rankų uždėjimu (1 Tim 4, 12-14). Raginant mąstyti čia pavartotas graikų kalbos žodis melataw, kuris reiškia „medituoti, vystyti mąstymą, atidžiai žiūrėti". „Atsidėti" reiškia „būti tame, įsitraukti, atsiduoti tam visiškai". Žmogus negali „mąstyti" ir „atsidėti" kam nors, bet likti pasyviu klausytoju.
Atkreipkime dėmesį į po to einančią eilutę: Žiūrėk savęs... Biblijos studijų ar Žodžio klausymo tikslas - iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą. Pasyvus Dievo klausymas, visa širdimi į tai neįsitraukiant, Dievui netinka ir yra laikomas bergždžiu religingumu. Tikintieji visada turi būti budrūs, ištirti, kas yra kalbama, ką tai reiškia, ir bandyti tai pritaikyti.
Kokia viso to prasmė? Ką tai reiškia, kalbant apie Dievo klausymąsi? Kai aš skaitau ar studijuoju Žodį, turiu viską atidėti į šalį ir susikoncentruoti į tai, ką Jis man sako. Svarbu visą savo dėmesį skirti Jam ir daryti tai nuoširdžiai, nes tik taip lavės mano klausymo įgūdžiai. Vietą studijuoti pasirinkime ten, kur bus kuo mažiau dėmesį blaškančių dirgiklių. Skaitykime ir mąstykime garsiai, kai ką užsirašykime, klauskime, - tai daro mus aktyviais proceso dalyviais.
Svarbu atidžiai stebėti, kam Dievas kalba, ką Jis sako ir kodėl. Atsargiai išsiaiškinkime, ką Dievas nori pasakyti, taikykime tas tiesas asmeniškai ir praktiškai savo gyvenime.
Mokykimės iš pavyzdžių Biblijoje
Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų (Apd 17, 11).
Kilnumas siejamas su faktu, kad Berėjos žydai, priešingai nei žydai Tesalonikoje, buvo pasiruošę mokytis, atviri, nors ne lengvatikiai. Jie atidžiai klausėsi ir buvo aktyvūs dalyviai, tikrino Pauliaus mokymą pagal Raštus - savo tiesos matą. Kas yra tiesa, jie nuspręsdavo remdamiesi Žodžiu. Jie siekė atidėti į šalį savo išankstinę nuomonę, kad Dievo žodis galėtų jiems kalbėti. Taip daugelis patikėjo Gelbėtoju.
Kai ateiname į bažnyčią, Dievas nori, kad ir mes būtume kaip Berėjoje gyvenusieji, kurie buvo geri klausytojai, pasiruošę mokytis ir viską tikrinantys pagal Raštą.
Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu'. Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų - puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote". Ir Jis pridūrė: "Puikiai jūs paverčiate niekais Dievo įsakymą, kad tik išsaugotumėte savo tradicijas! Antai Mozė įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną', ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta'. O jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korban (tai yra: dovana Dievui), - tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį. Ir daug panašių dalykų darote" (Mk 7, 7-13). Evangelistas Morkus iškėlė visais laikais egzistuojančią išankstinės nuostatos ir religinių ar pasaulietinių stereotipų kilmės problemą, kurią atsinešame ir į bažnyčią. Šios eilutės rodo, kad dėl mūsų tradicijų, kilmės, nuostatų, patirties ir t. t., Žodžio tiesa ir jėga mūsų gyvenime gali tapti neveiksmingos.
Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį (2 Tim 3, 15). Žodžiais „uoliai stenkis" Paulius moko, kaip svarbu aktyviai dalyvauti ir tiksliai perduoti Biblijos principus. Klausykime Dievo, o ne žmogaus minčių, kurios dažnai remiasi žmonių tradicijomis, jų patirtimi (žr. ir 2 Pt 1, 17-21). Mes turime kruopščiai, atidžiai studijuoti, kad tikrai išgirstume, ką kalba Dievas.Kodėl apaštalas tai pabrėžė? Nes Timotiejus susidūrė su netikrais mokytojais, kurie nebuvo dėmesingi Dievo žodžiui. Kai nekreipiame dėmesio, kaip studijuojame Bibliją ar klausomės, galime pradėti klausytis žmogaus, o ne Dievo.
Dievas nori, kad klausydamiesi mes nebūtume pasyvūs, mieguisti ar neatidūs.
vertė Ramunė Janušaitienė ir Raimonda Jašinauskienė
Nuotrauka Miglės Kavaliukaitės
