Pirma, 1910 metais Edinburge vykusi Pasaulinė misionierių konferencija davė naują impulsą misionieriškam judėjimui. Papildomą stimulą jam suteikė dr. Donaldo McGavrano pradėtas bažnyčios augimo judėjimas bei Lozanos judėjimas ir jo kongresai apie pasaulio evangelizavimą (vykę 1974 metais Lozanoje ir 1989 metais Maniloje).
Antra, vyko biblinės teologijos judėjimas, kuriam tarpukariu pradžią davė Karlas Barthas ir Emilis Brunneris, akcentuodami Dievo ir Jo žodžio „kitoniškumą". Judėjimas klestėjo nuo 1945 iki 1960 metų, vadovaujant tokiems Biblijos tyrinėtojams kaip Gerhardas von Radas (tyrinėjęs Senąjį Testamentą) ir Oscaras Cullmannas (tyrinėjęs Naująjį Testamentą), kurie pabrėžė vidinę Rašto vienovę.
Vėliau atsirado ekumeninis judėjimas, kuris, nors jo šaknys - 1910-ųjų Edinburgo konferencija - įgavo pavidalą 1948 metais Amsterdame formuojant Pasaulinę bažnyčių tarybą ir pabrėžė, kaip svarbu, kad liudydamos pasauliui bažnyčios susivienytų.
Ketvirta, pokario liturginis judėjimas, ypač (nors ne tik) Romos katalikų bažnyčioje siekęs modernizuoti eucharistinį susirinkimo garbinimą. Jį dar labiau paskatino Antrasis Vatikano susirinkimas.
Penkta, naujasis sekmininkų, arba charizmatinis, judėjimas, bandęs sekmininkų bažnyčių išskirtinumus įdiegti įsitvirtinusiose denominacijose ir siekęs į Kristaus kūną grąžinti Dvasios jėgą ir Dvasios dovanas.
Šešta, socialinio teisingumo judėjimas, apimantis - viską nuo išsilaisvinimo teorijų iki socialinės evangelinės sąmonės grąžinimo, bandęs bažnyčios rūpestį amžinais ir ne šio pasaulio dalykais atsverti laikinomis pareigomis šiam pasauliui.
Misija, teologija, vienybė, garbinimas, jėga ir teisingumas - šešios sritys, dėl kurių krikščionys pagrįstai susirūpino, ir kiekviena iš jų subūrė atsidavusius šalininkus. Tačiau iš viso to atsirado nesveikas susiskaldymas, o reikėtų holistiškos arba integruotos kiekvienos bažnyčios srities atnaujinimo vizijos.
Romos katalikai, bent jau nuo Antrojo Vatikano susirinkimo (1963-1965 m.) tai vadina aggiornamento, bažnyčios atnaujinimo siekiant atsižvelgti į šiuolaikinį pasaulį, procesu. Tai reiškia, kad pasaulis sparčiai keičiasi ir norėdama išlikti, bažnyčia turi neatsilikti nuo jo permainų, tačiau neturi leistis į kompromisus dėl savo standartų arba taikytis prie pasaulio standartų.
Bažnyčios atnaujinimą ir atgaivinimą, kurio reikia nuolatos, protestantai vadina kitaip. Du mėgstamiausi mūsų žodžiai yra „reforma", nusakantis tikėjimo ir gyvenimo reformaciją pagal Raštą (kokia vyko šešioliktame amžiuje), ir „prabudimas", reiškiantis antgamtinį Dievo aplankymą, kuris į bažnyčią ar bendruomenę atneša apkaltinimą, atgailą, nuodėmių išpažinimą, nusidėjėlių atsivertimą ir atkritusiųjų sugrįžimą. Paprastai „reformacija" pabrėžia Dievo žodžio jėgą, o „prabudimas" - Dievo Dvasios jėgą, kuri veikia Jam atnaujinant bažnyčią. Pasilikime žodį „atnaujinimas" apibūdinti judėjimui, kuris Dievo Dvasios atneštą prabudimą suderina su reformacija Jo žodžiu. Kadangi Žodis yra Dvasios kalavijas, galvodami tik apie vieną iš jų, neišvengsime šališkumo.
Norėdami susikurti visa apimančią nuolatinio atsinaujinimo viziją, geriausia, ką galime padaryti, - apmąstyti Jono 17 skyriuje užrašytą Jėzaus maldą už saviškius. Būtų klaidinga šį skyrių skaityti vien kaip ekumeninį tekstą, kurio esmė - krikščionių vienybė. Tiesa, apie vienybę čia kalbama, tačiau šia malda Jėzus išreiškė rūpestį ir daugeliu kitų dalykų.
Jono 17, be abejonės, yra vienas iš giliausių Biblijos skyrių. Parašytos ištisos jį aiškinančios knygos. Pavyzdžiui, Thomas Mantonas, septyniolikto amžiaus britų puritonas, kurį laiką buvęs Oliverio Cromwellio kapelionu, pagal Jono 17 pamokslavo keturiasdešimt penkių pamokslų seriją [1]. Airių dvasininkas Marcusas Rainsfordas, nuo 1866 iki 1897 metų pamokslavęs Londono Šv. Jono bažnyčioje, pagal tą patį skyrių išpamokslavo keturiasdešimt vieną pamokslą [2]. Abi pamokslų serijos buvo išspausdintos ir abi knygos yra per 450 puslapių storio - tad ko galėtume išmokti iš vieno trumpo skyriaus? Čia slypi nesuvokiamos gelmės - galime tik pabraidyti sekliuose vandenyse. Čia stūkso neišmatuojamos aukštumos - galime tik pasivaikščioti priekalnėse.
Vis dėlto nenuleiskime rankų. Jei aukštutinio kambario diskursas (Jono 13-17) - Rašto šventykla, tai Jono 17 - jo šventovė arba šventų švenčiausioji. Čia mes supažindinami su Dievo buvimu, mintimis ir širdimi. Mums leista slapta pasiklausyti, kaip Sūnus bendrauja su Tėvu. Nusiaukime batus, nes ši žemė šventa.
Pirmiausia Jėzus meldžiasi už save (1-5 eilutės), nes artėja kryžiaus valanda, antra - už apaštalus (6-19 eilutės), kuriems Jis apreiškė Tėvą ir kurie Jam meldžiantis yra susibūrę aplink Jį, ir trečia - už visą esančią ir būsimą bažnyčią (20-26 eilutės), kurią sudaro visi patikėsiantys Juo per apaštalų mokymą. Pakalbėsime apie antrą ir trečią dalis (6-26 eilutes).
Iš tikrųjų už savo žmones Jėzus pradeda melstis tik 11 eilutės pabaigoje. Prieš tai penkiose su puse eilutėse (6-11 eilutės) Jis apibūdina žmones, už kuriuos melsis. Apibūdina juos gana išsamiai ir nors pirmiausia kalba apie apaštalus, vaizduoja juos kaip paprastus mokinius, o ne kaip išskirtinei tarnystei išrinktus apaštalus. Aprašymą sudaro trys dalys.
Pirma, jie priklauso Kristui. Jėzus triskart pakartoja, kad Tėvas Jam juos „davė" iš pasaulio (6 ir 9 eilutės), taigi jie priklauso Jam.
Antra, jie pažįsta Tėvą. Jei Tėvas juos davė Sūnui, tai Sūnus jiems apreiškė Tėvą. Jėzus tai irgi pakartoja kelis kartus. „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio" (6 eilutė). „Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos" (8 eilutė). Žinoma, pirmiausia Dievo vardas buvo apreikštas ir šie Dievo žodžiai skirti apaštalams, tačiau šie juos perdavė visiems Kristaus mokiniams.
Trečia, jie gyvena pasaulyje. „Aš nepasiliksiu pasaulyje, - sako Jėzus, - bet jie dar pasaulyje, ir Aš einu pas Tave" (11 eilutė). Nors jie buvo duoti Kristui „iš pasaulio" (6 eilutė), jie pasilieka „pasaulyje" (11 eilutė), iš kurio buvo paimti. Jie atskirti dvasiškai, bet neizoliuoti socialiai. Jėzus juos palieka kaip savo atstovus arba ambasadorius.
Taip Jėzus trejopai apibūdina savo žmones, pradėdamas nuo apaštalų, tačiau įtraukdamas ir visus kitus, kurie mokiniais tapo vėliau, net ir mus. Pirma, Tėvas mus davė Sūnui. Antra, Sūnus mums apreiškė Tėvą. Trečia, mes gyvename pasaulyje. Dėl šios trejopos priklausomybės (Tėvui, Sūnui ir pasauliui) esame „šventi" (tai yra atskirti) žmonės. Mes gyvename pasaulyje kaip Dievą pažįstanti ir Kristui priklausanti tauta, todėl (tai numanoma) mums patikėta unikali misija apreikšti Jį.
Ko tuomet Kristus meldžia taip tiksliai apibūdintiems savo žmonėms? Užtarimo naštą nusako du žodžiai, kuriuos Jis vis kartoja. „Šventasis Tėve, apsaugok juos... Aš prašau,... kad apsaugotum juos nuo pikto" (11 ir 15 eilutės). Tai malda, kad Šventasis Tėvas išlaikytų mus šventus, kad apsaugotų ir apgintų nuo bet kokios blogos įtakos, galinčios pakenkti Jo mums suteiktai unikaliai padėčiai. Tai malda, kad mes liktume ištikimi tam, kas esame, krikščioniškai tapatybei, kaip Dievą pažįstanti, Kristui priklausanti ir pasaulyje gyvenanti tauta.
Tiesa (1-13 eilutės)
Pažodžiui verčiant, 11 eilutės pabaiga skambėtų taip: „Išlaikyk juos savo varde", tačiau aiškintojai nesutaria, kaip versti vietininko linksnį. Viename angliškame vertime sakoma: „Apsaugok juos savo vardo jėga", tačiau žvelgiant į kontekstą atrodo, jog Dievo vardas yra ne tiek jėga, kiek erdvė, kurioje mokiniai turi būti saugomi. Todėl manau, kad teisingas yra kitas Biblijos vertimas, kuriame pasakyta: „Išlaikyk tuos, kuriuos esi man davęs, ištikimus Tavo vardui". Dievo vardo apreiškimas buvo „siena, kuria aptverti jie turėjo būti saugomi" [3]. Nes Dievo vardas - tai pats Dievas, Jo esmė, asmuo ir charakteris. Tai Tėvas apreiškė Sūnui, o Sūnus savo ruožtu apreiškė apaštalams (6 eilutė). Tarnavimo žemėje metu Jėzus laikė juos Jame (12 eilutė pažodžiui). Dabar Jis ruošiasi palikti pasaulį, todėl meldžiasi, kad Tėvas išlaikytų juos ištikimus vardui, kurį Jis jiems apreiškė, „kad jie būtų viena kaip ir mes esame viena" (11 eilutės pabaiga). Vadinasi, pagrindinė priemonė pasiekti vienybę - likti ištikimiems Kristuje ir per Kristų apreikštai Dievo tiesai.
Taigi pagrindinis dalykas, ko Jėzus meldė bažnyčiai, buvo tiesa. Jis kalbėjo apie apreiškimą, apie tai, jog Jis atskleidė šiaip paslėptą Dievo vardą. Jis aiškiai parodė, jog trokšta, kad Jo žmonės būtų ištikimi šiam apreiškimui ir kad ištikimybė jam būtų bendras jų vienybės pagrindas. Tačiau man neramu dėl kai kurių šiuolaikinės bažnyčios vadovų neištikimybės. Kai kuriems užtenka akiplėšiškumo paneigti ir istorinio krikščioniškojo tikėjimo, ir tradicinės krikščioniškosios moralės pagrindus, o kiti lyg kokie paaugliai yra gėdingai neužtikrinti savimi ir savo įsitikinimais.
Bažnyčia niekaip nepajėgs visiškai atsinaujinti, jei neatnaujins tikėjimo, atsidavimo Jėzuje Kristuje ir visoje Biblijoje apreikštai Dievo tiesai. Lygiai taip pat bažnyčia niekaip nepajėgs susivienyti, jei nesusigrąžins vienintelio tikro vienybės pamato - tiesos. Jėzus visų pirma meldė, kad bažnyčioje tarptų tiesa - ir mums derėtų to melsti, nes Dievas siekia, kad Jo bažnyčia būtų „tiesos ramstis ir pamatas" [4].
Šventumas (14-16 eilutės)
Jėzus meldė ne tik kad Tėvas išlaikytų žmones ištikimus savo vardui, bet taip pat kad apsaugotų „nuo pikto" (15 eilutė). Tai yra, Jis troško, viena vertus, kad jie tiesoje būtų apsaugoti nuo klaidų, kita vertus, šventume apsaugoti nuo pikto. Bažnyčios likimas, kaip vėliau pareiškė Paulius, - būti pristatytai Kristui kaip šlovinga bažnyčia, neturinti dėmės nei raukšlės, nei jokio trūkumo, bet šventa ir nekalta [5]. Tačiau šventėti bažnyčia turi pradėti jau dabar. Tad ką gi reiškia „šventumas"?
Kaip matėme ankstesniame skyriuje, per visą istoriją bažnyčia buvo linkusi mestis į kraštutinumus. Kartais, deramai siekdama šventumo, ji pasitraukdavo iš pasaulio ir prarasdavo ryšius su juo. Kituomet, vėlgi deramai siekdama neprarasti ryšio su pasauliu, prisitaikydavo prie jo ir iš esmės niekuo nuo jo nebesiskirdavo. Tačiau Kristus bažnyčios šventumą regi ne kaip atsitraukimą ir ne kaip prisitaikymą.
Atsitraukimas buvo fariziejų pasirinktas kelias. Trokšdami įstatymą taikyti kiekvienai gyvenimo smulkmenai jie klaidingai suprato šventumą, įsivaizduodami, kad susiterš vien susidūrę su blogiu ir blogais žmonėmis. Bažnyčioje taip pat išliko tam tikras krikščioniškas fariziejiškumas, arba separatizmas. Dažnai jis kildavo iš aistringo šventumo troškimo ir uolumo siekiant krikščioniškąją kultūrą apsaugoti nuo pikto pasaulio sunaikinimo. Tokių motyvų paskatinti ketvirtame amžiuje atsiskyrėliai bėgo į dykumą, dėl to viduramžiais išplito vienuolija. Nors vienuolių ir atsiskyrėlių motyvai dažnai būdavo kilnūs, tokia vienuolystė, kai pasitraukiama iš pasaulio, išduoda Kristų. Kristų išduoda ir šiuolaikinis pamaldumas, įkalinantis krikščionis bendruomenės gete ir iš esmės atskiriantis nuo nekrikščionių. Nors Jėzus ir norėjo, kad Jo mokiniai būtų apsaugoti nuo piktojo, Jis konkrečiai meldė, kad jie nebūtų paimti iš pasaulio (15 eilutė).
Jei „atsitraukimas" buvo fariziejų ir tuo labiau esėjų, kurie įkurdavo bendruomenes dykumoje ir melsdavosi laukdami artėjančios Dievo karalystės, pasirinktas kelias, tai sadukiejai rinkosi „prisitaikymą". Jie buvo kilę iš pasiturinčių, aristokratiškų šeimų ir bendradarbiavo su romėnais siekdami išlaikyti politinę status quo. Ši, į kompromisus leistis linkusi, tradicija tęsėsi ir ankstyvojoje bažnyčioje, gyvuoja ji ir šiais laikais. Jos motyvai vėlgi gali būti geri, ypač apsisprendimas sugriauti bažnyčią nuo pasaulio skiriančias užkardas ir draugauti su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais, su kuriais draugavo Jėzus [6], tačiau Jis taip pat buvo „atskirtas nuo nusidėjėlių" [7] savo vertybėmis ir standartais.
Užuot puolus į vieną ar kitą kraštutinumą, Jėzus ragina gyventi „pasaulyje" (11 eilutė) pasiliekant, kaip Jis, „ne iš pasaulio" (14 eilutė), tai yra nei priklausyti pasauliui, nei mėgdžioti jo kelius. Toks yra bažnyčios „šventas pasaulietiškumas", apie kurį rašiau praeitame skyriuje kalbėdamas apie dvigubą bažnyčios tapatybę. Mes neturime nei pasiduoti, nei nusišalinti. Turime pasilikti pasaulyje ir būti tvirti, kaip uola kalnų upėje, kaip viduržiemiu žydinti rožė, kaip mėšlo krūvoje auganti lelija.
Misija (17-19 eilutės)
Jėzaus maldoje „pasaulis" minimas penkiolika kartų, o tai rodo, jog vienas iš pagrindinių Jėzaus rūpesčių buvo Jo žmonių ryšys su pasauliu, tai yra nekrikščioniška visuomene, arba bedievišku sekuliarizmu. Jis nurodė, kad mokiniai Jam buvo duoti iš pasaulio (6 eilutė), bet nepaimti iš jo (15 eilutė); kad jie vis dar gyvena pasaulyje (11 eilutė), bet neturi būti iš pasaulio (14 eilutė); kad pasaulis jų nekęs (14 eilutė), bet Jis juos vis tiek siunčia į pasaulį (18 eilutė). Bažnyčios santykis su pasauliu nėra vienpusis: ji gyvena jame, bet jam nepriklauso, yra jo nekenčiama ir pasiųsta į jį.
Turbūt geriausiai bažnyčios vaidmenį suvoksime vietoj „atsitraukimo" ir „prisitaikymo" - neteisingo požiūrio į pasaulį - kalbėdami apie „misiją". Bažnyčia iš tikrųjų vykdys savo misiją pasaulyje tik vengdama šių klystkelių. Atsitraukę iš pasaulio misijos vykdyti negalėsime, nes būsime praradę bet kokį ryšį su juo. Prisitaikę prie pasaulio misijos taip pat negalėsime vykdyti, nes būsime netekę savitumo.
Ypač stulbina tai, kad nors gyvename „pasaulyje" (11 eilutė), vis tiek turime būti pasiųsti „į pasaulį" (18 eilutė). Bet čia ir glūdi visa esmė. Labai paprasta krikščionims gyventi pasaulyje visiškai nevykdant Kristaus misijos.
Kristus meldžia, kad Tėvas „pašventintų" mus savo tiesos žodžiu (17 eilutė), kad mes būtume „iš tikrųjų pašventinti" kaip Kristus, pašventinęs save dėl mūsų (19 eilutė). Apie kokį pašventinimą Jis kalba, kyla klausimas, jei pats Kristus buvo juo pašventintas? Kaip galima sakyti, kad nenuodėmingas Kristus pašventino save? Pašventinimas apima du vienas kitą papildančius aspektus - teigiamą ir neigiamą. Būti pašventinam reiškia būti atskirtam nuo bet kokio pavidalo blogio. Paprastai išgirdę žodį „pašventinimas" pagalvojame apie tai. Tačiau būti pašventintam taip pat reiškia būti atskirtam konkrečiam tarnavimui, kurį atlikti Dievas mus pašaukė. Būtent šia prasme Jėzus atskyrė save mums, kad ateitų į pasaulį ieškoti ir išgelbėti mūsų. Mes taip pat buvome „pašventinti" arba atskirti pasaulyje vykdyti savo misiją. Iš tikrųjų mus galima apibūdinti kaip „atskirtus nuo pasaulio, kad tarnautume pasauliui" [8].
18 eilutėje (kaip ir Jono 20, 21) Jėzus sąmoningai savo misiją sulygina su mūsų: „Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį". Kokia prasme Jėzaus misija yra mūsų misijos pavyzdys? Žinoma, šios dvi misijos iš esmės skiriasi. Jis buvo pasiųstas į pasaulį įsikūnijimui ir atpirkimui, tuo tarpu mes nesame Dievas, kad galėtume „tapti kūnu" arba mirti už nusidėjėlius. Vis dėlto galvodami, kad esame pasiųsti į pasaulį kaip ir Jis buvo pasiųstas, geriau suvoksime savo misiją. Misija reiškia, kad mums vadovauja Kristus (esame pasiųsti, o ne patys pasisiūlėme); kad atsisakome privilegijų, saugumo, patogumo ir abejingumo iš tikrųjų įeidami į kitų žmonių gyvenimus, kaip Jis įėjo į mūsų; kad nusižeminame tapdami tarnais, kaip Jis nusižemino [9]; kad kenčiame priešiško pasaulio, į kurį esame pasiųsti, neapykantą (14 eilutė) ir kad dalijamės Gerąja naujiena su žmonėmis ten, kur jie yra. Daugiau apie Kristų kaip misijos pavyzdį pakalbėsiu 21 skyriuje „Misijos kristologija".
Vienybė (20-26 eilutės)
Toliau pranašiškos Jėzaus akys žvelgia į ateitį, į tai, kas bus po apaštalų laikų. Jis matė būsimas mokinių kartas, kurios nebus Jo regėjusios ar girdėjusios kūne kaip apaštalai, tačiau įtikės Juo per jų mokymą: „Ne tik už juos (apaštalus) meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės" (20 eilutė). Jis meldžia už kiekvieną kada nors kur nors gyvenusį krikščionį, taip pat ir už mus. Galbūt įtikėjome Jėzų paliudijus tėvams, pastoriui, evangelistui, mokytojui ar draugui, tačiau jų liudijimas buvo antrinis, pirminio apaštalų liudijimo patvirtinimas savo patirtimi. Apaštalai viską matė savo akimis, Jėzus juos išskyrė ir pasirinko, kad būtų su Juo ir galėtų paliudyti, ką regėjo ir girdėjo. Yra vienas tikras Kristus, apaštalų paliudytas Kristus (išsaugotas Naujajame Testamente), ir visi tikintieji nuo apaštalų laikų įtikėjo Jėzų „per jų žodį".
Ko Jėzus meldžia visiems visų amžių tikintiesiems visame pasaulyje? Savo maldą Jis pakartoja triskart:
21 eilutė: „kad jie visi būtų viena",
22 eilutė: „kad jie būtų viena",
23 eilutė: „kad jie pasiektų tobulą vienybę".
Puikiai žinome šiuos prašymus, tačiau paprastai ne taip gerai žinome ar suprantame, kokios vienybės Kristus meldė. Jis pabrėžė du vienybės aspektus.
Pirma, Jis meldė, kad Jo žmonės būtų viena su apaštalais. Atidžiai perskaitykite 20 eilutę ir 21 eilutės pradžią: „Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, - kad jie visi būtų viena". Jau atkreipėme dėmesį į tai, kad Jėzus išskiria dvi žmonių grupes. Kai kuriuose angliškuose vertimuose „šie" (grupelė aplink Jį susibūrusių apaštalų) atskiriami nuo „anų" (gausaus vėlesnių tikinčiųjų būrio), arba mokytojai - nuo mokinių. Ir tuomet Jis meldžia, kad „jie visi", vadinasi, „šie" ir „anie" drauge, „būtų viena". Kitaip tariant, Jėzus pirmiausia meldė, kad tarp apaštalų ir vėlesnės bažnyčios būtų istoriškas pereinamumas, kad bėgant metams bažnyčios tikėjimas nepasikeistų ir kad visose kartose bažnyčia būtų verta vadintis „apaštališka" dėl ištikimybės apaštalų žiniai ir misijai. Taigi krikščionių vienybė prasideda nuo vienybės su apaštalais (per Naująjį Testamentą, dėka kurio mus pasiekia jų mokymas); be jos bažnyčios vienybė nebūtų išskirtinai krikščioniška.
Antra, Jėzus meldė, kad Jo žmonės būtų viena su Tėvu ir Sūnumi. Nors nesutariama dėl 21 eilutės skyrybos, daugumoje vertimų antras šalutinis sakinys laikomas naujo sakinio pradžia. Jis skamba taip: „Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, [meldžiu,] kad ir jie būtų mumyse, kad pasaulis įtikėtų..." Pritrenkia šio prašymo potekstė. Jėzus meldžia, kad Jo žmonių ryšys su Dievu prilygtų Tėvo ir Sūnaus tarpusavio ryšiui. 23 eilutėje Jis tęsia: „Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę".
Taigi Kristus visų pirma meldė ne krikščionių vienybės vienas su kitu, bet vienybės su apaštalais (bendros tiesos) ir vienybės su Tėvu ir Sūnumi (bendro gyvenimo). Regima, struktūrinė bažnyčios vienybė - prideramas tikslas, tačiau Dievui ji bus maloni tik tuo atveju, jei regimai išreikš šį tą gilesnio - vienybę tiesoje ir gyvenime. Todėl siekiant ekumeninės vienybės nėra nieko svarbiau už daugiau apaštališkos tiesos ir daugiau dieviško gyvenimo per Šventąją Dvasią siekimą. Kaip sakė Williamas Temple'as, - „Kelias į vieningą krikščionybę neveda pro komitetų kabinetus, nors reikia suformuluoti vienybės apibrėžimą. Kelias veda per asmeninį ryšį su Viešpačiu - tokį gilų ir tikrą, kad net panašų į Jo ryšį su Tėvu" [10].
Tokia vienybė (bendra tiesa ir gyvenimas) privers pasaulį patikėti Jėzumi (21 ir 23 eilutės). Iš tikrųjų pagrindinė priežastis, kodėl Jėzus meldžia savo žmonių vienybės, - „kad" pasaulis patikėtų dieviška Jėzaus kilme ir misija. Jis meldžia, kad visi, kurie ateityje „įtikės" Jį (20 eilutė), patirtų tokią vienybę tiesoje ir gyvenime, kad pasaulis taip pat „įtikėtų" Jį. Šitaip tikėjimas gimdys tikėjimą ir tikinčiųjų daugės.
Paskutinėse maldos eilutėse (24-26) Jėzus žvelgia į amžinybę, nes Jo žmonių vienybė tobula taps tik danguje. Jie išvys Jo šlovę (24 eilutė) ir, Sūnui apreiškus Tėvą, galiausiai patys patirs tą pačią meilę, kuria Tėvas myli Sūnų, ir patį Sūnų savyje (26 eilutė). Žinoma, neįmanoma suvokti šios galutinės vienybės, apimančios Tėvą, Sūnų ir bažnyčią meilėje, tačiau įmanoma jos nuolankiai ir karštai trokšti.
***
Jėzaus malda apima daug daugiau, negu įprasta manyti. Jis meldžia bažnyčiai tiesos („išlaikyk juos savo vardu"), šventumo („apsaugok juos nuo piktojo"), misijos („pašventink juos <...>. Aš juos pasiunčiau į pasaulį") ir vienybės („kad jie būtų viena").
Niu Delyje vykusioje Pasaulinės bažnyčių tarybos Trečiojoje asamblėjoje (1961 m.) arkivyskupas Michaelas Ramseys tinkamai pažymėjo, kad „Septynioliktame Šv. Jono evangelijos skyriuje aprašoma, kaip Jėzus meldžiasi ne tik, kad Jo mokiniai būtų viena, bet taip pat, kad jie taptų šventi ir suvoktų tiesą. Vienybė, šventumas ir tiesa yra neatskiriami" [11]. Net tuomet jis praleido ketvirtą temą - misiją!
Viena iš šiuolaikinės bažnyčios tragedijų - polinkis suskaldyti šią holistinę Kristaus viziją ir rūpintis vienu ar kitu dalyku atmetant likusius. Tačiau, kaip Niu Delio asamblėjoje pastebėjo Michaelas Ramseys, -„Visą dėmesį į vienybę sutelkiantis judėjimas yra atskirta koncepcija, jis gali suklaidinti ir pasaulį, ir mus, kaip suklaidintų ir vien šventumo ar vien tiesos judėjimu besivadinantis judėjimas".
Dvidešimtojo amžiaus bažnyčia uoliai siekė struktūrinės vienybės, tačiau taip pat uoliai neieškojo tiesos ir gyvenimo, kurie sudaro tikrą vienybę ir padeda jai stiprėti.
Kitos bažnyčios rūpinosi vien tiesa (doktrininė ortodoksija), kartais dėl to tapdamos sausomis, atšiauriomis ir nemylinčiomis, pamiršdamos, kad tiesą turi puošti šventumo grožis.
Dar kiti mano, kad svarbiausia - šventumas, tai yra vidinis bažnyčios gyvenimas. Tačiau tokie žmonės kartais atsitraukia tapdami egocentriškai pamaldūs, pamiršdami, jog esame pašaukti iš pasaulio, kad būtume pasiųsti atgal į jį, tai yra „misijai".
Šitaip misija tampa ketvirtosios grupės manija, vis dėlto šie žmonės kartais užmiršta, jog pasaulis įtikės Jėzų tik tuomet, kai Jo žmonės bus viena tiesa, šventumu ir meile.
Jėzus drauge meldė tiesos, šventumo, misijos ir vienybės, todėl šiais laikais siekdami bažnyčios atsinaujinimo neturėtume išskirti šių dalykų. Manau, visa tai galime įžvelgti pirmojoje Dvasios pripildytoje Jeruzalės bažnyčioje, nes Apaštalų darbų 2, 42 ir 47 sakoma, jog „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo" (tiesos), „bendravimo" (vienybės) ir „duonos laužymo ir maldų" (šventumą išreiškiančio garbinimo), o „Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais" (misija). Man atrodo, yra pagrindo tuos pačius požymius įžvelgti keturiuose tradiciniuose bažnyčios „ženkluose" arba „požymiuose" iš Nikėjos išpažinimo - „viena, šventa, visuotinė ir apaštališka", kadangi „visuotinė" reiškia, jog apima visą tiesą, o „apaštališka" reiškia atsidavimą apaštališkai misijai.
Labai svarbu neišskirti to, ką Dievas sujungė. Geriau siekime, kad bažnyčia atsinaujintų visais keturiais aspektais vienu metu: kad ištikimai saugotų jai kartą visiems laikams patikėtą apreiškimą, taptų pašventinta ir susivienytų tiesa, kurią saugo, ir drąsiai eitų į pasaulį vykdydama Dievo patikėtą misiją liudyti ir tarnauti.
Ištrauka iš knygos „Šiuolaikinis krikščionis", John Stott. Vilnius: Tikėjimo žodis, 2009
[1]1958 metais pakartotinai išleido „Sovereign Grace Book Club" antrašte „An Exposition of John Seventeen".
[2] 1950 metais pakartotinai išleido „Moody Press" antrašte „Our Lord Prays for His Own".
[3] Charles Ross, „The Inner Sanctuary, An Exposition of John 13-17" (1888; Banner of Truth, 1967), p. 216.
[8] Leon Morris, „The Gospel According to John", iš „New London Commentary on the New Testament" (Marshall, Morgan and Scott, 1971), p. 730.
[10] William Temple, „Readings in St John's Gospel" (pirmąkart išleista dviejuose tomuose 1939 ir 1940; Macmillan, 1947), p. 327.
[11] Michaelas Ramseys tą pačią mintį išsakė kalbos „The Church, its Scandal and Glory" epiloge, kurią 1960 metų vasarį sakė Oksfordo universitete. Jo kalbos buvo išspausdintos antrašte „Introducing the Christian Faith" (1961; SCM, pataisytas leidimas, 1970), p. 76.
