Šeima

Kas nu­tin­ka vai­kui, kai jis la­bai ski­ria­si nuo sa­vo ben­dra­am­žių ir, nors la­bai to trokš­ta, ne­ga­li su jais kon­ku­ruo­ti?
Si­tu­a­ci­jos be iš­ei­ties - daž­niau­sia žmo­gaus as­me­ny­bės žlu­gi­mo prie­žas­tis. Ge­rai at­si­me­nu liūd­ną aš­tun­to­kę mer­gai­tę, var­du Li­li, ku­rią nu­krei­pė kon­sul­ta­ci­jai pas ma­ne. Ji pravėrė ma­no ka­bi­ne­to du­ris ir, nu­lei­du­si akis, su­sto­jo. 

Nors jos vei­dą den­gė ke­li sluoks­niai pud­ros, jis bu­vo nu­sė­tas di­de­liais pū­li­niais.  Li­li vi­sais bū­dais sten­gė­si įveik­ti šią ne­lai­mę, ta­čiau jai ne­si­se­kė. Ji ne­svė­rė nei 40 kg ir at­ro­dė fi­ziš­kai pa­lie­gusi. Mer­gai­tė at­si­sė­do ne­pa­kel­da­ma į ma­ne akių - jai ne­už­te­ko pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, kad pa­žvelg­tų į ma­ne. Ne­pra­dė­jau jos klau­si­nė­ti, nes jos ne­lai­mės prie­žas­tis man bu­vo aiš­ki. Ji pa­ty­rė stip­rų li­ki­mo smū­gį, dėl ku­rio jau­tė pyk­tį, kar­tė­lį ir bu­vo su­žeis­ta iki sie­los gel­mių.

Pa­aug­liui, ku­ris pa­ten­ka į  be­vil­tiš­ką si­tu­a­ci­ją, at­ro­do, kad ry­to­jus ne­iš­auš. Jis ne­tu­ri jo­kios vil­ties ir apie nie­ką dau­giau ne­ga­li gal­vo­ti. Jis ži­no, kad su­ke­lia pa­si­bjau­rė­ji­mą ir no­rą jį at­stum­ti. Jis no­rė­tų pa­si­slėp­ti ko­kia­me ply­šy­je, bet ne­ga­li. Ga­li­ma kur nors pa­bėg­ti, bet jis ma­no, kad tai ne­pa­dės. Kiek ga­li­ma verk­ti? - Vis tiek nie­kas ne­pa­si­keis... La­bai gai­la, bet daž­nai to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je pa­aug­liams at­ro­do, kad sa­vi­žu­dy­bė - vie­nin­te­lė iš­ei­tis iš tos ak­la­vie­tės.

Li­li man su­tei­kė per ma­žai lai­ko, kad bū­čiau ga­lė­jęs pa­dė­ti iš­spręs­ti jos pro­ble­mas. Ki­tą ry­tą ji svir­du­liuo­da­ma at­kiū­ti­no į mo­kyk­los me­di­ci­nos ka­bi­ne­tą ir pa­reiš­kė, kad iš­gė­rė vi­sus na­mų vais­ti­nė­lė­je ras­tus vais­tus. Mes da­rė­me vis­ką, kad iš or­ga­niz­mo bū­tų pa­ša­lin­ti vais­tai ir, va­žiuo­jant į li­go­ni­nę, mums tai pa­ga­liau pa­vy­ko. Li­li iš­ven­gė fi­zi­nės mir­ties, ta­čiau jos sa­vi­gar­ba ir pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis vi­siš­kai žlu­go, - apie tai liu­di­jo liūd­nas mer­gai­tės vei­das.

Ne­su­ge­bė­ji­mas pa­siek­ti vi­suo­me­nės pri­pa­ži­ni­mo - tai ne tik ne­ma­lo­nus jaus­mas. Sa­vo, kaip as­me­ny­bės, nu­ver­ti­ni­mas ga­li pri­ves­ti iki ne­no­ro gy­ven­ti. Tė­vai ir pe­da­go­gai tu­ri mo­ky­tis at­pa­žin­ti anks­ty­vus vai­kiš­ko nu­si­vy­li­mo sa­vi­mi simp­to­mus dar pa­čia­me anks­ty­viau­sia­me vai­ko am­žiu­je, kai vai­kas leng­vai pa­si­duo­da ap­lin­ki­nių įta­kai. Tai la­bai svar­bu, nes bū­ti­na nu­ma­ty­ti vai­ko po­el­gius, nu­spė­ti, ko dėl sa­vo vi­di­nės bū­se­nos jis ga­li im­tis.

Ži­no­ma, jog vai­kai ga­li bū­ti žiau­rūs ir su vai­ku, tu­rin­čiu tam tik­rų fi­zi­nių trū­ku­mų ar­ba kuo nors iš­si­ski­rian­čiu iš ki­tų, elg­tis net­gi nie­kin­gai. Ne­gai­les­tin­gų vai­kų el­ge­sys ga­li ne­pa­pras­tai pa­kenk­ti ir su­teik­ti daug skaus­mo vai­kui, ku­ris la­bai jaut­riai re­a­guo­ja į pa­juo­ką ir pa­ty­čias. Ar su­tin­ka­te, jog su­au­gu­sie­ji pri­va­lo įsi­kiš­ti, jei ma­to, jog vai­ką už­puo­la ne­gai­les­tin­gi kie­mo vai­kai ar be­šir­džiai ben­dra­moks­liai?

Ži­no­ma, su­tin­ku. Pui­kiai su­pran­tu pa­vo­jų, ku­rį nu­pa­sa­ko­jo­te. Aš pats tai iš­gy­ve­nau. Kai bu­vau maž­daug aš­tuo­ne­rių me­tų, lan­kiau sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą. Vie­ną ry­tą į mū­sų kla­sę at­ėjo ber­niu­kas, var­du Fre­das. Iki šiol pa­me­nu jo vei­dą. Bet dar aiškiau pa­me­nu, kaip at­ro­dė jo au­sys: jos bu­vo kaž­ko­kios iš­krai­py­tos ir pa­ste­bi­mai at­lė­pu­sios. Tos ne­pa­pras­tos au­sys ma­ne tie­siog už­bū­rė, nes pri­mi­nė „dži­po" spar­nus (vi­sa tai vy­ko pa­čia­me ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro įkarš­ty­je). Vi­sai ne­pa­gal­vo­jęs apie ga­li­mą Fre­do re­ak­ci­ją, į ši­tą keis­tą jo ypa­tu­mą - jo au­sis ­- aš at­krei­piau ir sa­vo drau­gų dė­me­sį. Vi­si aki­mirks­niu nu­spren­dė­me, jog jam la­bai tiks links­ma pra­var­dė „Dži­po spar­nai". At­ro­dė, jog tai pra­juo­ki­no ir Fre­dą, jis net­gi ki­ke­no kar­tu su vi­sais. Bet stai­ga Fre­das nu­sto­jo juok­tis. Jis pa­šo­ko nuo kė­dės, jo vei­dą iš­py­lė rau­do­nis, iš­rau­do net au­sys. Jis verk­da­mas iš­bė­go iš kla­sės ir nu­skuo­dė ko­ri­do­riu­mi. Dau­giau mū­sų kla­sė­je Fre­das ne­pa­si­ro­dė.

Pri­si­me­nu, kaip ma­ne su­krė­tė ne­ti­kė­ta ir to­kia aud­rin­ga Fre­do re­ak­ci­ja. Aš net ne­pa­gal­vo­jau, jog šis, at­ro­dy­tų, ne­kal­tas pokš­tas ga­li taip jį įskau­din­ti. Aš ne­bu­vau be­jaus­mis vai­kas, prie­šin­gai, net bū­da­mas ma­žas, daž­nai už­sto­da­vau nu­ken­tė­ju­si­ą­ją pu­sę. Aš nie­ka­da są­mo­nin­gai ne­bū­čiau sie­kęs įskau­din­ti. Tai prieš­ta­ra­vo ma­no įsi­ti­ki­ni­mams.

Gal­vo­da­mas apie šį įvy­kį, ne­ga­liu ne­gal­vo­ti apie su­au­gu­sių­jų - tė­vų ir mo­ky­to­jų - at­sa­ko­my­bę. Jie tu­rė­jo pa­aiš­kin­ti man, ką iš­gy­ve­na žmo­gus, iš ku­rio juo­kia­ma­si, ypač jei tai su­si­ję su ko­kiais nors fi­zi­niais jo trū­ku­mais ar iš­ori­niais ypa­tu­mais. Ma­no ma­ma, ku­ri tik­rai bu­vo iš­min­tin­ga mo­te­ris ir ge­rai iš­ma­nė vai­kų tar­pu­sa­vio san­ty­kius, po šio įvy­kio pri­pa­ži­no, kad pri­va­lė­jo anks­čiau iš­mo­ky­ti ma­ne su­pras­ti žmo­nių, ku­rie pa­ten­ka į to­kias si­tu­a­ci­jas ir tam­pa pa­juo­kos ob­jek­tais, jaus­mus. Ne­pa­me­nu, kas tuo me­tu bu­vo dės­to­ma sek­ma­die­ni­nė­je mo­kyk­lo­je. Bet ar ga­li­ma ras­ti ge­res­nę te­mą po­kal­biui, nei iš­aiš­kin­ti tik­rą­ją įsa­ky­mo „My­lėk sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį" pras­mę?

Jūs tvir­ti­na­te, jog vi­du­ri­ny­sis vai­kas šei­mo­je tu­ri dau­giau pro­ble­mų, su­si­ju­sių su per že­mu sa­vęs ver­ti­ni­mu nei ki­ti šei­mos na­riai. Gal dėl to ma­no ant­ra­sis sū­nus taip ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi?

Per že­mas sa­vęs ver­ti­ni­mas ga­li var­gin­ti bet ku­rį žmo­gų, ne­svar­bu, ko­kio jis am­žiaus ir ke­lin­tas šei­mo­je gi­mė. Ta­čiau kar­tais vai­kui, ku­ris yra „vi­du­ri­ny­sis šei­mo­je", iš tie­sų bū­na sun­ku ras­ti sa­vo vie­tą. Jis ne­tu­ri to­kios at­sa­ko­my­bės kaip vy­res­ny­sis ir jam nė­ra ski­ria­ma tiek daug dė­me­sio, kaip ma­žiau­sia­jam. Ir dar, daž­niau­siai at­si­tin­ka taip, kad vi­du­ri­ny­sis vai­kas at­ei­na į pa­sau­lį kaip tik tuo me­tu, kai jo tė­vai iš­gy­ve­na itin su­dė­tin­gą, pil­ną rū­pes­čių pe­ri­odą sa­vo gy­ve­ni­me. Tai pa­sa­ky­ti­na ypač apie ma­mą. Vė­liau, kai jis kiek pa­au­ga ir mo­ko­si vaikš­čio­ti bei kal­bė­ti, stai­ga į jo bran­gią te­ri­to­ri­ją įsi­ver­žia nuo­sta­bus ma­žy­lis, ku­ris pa­gro­bia iš jo ma­mą. Tad ar ver­ta ste­bė­tis, jog vai­kas daž­nai ke­lia klau­si­mą: „Kas aš ir kur yra ma­no vie­ta šia­me gy­ve­ni­me?"

Kaip pa­dė­ti vi­du­ri­nia­jam vai­kui, jei jis ken­čia dėl per že­mo sa­vęs ver­ti­ni­mo?

Aš siū­lau dė­ti vi­sas pa­stan­gas, kad kiek­vie­nas vai­kas ras­tų šei­mo­je sa­vo vie­tą, ta­čiau ypa­tin­gą dė­me­sį vis dėlto rei­kė­tų skir­ti vi­du­ri­nia­jam vai­kui. Su kiek­vie­nu ber­niu­ku ir mer­gai­te vi­suo­met bū­ti­na elg­tis kaip su as­me­ny­be, o ne kaip su vie­nu iš šei­my­ni­nės gru­pės na­rių. Duo­siu du pa­ta­ri­mus, ku­rie ga­li pa­si­tar­nau­ti kaip pa­vyz­džiai, iliust­ruo­jan­tys ma­no ap­mąs­ty­mus.

1. Re­ko­men­duo­ju tė­ve­liui vie­ną kar­tą per ke­tu­rias-pen­kias sa­vai­tes or­ga­ni­zuo­ti „pa­si­ma­ty­mus" su kiek­vie­nu sa­vo vai­ku at­ski­rai, ir ne­bū­ti­nai tai tu­ri ži­no­ti ki­ti vai­kai. Te­gul jie tai iš­girs­ta tie­siai iš to vai­ko lū­pų. Tė­vas su vai­ku ga­li ei­ti pa­žais­ti ma­žą­jį gol­fą ar krep­ši­nį, nu­ei­ti į kėg­li­nę ar pa­sma­gu­riau­ti pi­ca ar le­dais, o gal nu­ei­ti į čiuo­žyk­lą. Pa­si­rink­ti tu­ri pats vai­kas, ku­riam at­ėjo ei­lė ei­ti į „pa­si­ma­ty­mą".

2. Pa­siū­ly­ki­te vai­kams su­gal­vo­ti kiek­vie­nam sa­vo vė­lia­vą, ku­rią bū­tų ga­li­ma iš­siu­vi­nė­ti ant jo dra­bu­žių ar ki­tų daik­tų. To­kią vė­lia­vą bū­tų ga­li­ma iš­kel­ti kie­me prie­šais na­mą tam vai­kui svar­bio­mis die­no­mis, pa­vyz­džiui, per jo gim­ta­die­nį, ga­vus ge­rą pa­žy­mį mo­kyk­lo­je, įmu­šus įvar­tį fut­bo­lo var­žy­bo­se ar jo ko­man­dai lai­mė­jus krep­ši­nio var­žy­bas ir t.t.

Šio tiks­lo ga­li­me siek­ti ir ki­tais bū­dais. Tė­vų už­duo­tis - mo­ky­tis pla­nuo­ti vai­kų gy­ve­ni­mą taip, jog, ug­dant vai­kų at­sa­ko­my­bę šei­mai, bū­tų ski­ria­mas dė­me­sys ir kiek­vie­no vai­ko as­me­ny­bei.

Ma­no sū­nus - ge­ras gim­nas­tas. Tre­ne­ris sa­ko, jog jis tu­ri ne­pa­pras­tus pri­gim­ti­nius ga­bu­mus gim­nas­ti­kai. Ta­čiau var­žy­bų me­tu ma­no sū­nus vis­ką at­lie­ka siau­bin­gai! Ko­dėl at­sa­kin­gais mo­men­tais jis su­trin­ka?

Ga­li bū­ti, jog jū­sų sū­nus gal­vo­ja, kad yra ne­vy­kė­lis, to­dėl jo pa­si­ro­dy­mai var­žy­bo­se ir at­spin­di jo su­si­kur­tą vaiz­di­nį apie sa­vo su­ge­bė­ji­mus. Pa­na­šiai at­si­tin­ka su dau­ge­liu ge­rų žai­dė­jų, ku­rie ge­rai pa­si­ro­do vi­so­se kva­li­fi­ka­ci­nė­se var­žy­bo­se, bet nie­ka­da tur­ny­ruo­se ne­lai­mi pri­zi­nių vie­tų. Pa­pras­tai jie už­ima an­trą, tre­čią, šeš­tą ar de­šim­tą vie­tą. Kiek­vie­ną kar­tą, kai at­ro­do, jog šis spor­ti­nin­kas pa­ga­liau bus pir­mas, jis „iš­si­kve­pia" ir pas­ku­ti­nę mi­nu­tę lei­džia­si nu­ga­li­mas. Tai ne­reiš­kia, kad šie spor­ti­nin­kai ne­si­ver­žia nu­ga­lė­ti. Ne­sėk­min­gi jų pa­si­ro­dy­mai at­spin­di jų nuo­mo­nę apie sa­vo ga­li­my­bes.

Ne­se­niai aš kal­bė­jau su ne­pa­pras­tais ge­bė­ji­mais gar­sė­ju­sia pia­nis­te, kuri ne­ti­kė­tai nu­spren­dė nie­ka­da dau­giau ne­kon­cer­tuo­ti. Ji su­pran­ta, jog yra ap­do­va­no­ta nuo­sta­biu ta­len­tu, bet ma­no, kad vi­sur ki­tur gy­ve­ni­me yra ne­vy­kė­lė. To­dėl kon­cer­to me­tu sce­no­je pa­da­riu­si bet ko­kią klai­de­lę ar dėl ma­žiau­sio ne­tiks­lu­mo ji pa­si­me­ta ir pra­de­da gro­ti kaip pra­de­dan­ti mo­ki­nu­kė. Siel­var­tau­da­ma dėl to­kių si­tu­a­ci­jų, ji pra­dė­jo gal­vo­ti, jog nie­ko gy­ve­ni­me ne­su­ge­ba. Ji pa­si­trau­kė į ty­lų, izo­liuo­tą pa­sau­lį, kur ta­len­tai ne­rei­ka­lin­gi.

Nepa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, bai­mė pa­tir­ti ei­li­nę ne­sėk­mę net ir ta­len­tin­gą as­me­ny­bę ga­li vi­siš­kai pa­ra­ly­žiuo­ti ir at­im­ti su­ge­bė­ji­mą veik­ti.

Bus dau­giau.

Iš kn. „Da­re to Dis­cip­li­ne"

ver­tė In­gri­da Žu­kaus­kie­nė