Galia. Vilioja jau pats žodis. Galios meilė netgi tvirčiausią krikščionį gali nukreipti nuo to, koks turėtų būti tikras vadovas, kurio paskirtis - tarnauti kitiems.
Ši tiesa bene akivaizdžiausiai atsiskleidžia politikos pasaulyje.
Naujoje savo knygoje God&Government („Dievas ir valdžia") Chuckas Colsonas pažymi, kad politikos kasdienybė yra galia, o galia gali būti pavojinga.
Pastarųjų penkiasdešimties metų istorija visiškai patvirtina Friedricho Nietzsche‘ės teiginį, kad žmogaus troškimas valdyti savo paties likimą ir primesti savo valią kitiems yra pagrindinė žmogiška motyvacija. Nietzsche‘ės pranašystė, kad „valia galiai" užpildys dvidešimtojo amžiaus vertybių vakuumą, išsipildė per Hitlerį, Mao, Staliną (pakaks paminėti tik šiuos didžiausius tironus).
Kad išsaugotų galią, visos valdžios naudojasi jų turima galia - tais metais, kai vyksta rinkimai, demokratinėse valstybėse pasipila valdžios malonės. O tokiose valstybėse, kuriose valdančiojo režimo nesaisto beveik jokios moralinės priedermės, tironai begėdiškai laiko valdžią savo rankose, paprastai ja piktnaudžiaudami.
Vis dėlto svarbu atminti, kad nors galia žmones gadina, ji pati nebūtinai yra sugedusi. Dievas suteikė galią valstybei, kad ši ja naudotųsi blogiui tramdyti ir tvarkai užtikrinti. Tad klausimas čia yra ne pati galia, o tai, kaip ja naudojamasi - ar ji pasitelkiama asmeninėms užgaidoms tenkinti, ar įstatymu apibrėžtoms valstybės funkcijoms įgyvendinti.
Jėzus Kristus visiškai pakeitė įprastą požiūrį į galią. Jis ne tik suteikė žmonijai atpirkimą, bet ir plovė dulkinas savo sekėjų kojas. Apaštalas Paulius paliudijo, kad „mano galybė tampa tobula silpnume".
Chuckas Colsonas savo knygoje rašo, kad žmogaus ir Dievo karalystes labiausiai skiria diametraliai priešingas požiūris į naudojimąsi galia. Pirmoji siekia žmones valdyti, antroji - tarnauti žmonėms. Pirmoji iškelia save, antroji save sumenkina. Pirmoji siekia prestižo ir statuso, antroji pakelia menkuosius ir paniekintuosius.
Labai svarbu, kad krikščionys suvoktų šį skirtumą. Nes būtent tokiu atvirkščiu požiūriu į galią Dievo Karalystė šiame pasaulyje gali atlikti ypatingą vaidmenį.
Kai mes, Dievo Karalystės piliečiai, šiandien laikomės tokio požiūrio į galią, rodome pavyzdį aplinkiniams ir ugdome tarnystę, taip pat parodome, kokia iliuzinė yra šio pasaulio galia.
Tai nereiškia, kad krikščionys negali naudotis galia. Eidami vadovaujamas pareigas, ypač valdžios institucijose, krikščionys naudotis galia gali ramia sąžine. Tačiau krikščionis galia naudojasi remdamasis kita motyvacija ir naudojasi ja kitaip - tarnaudamas ir siekdamas bendro gėrio bei teisingumo.
Tie, kurie laikosi biblinio požiūrio į tarnaujantį vadovavimą, galią laiko nusižeminimą skatinančiu Dievo įgaliojimu, o ne teise valdyti kitus.
Įtakingas pareigas einančiam krikščioniui tenka iššūkis sekti pavyzdžiu Jėzaus, kuris klūpėdamas plovė savo mokinių kojas, kad jo neužvaldytų nyčiškoji valia galiai. Šitaip Dievo Karalystės pilietis gali pasauliui teikti šviesą, kurią dažnai uždangsto juodos dėl galios pamišusių tironų pretenzijos.
„The Christian Post", vertė Kęstutis Pulokas
Bernardinai.lt
