Zita
40 metų
Marijampolė
Reinkarnacijos idėja yra visiškai svetima Šventojo Rašto idėjoms. Ji gimsta rytų religijų lopšy, o tiksliau induizme, ir tvirtina, jog žmogaus siela yra nemirtinga ir, kūnui mirus, pakartotinai atgimsta naujam gyvenimui žemėje, įsikūnija kitame kūne (nebūtinai žmogaus), įgauna kitą egzistencijos pavidalą - priklausomai nuo karmos gali tapti žmogumi, gyvūnu, augalu ir net akmeniu. Karma nusako žmogaus praeities gyvenimo poelgius ir lemia esamąjį gyvenimą. Kaip žmogus gyvens šiame gyvenime, nulems, kokią karmą jis turės - gerą ar blogą, o pastaroji nulems kitos jo egzistencijos naujo gimimo metu pobūdį. Šitaip, pasak reinkarnacijos filosofijos, žmogus daug kartų miršta ir vėl gyvena, per visus tuos gyvenimus siekdamas gerinti savąją karmą, kol galiausiai pasieks mokšą (aukščiausiąjį induisto siekinį) - išsivadavimą iš samsaros, t.y. iš to pasikartojančių gyvenimų ciklo, ir susiliejimą su absoliutu, išsilaisvinimą iš blogio, nepriklausomybę nuo kūno, nuo aistrų ir pykčio, nuo irimo ir mirties, nuo karmos ir nuo majos (pasaulio iliuzijos). Taip trumpai būtų galima nusakyti reinkarnacijos esmę.
Kalbant apie moters, kurią minite, tvirtinimą, neva Biblija patvirtina reinkarnacijos idėją, būtų įdomu išgirsti, kuriomis jos ištraukomis mėginama tai argumentuoti. Žvelgiant į reinkarnacija tikinčių žmonių bandymus Šventajame Rašte atrasti patvirtinimų jai, kaip taisyklė, visi jie yra spekuliatyvūs - iš konteksto ištraukiamos tam tikros teksto nuotrupos. Vienas „stipriausių" jų arkliukų - Elijo „įsikūnijimas" Jono Krikštytojo kūne. Tačiau pamirštama, kad Elijas nepatyrė kūno mirties, tad ir persikūnijimas nėra įmanomas, ir ant Atsimainymo kalno su Jėzumi kalbasi pats Elijas savajame kūne, o ne kaip nors kitaip. Jonas gi Eliju vadinamas sąlyginai, dėl judviejų tarnystės pobūdžio panašumų: „Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties..." (Lk 1, 17).
Paminėčiau keletą Rašto tiesų, kurios paneigia reinkarnacijos galimybę. Reinkarnacija teigia žemėje esant daug mirčių ir gyvenimų, Biblija gi tvirtina, jog gyvenimas yra vienas, ir kūnas mirs taip pat tik kartą (Hbr 9, 27). Jei nemirtingos tik sielos ir jos įsikūnija vis naujuose kūnuose, tai ankstesni kūnai, anot reinkarnacijos, negrįžtamai pranyksta. Tačiau Raštas kalba apie kūnų prikėlimą ir pakeitimą Viešpaties Jėzaus antrojo atėjimo į žemę metu (1 Kor 15, 35-57; Fil 3, 20-21). Be to, kuris gi kūnas prisikėlimo akimirką būtų priskirtas sielai, jei ji juos keitė vieną po kito? Reinkarnacija sulygina žmogų su likusia kūrinija, nors Raštas aiškiai žmogų išskiria kaip pranašesnį kūrinį (Pr 1, 26-29; 2,18-22; Mt 6, 26; 10, 31). Reinkarnacijos kulminacija - vargais negalais, per daugelį gyvenimų paties žmogaus pastangų dėka pasiektas tobulumas. Tačiau Dievo žodis aiškiai sako, kad „nėra teisaus, nėra nė vieno" (Rom 3, 10) ir kad joks žmogus jokiomis savo pastangomis neįstengs išsivaduoti iš savo nuodėmių. Vienintelis Kristus įstengė nugalėti nuodėmę, ir tai padarė mūsų vietoje. Tad tik pasitikėdami Juo turime viltį būti apvalyti ir gyventi su Juo amžinybėje - be jokių darbų, vien tik iš malonės.
Taigi matyti, kad reinkarnacija puoselėja viltis, kurioms Biblija nė iš tolo nepritaria. Daugelio gyvenimų ir naujų neribotų galimybių pasitaisyti viltis gesina žmoguje atsakomybės už esamą gyvenimą jausmą, gundo jį apie sielos reikalus imti mąstyti „rytoj". Tuo tarpu gyvenimas senka, o teismo diena nenumaldomai artėja... Tai vienas iš velnio melų, kuriuo jis „ramina" žmogų, patardamas per daug nesirūpinti savo pomirtiniu likimu.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
