Žmogus kaip Dievo atvaizdas yra pašauktas dirbti (Pr 1, 27-28). Darbas šakojasi į dvi puses: viena šaka yra žemės gėrybių valdymas ir produktų gamyba, kita - vaikų auginimas.
Taigi vaikų auginimas irgi yra darbas, nes tikrai yra darbas. Beveik visas labai sunkus ir reikalaujantis begalės pastangų. Tie, kurie jį idealizuoja, neturi supratimo, apie ką kalba. Tačiau, deja, aplinkybės susiklostė taip, kad darbu laikoma tik profesinė veikla, už kurią gaunamas piniginis atlygis. Ir karjeros nepadarysi niekur kitur, kaip tik profesinėje veikloje, nes tik joje uždirbami pinigai. Žurnalistė ir knygų autorė E. Herman šitokį mąstymą kritikuoja knygoje „Ievos principas": „Įtarinėjama, kad moterys, kurios yra tik namų šeimininkės, kiauras dienas geria kavutę ir lakuojasi nagučius". Autorė taip pat pateikia tokius populiarius klausimus kaip: „Ak, jūs visai nedirbate? Nejaugi jūsų vaikas nelanko darželio? Tai ką gi jūs tuomet veikiate per visą dieną?" Kas pats augina ir auklėja savo vaikus, tikrai ne „sėdi" (namuose ar tarp keturių sienų, ar dar kur nors). Jei kas ir „sėdi", tai galbūt biuruose prie kompiuterio ekrano...
Todėl šitaip susiformavęs požiūris į darbą nėra bibliškas. Biblija darbą laiko geru ir vertingu ne dėl pinigų ir galimybės gauti didesnį atlyginimą. Pagal ją ir nemokamas darbas, kaip namų šeimininkės, Bažnyčios tarnautojo, visuomeninės organizacijos savanorio, yra svarbus ir garbingas. Kitaip tariant, Biblija visiškai prieštarauja šiandieninei gyvenimo monetarizacijai.
Istorijoje buvę daug garsių asmenų, kurie menkino namų šeimininkės ir vaikų auklėtojos darbą. Viena iš tokių prancūzė feministė Simone de Beauvoir (1908-1986), kuri savo knygoje „Antroji lytis" (1949), pavadintoje „feminizmo biblija", smarkiai diskredituoja namų ruošą, vadindama ją Sizifo darbais. Štai ji rašo: „Namų šeimininkė išsenka trypčiodama vietoje; ji nieko nepadaro, ji tik įamžina dabartį; ji niekada nesijaučia užkariaujanti pozityvų Gėrį, o kovojanti nepabaigiamą kovą su Blogiu... Skalbti, lyginti, šluoti, traukioti iš po spintų tamsos dulkių gumulus - reiškia atitolinti mirtį ir sykiu neigti gyvenimą... moteris nepašaukta kurti geresnio pasaulio... Tačiau nuolat atremti priešą, užuot būti atsigręžus į pozityvius tikslus - liūdna dalia".
Be abejo, profesinė veikla ir uždarbis yra svarbu. Tik problema ta, kad norime visko ir iš karto, kuo greičiau čia ir dabar. Dabarties jaunimas gali tikėtis ilgo amžiaus, vidutiniškai išgyventi iki 90 metų (gal net dar ilgiau). Tačiau viską siekiama sugrūsti į porą dešimtmečių tarp 20-ųjų ir 40-ųjų gyvenimo metų: išsilavinimą, įsidarbinimą, karjerą, gerą uždarbį, partnerio paieškas ir vaikus. Vis dėlto viskas į tuos porą dešimtmečių tilpti negali arba jei ir sutalpinama, tai nėra taisyklė. Mūsų biologiniai laikrodžiai tiksi. Moteris negali ilgam atidėlioti vaikų gimdymo, dėl to prasmingiau būtų atidėti karjerą. Juolab kad ir po 40-ies dar laukia ne vienas darbo dešimtmetis. Bet ne. Kultūra stačiai verste verčia kuo greičiau uždirbti kuo daugiau pinigų. Tam privalo darbuotis abu partneriai. Kaip tuo metu jaučiasi jų vaikai (jeigu jų išvis yra), niekas neklausia.
Tėvai
Vaikų auklėjimas - abiejų tėvų reikalas (Įst 6, 7. 20-25; 11, 18-21). Tiesa, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais ypatingas vaidmuo tenka mamai (visų pirma dėl maitinimo). Bet tai nereiškia, kad auklėjimas yra vien jos pareiga. Praktiškai visose Biblijos eilutėse, kuriose kalbama apie auklėjimą, kreipiamasi į abu tėvus arba netgi vien į tėvą (Įst 8, 5; Ps 78, 4-7; Pat 1, 8; 4, 1-13; 20, 20; 23, 25; Ef 6, 4; žr. ir 1 Sam 3, 13). Abiejų tėvų atsakomybė akcentuojama ir per tai, kad vaikai turi mokėti rodyti vienodą paklusnumą ir pagarbą abiem tėvams (Iš 20, 12; Pat 20, 20; Ef 6, 1-3; Kol 3, 20). Net ir šiuolaikinės tėvystės tyrinėjimų išvados patvirtina, koks svarbus yra tėvo vaidmuo tolimesniam vaiko vystymuisi ir kad vaikui jo reikia tiek pat, kiek ir motinos.
Deja, Lietuvoje tėčiai dažnai šalinasi savo atsakomybės. Štai „Atgimime" (2007, nr. 3) žurnalistė D. Donauskaitė rašo: „Pernai Socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė mūsų šalies vyrų ir beveik pusė 20-64 metų moterų mano, kad vyro pareiga uždirbti pinigus, o moters - rūpintis namais ir šeima. ‘Mes iškrentame iš kitų šalių konteksto. Nė vienoje iš tyrime dalyvavusių 14 Europos šalių nėra taip - daugiausia už namus ir šeimą atsakingais įvardijami abu partneriai. Gerokai skiriamės net nuo estų. Mūsų visuomenė dar nesuprato, kad ne tik moters, bet ir vyro pareiga yra įsitraukti į šeimą", - „Atgimimui" komentavo V. Stankenienė."
Auklėjimas plačiąja prasme pavestas visų pirma tėvams. Jie atsakingi už vaiko būdo formavimą, jo švietimą bei tikėjimo ugdymą. Kitos institucijos kaip mokykla ir Bažnyčia šeimai padeda visa tai įgyvendinti. Problema, kad kasdien kalama ir kalama, jog tėvai neturi laiko auklėti savo vaikų; tėvai nesugeba auklėti savo vaikų; tėvai nemoka tinkamai paruošti savo vaikų mokyklai; tėvai nemoka šio, tėvai nemoka ano... Dėl to kuo greičiau būtina vaikus atiduoti į „mokančiųjų", į profesionalų rankas.
Psichiatrė C. Meves pataria priešingai, iki trečiųjų vaiko gyvenimo metų neatiduoti jo ilgesniam laikui į svetimas rankas. Taip pat primena, kad per ankstyvas vaikų kolektyvinis auklėjimas kaip tik slopina vaikų galimybę jungtis į bendruomenę bei ją aktyviai kurti. „Daugelis mažamečių, per anksti integruojami į kolektyvą dėl amžiaus nulemtų psichologinių faktorių tampa tokie egoistiški ir egocentriški, kad pagaliau neatitinka pagrindinio kolektyvizacijos tikslo - nesugeba įsitraukti į grupę ir veikti joje".
Ir Vokietijos psichoanalitikų sąjunga memorandume (2007 12 12) apie vaikų lopšelių tinklo plėtimą Vokietijoje pabrėžia: „Per pirmuosius trejus žmogaus gyvenimo metus dedamas pamatas sielos sveikatai. Šiuo jautriu vystymosi laikotarpiu nuolatinis visos dienos atskyrimas nuo tėvų vaikams yra ypatinga psichinė našta." Kitoje vietoje priduria: „Mokslo ir patirties tyrimai (ne ideologija) rodo, kad vaiko saugumo jausmo formavimuisi, jo asmenybės vystymuisi bei sielos sveikatai reikalingas patikimas ryšys su tėvais. Ypač per pirmuosius trejus gyvenimo metus motinos ir tėvo skiriamas laikas vaikui ir emocinis ryšys su juo turi labai didelę reikšmę" (http://www.dpv-psa.de).
Dėl to nepatartina mažus vaikus skubotai atiduoti auklėms ar leisti į lopšelius. Kolektyvinio auklėjimo įstaigos sukurtos tik būtinam reikalui (pvz., globos namai) arba tęstiniam ugdymui (mokyklos), bet nėra idealas. Be to, išlikime ištikimi taip populiariam ir mėgstamam šūkiui „šeima man svarbiausia". Nes didžiausias turtas, kurį galime padovanoti savo vaikams, tai - kartu praleistas laikas. Laikas žaidžiant, skaitant, kartu gaminant valgį; laikas gamtoje, žaidimų aikštelėje, muziejuje, bibliotekoje...
Autoritetas
Tėvų (bei visų auklėtojų) padėtis vaikų atžvilgiu yra aukštesnė. Jie vaikams yra autoritetai. Atrodo, tai savaime suprantama, bet tikrovėje to daug kur nėra. Autoritetų, tiesa, neatsisakoma visiškai, tačiau daug kur į juos jau žiūrima labai skeptiškai. Vokiečių paauglių psichiatras M. Winterhoffas savo knygoje „Warum unsere Kinder Tyrannen werden" (Kodėl mūsų vaikai tampa tironais) taikliai pastebi: „Vis dažnesnėje šeimoje vaikai auklėja savo tėvus". Vaikai laikomi ne vaikais, o lygiaverčiais partneriais.
Tačiau, anot psichiatro, vaikams reikia stiprių ir brandžių tėvų, gebančių suteikti saugumą bei nurodyti ribas. Kadangi dabartinėse šeimose tėvų autoritetas vaikams smarkiai apnykęs, nėra asmenų, kurie tas ribas nurodytų. To rezultatas - savimylos vaikai, manantys, jog jie yra pasaulio centras. Tuo tarpu nemažai tėvų to net nelaiko problema. Net priešingai: narcisizmas bei socialinio prisitaikymo stoka pavadinama pasitikėjimu savimi.
Ši tendencija netiesiogiai atsispindi ir Lietuvos statistikoje. „Vaiko savybės, kurias išugdome šeimoje" yra visų pirma darbštumas, paskui savarankiškumas ir atsakomybės jausmas (85, 75 ir 75 proc. tėvų svarbu) - populiarios dorybės. O vaikų paklusnumas „svarbu" tik 19,3 proc. tėvų; 80 proc. paklusnumo nelaiko auklėjimo tikslu! („Europa ir mes", 1999 m. duomenys).
Bet modernioji vaikų psichologija vėl atrado ribų temą. Mat ribos yra gerai. Būtent tai tūkstantmečius deklaravo ir Biblija. Nuo pat pradžių Dievas žmonėms nurodė ribas, savo įsakymais atskyrė leidžiamą nuo draudžiamo. O tarp ribų paliko visišką laisvę gyvenimo gerovei kurtis. Todėl Jokūbas ir kalba apie „Laisvės įstatymą" (Jok 1, 25) - nes už ribų laisvė tėra tik iliuzija.
Todėl paklusnumas kiekviename auklėjimo procese turėtų būti vienu iš svarbiausių tikslų. Nes paklusnumas autoritetams yra ne įgimstamas, o išmokstamas dalykas (net Jėzus mokėsi paklusnumo, žr. Hbr 5, 8).
Bus daugiau.
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/
Nuotrauka Dalios Kielės
