Sumanymas rašyti apie krikščionių vienybę bei jos kainą kilo mums Kauno bendruomenėje pradėjus nagrinėti apaštalo Pauliaus Pirmąjį laišką korintiečiams.
Teko atidžiau įsiskaityti į šį Naujojo Testamento dokumentą, tad šiame straipsnyje noriu pasidalinti kai kuriomis mane sujaudinusiomis mintimis. Kreipdamasis į savo adresatus, Paulius visų pirma paliečia krikščionių vienybės temą. Prisistatęs, pasveikinęs korintiečius ir išsakęs pagrindines savo nuostatas jų atžvilgiu, apaštalas prabyla apie didelį savo susirūpinimą dėl Korinto bažnyčioje prasidėjusių kivirčų:
Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo. Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus", „aš - Apolo", „aš - Kefo", „o aš - Kristaus". Argi Kristus padalytas? Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti? (1 Kor 1, 10-13).
Paulius kreipiasi į korintiečius kaip Jėzaus Kristaus įgaliotinis, Viešpaties vardu maldaudamas jų būti vienos minties, vieno sprendimo. Apaštalą sukrėtė išgirsta žinia, kad kai kurie Korinto bažnyčios tikintieji, priskirdami save atskirai grupei bažnyčioje, manosi esą pranašesni už kitus. Girdėdamas apie tokį korintiečių elgesį, Paulius suprato, kad jo adresatai prasilenkė su išpažįstamo tikėjimo esme. Giliu apaštalo įsitikinimu, jo skelbiama Evangelija nepalieka vietos žmogiškai puikybei ir iš jos kylantiems tarpusavio kivirčams. Tik nesupratusieji evangelijos galėjo tarpusavyje kivirčytis, tapatindamiesi su vienu ar kitu Dievo tarnu. Net tie, kurie įsivėlė į kivirčus, sakydami „Mes - Kristaus", irgi nesuvokė juos gelbstinčios žinios, nes manė esą pranašesni už likusius tikėjimo brolius. Jeigu jie iš tiesų būtų supratę, kad yra Kristaus, nebūtų įsitraukę į konfliktą išskirdami save kaip atskirą grupę, bet, kaip ir apaštalas, būtų mėginę besikivirčijantiems broliams paaiškinti jų klaidą.
Mano dėmesį patraukė tai, kad apaštalas Paulius, siekdamas parodyti korintiečiams jų paklydimą, aiškino jiems žinią apie Kristaus kryžių kalbėdamas apie jų tikėjimo pagrindą, nes, apaštalo įsitikinimu, savo elgesiu jie liudijo, jog nesupranta Kristaus aukos esmės:
Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, - ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis. Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga. Nes parašyta: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu protingųjų išmanymą". Kur išminčius? Kur Rašto žinovas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste? Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties, bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims - kvailystė. Bet pašauktiesiems - tiek žydams, tiek graikams - skelbiame Kristų - Dievo jėgą ir Dievo išmintį. Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones (1 Kor 1, 17-25).
Kiekviena Korinto bažnyčios tikinčiųjų grupė, aukštinanti save prieš kitus, manė esanti išskirtinai išmintinga bei dvasinga. Tačiau apaštalas jiems rašė, kad tokia savo pozicija jie parodė, jog nesupranta nei Dievo išminties nei tikrojo dvasingumo. Dvasinis žmogus suvokia ypatingą Kristaus kryžiaus vertę ir mato jame atsiveriančią Dievo jėgą bei išmintį, tuo tarpu kūniškiems žmonėms tai yra papiktinimas bei visiška kvailystė. Dvasinis žmogus iš tiesų žino, jog tiek jis, tiek kiti tikintieji yra išpirkti už be galo didelę kainą, ir joks Dievo tarnas, joks Dvasios judėjimas, jokie išoriniai pasireiškimai, jokios krikščioniško mokymo detalės negali tapti reikšmingesnės už Kristaus kryžių. Jeigu pradedame didžiuotis prieš kitus tikinčiuosius, vadinasi, tam tikra krikščionybės dalis mums tapo reikšmingesnė už Viešpaties auką ir, norėdami būti pranašesni už kitus krikščionis, paniekinome tą kainą, kuri buvo už mus bei juos sumokėta. Norėdami būti dvasingesni už kitus, paminame tikrojo dvasingumo šaltinį. Juk Dievo malonė su visokia išmintimi atsivėrė per Jėzaus auką, kuri iš esmės priešinga bet kokiai žmogiškai puikybei.
Viešpaties malonės dėka apaštalas Paulius suprato, kad pati didžiausia Dievo išmintis kritusiam žmogui atrodo kvailystė. Juk kryžius - baisiausios gėdos vieta. Tai mirties įrankis, skirtas sukelti labai skausmingą, ilgai trunkantį, viešą, gėdingą merdėjimą. Tų laikų žmogus pasakytų: „Kas tik nori, bet tik ne kryžius". Pauliaus amžininkams tai buvo siaubas ir bjaurastis. Nukryžiavimu bausdavo tik žemiausios socialinės padėties nusikaltėlius. Jeigu žmogų nukryžiavo, tai reiškė, jog jis buvo niekingas niekšas. Visa anų laikų visuomenė suprato, kad išmintingas tas, kuris vengia kryžiaus. Mūsų laikais kryžius nebesuprantamas kaip siaubingas mirties įrankis. Laikui bėgant jis tapo garbingu krikščioniško tikėjimo simboliu. Tačiau visų laikų žmonės stengiasi išvengti to, ką reiškia tikroji kryžiaus prasmė.
Be Dievo Dvasios pagalbos pamatyti, kad Kristaus kryžius yra aukščiausia dieviška išmintis, - neįmanoma. Nėra lengva nuoširdžiai patikėti Jėzaus žodžiais, jog neapsimestinis nusižeminimas yra tikrasis gyvenimo kelias. Visais laikais žmonės buvo ir tebėra linkę save aukštinti bei girti. Negi save žeminantis gali būti patrauklus ir sėkmingas? Vieni didžiuojasi galios ženklais, kiti siekia įgyti pranašumą išmintimi. Nesiekti pranašumo yra bejėgiškumas arba kvailystė. Net būdami krikščionys esame linkę girtis pačia įvairiausia sėkme: bendruomenės gausėjimu, giliomis Šventojo Rašto įžvalgomis, efektingais Dievo Dvasios pasireiškimais, ypatingai tarnaujančiais pamokslininkais, iškiliais žmonėmis bendruomenėje ir pan., pamiršdami, jog toks mūsų pasigyrimas Dievo akyse yra kvailystė. Nes girtis derėtų pačiu vertingiausiu dalyku krikščionybėje - Viešpaties kryžiumi. Būtent tai išsako apaštalas Paulius Laiško galatams pabaigoje: Visi, kurie nori pasirodyti geri kūnu, verčia jus apsipjaustyti, kad tik jiems netektų kęsti persekiojimų dėl Kristaus kryžiaus. Bet net ir patys apipjaustyti nesilaiko įstatymo, o tenori jūsų apipjaustymo, kad galėtų pasigirti jumis. Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Gal 6, 12-14). Norint pasigirti taip kaip Paulius, reikia labai aiškiai matyti Viešpaties kryžiaus vertę, nes girdamasis Jėzaus Kristaus kryžiumi apaštalas pasaulio akyse atrodė kaip visuomenės atmata, silpnas ir kvailas žmogus. Tačiau jis suprato, kad būdamas išmintingas Dievo akyse jis tampa kvailas pasaulio akivaizdoje. Net girdamasis savo silpnumais ir vargais Antrame laiške korintiečiams apaštalas tai įvardija kaip kvailystę: Ką pasakysiu, pasakysiu ne pagal Viešpatį, bet tarytum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. Matydamas, kad daug kas giriasi pagal kūną, tai pasigirsiu ir aš (2 Kor 11, 17-18).
Skirtingų konfesijų krikščionys darosi panašūs į daugelyje filmų rodomas tarpusavyje konkuruojančias skirtingas valstybines žinybas arba į atskirus tos pačios kariuomenės padalinius, kur kiekvienas padalinys yra įsitikinęs, kad tik jis iš vadavietės gauna teisingiausius nurodymus, o visi kiti padaliniai klysta, nieko nesupranta ir jau nebėra tos pačios kariuomenės dalys. Dažnai elgiamės kaip tie svečiai iš evangelijos pagal Luką (Lk 14, 7), kurie rinkosi pirmąsias vietas prie stalo. Būtent jiems Viešpats pasakė: Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 14, 11).
Korintiečiai patys save aukštino. Jie stengėsi būti išmintingesni vieni už kitus, nebematydami, kad Dievas per Kristaus kryžių atskleidė viso žmogiško rungtyniavimo tuštybę. Jie norėjo būti dvasiniais žmonėmis, nesuprasdami dvasingumo ištakų. Daugelis korintiečių dvasiniu žmogumi laikė tokį, per kurį efektingiau pasireikšdavo Dvasios dovanos, kuris darė žmonėms didesnį įspūdį savo charizma. Jie nebematė, jog dvasinio gyvenimo vartai yra Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius - ne tik pirmasis žingsnis į Dievo karalystę, bet ir dieviškos meilės išraiška bei dvasinio gyvenimo pamatas.
Kai kurie Korinto bažnyčios žmonės puikavosi savo laisve, valgydami pagoniškose šventyklose ir manydami, jog demonstruoja savo tikėjimo stiprybę. Tačiau Paulius jiems rašė: Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems. Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą ir valgantį stabų šventykloje, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukoto maisto? Ar dėl tavo pažinimo nežus silpnas brolis, už kurį mirė Kristus? Šitaip nusidėdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, nusidedate Kristui (1 Kor 8, 9-12).
Kiti Korinto bažnyčios tikintieji bylinėjosi tarpusavyje, dar kiti palaidai gyveno. Pasiturintieji žeminančiai elgdavosi su vargšais, nesidalindami su jais į Viešpaties vakarienę atsineštu maistu. Daugelis siekė išsiskirti Dvasios pasireiškimais, bet nesuvokė prakilnesnio meilės kelio.
Vis dėlto, nepaisydamas visų korintiečių kūniškumo apraiškų, apaštalas savo laišką pradeda kreipiniu: Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus. Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! Aš nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų, kad per Jį praturtėjote viskuo - visokiu žodžiu ir visokiu pažinimu, - ir Kristaus liudijimas jumyse tapo tvirtas (1 Kor 2-6).
Apaštalas matė Korinto bažnyčią kaip vientisą Kristaus kūno dalį, susidedančią iš daugybės skirtingų narių. Tikintieji tą vienybę pradeda matyti ir sąmoningai į ją įsilieti atrasdami savo tapatybę Jėzaus Kristaus aukoje.
Vienybė - tai savęs praradimas. Ji nepasiekiama per prievartą. Mes tik miglotai nujaučiame, kaip atrodo dieviška vienybė. Dažniausiai matome tik kurį nors vieną mums suprantamą jos aspektą ir bandome tai pasiekti. Kažkas panašaus vyko ir Korinto bažnyčioje.
Tačiau dieviškos vienybės mums nebereikia „suorganizuoti". Ji jau yra Dieve, o mums atsiveria, kai įeiname į ją pro Kristaus kryžiaus duris, kai savo širdyse nebeniekiname tų, už kuriuos mirė mūsų Viešpats. Juk ir mes tapome Dievo žmonėmis ne todėl, kad buvome pranašesni už kitus. Esame išgelbėti malone - visiškai neužtarnautai.
Apaštalas Paulius rašydamas korintiečiams labai aiškiai parodė, kad susiskaldymai ir kivirčai prasideda, neteisingai suvokiame savo tapatybę. Mes visi, tikintys Jėzumi Kristumi, priklausome kuriam nors regimam junginiui (bendruomenei, konfesijai, judėjimui) ir tai sudaro mūsų tapatybės dalį. Būtų neišmintinga tai ignoruoti. Juk šiandien nėra abstrakčių krikščionių. Kiekvienas įtikėjo ir yra tam tikroje konkrečioje bendruomenėje bei konfesijoje. Vieni esame protestantai, kiti - katalikai, treti - stačiatikiai, dar kiti - armėnų bažnyčios tikintieji ir t.t. Tačiau ši tapatumo dalis neturi tapti pagrindine ir vienintele. Nes, jeigu tikraisiais krikščionimis laikysime tik savo konfesijos tikinčiuosius, kaip ir korintiečiai, parodysime, kad dar nematome tikrosios savo tapatybės ir iš tiesų nebranginame bei nesuvokiame mūsų išgelbėjimo ir vienybės kainos - Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus.
