Kartais toks yra ir gyvenimas... Jei nebūsime budrūs, mūsų tikslus ir uždavinius „pakoreguos" kasdienis gyvenimas ir ne visada teisingi įsitikinimai.
Didesni ir mažesni tikslai yra nepaprastai svarbūs, nes jie nulemia, kaip mes elgiamės su Dievo mums duotu gyvenimu. Yra sakoma: „Jei nežinai, kur nori nueiti, visi keliai tave ten nuves" ir „Žmonės neplanuoja nesėkmių, jiems tiesiog nesiseka planuoti". Jei nenumatysime tikslų ir nesvarstysime, kaip juos pasiekti, pasieksime labai nedaug. Iš tiesų, mes visi turime tikslų, net jei ir nesame aiškiai jų sau įvardiję, ir šie tikslai didžia dalimi nulemia, ką mes veikiame.
Noriu užduoti dar vieną klausimą: jei reikėtų įvardinti vieną svarbiausią savo gyvenimo tikslą, koks jis būtų? Į ką sutelkiame dėmesį savo kasdienybėje? Ką siekiame įvykdyti? Neatsakinėkite į šiuos klausimus taip, kaip jūsų manymu, būtų teisinga, pvz.: „Pagrindinis mano tikslas - pašlovinti Dievą, visuomet Jam patikti". Arba „Mano siekinys, kad visa, ką darau, patiktų Viešpačiui!" Būkite nuoširdus. Pagalvokite, apie ką mąstydavote kiekvieną rytą šią savaitę vos pabudęs iš miego ar susidūręs su įvairiomis aplinkybėmis? Ar mąstėte, kaip pakeisti savo sutuoktinį, kuris elgiasi su jumis ne taip, kaip jums norėtųsi? Sukote galvą, kaip pakęsti savo viršininką, kuris nuolat elgiasi neteisingai? O gal jūsų mintys sukosi apie bebyrantį automobilį ar kokį buitinės technikos prietaisą, kuris palengvintų jūsų gyvenimą? Galbūt jūsų siekis - gerai baigti mokyklą ar įveikti darbe iškilusius sunkumus?
Pasaulis nori primesti mums savo gyvenimo būdą ir atitraukti mūsų dėmesį nuo pačių svarbiausių tikslų. Taip jis atneša sumaištį į mūsų gyvenimą, nes kai tik paleidžiame iš akių Dievo tikslus, mes nebematome problemų taip, kaip jas mato Jis, nesuvokiame priežasčių ir pasekmių. Pranašas Izaijas skelbė: Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi (Iz 26, 3).
Dievas nesitiki, kad mes užmiršime visas gyvenimo problemas ir poreikius, bet kai mūsų tikslai atitinka Dievo tikslus, tuomet iškilus problemoms mums lengviau kelti savo akis į Viešpatį ir tikėtis Jo pagalbos. Kai mūsų dėmesys nukreiptas į Viešpatį, mumyse pradeda vykti nuostabūs pokyčiai: Dievas keičia mus, kad vis labiau panašėtume į Jo Sūnų, kuris vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių (Hbr 12, 2).
Ramybė ir džiaugsmas - Dievo tikslų pasekmės
Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi (Iz 26, 3).
Jei sieksime to, ko siekia ir Dievas, viena iš pasekmių, kaip ir skaitome pranašo Izaijo pranašystėje, bus ramybė, viešpataujanti širdyje net ir iškilus sunkumams. Norėdamas paruošti mokinius gyventi be Jo, Viešpats Jėzus mokė juos, kaip gyventi pasaulyje (Jn 13 - 16 sk.). Likus vos kelioms valandoms iki nukryžiavimo, kai Jis turėjo mirti, kad mes galėtume susitaikyti su Dievu ir pažintume Jo ramybę, Jis pasakė šį sakinį: Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta (Jn 14, 27).
Skaitydami laišką Galatams sužinome, kad džiaugsmas ir ramybė yra Dvasios vaisiai: Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo (Gal 5, 22-23). Šios eilutės mus moko, jog jei leisime Kristui keisti mūsų gyvenimą, mes atrasime džiaugsmą ir ramybę net ir kęsdami skausmą ar kitaip kentėdami.
Daugumai krikščionių, atrodo, trūksta džiaugsmo ir ramybės. Vieną iš priežasčių, kodėl taip yra, randame Viešpaties teiginyje apie ramybę: labai dažnai mes ieškome ramybės ir džiaugsmo, kuriuos gali suteikti pasaulis, o ne tos ramybės ir džiaugsmo, kuriuos įvairiais būdais gali duoti mūsų Gelbėtojas.
Nesakau, kad krikščionio gyvenimo tikslas turėtų būti egoistinis - kad tik aš turėčiau ramybę ir džiaugsmą. Ramybė ir džiaugsmas yra Dvasios vaisiai, kurie auga gyvenant su Dievu, pasitikint Juo, leidžiant Jam keisti mūsų esybę. Ramybė ir džiaugsmas tampa barometru, parodančiu, kiek įvairiose gyvenimo situacijose mes pasitikime Viešpačiu. Kaip pakilusi mūsų kūno temperatūra įspėja apie ligą, taip Kristaus teikiamos ramybės ir džiaugsmo nebuvimas rodo, kad kažkas negerai ir mums reikia Dievo žodžio vaistų, gydančio didžiojo Gydytojo prisilietimo. Prisiminkime keletą tai iliustruojančių eilučių: Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu (Ps 56, 3). Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdienio mano vaitojimo. Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos (Ps 32, 3-4). Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį (Hbr 12, 15).
Laiške Filipiečiams žodį džiaugsmas randame 7 kartus, o žodį ramybė - 3 kartus, bet tai vis tiek svarbi laiško temos dalis. Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7).
Tais pačiais metais, kaip ir laiškas Filipiečiams, buvo parašyti dar du laiškai: laiškas Efeziečiams ir laiškas Kolosiečiams. Tarp šių trijų laiškų pastebimas įdomus ryšys: jie visi skiria dėmesio džiaugsmui, ramybei ir pakeistam gyvenimui.
Laiške Efeziečiams skelbiama didi tiesa apie naują tikinčiojo poziciją ir tapatybę Kristuje: Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje (Ef 1, 3). Visi tikintieji yra palaiminti visais dvasiniais palaiminimais danguje Kristuje Jėzuje.
Laiške Kolosiečiams rašoma, kad Kristuje, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai (Kol 2, 3), mes esame tobuli Jame (Kol 2, 10), ir tam, kad mūsų gyvenimas keistųsi, mums reikalingas tik Jėzus Kristus. Jis yra mūsų šlovės viltis tiek dėl dangaus, tiek dėl pakeisto gyvenimo. Mums nereikia legalizmo, kuris žudo džiaugsmą ir ramybę, nei tuščių žmogaus sukurtų religijų ar filosofijų. Kaip, patikėję Evangelijos žinia, mes priėmėme Kristų (Kol 1, 4-5), taip ir toliau turėtume gyventi tikėdami Dievo žodžio tiesomis. Dėkojame Dievui, <...> nes girdime apie jūsų tikėjimą Kristumi Jėzumi ir jūsų meilę visiems šventiesiems dėl vilties, kuri jums paruošta danguje. Apie ją jūs esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje (Kol 1, 4-5). Kad pažintų paslaptį Dievo - Tėvo ir Kristaus, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai. Jums tai sakau, kad niekas jūsų nesuvedžiotų įtikinančia kalba. Nors kūnu esu toli nuo jūsų, tačiau dvasia su jumis ir džiaugiuosi, matydamas jūsų tvarką ir jūsų tikėjimo Kristumi tvirtumą. Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame, įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo. Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi. Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė, ir jūs esate tobuli Jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva (Kol 2, 2-10).
Laiško Kolosiečiams autorius mus įspėja nepriimti žmogiškų išteisinimo ir pašventinimo pakaitalų, nes žmogus ir pasaulis yra klastingi, ir tai, ką jie siūlo, maitina mūsų nuodėmingumą (Kol 2, 16-23).
Laiškas Filipiečiams atskleidžia mums tiesą, kad Kristuje mes galime atrasti pasitenkinimą, džiaugsmą ir ramybę. Šiame laiške įvairiais būdais atkartojama Pauliaus laiškų, rašytų efeziečiams ir kolosiečiams, žinia. Apaštalas moko filipiečius, kaip rasti džiaugsmą ir ramybę einant gyvenimo keliu, kur sutinkame daugybę pakilimų ir nuosmukių, daugybę palaiminimų ir nelaimių, malonumo ir skausmo. Suvokimas, kad galime tapatintis su Kristumi, yra didžiulio džiaugsmo ir ramybės šaltinis, bet dažnai krikščionims trūksta ramybės ir džiaugsmo. Perskaitykite, kas laiške Filipiečiams rašoma apie ramybę ir džiaugsmą Kristuje (Fil 1, 4. 18. 25; 2, 28-29; 3, 1; 4, 1. 4. 7-9).
Pačiame šio laiško viduryje (Fil 3) Paulius išplėtoja temą, apie kurią šiandien ir kalbame, - kaip patirti Kristaus džiaugsmą ir ramybę. Biblija tai sieja su teisingo tikslo, kuris turėtų būti ir pagrindinis viso gyvenimo tikslas, siekimu. Ypatingai dėmesį atkreipkite į 8-15 šio skyriaus eilutes. Kur yra šių eilučių ašis? Perskaitykime 14 eilutę: veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Paulius ragina siekti Dievo tikslo savo gyvenime, tikslo aukštybėse, danguje. Šios eilutės kalba ir apie dvasinius mūsų pokyčius artimai pažįstant Kristų bei Jo prisikėlimo jėgą, kad vis labiau panašėtume į Jį, susitapatintume su Jo mirtimi ir per mirtį pasiektume naują gyvenimą, na ir galiausiai laimėtume trokštamą prizą - kad Tą dieną stovėtume Kristaus, sėdinčio Teismo krasėje, akivaizdoje ir gautume apdovanojimą (2 Tim 4, 6-8).
Paulius nesiekė darbais dangaus, bet siekė pažinti Kristaus gyvenimo jėgą savo kasdienybėje, nepamiršdamas amžinojo atlygio, kuris dar laukia. Apaštalo tikslas buvo kiekvieną dieną gyventi prisikėlimo šviesoje (pažo-džiui: prisikėlimo iš numirusiųjų šviesoje, kaip ir minima Fil 3, 11).
Kalbėdamas apie šitą pačią viltį, apaštalas Jonas rašė: Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus (1 Jn 3, 3).
Siekiant tikslo
Veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 14).
Žodžiu „siekiu" yra išverstas graikiškas žodis „dioko", kuris reiškia „ieškoti, vytis, skubėti". Šis žodis vartojamas, kalbant apie lenktynių dalyvius, kurie bėga, norėdami pasiekti tikslą ir laimėti apdovanojimą, o laikas, kuriuo šis veiksmažodis pavartotas, rodo, kad tai turėtų būti kiekvieno tikinčiojo siekinys kasdieniame gyvenime.
Žodis „tikslas" (graik. k. - „skopos"), kalba apie stebėtoją, sargybinį, kuris nenuleidžia akių nuo tolumoje esančio objekto, sutelkia į jį visą dėmesį. Norėdamas pabrėžti, apaštalas Paulius sako: „siekiu apdovanojimo", - tai išryškina dėmesio sutelkimą į tikslą.
Graikiškas žodis „brabeion" reiškia „apdovanojimą, duodamą nugalėtojui senovės graikų žaidynėse". Šiame kontekste, manau, kalbama apie du dalykus: pirmiausia, Pauliaus dėmesys sutelktas į Kristaus sugrįžimą pasiimti bažnyčios, ir tai reiškia (a) pašlovinimą ir perkėlimą į dangų arba per tikinčiųjų, kurie jau mirę, prikėlimą arba per tuo metu dar gyvų tikinčiųjų pakeitimą (1 Tes 4, 13-18), (b) ištyrimą, norint gauti amžinąjį atlygį (1 Kor 3, 12-15; 2 Kor 5, 9-10) bei (c) kompensavimą, t.y. atlygį, kuris laukia tikinčiųjų už ištikimą tarnavimą.
Tikslas aukštybėse, Dievo pašaukimas Kristuje Jėzuje apibūdina tikslą, kuris taip pat yra atlygis.
Antra, aš įsitikinęs, kad šis pašaukimas kalba ir apie dangišką apdovanojimą už krikš-čionišką charakterį, pakeistą gyvenimą. Kitaip tariant, to bauginamo įvykio laukimas turėtų kasdien daryti stiprų poveikį mūsų gyvenimo kokybei. Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes - nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas (1 Kor 9, 24-27).
Tai mus vėl grąžina į laiško Filipiečiams 3 skyriaus 10-11 eilutes, kalbančias apie prisikėlimo jėgą, mirtį ir prisikėlimą su Kristumi Dievo jėgos dėka ir tikėjimo pakeistą gyvenimą.
Nors yra kai kurių nesutarimų dėl žodžių „prisikėlimas iš numirusių" reikšmės (Fil 3, 11), čia greičiausiai Paulius viliasi, kad Kristus neišvengiamai sugrįš, mąsto, ką tai reikš tikintiesiems, kaip minėta anksčiau. Tokią mintį paremia ir 20-21 eilutės. Kai kurie vertėjai 11-tą eilutę išvertė taip: jeigu kaip nors pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Ši frazė „kaip nors" randama dar trijose kitose Naujojo Testamento eilutėse (Rom 1, 10; 11, 14; Apd 27, 12) ir kiekvienu atveju šis elementas nurodo abejonę. Toks netikrumas gali būti išreiškiamas ir tariamąja nuosaka, kuri žymi atsitiktinumą, galimybę, numatymą, bet ne tikrumą.
Ar Paulius abejoja prisikėlimu? Žinoma, ne. Ir tai įrodo 1 laiško Korintiečiams 15 skyriaus 1-34 eilutėse. Manau, jog Paulius dvejoja ne dėl paties fakto, bet dėl to, kada tai įvyks.
Yra manančių, jog Paulius kalba ne apie kūno prisikėlimą ir tuo neabejoja, bet nori vis labiau suvokti, ką reiškia būti panašiam į Kristų, susitapatinti su Jo mirtimi ir prisikėlimu savo gyvenime. Jis turi galvoje tiesų, užrašytų Rom 6, 4-14 ir Gal 2, 20, išgyvenimą. Abi šios idėjos apaštalo požiūriu yra dalis tikslo sulaukti Kristaus, kuris tarsi kontroliavo Pauliaus gyvenimą.
Ištirkime savo motyvus
Mūsų išsikelti tikslai ne tik daug pasako apie mus, bet ir padeda dvasiškai keistis. Tai susiję ir su džiaugsmo, ramybės ir kitų Kristaus savybių išgyvenimu. Mūsų pagrindiniai tikslai yra stebėti visa, ką mes sakome ir darome: ar mes gintume save, ar siektume patenkinti savo poreikius ir troškimus, ar bandytume apginti kitus. Esmė yra tai, jog tikslai yra dinamiški ir stipriai veikia mūsų gyvenimo būdą.
Ne mažiau nei mūsų gyvenimo tikslai, svarbūs yra ir mūsų motyvai - kodėl mes išsikėlėme ir siekiame vienų ar kitų tikslų. Mes visi siekiame tam tikrų tikslų, nes manome, kad jie kaip nors patenkins mūsų poreikius. Galvojame, kad tai suteiks mums džiaugsmo ir ramybės, saugumo ir laimės, leis pasijusti svarbiems ir reikšmingiems. Už mūsų siekių dažnai slepiasi įvairūs motyvai ir neteisingi įsitikinimai.
Robert McGee rašo: „Daugelis iš mūsų apie krikščionišką gyvenimą mąstome kaip apie savęs tobulinimo programą. Galime norėti augti dvasia arba turime vieną ar kelias problemas, iš kurių bet kokia kaina norime išsivaduoti. Iš tiesų nieko blogo nėra norėti augti dvasia ar trokšti atsikratyti varginančios problemos, tačiau kas mus įkvepia siekti tokių tikslų? Galbūt mes trokštame patirti sėkmę ar tikimės kitų pritarimo? Gal bijome, kad Dievas mūsų nepriims, kol nebūsime dvasiškai subrendę ar kol neišspręsime savo problemų? O gal paprasčiausiai norime geriau jaustis, kad nereikėtų kovoti vidinių kovų ir keisti savo požiūrį ir elgesį?
Tokie motyvai gali būti sumišę su nuoširdžiu troškimu pašlovinti Viešpatį, bet gali būti, kad giliai savo viduje trokštame tiesiog pašlovinti save. Mūsų dėmesys nukrypsta į savęs tobulinimą, o ne į Kristų...
Nepaprastai svarbu suprasti, kad vaisingumas ir augimas yra susitelkimo į Kristų bei troškimo pašlovinti Jį rezultatas. Kai mūsų pagrindiniu tikslu tampa augimas ir pokyčiai, tada mes rūpinamės ne Kristumi, bet savimi: „Ar aš augu? Ar darausi geresnis? Ar šiandien labiau panašus į Kristų? Ko aš mokausi?"
Toks besaikis susirūpinimas savęs tobulinimu prilygsta mūsų kultūroje populiarioms „pagalbos sau" programoms bei asmeninio žavesio didinimui. Tobulėti kaip asmenybei nėra blogai, bet tai apgaulinga ir, jei tai tampa svarbiausiu mūsų tikslu, gali būti net labai pavojinga. Jei tai yra mūsų tikslas, jis neturėtų būti svarbiausias, pirminis tikslas. Siekdami besąlygiškos meilės, malonės ir Dievo jėgos, mes vis labiau trokšime pašlovinti Kristų. Dievas nori, kad mes sveikai save vertintume ir nuolat analizuotume savo gyvenimą, bet Jis nenori, kad mes būtume susikoncentravę į save. Vienintelis Asmuo, vertas mūsų susidomėjimo, yra Kristus, mūsų visagalis Viešpats, kuris apaštalui Pauliui pasakė: Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume (2 Kor 12, 9).
Tinkamas tikslas
Geriausias tikslas, kurio krikščionis turėtų siekti, yra pažinti Kristų (Fil 3, 8-10) ir panašėti į Jį (Fil 3, 11-14). Tai reiškia siekti Kristaus ir vis geriau Jį pažįstant įgyti Kristaus charakterį: Jo meilę, malonę, ištvermę, vertybes, prioritetus, siekius ir t.t.
Trumpai pažvelkime, ko moko laiško Filipiečiams 3 skyrius:
1) Tikslo kilmė. Noras išsikelti tikslą pažinti Kristų ir Jo brandą liudija dvasinį įžvalgumą. Tokį tikslą turintis žmogus Kristų brangina labiau nei tai, ką gali pasiūlyti žmogus ar pasaulis. Tikėjimas Kristumi yra to įžvalgumo rezultatas (Fil 3, 8-9). Bet šis tekstas atskleidžia ir keletą kitų itin svarbių elementų: Pagaliau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas. Saugokitės šunų, saugokitės piktų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių! Nes apipjaustymas esame mes, kurie garbinam Dievą Dvasia, giriamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu. Nors aš galėčiau pasitikėti ir kūnu! Jei kas nors mano galįs pasitikėti kūnu, tai aš juo labiau; aštuntą dieną apipjaustytas, iš Izraelio tautos, Benjamino giminės, žydas iš žydų, įstatymu - fariziejus, uolumu - bažnyčios persekiotojas, įstatymo teisumu - nepeiktinas. Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš (Fil 3, 1-15).
- Mes turime atmesti savo seną pasitikėjimą arba pasitikėjimo šaltinius kaip beverčius ir nereikšmingus. Nė vienas jų negali mums užtikrinti išgelbėjimo.
- Turime suvokti nepaprastą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atlikto darbo vertę ir pasitikėti Juo. Pažįstant Jį ir suvokiant Jo darbo vertę, mes imsime pasitikėti Juo, mūsų senieji pasitikėjimo pamatai ar tikėjimo objektai (t.y. dalykai, kuriais pasitikėdami siekėme ramybės ir džiaugsmo, išgelbėjimo ir dvasingumo, svarbos, reikšmės ir t.t.) pasikeis (atidžiai perskaitykite Fil 3, 8-9).
- Užuot priklausius nuo dalykų, kuriais pasitiki pasaulis, ieškodamas saugumo, laisvės, laimės, svarbos ar išgelbėjimo bei pašventinimo, atraskime poilsį Jame.
2) Mūsų tikslo vertė. Kaip matome 14 eilutėje, apaštalas matė savo tikslą kaip apdovanojimą, dėl kurio verta aukotis ir atiduoti visą save. Be šlovės Dievui, niekas labiau nepaguodžia, nejaudina ir nesuteikia daugiau džiaugsmo nei bendravimas su Viešpačiu Jėzumi bei tai, kai Jo gyvenimo būdas tampa mūsų gyvenimo būdu. Palyginkite tai su baime, nusivylimu, tuštuma ir kaltės jausmu, kuriuos išgyvena žmonės, pasitikėdami kitais dalykais.
3) Ar įmanoma šį tikslą pasiekti? Krikščioniui, kuris pasitiki Kristaus Jėzaus asmeniu bei Jo darbu, tikslo siekimas yra procesas, kuris šiame gyvenime niekada nesibaigia, nes niekas nepasiekia tobulos brandos. Tai dar vienas principas, kurio moko apaštalas Paulius laiške Filipiečiams. Kas, be apaštalo Pauliaus, galėjo būti labiau subrendęs (išskyrus Jėzų Kristų)? Tačiau Paulius aiškiai sakė, jog dar nepasiekė tobulos brandos (Fil 3, 12-15). Augti galima visada.
4) Dievo valia. Krikščionys, ypač naujatikiai, norėdami sužinoti Dievo valią, dažnai klausia: „Kuo Dievas nori, kad aš būčiau? Ką Jis nori, kad aš daryčiau?" Paprastai šie klausimai susiję su pašaukimu, darbu ar kitomis gyvenimo detalėmis. Jie iškyla renkantis partnerį santuokai, vietą gyventi, mokyklą, tarnavimą bažnyčioje ir t.t. Labai puikiai savo požiūrį į tai išsakė Paulius žodžiais: vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Nors Kristus atliko viską, kad tikintiesiems užtikrintų dangų, didžiausias Dievo troškimas - kad mes taptume panašūs į Jo Sūnų.
Augti ir pasiekti aukštesnį brandos lygį (branda - kitas žodis, vartojamas panašumui į Kristų pabrėžti) yra pagrindinis Dievo tikslas visiems tikintiesiems. Kai tai suvoksime, visi kiti Dievo valios aspektai susidėlios į vietas pagal tai, kiek leisime Jam keisti mus ir atrasime Jį savo gyvenime. Augimo ir brandos poreikis bei tikslas išdėstyti daugelyje Naujojo Testamento eilučių.
Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 11-16).
Lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui (1 Pt 2, 2).
Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen (2 Pt 3, 18).
Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo. Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu (Hbr 5, 11 - 6, 1).
Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu - subrendę (1 Kor 14, 20).
Poreikis augti, bręsti ar keistis dvasiškai iš esmės yra pašaukimas gyventi šventai. Tai kvietimas tobulėti, vis labiau ir labiau tikintiesiems atsiduodant Dievui ir patiriant Jo gyvenimą savyje Dievo Dvasiai veikiant ir tarnaujant, bet visuomet Dievo žodžio, Biblijos, šviesoje. Žodis yra mūsų pamatas ir šviesa, kuri apšviečia mūsų kelią.
Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" (1 Pt 1, 14-16).
Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais (Hbr 12, 10).
vertė Žaneta Lazauskaitė ir Jurgita Tirūnienė
