Tačiau kad ir kaip būtų keista, šia „topine" tema krikščioniškos literatūros, straipsnių ir komentarų vos vienas kitas. Dėl to amerikiečių teologas Richardas Fosteris mano:
„Martynas Liuteris yra įžvalgiai pastebėjęs: „Reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės". Iš šių trijų mums, šiuolaikiniams žmonėms, sudėtingiausias turbūt yra piniginės atsivertimas. Mums sunku net kalbėti apie pinigus... Taigi pinigai iš tiesų draudžiama tema. Ir vis dėlto Jėzus apie pinigus kalbėjo dažniau negu apie bet ką kita, išskyrus Dievo karalystę. Aiškindamas pinigų klausimą, jis paaukojo nepaprastai daug laiko ir energijos".
Fosteris tikrai teisus. Kai kurių autorių manymu, Biblijoje maždaug 2350 eilutėse minimi pinigai, turtas, vadyba. Todėl, palyginti su kitomis temomis, net su religinėmis, tokiomis kaip tikėjimas, malda, šventumas ir t. t., ši tema neginčijamai pirmauja. Jėzus taip pat apie pinigus daugiau pasakė negu apie dangų ir pragarą kartu sudėjus. Net 15 procentų iš to, kas užrašyta, jis kalbėjo būtent apie piniginius dalykus.
Senajame Testamente ši tema taip pat užima daug vietos. Vienas iš tekstų, plačiau kalbantis apie pinigus, turtą, davimą ir aukojimą, yra 1 Metraščių 29. Jame pasakojama apie Dovydo ir izraelitų aukas šventyklos statybai.
Pastatyti Dievui šventyklą norėjo ir antrasis po Sauliaus Izraelio karalius Dovydas, nes, po dykumos klajonių Sandoros skrynia buvo laikoma palapinėje. 28-ame skyriuje Dovydas prisimena savo planus ir Dievo įsikišimą: „Bet Dievas tarė man: „Tu nestatysi Namų mano vardui, nes esi kovotojas ir išliejai kraujo"<...> Be to jis man pasakė: „Tavo sūnus Saliamonas yra tas, kuris pastatys man Namus ir kiemus, nes aš išsirinkau jį būti man sūnumi, o aš būsiu jam tėvas" (. 3,6 eil; žr. 1 Met 17, 12).
Išties šventyklą pastatė ir pašventino Saliamonas (2 Met 3-6). Bet pradžią visiems darbams davė būtent Dovydas. Tai jis perdavė savo sūnui detaliuosius statybų planus ir eskizus (Met 28, 11); tai jis surinko visas reikalingas medžiagas šventyklai:
„Užtat aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau, aukso daiktams aukso, sidabro daiktams sidabro, vario daiktams vario, geležies daiktams geležies, medžio daiktams medžio, onikso akmens ir akmens inkrustavimui, rubinų ir įvairiaspalvių akmenų, visokių brangakmenių ir gausybę marmuro" (Met 29, 2).
Prieš prasidedant statybai buvo užtikrintas ir darbų finansavimas!
29 skyriuje Dovydas ragina savo tautą dosniai aukoti šventyklos statybai. Izraelitai taip ir elgiasi, o patenkintas karalius savo dėkingumą išreiškia malda.
Aukojimo pagrindai
Viskas priklauso Viešpačiui
Savo maldą Dovydas pradeda tokiais žodžiais: „O Viešpatie, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje" (11 eil.). Viskas priklauso Viešpačiui. Jis visa ko pagrindinis savininkas. Kalbant apie pinigus, turtą, aukas ir visa kita, kas susiję su ta tema - šis principas yra vienas iš esminių. Taip, kaip pasakyta Ps 24, 1: „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai", Biblijoje randame pakartota dar keletą kartų (Ps 89, 12; Ps 95, 4-5; Ps 50, 10-12; Iš 19, 5). Visi pinigai taip pat priklauso Dievui: „Mano yra sidabras ir mano yra auksas, - tai Galybių Viešpaties žodis" (Ag 2, 8).
Kadangi Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, tai Jis ir teisėtas prigimtinis jų savininkas. Turto turi bei gali turėti ir žmonės, Biblija to nepeikia ir nelaiko blogu dalyku. Bet žmogaus nuosavybės teisė yra tik išvestinė, antraeilė. 14 eil. Dovydas sako: „Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę". Čia susitinka du dalykai: žmogus turi turto ir juo gali dalytis; bet tas turtas gautas iš Dievo, todėl aukodamas žmogus savotiškai jį sugrąžina Dievui.
„Nuosavybė neliečiama", rašoma Lietuvos Konstitucijoje (23 str.); nuosavybė yra ginama. Šios garantijos pagrindu Lietuvos ekonomika galėjo per keletą metų išsivystyti į rinkos ekonomiką. Visuotinis gerbūvis įmanomas tik ginant piliečių nuosavybę. Tik esant nuosavybei saugiai investuojama į naujus produktus bei rūpinamasi klientų patenkinimu. Tačiau, - ir tai būtina pabrėžti, - mes nesame absoliutūs savo turto savininkai. Todėl mes negalime su juo elgtis kaip tik norime. Visų pirma mes esame atskaitingi Dievui kaip to turto davėjui - Jam atsakome už viską, ką turime.
Todėl nei mūsų pinigų, nei turtų panaudojimas nėra vien mūsų privatus reikalas. R. Fosteris teisėtai kritikuoja kai kurių krikščionių nuosavybės sampratą:
„Šiandien didžiausias tabu - asmeniniai finansai. Tai, kaip mes leidžiame savo pinigus, yra mūsų reikalas, ir niekas negali mums nurodyti, ką su jais daryti. Energingai priešinamės bet kokiam tokios privačios temos kėlimui į viešumą <...> Pamokslai apie paprastą gyvenimo būdą ar mūsų įsipareigojimus vargstantiems suprantami kaip asmeninis viešas įžeidimas, privačių ribų laužymas <...> Šiandien tai - eretinis mokymas, absoliutus maras <...> Dogmatinis ir neištirtas credo [tikėjimas]: kad ir kiek uždirbtume ir įgytume, mūsų valia elgtis su tuo kaip mums patinka <...> Visi sutinka, kad bažnyčia teisėtai kalba apie dešimtinę, bet kiti 90% - visai ne jos reikalas" („Freedom of Simplicity").
Fosteris mini dešimtinę. Labai paplitusi, nors visai nebiblinė nuomonė, kad Dievui (arba bažnyčiai) priklauso 10 proc. mūsų pajamų, o likusi dalis, su kuria galime daryti ką norime, - mums patiems. Anglų teologas S. Murray sako:
„Jeigu dešimtinę laikome tikrai Dievo nustatytu krikščioniškojo aukojimo modeliu, tai beveik automatiškai pradedame tikėti, kad taip aukodami visiškai įvykdome Dievo reikalavimą. Dešimtinė kaip dešimtoji mūsų visų materialinių gėrybių dalis, skirta Dievui, atveria galimybę galvoti, kad (su Dievo pritarimu) likusią didžiają savo turto dalį turime teisę kontroliuoti patys" („Beyond Tithing").
Tačiau, kaip jau minėta, ir tebūnie dar kartą pasakyta - Dievui priklauso ne tik 10 procentų, bet visas mūsų turtas! Tai, žinoma, nereiškia, kad viską privalome atiduoti. O reiškia, kad su viskuo, ką turime, esame atsakingi prieš Dievą ir nesame laisvi elgtis, kaip norime.
Turtus duoda Dievas
Biblijoje turtas savaime nėra jokia blogybė. Izraelio patriarchai Abraomas (Pr 24, 35), Izaokas (Pr 26,13), Jokūbas (Pr 30, 43) - buvo labai pasiturintys. Jų amžininkas Jobas taip pat buvo palaimintas dideliais turtais: „Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose" (Job 1, 3).
Kodėl jie buvo turtingi? Viena iš priežasčių - jų darbštumas ir stropumas. Patriarchai dirbo sunkiai ir daug (žr. Pr 17, 23; 25, 10; 33, 19). Jie buvo labai geri ūkininkai, puikiai išmanantys tai, ką daro (pvz., gyvulininkystės darbus). O darbštumas, kaip žinoma, labai pagirtinas dalykas. Tai patvirtina daug posakių Biblijos išminties literatūroje: darbštumas praturtina, tinginystė nuskurdina (Pat 10, 4; 12, 27; 28, 19; 6, 6-11). Naujasis Testamentas irgi skatina darbštumą ir perspėja dėl tinginystės (Ef 4, 28; 1 Tes 4, 11; 2 Tes 3, 10-12; 1 Tim 5, 13).
Bet tai tik viena pusė. 12 eilutėje Dovydas sako: „Tu daliji turtus ir garbę... tavo galioje kiekvieną išaukštinti ir stiprinti". Izraelio karalius, būdamas turtingas ir galingas, gerai supranta, kad už visa tai turi būti dėkingas Dievui. „Viešpats apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas..." (Pr 24, 35), - rašoma apie Abraomą. Turtas yra Dievo palaiminimas: „Viešpaties palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti", - rašoma Pat 10, 22. Tai nereiškia, kad neturime dirbti, bet vien darbštumas irgi neišgelbės. Įst 8, 18 sakoma: „Atsimink, kad Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam...", o visas aštuntas Pakartoto Įstatymo skyrius perspėja izraelitus neužmiršti Dievo, kaip visų dalykų davėjo, ir nepasidaryti nedėkingiems.
Šioje vietoje reiktų pabrėžti dar vieną dalyką: žmogaus turtas niekada nebūna vien jo paties nuopelnas. Bet ir ne kiekvienas turtuolis yra Dievo palaimintasis. Turtingu juk galima tapti ir neteisėtu, nusikalstamu būdu. Tam tikra prasme ir šis turtas iš Dievo, tačiau šitokių turtuolių, kaip Biblija sako, laukia labai griežtas nuosprendis. Nes jų turtas joks palaiminimas, o tikras skandalas.
Mūsų gyvenimas yra laikinas
5 eilutėje Dovydas pasako dar vieną svarbų dalyką: „Juk tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai, kaip ir visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje - tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties". Kadangi mūsų gyvenimas laikinas, tai Biblija kalba ir apie turto laikinumą. Štai Pat 23, 5: „Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges". Arba Mk 5,14: „Kaip nuogas atėjo iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti. Iš savo triūso vaisių jis nieko negali pasiimti". Kalno pamoksle Jėzus ragina: „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia..." (Mt 6, 19-20).
Bet ar mes tuo tikime? Johnas White'as apie Jėzaus žodžius sako:
„Jei tikrai tikėtume lobiais danguje, tai argi būtų tarp mūsų tokių kvailių, kurie pirktųsi aukso? Tačiau mes netikime. Dangus yra svajonė, religinė fantazija, kurią mes išpažįstame, nes esame tikintieji. Jei žmonės tikėtų dangumi, tai savo laiką eikvotų dėl būsimųjų namų tenai. Tačiau niekas to nedaro. Mes tiesiog mėgaujamės pažadu, kad tikrajam gyvenimui pasibaigus, aname pasaulyje mūsų laukia malonūs dalykai".
Taigi praktiškai mes dažnai viską apverčiame aukštyn kojomis: gyvenimas po mirties mums tartum svajonė, šešėlis, nors Dovydas taip apibūdina būtent gyvenimą čia, žemėje; trapus ir išnykstantis žemiškasis gyvenimas paverčiamas tikruoju, dėl kurio ir labiausiai stengiamasi.
Bus daugiau
