Kristaus kūnas yra įpareigotas mylėti Dievą ir savo artimą, darbuotis dėl Dievo karalystės, išsižadant gyvenimo sau, kad būtume laisvi gyventi Dievui ir kitiems. Naujajame Testamente randame daugybę įstatymų ir nurodymų, susijusių su mūsų atsakomybe vienas kitam. Pagrindinis dalykas yra tai, kad Dievas pašaukė mus būti tarnaujančiais žmonėmis, sekančiais mūsų Viešpaties pavyzdžiu, kuris atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet tarnauti kitiems ir atiduoti save kaip išpirką už daugelį.
Laiško Galatams 5 skyrius yra viena svarbiausių vietų Rašte, kurioje kalbama apie Dvasios kupiną gyvenimą arba gyvenimą su Šventąja Dvasia. Svarbu suprasti, kad Pauliaus argumentai yra sutelkti ties tikinčiojo laisve. Atkreipkite dėmesį į štai ką:
(1) Žmonės buvo nuodėmės valdžioje bei mirties vergijoje (Gal 3, 22), ir Įstatymas buvo nepajėgus juos išvaduoti. Įstatymas buvo tik laikinas Izraelio prižiūrėtojas, kol atėjo Kristus. Tik tada ir žmogus galėjo būti išvaduotas iš nuodėmės ir išteisintas tikėjimu (Gal 3, 24).
(2) Iki Kristaus žmogus buvo panašus į mažą vaiką, pavaldų mokytojui ar globėjui, ir niekuo nesiskyrė nuo vergo. Jis privalėjo laikytis judaizmo tradicijų ir vykdyti Įstatymą (4, 1-3).
(3) Tačiau atėjus Kristui, jie buvo išlaisvinti, įsūnyti, o jų širdyse apsigyveno Šventoji Dvasia, kuri ir yra įsūnystės įrodymas (4, 4-7).
(4) Deja, dėl netikrų, įstatymo raidės besilaikančių mokytojų mokymo siekdami dvasingumo kai kurie bando grįžti prie Įstatymo darbų. Taip jie vėl įsipainioja į Įstatymo pančius (4, 8-11).
(5) Todėl atkreipkite dėmesį į Pauliaus pareiškimą ir įsakymą, užrašytą penktame laiško Galatams skyriuje (5,1-12). Čia apaštalas kalba apie tikinčiojo laisvę ir įspėja mus nepakliūti į įstatymo ar bet kokios žmogiškų darbų sistemos, kuri žada išvaduoti iš nuodėmės galios, išteisinti ar pašventinti, pinkles. Krikščionis yra išteisintas ir išgelbėtas tikėdamas Jėzumi Kristumi ir Jo darbu. Įgijęs naują padėtį Jėzuje Kristuje ir tikėdamas Dvasia, kuri gyvena jame, žmogus yra pašventinamas, jo dvasinis charakteris keičiamas (Gal 3, 1-5; 4, 19; 5, 4-5. 16. 25).
Tikintysis Kristuje yra išlaisvintas žmogus! Ką tai reiškia? Kaip tai turėtų paveikti mūsų gyvenimą? Biblijos tiesa visada yra susijusi su mūsų gyvenimu.
Žmogaus požiūris į laisvę
Paulius susirūpinęs dėl klaidingo žmogaus požiūrio į laisvę. Pasauliui (tiems, kurie gyvena ne pagal dieviškus Rašto absoliutus) laisvė reiškia teisę būti ir elgtis taip, kaip, kiek, kada ir kur patinka. Tai reiškia daryti, ką nori, būti sau viešpačiu, ieškoti savo naudos. Naujasis akademinis Vebsterio žodynas sako, kad laisvė „atleidžia nuo būtinybės rinktis ir veikti". Tai- teisė daryti bet kokį pasirinkimą, kol tai yra jūsų asmeninis pasirinkimas.
Tačiau Biblija, kaip ir gyvenimo patirtis, moko, kad toks požiūris nėra laisvė, bet veikiau leidimas atmesti Dievo moralinius apribojimus siekiant savanaudiškų tikslų ar pasiteisinimas (Rom 1, 18; Jn 3, 19-21). Tai visada baigiasi kitų išnaudojimu, moraliniu iškrypimu, įstatymo nesilaikymu, ir tai vis labiau ryškėja mūsų „daryk, ką nori" visuomenėje. Tokia laisvė ar, tiesą sakant, leidimas taip pat yra VERGYSTĖ ARBA JUNGAS.
Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius. Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime. Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu (2 Pt 2,17-19).
Dievo požiūris į laisvę. Kas nėra laisvė
Pauliui rūpi, kad mūsų požiūris į tikrą laisvę sutaptų su Dievo požiūriu, atitiktų Šventąjį Raštą. Krikščionio laisvė nėra laisvė nuodėmiauti ar daryti, ką nori.
Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems (Gal 5, 13). Galatai, kaip ir daugelis šiandien, buvo linkę į kraštutinumus. Kai kurie siekdami dvasingumo ir teisumo grįžo prie Įstatymo. Taip jie vėl ėmė vergauti kūnui bei juose ir aplink juos veikiančiai nuodėmei (Gal 5, 2-12). Toks požiūris niekais paverčia mums priklausantį išlaisvinimą Jėzuje Kristuje, nes nukreipia mūsų tikėjimą į neteisingus dalykus - į save ir Įstatymą. Štai ką reiškia atkristi nuo malonės: nusigręžti nuo Dievo malonės atsigręžiant į kūną. Tai nereiškia, kad jie prarado išgelbėjimą. Tai reiškia, kad jie neteko Kristaus jėga įgyto išlaisvinimo. Galime tarnauti laikantis įstatymo raidės, tačiau tai bus liūdna tarnystė, tarnaujant įsitempus, siekiant patenkinti savanaudiškus poreikius.
Kiti, girdėdami apie laisvę Kristuje, mano galintys daryti, ką tik nori. Tačiau tokia filosofija veda į savanaudišką išnaudojimą be meilės, kai neatsižvelgiama į kitų poreikius ir veikiama kenkiant Kristaus kūnui ir Dievo ketinimams bažnyčioje. Tokiems žmonėms apaštalas skyrė laiško Galatams 5 skyriaus 13-14 eilutes.
Mūsų laisvė Kristuje ir mums priklausanti malonė Jame niekada neturi būti naudojama kaip pasiteisinimas daryti tai, kas patinka, žeidžiant kitus ar nepaisant pašaukimo bei įsipareigojimų Dievui ir žmonėms (Rom 5-6; Tit 2, 11-14). Laisvė Kristuje niekada nereiškia laisvės nuo kovos su kūnu ar jame viešpataujančia nuodėme. Tai kalba apie Dvasios pagalbą kaip dievišką būdą pasiekti laisvę (5, 16-17). Taigi mūsų laisvė Kristuje neturi būti laikoma kaip laisvė nuo tarnystės, patarnavimo ar meilės įsipareigojimo vienas kitam (Rom 14-15).
Įdomu, jog Paulius, įspėjęs krikščionis vėl netapti Įstatymo ir kūno vergais, dabar ragina juos tapti tarnais, vergais vienas kitam (5, 13), o tai, be abejo, reiškia ir buvimą Dievo vergais (1 Kor 6, 19; Rom 12, 1). Šis paradoksas kalba, kad:
- Vergystė vienas kitam ir Dievui visiškai nepanaši į vergystę kūnui arba Įstatymui.
- Vergystė kūnui ir Įstatymui atneša mirtį, vargą ir žlugimą. Taip mes sunaikinsime vienas kitą.
- Iš kitos pusės, vergystė Dievui ir vienas kitam atveria tikrą laisvę ir didžiausius palaiminimus.
- Vergystė nuodėmei yra nesąmoninga ir niekada nebūna neutrali. Ji atneša išsigimimą ir žlugimą pačiam žmogui ir kitiems.
- Vergystė Įstatymui yra sąmoningas veiksmas - žmogus pasirenka gelbėtis pats. Tai yra kvaila, sunku ir visiškai beviltiška, nes mes negalime pakeisti savo vidinio gyvenimo, kuris iš tikrųjų yra svarbus.
- Vergystė Dievui ir vienas kitam taip pat yra sąmoninga. Tačiau tai - meilės ir Šventosios Dvasios jėgos vaisius. Tai yra Dievo šlovės, džiaugsmo, ramybės, palaiminimų sau pačiam ir kitiems šaltinis.
Kas yra tikroji laisvė
Laisvė nėra teisė daryti, ką nori, bet jėga ir gebėjimas norėti ir daryti tai, ką privalai. Tikra laisvė niekada nėra laisvė nuo atsakomybės. Kalbu ne tik apie atsakomybę rinktis, bet apie atsakomybę teisingai pasirinkti. Laisvė yra vidinis pasitenkinimas tuo, kas mes esame Kristuje ir ką turime. Tai reiškia trokšti tik dangiškų lobių; pasiryžti ir leisti Dievui valdyti tavo gyvenimą. Tai reiškia laisvę iš Dievo malonės būti atsakingam prieš Dievą ir žmones.
Tai gerai iliustruoja traukinys: jis juda tik tada, kai yra ant bėgių, kuriems jis buvo sukonstruotas. Bėgiai nevaržo traukinio, bet įgalina jį laisvai riedėti, veikiamam garo ar degalų variklio jėgos. Tačiau reikia suprasti, kad laisvė iš dalies susijusi su žmonių santykiais, kylančiais iš teisingų santykių su Dievu per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Šventosios Dvasios tarnystę. Tai - svarbiausia laiško Galatams penktojo skyriaus mintis. Kalbėdamas apie mūsų laisvę, apaštalas penkis kartus pamini santykį „vienas kitam": vieną kartą 13 eilutėje, dukart 15 eilutėje ir dukart 26 eilutėje. Ir kiekvieną kartą svarbiausia yra Šventoji Dvasia.
Kad ir kaip žmonija bando patobulinti pasaulį ar visuomenę, visuomenė vis tiek genda. Kodėl? Nes žmogus pavergtas nuodėmės; žmogus iš esmės yra nuodėmingas ir savanaudis. Užuot iš tiesų troškęs tarnauti kitiems, jis trokšta tarnauti sau, siekia, kad jo poreikiai būtų atsakyti, net išnaudodamas kitus, dėl ko Paulius ir įspėja laiško Galatams 5 skyriaus 15 ir 26 eilutėse.
Tai akivaizdu ir kalbant apie mūsų socialines programas. Jos nėra efektyvios, nes žmogus nėra gabus jas efektyviai vykdyti. Paulius žinojo, jog tam, kad galėtume su meile tarnauti vienas kitam, mums reikia jėgų iš kito šaltinio, nei mes patys, ir reikia būti sąžiningiems su savo vidiniu žmogumi: išpažinti klaidas ir pasitikėti mumyse gyvenančios Dievo Dvasios jėga.
Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės (Mk 8, 35). Atsiduodami Jam, Jo tikslams, atrandame tikrąją laisvę - laisvę, kuriai buvome sukurti. Jei laisve sieksime pateisinti save, niekada nerasime vidinio pasitenkinimo, nes tai griauna sielos gebėjimą bendrauti su kitais ir veda prie kitų nepaisymo ar net išnaudojimo.
Iš meilės tarnaukime vieni kitiems
Meilė įvykdo įstatymą: Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį". Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! (Gal 5, 13-15).
Vienas Biblijos tyrinėtojas rašo: „Laisvė Kristuje neignoruoja įstatymo, bet išpildo jo šventus reikalavimus per tai, kas yra jo esmė - meilę savo artimui. Jei myli žmones (nes myli Kristų), tu iš jų nevogsi, jų neapgaudinėsi, jiems nepavydėsi ir nekenksi jiems kokiu nors kitu būdu" (Warren Wiersbe, Be Free, Victor Books, Wheaton, IL, 1982, p. 127).
Meilė iš širdies, Šventajai Dvasiai veikiant ir Raštui pamokant mus, kaip elgiasi meilė, išpildo Įstatymą.
Saugokimės kūniškų krikščionių „kanibalizmo"
Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! (Gal 5, 15).
Jei netarnaujame vienas kitam, neišvengiamai pradėsime vieni kitus naikinti. Nėra neutralios pozicijos: arba mes gyvename kitiems, arba gyvename sau.
Mūsų užtikrintumas: Dievas mums teikia Dvasią
Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų (Gal 5, 16). Šioje eilutėje slypi paslaptis: kūną ar nuodėmingą prigimtį nugalėsime ne bijodami Įstatymo, bet leisdami Šventajai Dvasiai mums tarnauti.
Gyvenkite Dvasia ir jūs nevykdysite kūno geidulių - tai yra paliepimas, įsakymas su pažadu. Nors nesame įstatymo valdžioje, tačiau esame atsakingi, kad pasirinktume teisingai. Čia numanoma ir galimybė taip elgtis. Graikiškame tekste pavartotas esamasis tęstinis laikas rodo į būtinybę gyventi priklausant nuo Dvasios kiekvieną akimirką, žingsnis po žingsnio. Ir Šventoji Dvasia įgalina mus taip gyventi.
Kūno geiduliai - problema, su kuria susiduriame dėl nuodėmingos prigimties, polinkio į nuodėmę, kuris vis dar egzistuoja net ir išgelbėtųjų gyvenime. Kadangi šiame gyvenime niekada nebūsime visiškai laisvi nuo blogų troškimų, kylančių iš kritusios žmogiškos prigimties, nugalėti juos galime tik Šventajai Dvasiai veikiant.
Kūno ir Dvasios kova
Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia - kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte (Gal 5, 17).
Čia apaštalas aiškina, kodėl turime pavesti savo gyvenimą Šventajai Dvasiai. Paaiškinimas remiasi įnirtingai vykstančio konflikto tarp Dvasios ir kūno faktu. Nors teisiškai esame mirę nuodėmingai prigimčiai bei jos jėgai ir per vienybę su Kristumi galime patirti naujo gyvenimo Kristuje išlaisvinimą (Rom 6, 1-14) bei Dvasios jėgą, nuodėminga prigimtis nėra visiškai sunaikinta. Štai ką rašo kitas Biblijos tyrinėtojas, Bartlett: „Kristaus priėmimas į širdį neišvengiamai išprovokuos senos nuodėmingos prigimties kartėlį ir ryžtingą pasipriešinimą. Kūnas nesileis užliūliuojamas tuščios iliuzijos, kad jis miręs ir palaidotas. Jei norime augti dvasia, turime suvokti, kad atgimimas iš naujo nepanaikino ir neištaisė senosios prigimties. Nesuprasdami šios elementarios tiesos, naujai atsivertusieji be reikalo dažnai sutrinka ar net puola į neviltį, kai po ramaus pergalingo etapo ir bendrystės su Jėzumi jie vėl įklimpsta į senas nuodėmes, kurias įsivaizdavo dingus amžiams. Vyresnius krikščionis ši klaida paveikia visai kitaip. Įsitikinę, kad negali nusidėti, nenuodėmingo tobulumo erezijos sekėjai paneigs, kad tai, ką Dievo Žodis aiškiai smerkia kaip nuodėmę, yra nuodėmė. Galvojantis, kad pasiekė tobulumą, yra iliuzijos, rodančios, kad norint išvengti gresiančio aklumo jam žūtbūt reikia 3 naujų akinių, auka" (C. Norman Bartlett, Galatians and You, Moody Press, Chicago, 1948, p. 106).
Mūsų pergalė: Dvasia išlaisvina nuo įstatymo
Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje (Gal 5, 18) - tai nereiškia, kad krikščionys neturi įsipareigojimų, kurių turi laikytis. Viešpats sakė: „Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų". Esmė ta, kad mes gyvename naują gyvenimą: kaip išteisinami esame ne Įstatymo darbais, taip ir šventumo žmogiškomis pastangomis nepasieksime. Tikintysis nėra dvasingas todėl, kad laikosi principų ar paliepimų; jis laikosi Rašto paliepimų todėl, kad yra dvasingas.
Kūno darbai prieš Dvasios vaisius
Kūno darbai aiškūs - tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo (Gal 5, 19-23).
(1) Kūnas prieš Dvasią: viešpataus arba vienas, arba kitas.
(2) Skirtingi rezultatai: darbai (žmogiškos galimybės) prieš vaisius (kalbama apie vidinį gyvenimą, dvasinio gyvenimo bei dieviškų resursų puoselėjimą).
(3) Skirtingi būdo bruožai ir palaiminimai.
Kūno darbai skirstomi į tris kategorijas, kurios vis dėlto yra tik maža kūno darbų iliustracija.
(1) Kūniškos nuodėmės: ištvirkimas, nešvankumas, gašlumas, girtuokliavimas, orgijos.
(2) Prietarai arba religinės nuodėmės: stabmeldystė, burtininkavimas.
(3) Socialinės nuodėmės: nesantaika, kivirčai, pavydas, pykčio protrūkiai, konfliktai. Tai didžiausia nuodėmių grupė. Dauguma šių nuodėmių susijusios su žmogaus širdimi, protu bei santykiais su kitais žmonėmis.
Laiške Galatams išvardyti ir Dvasios vaisiai. Šios devynios savybės sudaro vienovę. Jos skirstomos į tris kategorijas:
(1) Proto būklė arba nuostatos, kurios yra kaip pagrindas arba dirva visiems kitiems vaisiams: meilė, džiaugsmas, ramybė.
(2) Santykiai su kitais žmonėmis: kantrybė, malonumas, gerumas.
(3) Mūsų savybės, veikiančios mūsų santykius su Dievu, kitais ir savimi: ištikimybė, romumas, susivaldymas.
Atkreipkime dėmesį, kad sąrašas prasideda nuo meilės. Čia vartojamas graikiškas žodis agape, kuris kalba apie Dvasios pagimdytą, pasiaukojančią, sąmoningą meilę, kuri kyla iš biblinio mąstymo ir yra Dvasios sutvirtinta.
Kryžius - pakeisto gyvenimo pamatas
Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais (Gal 5, 24). Čia nekalbama apie savęs nukryžiavimą ar savęs žeminimą; čia nekalbama apie žmogaus kūno pastangas nugalėti kūną. Tai rodo į tiesą, užrašytą laiške Romiečiams (Rom 6, 1-14), kalba apie tikinčiojo susitapatinimą su Kristumi, veikiant Šventajai Dvasiai (1 Kor 12, 12-13). Šventoji Dvasia padeda susitapatinti su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Tad nors mūsų kūniška prigimtis vis dar gyva, mes esame jai mirę ir per Dvasią galime nugalėti kūno troškimus.
Gyvenkime Dvasia
Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią (Gal 5, 25). Atkreipkite dėmesį į šį sugretinimą. Kadangi atstatymas yra Dievo Dvasios darbas (tai, ko žmogus negali padaryti), tai kasdienis šventėjimas, prisikėlimas ir pakeistas gyvenimas taip pat yra Šventosios Dvasios darbas. Šioje eilutėje vartojamas žodis, reiškiantis būti gretoje, eiti rikiuotėje koja kojon (ypač žengiant greta į mūšį). Mes turime eiti kartu su Dvasia. Žingsnis po žingsnio mūsų eisena paklus Dvasiai ir mes judėsime Jos kryptimi.
Iššūkis mums
Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems (Gal 5, 26). Kai pradedame taip elgtis, tai rodo, kad negyvename Dvasia. Nesvarbu, ką mes skelbiamės žinantys ar kuo tikintys, šitaip elgdamiesi mes netarnaujame su meile ir negyvename Dvasia.
Išvados
Yra tik vienas būdas tarnauti vienas kitam ir patirti tikrą laisvę - laisvę sekti Viešpačiu, - tikėti užbaigtu Kristaus darbu, tikėjimu susitapatinti su Juo, tikėti Dievo Dvasios tarnyste ir jėga. Taip Dievas išlaisvina mus iš nuodėmingų įpročių valdžios ir savanaudiško gyvenimo. Ir vienas iš gyvenimo Dvasia ir Žodžio pažinimo požymių bus paklusnumas Naujojo Testamento įsakymams, kalbantiems apie santykius „vienas kitam".
Daug bažnyčių šiandien būtų galima pavadinti daugiau „orientuotomis į pamokslininką nei į tikinčiuosius". Tik pastorius ar tam tikri mokytojai bažnyčioje dalijasi Dievo Žodžiu. Žmonės ateina, paklauso pamokslo ar pamokos, ir išeina. Jie labai mažai ar visiškai nepraleidžia laiko su kitais tikinčiaisiais, kai jie galėtų mylėti vienas kitą, kaip ragina tie „Vienas kitam" įsakymai. Nesupraskite neteisingai. Pastoriai ir kiti mokytojai elgiasi gerai ir pagal Bibliją, aiškindami Žodį (1 Tim 4, 6-13), ir tai - gyvybiškai svarbu, tačiau pagal Naująjį Testamentą kiekvienas narys turi prisidėti prie Kristaus kūno ugdymo tiek formalioje, tiek neformalioje aplinkoje, suteikiant progų mylėti, padrąsinti ar paguosti, statydinti ir tarnauti vienas kitam. Nesvarbu, kiek yra etatinių tarnautojų, jie negali taip pasirūpinti Kristaus kūnu, kaip tai galėtų padaryti pats kūnas, nes Dievas taip sukūrė (Ef 4, 16). Vienas iš darbų, kuriuos Dievas paskyrė bažnyčios vadovams, yra ugdyti kitus tarnauti ir statydinti kūną (Ef 4, 11-16).
Nesvarbu, kokias jūs turite dovanas, įsiliekite į vietinę bažnyčią ir tarnaukite vieni kitiems, kaip moko Naujasis Testamentas. Dievas nori jus naudoti. Jūs esate nepaprastai svarbūs, kad bažnyčia būtų dvasiškai sveika.
Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 11-16).
Iš www.bible.org
vertė Jurga Domarkaitė
