Artėjant Jono Kalvino 500-ųjų gimimo metinių minėjimui, apie šį Reformacijos šulą sudarytos ir išleistos kelios knygos. Jis vadinamas žmogumi, apie kurį daug diskutuojama, tačiau jis vis vien lieka nesuprastas.
Netgi daugelis tiesioginių jo pasekėjų geriau pažįsta Ženevos pastoriaus ir teologo karikatūras, nei žino tikrąją jo istoriją. Westminsterio seminarijos Kalifornijoje prezidentas, bažnyčios istorijos profesorius W. Robertas Godfreyus stengiasi išspręsti šią problemą, išleidęs naują populiarią biografiją: „Jonas Kalvinas: piligrimas ir pastorius" („John Calvin: Piligrim and Pastor"). Profesorius davė interviu žurnalo „Christianity Today" atstovaujančiajam redaktoriui Collinui Hansenui.
Kodėl Jūsų sudarytoje biografijoje svarbiausios yra „piligrimo" ir „pastoriaus" temos?
Daugelio požiūriu Kalvinas visų pirma yra teologas, ir iš tiesų - jis didis teologas. Tačiau jo teologija kyla iš jo paties dvasinių klajonių ir kovų. Pirmoje knygos dalyje daugiausia dėmesio skiriu dvasinei Kalvino piligrimystei, nes jo patirtis ir Biblijos suvokimas buvo esminiai dalykai, formavę jo, kaip krikščionio, viziją. Antrojoje knygos dalyje seku jo, kaip pastoriaus, tarnavimu, nes savo pašaukimą Kalvinas visų pirma suvokė kaip pastoriaus tarnystę. Rengdamas knygą, stengiausi sieti Kalvino gyvenimą ir jo mokymą. Nes yra sudarytos Kalvino biografijos, kuriose nekalbama apie jo teologiją, ir yra jo teologijai skirtų veikalų, kuriuose nerašoma apie jo gyvenimą. Aš pabandžiau šiek tiek atskleisti abi puses ir parodyti, kaip jos susijusios.
Kaip Jūs paaiškintumėte, kodėl istorikai ir dauguma žmonių skirtingai vertina Kalviną?
Daugelis žmonių nepažįsta Kalvino gyvenimo ir jo darbų. Jis yra tapęs simboliu ir beveik bendriniu žodžiu, apibūdinančiu siaurai mąstantį, kitus smerkiantį, niūrų ir netolerantišką asmenį. Kalvinas įkvėpė didį ir gyvybingą judėjimą, kurio dėka gimė reformatų bažnyčios daugelyje pasaulio kraštų. Šios bažnyčios buvo disciplinuotos ir rimtai žvelgė į krikščionišką gyvenimo būdą. Kai kuriose šalyse šios bažnyčios ir jų nariai turėjo didelę įtaką jų visuomenės gyvenimo būdui ir priimamiems įstatymams. Tiems, kurie nepriklausė reformatų bažnyčioms, reformatų gyvenimo būdas ir kultūra galėjo atrodyti riboti ir netolerantiški. Modernaus ir dažnai liberalaus požiūrio besilaikantys asmenys savo antipatiją kalvinistų judėjimui tiesiog perkelia Kalvinui. Istorikai kur kas geriau žino Kalviną, bet dažnai jie tiesiog nerašo populiarių veikalų, kurie galėtų išsklaidyti visuomenėje sklandančius stereotipus.
Jūs cituojate Kalvino draugą Theodorą Bezą, kuris apie šį reformatorių yra pasakęs: „Visi žmonės gali įžvelgti jame nuostabų krikščionio charakterio pavyzdį, kurį lengva niekinti, bet kuriuo sunku sekti". Kuo ypatinga buvo Kalvino asmenybė, kad jis tiek daug kritikuojamas?
Savo gyvenimo dienomis Kalvinas buvo puolamas dviejų grupių. Pirma, jo teologinių oponentų įkarštį iš dalies įkvėpė veiksmingas, aiškus ir įtikinantis Kalvino minčių dėstymo būdas. Jo idėjos buvo tokios galingos, kad tie, kurie su jomis nesutiko, kartais puldavo jį asmeniškai. Antra, jo politiniai oponentai, ypač Ženevoje, puldavo disciplinuotą krikščionių bendruomenę, kurią jis bandė sukurti. Jis tikėjo, kad kiekvieno piliečio moralinė pareiga būti krikščioniu, gyventi kaip krikščioniui, ir kad bažnyčia ar valstybė turi juos disciplinuoti, jeigu jie nebenori gyventi kaip krikščionys. Daugelis turtingų ir įtakingų Ženevos lyderių manė, kad šios idėjos puikiai tinka paprastiems žmonėms, bet neturi būti taikomos turtingiesiems.
Jūs rašėte, kad Kalvinas „gyveno tam, kad padarytų žmones krikščionimis, o ne kalvinistais". Kodėl mes dažnai tai pamirštame?
Kalvinas gyveno ir dirbo ne tam, kad padarytų žmones savo sekėjais, bet Kristaus sekėjais, kaip Jis Rašte įsakė. Jis sunkiai dirbo, stengdamasis reformuoti visą bažnyčią pagal Dievo žodį ir įdėjo ypač daug jėgų, vienydamas protestantus. Šiandien aš baiminuosi, kad krikščionybė tokia susiskaldžiusi, jog sunku išlaikyti visuotinės bažnyčios viziją. Taip pat Kalvinas puikiai nustatė bažnyčios gyvenimo prioritetus. Jis žinojo, kur galima leisti kompromisus, o kur - ne. Labai dažnai šiandien mes ginčijamės dėl įvairių dalykų bažnyčioje, nes nesuvokiame prioritetų.
Ar Kalvinas minėjo savo gyvenimo netektis?
Kalvinas patyrė netekčių asmeniniame gyvenime. Jis labai liūdėjo dėl to, kad jo žmona mirė praėjus vos keleriems metams po santuokos ir kad jo vaikai mirė dar būdami maži. Jis apgailestavo, kad sunkiai suvaldydavo savo būdą, tačiau yra įrodyta, kad jam tai buvo didesnė problema, nei esantiems aplink jį. Jis apgailestavo, kad Ženevos bažnyčia dalyvauja komunijoje ne dažniau, nei keturis kartus per metus. Bet svarbiausia, Kalvinas nesigailėjo dėl pagrindinių gyvenimo krypčių ir sprendimų.
Kaip Jūs suprantate Kalvino ir Michaelio Serveto* konfrontaciją?
Daugeliui Servetas yra ypatingas Kalvino netolerancijos ir žiaurumo pavyzdys. Aš nesirengiu teisinti eretikų persekiojimų ar egzekucijų, bet į Kalvino ir Serveto atvejį reikia žvelgti istoriniame kontekste. Servetas atmetė Trejybės doktriną, o tai buvo siaubingas nusikaltimas beveik visoje to meto Europoje. Kai Servetas atvyko į Ženevą, jis jau buvo pasmerktas mirčiai Prancūzijoje. Kalvinas laišku įspėjo Servetą dėl įsitikinimų nevykti į Ženevą. Po to, kai Servetas buvo suimtas, Kalvinas ir kiti tarnautojai bandė jį įtikinti, kad jo požiūris į Trejybę - nebiblinis. Servetą teisė Ženevos civilinis teismas. Kalvinas buvo kaltintojas, bet ne vienas iš teisėjų. Kalvinas sutiko, kad Servetas turi būti nubaustas mirtimi, bet jis nesėkmingai prašė mirties bausmę atlikti nukirsdinant, o ne sudeginant gyvą.
Beveik visi europiečiai Kalvino dienomis tikėjo, kad erezija - pavojinga kaip maras ir kad civilinė vyriausybė privalo ją išgyvendinti. Kalvinas buvo savo laikmečio ir įsitikinimų žmogus. Dėl to negalima jo pateisinti, o tiesiog reikia suprasti, kad jis prisilaikė požiūrio, kurio tais laikais laikėsi daugelis. Todėl Serveto atvejis neįrodo, kad Kalvinas buvo neįprastai žiaurus ar netolerantiškas. Greičiau jis, kaip ir daugelis kitų, buvo įsitikinęs, jog civilinė vyriausybė yra atsakinga už tai, kad visuomenė būtų apsaugota nuo klaidingos religijos, net jei tektų naudoti baudžiančias jėgas.
Ar istorija būtų pakrypusi kita linkme, jei Kalvinas nebūtų gimęs?
Kalvinas turėjo didelę įtaką moderniojo švietimo, mokslo, kapitalizmo ir demokratijos raidai. Visi šie Vakarų pasiekimai turbūt būtų atėję ir tada, jei Kalvinas niekad nebūtų gyvenęs, bet galbūt jis padėjo įvykiams vystytis greičiau. Kiti būtų stoję bažnyčios reformų priekyje ir tikriausiai vis tiek turėtume gyvą reformuotosios krikščionybės judėjimą. Unikalus Kalvino indėlis turbūt yra tai, kad jis apibrėžė ir sutelkė reformuotąją krikščionybę, įkvėpė judėjimą tokiu būdu, kaip to nepadarė nė vienas kitas XVI a.
Jei žmonės norėtų daugiau sužinoti apie Kalviną, kaip jie galėtų tai padaryti?
Viliuosi, kad žmonės nevengs patys skaityti Kalvino raštų. Geriausia pradėti gilintis į jo pamokslus ir Šventojo Rašto komentarus. Jie prieinami kiekvienam. Jo „Ženevos katekizmas" ir „Atsakymas Sadoleto" taip pat tinka susipažinimui. „Krikščionių tikėjimo pamokymai" („Institucions"), be abejonės, didžiausias jo darbas, tačiau galutinė jo versija buvo skirta teologijos studentams. Jis sudėtingesnis ir prieštaringesnis nei kiti jo veikalai, bet, be abejonės, vertas skaityti.
* Michaelis Servetas laikomas vienu iš unitarizmo doktrinos pradininkų ir skelbėju. Jis tikino, kad Dievas yra vienas viename asmenyje (Tėvas). Jėzus yra mesijas ir Jo sūnus, tačiau nėra Dievas. 1553 m. Ženevoje Servetą suėmė, kai jis klausėsi Kalvino pamokslo. Servetas buvo teisiamas ir nubaustas mirties bausme - sudeginant ant laužo.
Ar žinote, kad:
Jog atskleistų troškimą visiškai pasišvęsti Viešpaties tarnystei, Kalvino antspaude buvo pavaizduota ant delno padėta deganti širdis bei moto: „Spartus ir nuoširdus Dievo darbe."
Kalvinas pradėjo studijas kaip teisininkas, o pirmoji išleista jo knyga buvo senovės filosofo Senekos veikalų akademiniai komentarai.
Katalikų bažnyčia ekskomunikavo Kalvino brolį ir tėvą, nors nė vienas iš jų nebuvo protestantai.
Kalvinui Ženevos pilietybė buvo suteikta tik likus penkeriems metams iki jo mirties (1564), nors 20 metų jis buvo žymiausias šio miesto asmuo.
Kalvino ryšiai su Šveicarijos miestu Ženeva nebuvo iš anksto planuoti. Jis apsilankė mieste tik stengdamasis išvengti kruvino karo žiaurumų tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V ir Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I. Kalvinas buvo numatęs praleisti Ženevoje tik vieną naktį pakeliui į Strasburgą. Johnas Knoxas, škotų reformatorius, aplankė Kalvino laikų Ženevą, ir taip rašė draugui apie šį miestą: „Tai tobuliausia Kristaus mokykla žemėje nuo apaštalų laikų".
Nors niekad nebuvo susitikęs su didžiuoju vokiečių reformatoriumi Martinu Liuteriu, Kalvinas labai jį vertino. Savo draugui Heinrichui Bullingeriui Kalvinas rašė: „Net jei jis [Liuteris] pavadintų mane velniu, aš vis tiek gerbčiau jį kaip didį Dievo tarną".
Kalvinas vedė našlę su dviem vaikais. Po jos mirties 1549 m., jis išaugino jos vaikus kaip savo.
Kalvinas ragino giedoti psalmes bendruomenės susirinkime. Muziką jis vertino kaip Dievo dovaną ir pats sukūrė melodijas kelioms psalmėms.
Žemiškajai kelionei baigiantis, Kalvinas davė griežtus nurodymus palaidoti jį paprastose kapinėse be antkapio. Jis nenorėjo, kad jo kapas taptų šventa vieta protestantams. Šiandien jo kapas nežinomas.
Kalvinas nenorėjo tuščiai praleisti nė minutės laiko. Kai jį, gulintį mirties patale, draugai ragino atsitraukti nuo darbų, jis atsakė: „Kaip? Ar jūs norite, kad Viešpats rastų mane nieko neveikiantį, kai Jis manęs ateis?"
Kartą Kalvinas pasiuntė laišką artimam savo draugui Pierre Viretui per vieną iš dviejų studentų. Jis pastebėjo, kad kitas studentas pavydėjo draugui šios garbės perduoti Kalvino laišką. Tada Kalvinas greit parašė dar vieną laišką Viretui. Šiame laiške buvo tik prašymas, kad Viretas apsimestų, jog tai labai svarbi žinia.
Tarnaudamas Ženevoje beveik dvidešimt penkerius metus, Kalvinas skaitė paskaitas teologijos studentams ir pamokslavo vidutiniškai penkis pamokslus per savaitę. Be to, jis parašė komentarus beveik visoms Biblijos knygoms ir traktatų įvairiomis teologijos temomis. Jo raštai sudaro vienuolika tomų.
Pagal www.christianitytoday.com parengė Dalia Janušaitienė
