Nedidelę kovą dėl laiko galima laimėti ugdant tam tikrus įgūdžius, bet karą dėl laiko įmanoma laimėti tik keičiant mąstymą. Iškelkite sau klausimus: „Kodėl noriu geriau išnaudoti laiką? Bijau Dievo ar Teismo dienos?
Noriu laimėti laiko, nes trokštu tapti įžymus ar prasimanyti pinigų? Ar esu vienas iš bendraamžių, kurie nuolat atrodo užsiėmę? Kokia yra tikroji troškimo išspausti šį tą daugiau iš savo dienų priežastis?"Šiomis dienomis skubėjimas jau nieko nebestebina. Žmonės mąsto: „Jei būsiu labiau užsiėmęs, būsiu svarbesnis". Jie nelaukia, kol lėktuvas sustos, bet skuba pasičiupti savo paltus, rankinį bagažą ir traukia prie durų. Jie agresyviai vairuoja mašinas, mėgindami nusigauti į reikiamą vietą 30 sekundžių anksčiau...
Neseniai lankiausi užkandinėje, ir ten vienas vaikinas stengėsi pro mane prasibrauti prie kasininkės. Manau, jis norėjo sudaryti įspūdį, kad yra labai užsiėmęs.
Galbūt aš ko nors nesuprantu, bet visada galvojau, kad jeigu tau sekasi, turi daugiau, o ne mažiau laiko. Dar senovės graikai įrodė, kur slypi gyvenimo sėkmė, sakydami, kad tik tie, kurie turi laisvo laiko, gali mąstyti apie idėjas, kurios tampa aukščiausiu pašaukimu ir tikrais pasiekimais. Bet šiomis dienomis, kaip sako Donaldas Blošas, užimtumas yra naujasis šventumas, ir to simbolis yra laiko trūkumas. Tačiau aš manau atvirkščiai: jei iš tiesų esi kažkas, tu kontroliuosi savo laiką.
Koks turėtų būti mūsų požiūris į laiką? Ar mes manome, kad turime išnaudoti kiekvieną minutę ar sekundę (labai amerikietiška idėja)? Jeigu norime laimėti karą dėl laiko, turime žinoti, ko mes siekiame.
Aš manau, kad optimizuoti galimybes bei talentus (suteikti išpirkimo malonę viskam, kas mus supa), yra puiki priežastis siekti gerai išnaudoti laiką. Ši mintis kyla iš mano filosofinių įsitikinimų:
1) Aš esu kūrinys, todėl už savo gyvenimą esu atsakingas Kūrėjui.
2) Laikas yra gyvenimo „laikrodis". Laikas yra įrankis, priemonė, o ne tikslas. Tą patį galima pasakyti ir apie pinigus (štai kodėl anksčiau kalbėdavome apie „veikliuosius žmones". Dabar vadiname juos turtingais, ir tai parodo, kaip pasikeitė mąstymas - pinigai tapo mūsų tikslu). Laiko nereikia siekti tik šiaip, jo vertė tame, ką su juo galima nuveikti.
3) Kadangi mano gyvenimas matuojamas laiku, man patikėta atsakomybė jį kontroliuoti. Daugelis mūsų neleidžiame kitiems žmonėms leisti mūsų pinigus, tiesa? Todėl panašiai turėtume apriboti jų galias naudotis ir mūsų laiku.
4) Man duota tiek pat laiko, kaip ir visiems kitiems. Daugiausiai pasaulyje pasiekę žmonės neturi daugiau laiko už mane, todėl neteisinga sakyti: „Aš neturiu pakankamai laiko". Tačiau energijos turime ne visi vienodai. Jeigu nežinosiu, kiek turiu energijos, ir nesuprasiu, kad ji svyruoja, neįvykdysiu visko, ką galėčiau.
5) Aš tikiu, jog jeigu kam nors man iš tiesų pritrūksta laiko, greičiausiai tai nėra Dievo man patikėta atsakomybė. Dievas nelaiko manęs atsakingu už tai, kad negaliu to atlikti, nes iš tikrųjų trūko laiko.
6) Jei žinau galutinį savo gyvenimo tikslą, galiu žinoti, ar naudoju savo laiką tinkamai. Jeigu nežinau galutinio tikslo, nėra kaip įvertinti savo efektyvumą. Tik Dievas ir aš žinome, švaistau aš savo laiką ar naudoju jį protingai.
Čarlzas Francis Adamsas, XIX a. politikos veikėjas ir diplomatas, rašė dienoraštį. Vieną dieną jame jis užrašė: „Šiandien ėjome su sūnum žvejoti. Diena nuėjo perniek...". Tačiau jo sūnus, Brukas Adamsas, taip pat rašė dienoraštį, ir tą pačią dieną savo dienoraščio puslapiuose jis įrašė: „Ėjome su tėčiu žvejoti. Tai buvo pati nuostabiausia diena mano gyvenime!"
Prieš daug metų nusprendžiau, kad pagrindinis tikslas mano gyvenime yra padėti kitiems. Norėjau, kad jie gyventų truputį geriau, būtų laimingesni, nei prieš mane sutikdami.
Kai buvau jaunas, savo marškinių kišenėje nešiodavausi mažą kortelę, kurioje užsirašydavau temas, kuriomis norėčiau kalbėtis. Užuot kalbėjęs bet ką (žinau, kad daugelis žmonių nesirūpina tuo, ką jie kalba), pamaniau, kad būtų naudinga kalbėti tomis temomis, kurios praplėstų mano mąstymą. Taip pat suvokiau, kad turiu tam tikrus įsitikinimus, kuriuos noriu ir galiu perduoti kitiems.
Kai suaugau, norėjau pastebėti kito žmogaus poreikius ir suprasti, kaip galėčiau jam padėti. Bandau įsigilinti į kitam žmogui iškilusias problemas, - galbūt tai, ką išgyvenau aš, gali būti naudinga kitiems. Nebūdamas įkyrus ir stengdamasis nekišti nosies į svetimus reikalus, galiu skirti šiek tiek laiko ir pasidomėti: „Ką tu matai gyvenime? Kas tau įdomu? Su kokiomis problemomis susiduri?" Taip aš perėjau nuo mokymo prie poreikių sprendimo. Turėdamas tikslą gyvenime ir žinodamas, ko siekiu kiekvieno pokalbio metu, manau, aš darau pažangą ir esu efektyvesnis.
Leisti laiką ar jį investuoti?
Į laiką galima žiūrėti dvejopai: galima į valandas ir minutes žiūrėti kaip į vienetus, arba galima į tai žiūrėti filosofiškai - suvokti minutės reikšmę ir prasmę.
Labai dažnai žmonės nesuvokia skirtumo tarp greičio ir pašėlusio skubėjimo. Man patinka greitis, bet itin nemėgstu pašėlusio skubėjimo. Kvaila stengtis išnaudoti kiekvieną minutę kokiai nors veiklai, kaip kvaila ir išleisti kiekvieną skatiką, kurį gauni. Pažįstu keletą gerai uždirbančių žmonių, kurie galvoja, kad turi išleisti visus savo pinigus.
Vienas jaunas vyras, nekilnojamojo turto agentas, kartą manęs paklausė: „Ar padėtumėte man išspręsti finansinę problemą?" „Kokia ji?" - paklausiau aš. „Na, aš uždirbu daug, bet tuojau pat nieko nebelieka..." - atviravo jis. „Esu tai patyręs. Su malonumu patarsiu," - pasakiau. Tačiau vos man pradėjus kalbėti, jis mane pertraukė: „Pone Smitai, jūs nesuprantate. Nors atrodo, kad mes neišleidžiame labai daug, dažnai vis tiek tenka skolintis... O kai atiduodame skolas, mums nebeužtenka pinigų sumokėti mokesčius".
Suglumau: niekaip nesuvokiau tokio mąstymo. Vėliau supratau, kad tai paaiškina, kodėl daugelis žmonių niekada nebus finansiškai atsakingi. Jie turi „įgimtą poreikį": Reikia išleisti! Jie mano turį gyventi kaip jų kaimynai, bet kol jie prisiima atsakomybę, supranta, kad nebegali sumokėti mokesčių. Jie gyvena pašėlusiai skubėdami, nori viską turėti čia ir dabar.
Panašiai kai kurie žmonės galvoja ir apie laiką: jie mano turį praleisti laiką, vienaip ar kitaip jį išnaudoti, kai tuo tarpu kiti jį investuoja. Aš vadovaujuosi mintim, kad laiką reikia investuoti, o tai reiškia tikėtis grįžtamojo ryšio iš to, ką darau. Tai gali būti pinigai arba kita matoma atlygio forma, bet gali būti ir vidiniai dalykai. Išmintingai investuoti laiką yra gerai. Tai atneš pripažinimą, prasmę, skatins brandą.
Neseniai mintyse suskaičiavau, kiek dienų jau nugyvenau. Suskaičiavau daugiau nei 25000 ir pagalvojau: „O, Dieve, per tokį ilgą laikotarpį žmogus turėtų būti jau ką nors nuveikęs. Per tokį laiką galima padaryti beveik viską..."
Kai investuoji laiką, užuot šiaip jį leidęs, gali nesirūpinti, kad jis greitai prabėgs. Štai kokia yra vidutinio amžiaus krizės esmė: galvoji apie laiką, kuris jau praėjo, darbus, kurių nepadarei ir nebepadarysi, ir tada pašėlsti. Tačiau žmonės, kurie investuoja savo laiką (pvz.: daugelis kaimo žmonių), sulaukę vidutinio amžiaus elgiasi žymiai brandžiau.
Taikomasis požiūris į laiką nėra blogas. Gerai yra planuoti, ieškoti būdų, kaip ką padaryti greičiau ir geriau, pasitelkiant technikos laimėjimus. Tačiau filosofinis požiūris susijęs su dvasiniais dalykais.
Daug žmonių nežino, kaip investuoti savo laiką, nes niekada nesuvokė savo tikslo gyvenime, todėl siekia tik patogumo. Jie kopė karjeros laiptais, kol gavo gerą atlygį arba atsakomybę, ir ten ilgam „pasistatė palapines".
Amerikiečiai visuomet ieško komforto, patogumų ir tampa daugiau vartotojai nei kūrėjai. Filosofinis požiūris į gyvenimą skelbia: „Aš esu kūrėjas, ne tik vartotojas. Turiu palikti po savęs ką nors vertinga, vertingą liudijimą, „kad aš ėjau šiuo keliu".
Kiek yra pakankamai?
Visas daugelio pastorių gyvenimas susijęs su davimu, tačiau jie vis tiek kovoja kare dėl laiko. Kodėl? Bet kas, besistengiantis patenkinti žmonių poreikius, greitai supranta, kad žmonių reikmėms nėra pabaigos. Kaip tuomet gyventi? Manau, išeitis yra: daryti ne kas papuola, o tai, kam konkrečiai tu esi sukurtas. Poreikių niekada netrūks. Mes pamištume, jei bandytume patenkinti kiekvieno poreikius. Taip elgdamiesi mes tik juokiname Dievą.
Jei yra galimybė, tai nereiškia, kad privalote tai atlikti. Tu gali rinktis, kokio darbo imtis. Jeigu pagrindinis mano tikslas yra sustiprinti žmones, tuomet turiu nuspręsti, kaip tai padaryti geriausiai. Jeigu ūkininkas turi kukurūzų sėklų ir kelis skirtingus laukus, jis sės juos pačiame derlingiausiame lauke. Taip ir aš mieliau daugiau laiko praleisiu su žmogumi, kuris turi didelį augimo potencialą, nei švaistysiu jį dešimčiai žmonių, turinčių mažą potencialą.
Vadovui yra žymiai svarbiau būti gerbiamam negu būti mėgstamam. Jeigu esi gerbiamas, gali daryti žmonėms įtaką. Būdamas tiesiog „geras bičas", jų nepaveiksi. Pagalvokite apie gydytoją: man ne itin rūpi, ar jis malonus. Jei dauguma jo pacientų miršta, jis - ne tas daktaras, kurio man reikia.
Daugeliu atvejų mūsų „patarimai" virsta socialiniais pokalbiais. Valandos eina, bet kiek pasikeičia žmonių požiūriai ir veiksmai? Štai kas svarbu.
Gerbkime savo ir kitų laiką
Žmonės gerbia mus, kai mes greitai suvokiame problemos esmę. Tai yra profesionalu. Jeigu skaitydami ir gyvendami išsiugdėme intuiciją, įgijome žinių ir patirties, kaip padėti kitiems, ir jeigu esame drąsūs eiti tiesiai prie reikalo ir nebijome konflikto, žmonės pamatys, kad mes rimtai žiūrime į savo laiką.
Netgi kai turiu pasakyti: „Manau, kad suprantu reikalą, bet negaliu padėti. Šios problemos aš negaliu išspręsti", žmogui galiu nepatikti, bet jis arba ji mane gerbs.
Aš paprastai neduodu patarimų: tiesiog apžvelgiu viską ir išvardiju pasirinkimus. Nemanau, kad turiu prisiimti atsakomybę dėl to, ką žmonės daro. Nuspręsti jie turi patys. Aš sakau: „Štai problema, o čia du arba trys jūsų atveju galimi pasirinkimai. Kurį ketinate pasirinkti? O gal matote ir kitų būdų?" Kitą kartą, pamatęs tą žmogų, neklausiu: „Ei, kaip laikaisi?" Bet klausiu: „Kaip sekasi spręsti problemą? Ką pasirinkai daryti? Kaip tai veikia?" Žmonės, pajutę, kad atsakomybę už sprendimą palieki jiems, liausis prašinėti patarimų.
Kartą, kai nuėjau pas gydytoją dėl aukšto kraujo spaudimo, jis man pasiūlė: „Kodėl jums nenumetus šiek tiek svorio?" Per penkias savaites aš numečiau per 10 kilogramų ir tai mano gydytoją labai nustebino. O aš jam pasakiau: „Jūs esate labai geras gydytojas. Neturiu teisės prašyti jūsų padėti man išgyventi, jei neketinu laikytis jūsų nurodymų".
Taip ir aš noriu, kad žmonės gerbtų mano laiką ir pastangas, ir esu įsitikinęs, kad, jei pats taip mąstysiu, sulauksiu pagarbos ir iš kitų. Mokykimės investuoti savo laiką, o ne šiaip jį leisti.
Kartą draugas atsiuntė pas mane savo pažįstamą, buvusį didelės kompanijos viceprezidentą. Kartą jis supyko ir viską metė. Mačiau, kad jo problema susijusi su jo egoizmu, ir jis nė nemėgino ieškoti kito darbo. Pervertindamas savo reputaciją, jis tiesiog sėdėjo ir laukė, kol kas nors jį pakvies.
Paskambinau draugui ir pasakiau: „Tavo draugas gali būti truputį įsižeidęs, nes aš išdėsčiau jam viską tiesiai šviesiai". „Būtent taip ir reikėjo, nes tai tiesa, - nuskambėjo atsakymas. - Tik aš nenorėjau jam to sakyti, nes po to jis manęs nemėgs". Štai dėl ko jis atsiuntė jį pas mane!
Sutikau tą vyrą vėliau. Jis buvo susiradęs darbą ir, nors ne ypatingai džiaugėsi tuo, ką aš padariau, jis gerbė mane už sąžiningumą.
Užuojauta ir paguoda yra du labai skirtingi dalykai. Aš nesakau, kad blogai leisti su kuo nors laiką, jį guodžiant, bet nenoriu leisti laiko užjaučiant. Užuojauta yra emocija, prie kurios priprantama. Tada žmonės nori vis daugiau ir daugiau. O paguoda atneša šviesą tamsoje ir skatina pažangą.
Toks „kietas" požiūris gali būti nepopuliarus. Bet aš supratau, kad jis susijęs su pagarba. Lee Iacocca pavyko išgarsinti „Chrysler" kompaniją ne todėl, kad žmonėms jis patiko, bet dėl to, kad žmonės jį gerbė. Tai jo sėkmės priežastis.
Gerų rezultatų gali duoti ir artimi santykiai bažnyčioje. Kol žmonės nebrandūs, jų meilė pastoriui gali būti paviršutiniška: „Man patinka pastorius ir aš jam patinku". Ką tai reiškia? Labai mažai. Tokius santykius galime turėti ir bet kuriame klube. Tačiau jeigu rūpiniesi, kad žmonės bręstų, gyventų krikščioniškai, manau, kad vis mažiau ir mažiau jų norės švaistyti tavo laiką. Tikslą turintys žmonės gerbia ne tik savo, bet ir kitų laiką. Stiprios asmenybės turi savo dienotvarkę.
Žmonės rimtai žiūrės į savo pastoriaus laiką, jeigu pastorius pats taip žiūrės. Tai atsiskleidžia smulkmenose, bet jos labai svarbios. Įvairiems susirinkimams ar susitikimams visada numatykite konkretų laiką. Net jei jūsų dienotvarkė ir laisvesnė, nesakykite: „Na, ateikite bet kuriuo metu antradienį". Verčiau sakykite: „Bus malonu jus matyti. Kiek jums reikės laiko?" arba „Kiek laiko mes užtruksime, kol įvykdysime tai, ką jūs užsibrėžėte?" Tai moko žmones mąstyti ir planuoti.
Panašiai savo požiūrį į laiką galite išdėstyti ir baigdami savo pokalbį: „Ar dar norėtumėte apie ką nors svarbaus pakalbėti, ar jau baigiame?" Tai nurodo priežastį, dėl kurios ir pradėjome kalbą, - siekėme ką nors nuveikti.
Asmeniniai įpročiai
Ne visą laiką dėl įvairių praradimų galime kaltinti kitus žmones. Kartais kalti mes patys. Mes nuolatos turime peržvelgti savo įpročius - tuos elgesio modelius, kuriuos susikuriame taupydami laiką, o vėliau pamirštame. Kai kurie įpročiai išsigimsta mums to nepastebint ir galiausiai pasidaro žalingi.
Kai buvau jaunesnis, skaitymas man buvo vertingesnis užsiėmimas, nei yra dabar. Kodėl? Tuomet atrodė, kad kiekviename puslapyje aš atrandu naujų minčių. Dabar, sukaupęs nemažą perskaitytų knygų „kapitalą", džiaugiuosi knygoje atrasdamas bent dvi naujas idėjas. Turėčiau savęs paklausti: ar mano skaitymas toks pat produktyvus kaip anksčiau?
Tai nereiškia, kad aš lioviausi skaityti, tiesiog skaitau kitokią literatūrą. Aš skaitau tam tikromis temomis (jei vykdau kokį nors projektą) arba užsiimu vadinamu „filosofiniu" skaitymu. Noriu įsigilinti į kai kurių autorių darbus, pažinti juos, net jei žinau, ką jie rašo. Pavyzdžiui, beveik kasdien skaitau Osvaldo Čamberso knygas, nes noriu mąstyti panašiai kaip jis, noriu geriau pažinti jo asmenybę.
Kartais žmonės siekdami neatsilikti nuo mados perka bestselerius. Jei kas jų paklausia: „Ar skaitei tą ir tą knygą?", jei jie neskaitė, būtinai ją nusipirks arba bent jau perskaitys recenziją. Tai užima daugybę laiko. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl į įprotį skaityti dažnai reikia pažvelgti iš naujo, kad įsitikintume jo produktyvumu.
Dabar labai populiaru klausytis garso įrašų važiuojant automobiliu, ir aš pats taip darau. Tačiau girdėjau protingą žmogų sakant, jog negali pakęsti įrašų, nes jis gali skaityti daug greičiau, nei kas nors kalba. Kam gaišti laiką klausantis, jei gali sugaišti pusę ar trečdalį to laiko tai skaitydamas? Dar vienas dalykas - klausydamas įrašų mašinoje negali užsirašyti pastabų.
Važiuodami automobiliu didžiąją laiko dalį mes būname tylūs. Kas sako, kad klausytis įrašų yra geriau nei tylėti? Mano žmona ir aš kartais mylių mylias važiuojame neištardami nė žodžio. Kartais ji skaito, o aš apie ką nors mąstau, - taip mes abu prasmingai leidžiame laiką.
Ką pasakysite apie įprotį organizuoti „dalykinius pietus"? Mano manymu, valgymas drauge yra tarsi pokalbio įžanga: keturiasdešimt penkias minutes prieš pradėdami kalbėti apie reikalus jūs valgote. Taip galima užmegzti ryšį, tačiau sudėtinga spręsti rimtus reikalus. Norėdamas ką nuspręsti aš mieliau praleisčiau pusvalandį darbo kabinete nei dvi valandas prie pietų stalo. Tačiau pamenu žmogų, kuris pakvietė mane dalykinių pietų apsiginklavęs užrašų knygele ir diktofonu. Tikriausiai padėjau jam labiau, nei esu kam nors padėjęs, - mes vis dar palaikome ryšius, nes jis buvo nusiteikęs rimtai.
Iš kitos pusės, jei žmogus nori su manimi pasikalbėti, tačiau neturi konkretaus tikslo, tikriausiai pasiūlyčiau drauge papietauti, juk man vis tiek reikia pavalgyti. Pietūs yra geras laikas puoselėti santykius.
Organizuotumas prieš tvarką
Svarbu žinoti, kuo skiriasi tvarkingumas nuo organizuotumo. Pedantai visur ir visada siekia tvarkos, ir tai užima daug laiko. Manyčiau, jog svarbiausia yra organizuotumas.
Tam tikra tvarka yra būtina, bet norint efektyviai atlikti savo darbą, reikia organizuotumo. Daug žmonių yra tvarkingi, nes nori atrodyti organizuoti. Kai į mūsų namus ateina svečių, mano žmona visada sako: „Pasirūpink, kad tavo darbo kabineto durys būtų uždarytos. Nenorėčiau, kad jie pagalvotų, jog mes taip gyvename". Bet aš leidžiu ten įeiti visiems darbininkams, kad jie pamatytų, kaip viskas yra iš tikrųjų.
Mes turime saugotis perfekcionizmo. Tik nedaugelį dalykų šiame pasaulyje verta tobulinti, ir tai reikalauja daug laiko. Jei jūs ką tobulinate, nes jaučiate, kad to reikia ir Dievui tai patiktų, tai vienas dalykas. Tačiau jei jūs tai darote tam, kad žmonės pagirtų, arba dėl to, jog bijote kritikos, tai tik laiko gaišimas. Jūs turite nuspręsti, kokio tobulumo laipsnio reikalauja jūsų darbas.
Pažįstu žmonių, kuriems sunku kalbėti neturint užrašų, tačiau norėdami sulaukti pagyrimo, jie skiria daugybę laiko, kad viską išmoktų mintinai.
Tiesa yra tokia: tai, ką tu gali padaryti geriausiai, tu atlieki greičiausiai. Dauguma žmonių neįvertina savo gebėjimų, nes ta veikla teikia per daug malonumo. Jie vadovaujasi puritonišku darbo suvokimu ir teigia, kad darbas turi būti sunkus. Todėl, jei veikla teikia malonumą, tai yra laisvalaikis, pramoga, o ne darbas. Tačiau tai - neteisingas mąstymas. Atlikti ką greitai ne visada yra blogai.
Pagundų spąstuose
Kartais kovoje dėl laiko mes galime ir apsigauti. Pastebėjau tris mums dažniausiai trukdančias pagundas.
Pirmoji yra delsimas. Jei kada nors prisiruoščiau, dalyvaučiau rinkimuose į Nacionalinės Atidėliojimo bendruomenės prezidentus, bet vis tam neprisiruošiu...
Kartą administratorius nustebino mane pareikšdamas, kad daugiau nebesineša namo savo portfelio. Kai paklausiau jo kodėl, jis atsakė: „Na, aš išanalizavau savo darbą ir supratau, kad visą dieną dėliodavau popierius, kuriuos turiu neštis namo. Nusprendžiau tiesiog baigti dėlioti dokumentus ir pradėti priiminėti sprendimus".
Mes dažnai atidėliojame, nes bijome veikti. Mes vis peržvelgiame, peržiūrime, patikriname... Neseniai kalbėjau su pamokslininku, kuris sakė, jog nekenčia sekmadienių, nes nekenčia pamokslauti. Iš tiesų jis nemėgo ruoštis pamokslui. Jis neatsisakytų pamokslauti, jei nereikėtų skirti laiko pasiruošimui. Dėl to jis jaučia kaltę, ir tai sukelia įtampą.
Laikas nieko nereiškia, jei neturi jėgų susikoncentruoti.
Antroji pagunda yra racionalizavimas, bandymas sau įrodyti, kad neklydai. Būtų daug paprasčiau pasakyti: „Aš susimoviau. Kalti ne klausytojai. Tiesiog šiandien ne mano diena". Taip sutaupytume daug laiko.
Trečia pagunda - neryžtingumas. Pažinojau vadovą, ant kurio stalo buvo užrašas: „Tiksliausias atsakymas yra galbūt". Jis dirbdavo neįtikimai ilgai. Užuot priėmęs sprendimus, jis svarstydavo, aptarinėdavo sprendimus su žmonėmis ir... vis atidėliodavo.
Vienas žmogus kartą man pasakė: „Daug žmonių galėtų priimti gerus sprendimus, bet jie paprasčiausiai to nedaro, nes tai reikštų į pavojų pastatyti savąjį ego". Pastebiu tai daugelio seminarijos studentų gyvenime. Jie atidėlioja sprendimus, kol nebelieka jokio kito pasirinkimo. Tada jie šlovina Dievą, sakydami, kad tai - Dievo valia. Pavyzdžiui, jie pradeda mokytis, norėdami sužinoti Dievo valią savo gyvenime, mokosi trejus ar ketverius metus, išleidžia visus savo pinigus, prasiskolina, susituokia, susilaukia vaikų. Ką jie gali pasirinkti baigę mokslus, jei ne pradėti dirbti? Dėl savo neapsisprendimo jie yra priversti pasukti tam tikra kryptimi ir tai jie turi daryti daugiau dėl ekonominių priežasčių, o ne todėl, kad tai būtų Dievo valia.
Kalbant apie pagundas, mes dar turime pažaboti tam tikras savidestrukcines tendencijas. Pavyzdžiui, turime prižiūrėti savo kūną ir stengtis būti sveiki. Jei žmogus serga 20 dienų per metus, tai didelis laiko praradimas (dauguma žmonių serga vos keletą dienų per metus). Dauguma antsvorį turinčių žmonių jaučia energijos stoką, o kai stokojame energijos, negalime gerai išnaudoti ir laiko.
Dažnai susikaupti trukdo ir finansinės problemos. Apmokėtos sąskaitos yra palaiminimas. Kartą grupei klausytojų pasakiau: „Kai pamokslininkas sekmadienį sako: „Eikite namo ramūs", jūs negalite tam paklusti, jei jūsų biudžetas skylėtas ir pirmadienį jūs susitiksite su mokesčių inspektoriumi".
Šios pagundos traukia kaip magnetai. Jei nebūsime atsargūs, tai sumažins mūsų gebėjimą veikti.
Pertraukos būtinybė
Paskutinė karo dėl laiko plano dalis yra būtinybė pailsėti. Gyvenime aš saugau du dalykus: santaupas ir laiką vienumoje. Kartkartėmis aš tiesiog privalau praleisti ištisą dieną su niekuo nekalbėdamas. Priešingu atveju galiu nesusitvardyti, nesuvaldyti savo gyvenimo. Todėl kartais aš nekantrauju likti vienas automobilyje. Daug žmonių važiuoja žvalgydamiesi į kitus, klausydami radijo, keikdami kitus vairuotojus ar transporto kamščius, bet nepagalvoja, kad automobilis gali būti tarsi kokonas, nuostabi šventovė, šventa ola.
Laikas praleistas su keliais ypatingais žmonėmis taip pat turi būti apgalvotas. Kartą man paskambino ir pakvietė pasisakyti Krikščionių suvažiavime. Aš atsakiau: „Negaliu, nes mes su žmona vykstame į žaisti golfo". Stojo keista tyla. Aš tęsiau: „Tai yra svarbu, nes vykstame keturios poros ir, jei aš nevyksiu, kitos trys poros neturės su kuo rungtis. Tai mano tarnavimo dalis". Žinoma, šiek tiek juokavau. Žmonės nebesupranta, kad pailsėti taip pat yra nepaprastai svarbu. Kaip gali ką nors atlikti, jei nepraleidi nors trupučio laiko vienas, nejausdamas spaudimo, kai gali atsipūsti ir atgauti jėgas?
Kartais aš jaučiuosi kaip vaikas saldainių parduotuvėje, turintis dvidešimt penkis centus ir negalintis apsispręsti, ką nusipirkti. Laikas yra kaip tie pinigėliai, tad jei aš noriu iškeisti jį į šokoladines žvaigždutes ar guminukus ir nenoriu likti nelaimingas, turiu viską gerai apsvarstyti ir apsispręsti.
Kad tinkamai nuspręsčiau, turiu žinoti, kas yra gerai ir kas ne, bet netgi tuomet kartais man reikės pagalbos.
Kai kurie mano pažįstami labai užsiėmę žmonės galėtų nebūti tokie užsiėmę, - bet jie tiesiog negali paprašyti pagalbos. Aš prašau žmonių pagalbos, nes manau, kad jie tikrai gali padėti. Žinau, kad jie turi patirties, kuria galėtų pasidalinti. Nepaprastai daug žmonių apie daugelį dalykų žino daug daugiau nei aš. Aš matau save kaip futbolo trenerį, o juos - kaip žaidėjus, sėdinčius ant suolelio. Jei man reikia pagalbos, aš galiu į juos kreiptis. Todėl aš dažnai klausiu žmonių: „Ką gero jūs skaitote? Gal ką pasiūlytumėt paskaityti ir man? Papasakokite man esmę". Jiems patinka dalytis, o man taip pat tai naudinga. Taip aš galiu ne tik sutaupyti laiko, bet ir panaudoti jį naudingai.
vertė Jurgita Tirūnienė ir Raimonda Jašinauskienė
Nuotrauka Giedriaus Bubliausko
