Kiekvienas žmogus, sąmoningai ar ne, atkakliai siekia laimės, džiaugsmo, ieško ramios, saugios prieplaukėlės, kurioje galėtų ilgam prišvartuoti savo gyvenimo laivelį, po varginančių ieškojimų atsidusti ir, kaip vieno Jėzaus palyginimo herojus, konstatuoti pagaliau pasiektą taip geidžiamą, nerūpestingą sielos būseną:
„Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!" (Lk 12,19). Kūrėjas įspaudė mūsų esybėje laimės ilgesį, todėl visą gyvenimą nenumaldomai siekiame džiaugsmo ir pasitenkinimo. Yra daugybė laimės „formulių", tačiau tikrai ne visi keliai driekiasi link tikrosios palaimos. Daugelis iš jų pasibaigia kelių eismo ženklu, žyminčiu aklavietę, o tai reiškia, kad įdėtos pastangos sukarti tokį kelią buvo bergždžios ir teks grįžti atgal bei pradėti paieškas iš naujo. Sutikite, ne pats maloniausias patyrimas...
Tad pažvelkime, kokią laimingo žemiško gyvenimo perspektyvą savo sekėjams atskleidžia Jėzus Kristus ir kur slypi tikrojo džiaugsmo pilnatvės šaltiniai.
Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio
Jėzus, kalbėdamas savo mokiniams artėjant Jo nukryžiavimui ir prisikėlimui (Jn 14-15 sk.), išskiria savo Asmenį, mokydamas, kuo turėtų pasikliauti Naujosios Sandoros tikintieji. Dvylika mokinių ir kiti ankstyvieji Jėzaus pasekėjai dar miglotai suvokė Jo dieviškumą, sutaikinimo ir užtarimo misiją. Iki tol jie tikėjo Jahve, o dabar jų tikėjimo sąmonėje dar turėjo „tilpti" Kristus ir Šventoji Dvasia. Greičiausiai toks pasikeitimas jiems nebuvo labai lengvas: „Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje?" - klausia Jėzus Pilypo (Jn 14, 10). Kristus pabrėžia, jog Jis yra Dievo gyvenimą atveriantis ir laiduojantis Asmuo:
„Tikite Dievą - tikėkite ir mane! <...> Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. <...> Kas matė mane, matė Tėvą! <...> Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu. <...> Aš esu tikrasis vynmedis. <...> Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė" (Jn 14, 1.6.9.14; 15, 1.6). Be pasitikėjimo Kristumi anapusybė lieka užsklęsta, nepasiekiama. Ir atvirkščiai, tikint Juo, dvasinis pasaulis atsiveria savo palaima, per Jėzų mums teikiamos įvairios dvasinės malonės: Tėvo pažinimas, nuodėmių atleidimas, pripildymas Šventąja Dvasia, artimas bendravimas su Dievu, atsakymai į maldas, Dievo žodžio supratimas, Jo ramybė ir daug kitų.
Nors Kristus ir išeina pas Tėvą, tačiau tikina savuosius, kad ryšys tarp Jo ir jų nenutrūks. Jėzus ragina mokinius pasilikti Jame, laikytis Jo žodžių, žada jiems apsireikšti, ateiti ir juose apsigyventi. Taip tarsi nutiesiamas tiltas tarp regimybės ir neregimybės, tarp Kristaus ir Jo mokinių. Tad, vaizdžiai tariant, šiandien anapusinė tikrovė yra „ryšio zonoje", visi trikdžiai pašalinti, galime netrukdomi su ja komunikuoti. Ir nors bendrystė su Viešpačiu dabar nėra regima kaip tuos kelerius metus, kuomet Jėzus gyveno su mokiniais, ji patiriama tikėjimu. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties, jog dvasinę tikrovę reikia priimti tikėjimu, o ne regėjimu, mums ji nutolsta, neatrodo tokia reali ir teikianti džiaugsmą bei palaimą mūsų sieloms, kaip kad regimas materialus pasaulis. Tačiau, nors šis pasaulis mūsų pojūčiams yra artimesnis, visgi Viešpats neragino mokinių jame ieškoti ramybės ir pasitenkinimo. Jėzus jų žvilgsnius kreipė anapus - Jis pats yra palaimingo mūsų buvimo laiduotojas. Jis - pamatas, centrinė ašis, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant - „<...> visa Juo laikosi. <...> Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę" (Kol 1,17.19). Pats Kristus mus kviečia koncentruotis į Jį, gyventi dėl Jo ir Jame: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio... <...> Jei pasiliksite manyje... <...> Jei laikysitės mano įsakymų... <...> ... jei darote, ką jums įsakau" (Jn 14, 23; 15,7.10.14).
Taigi tikinčiojo gyvenimas „sukasi" aplink Kristų, siekiant gyventi Jo žodžiais, pagal Jo valią, - tai ir yra didžiausias mūsų džiaugsmas. Dar Senojo Testamento metu psalmininkas suvokė, kad Dievo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė (Ps 16,11), tad ir mes džiaugsmo ieškokime ten, kur jis tikrai ir tikras yra - paklūstant Kristui, artimai bendraujant su Juo. Šioje bendrystėje labai svarbi yra Šventoji Dvasia.
Jis duos jums kitą Guodėją
Prieš išsiskirdamas su mokiniais, Jėzus atkreipia jų dėmesį ir į netrukus išsipildysiantį Tėvo pažadą - Šventosios Dvasios išliejimą: „Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. <...> Ji yra su jumis ir bus jumyse" (Jn 14,16-17). Šventąją Dvasią pavadindamas Guodėjo vardu, Jėzus, be abejonės, nusako Jos paguodą teikiančią prigimtį. Jis tvirtina, kad Guodėjas gyvens mokinių viduje. Pati švelniausia, tikriausia, giliausia paguoda yra taip arti! Ar gali būti dar kas nors labiau džiuginančio ir įkvepiančio? Tačiau ar kartais neužmirštame to? Ar Dievo Dvasios paguodos neiškeičiame į menką nusiraminimą teikiančią žemišką paguodą?
Jėzus mokiniams sakė, kad Jį pakeis kitas, Jam lygiavertis, Asmuo, kurio atėjimas jiems bus dar „naudingesnis" nei būtų Jėzaus pasilikimas: „Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas" (Jn 16, 7). Perfrazuojant Jėzaus mintį, atrodo, kad turėti savyje Šventąją Dvasią yra didesnė palaima nei regimai gyventi šalia Jėzaus. Štai kaip Jis vertina Dvasios dalyvavimą mūsų gyvenime. Ar nevertėtų ir mums sąmoningiau kreiptis į šį Trejybės asmenį, dažniau Jį prisiminti, Jam guostis, prašyti, kad labiau praskleistų dvasinės tikrovės skraistę, apreikštų Kristų, atgaivintų Jo žodį? Juk Ji siųsta mums pagalbai, pamokymui, tarpininkavimui regimybėje mums artinantis prie Neregimojo, Jai užtariant mus pagal Dievo valią. Tad guoskimės ir džiaukimės Viešpaties Dvasia savo kasdienybėje!
Be pasilikimo Kristuje ir Šventosios Dvasios artumo, Viešpats pamini dar vieną vidinio džiaugsmo šaltinį - amžinybės viltį dangiškojo Tėvo namuose.
Jus pas save pasiimsiu
Vieni pirmųjų Kristaus paguodos žodžių mokiniams nukelia juos į būsimąjį gyvenimą, Tėvo namus danguje, kur jiems jau niekada neteks išsiskirti. Jėzus žada, jog, metui atėjus, Jis sugrįšiąs į šį pasaulį dar kartą, kad pasiimtų pas save Jo laukiančius. Jis tikina, kad kaip Jis bus gyvas, taip amžinai gyvi bus ir Jo pasekėjai, o susitikimas su Juo virs neapsakomu džiaugsmu: „Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. <...> O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite. <...> Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims" (Jn 14, 2-3.19; 16, 22). Taigi dar viena mūsų sielas džiuginanti viltis - šlovingoji amžinybė, kur nebebus ašarų, mirties, liūdesio, dejonių, skausmo (Apr 21, 4). Tikėtis ko nors panašaus šiame pasaulyje beprasmiška, nes šis pažadas skirtas dangiškiems namams. Tad tegu mūsų širdis pakylėja ir džiugina kūno prikėlimo, atpirkimo, susitikimo su Atpirkėju Jo sosto menėje viltis. Guoskime save ir kitus šia viltimi, aukštyn kelkime savo akis ir mintis, laukime Ateinančiojo, o ne naujų akcijų, ekonomikos atsigavimo ar dar ko nors, greitai ateinančio ir lygiai taip pat greitai praeinančio.
Prisimenu prieš daug metų vieną pamokslininką, sulyginusį žmonių gyvenimą su dviejų paukščių gyvenimu - vištos ir erelio. Vištos savo nedideliame „sklypelyje" be paliovos baksnoja snapu į žemę, ieško joje dar ir dar vieno grūdelio, jų galva panarinta žemyn, o akys nemato nieko daugiau kaip tik pilką, akmenuotą, dulkėtą dirvą. Tačiau erelio gyvenimo vizija visai kitokia - jis oriai sklando plačioje dangaus žydrynėje, prieš jo akis platus horizontas, jo neriboja joks aptvaras, ankštos laktos, jis mato kur kas toliau ir aukščiau nei višta. Labai panašiai yra ir su žmogumi. Įmanoma gyventi panirus į žemiškus rūpesčius, savo viltis ir svajas sieti vien tik su praeinančiais dalykais, sielotis, kaip įsitvirtinti šiame gyvenime, pulti nuo vienos mados prie kitos, tačiau įmanoma gyventi ir kitaip - akcentuojant neregimą tikrovę, branginant amžinąsias vertybes, mąstant, kaip Paulius sako, apie tai, kas aukštybėse: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje. Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė" (Kol 3,1-5).
Kristus - mūsų gyvenimas, ir Jo pasirodymas turėtų būti mūsų aistra. Mūsų mintys, nepaisant milžiniškos traukos jėgos, turėtų atsiplėšti nuo žemiškų grožybių vilionių ir pasinerti į Dievo paieškas, nes Jo grožis daugelį kartų pranoksta jas visas drauge sudėjus. Psalmininkas tai suprato: „Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu - gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą" (Ps 27, 4).
Žaviuosi krepšinio, futbolo ar ledo ritulio aistruoliais, gėriuosi, kaip karštai jie serga už savo komandą - negaili nei laiko, nei pinigų bilietams, nei balso stygų, verkia, juokiasi, šoka, „banguoja", spaudžia kumščius, švilpia, šaukia... Atiduodama tiek daug energijos, išliejama gausybė emocijų, bet... kai nutyla teisėjų švilpukai, sportininkai išeina į rūbinę, užgęsta arenos lempos ir iš kažkur, turbūt iš sielos gilumos, šmėkšteli nerimastingas klausimas: „O kas toliau?" Atsakymas negailestingai šiurpus - o gi nieko. Rungtynių herojai greitai pasimirš, juos pakeis kiti, iškovota taurė apdulkės, o aistruoliui teks pripažinti, kad jis tik praleido maloniai laiką. Panaši logika lydi ir kitas žemiškas aistras, tad nesusižavėkime laikinais dalykais, kūno malonumais, o siekime to, kas išlieka, kas pasotina mūsų esybės gelmę, kas nemaru, tikra. Išdrįskime svajoti apie dangaus karalystę, Karaliaus šlovę ir Jo valią mūsų žemiškai kelionei, kol dar esame pakeliui į Jo namus. Sutartinai širdyse tarkime: „Maranata! - Mūsų Viešpatie, ateik!"
Trumpai aptarėme nors ir ne visus, bet, manyčiau, esminius dalykus, apie kuriuos Kristus kalba savo mokiniams, idant šie, likę vieni, nebūkštautų, nepasimestų, neišsigąstų (Jn 14,1.27), kad turėtų ateities gyvenimo viziją, įstengtų atsiremti į patikimas atramas ir net sunkiausiu metu būtų pilni tikros ramybės ir džiaugsmo. Nebūtinai gyvenimo aplinkybės turi klotis mūsų geidžiama tvarka, kad būtume patenkinti. Ne pirkiniai, dideli pinigai, statiniai, egzotiškos kelionės, sėkminga karjera, patinkantis darbas ir net ne darni šeima laiduoja mūsų sieloms tikrąją palaimą. Ji slypi širdies santykių su Kristumi darnoje, Jo išminties žodžių apie išoriškai neregimą, tačiau tikrai egzistuojančią tikrovę priėmime. Tad nebūkime netikintys (o tapti netikinčiu visai nesudėtinga, tereikia rimtai nebevertinti Viešpaties žodžių, kad ir tų, kuriuos ką tik aptarėme), būkime tikintys, greiti atidžiai įsiklausyti, ką kalba Išmintis ir mokytis tai taikyti praktiškai. Būkime tikri, Jis žino, ką kalba, o jei įsidrąsinsime siekti taip gyventi, žinosime ir mes - tikrai patirsime Kristaus žadamą vidinę ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.
