Paskelbti Tikėjimo mokslo kongregacijos „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus"
Tikėjimo mokslo kongregacija liepos 10 d. paskelbė šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną popiežiaus Benedikto XVI patvirtintą dokumentą, pavadintą: „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus". Kaip sako pavadinimas, tai dokumentas, sudarytas klausimų ir atsakymų forma, susidedantis iš įvado, kuriame paaiškintos šio dokumento skelbimo priežastys ir bendras kontekstas, bei iš penkių klausimų ir atsakymų.
Vatikano II Susirinkimas, dogmine Konstitucija „Lumen gentium" ir dekretais apie ekumenizmą („Unitatis Redintegratio") ir apie Rytų Bažnyčias („Orientalium Ecclesiarum") lemtingai pasitarnavo, kad katalikiškoji ekleziologija būtų aiškiau suprantama,- sakoma Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento įvade. Taip pat ir popiežiai pateikė savąsias gaires ir patikslinimus: Paulius VI enciklikoje „Ecclesiam Suam" (1965) ir Jonas Paulius II enciklikoje „Ut Unum Sint" (1995).
Teologų pastangų dėka šiuo metu turime daug išsamių studijų, plačiai aiškinančių įvairius ekleziologijos aspektus. Šioje srityje teologų kūryba pasirodė esanti iš tiesų labai vaisinga, tačiau kai kuriais atvejais prireikė ir tam tikrų patikslinimų, tokių kaip deklaracija „Mysterium Ecclesiae" (1973), laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams „Communionis notio" (1992) ir deklaracija „Dominus Iesus" (2000), kuriuos paskelbė Tikėjimo mokslo kongregacija.
Temos apimtis ir keliami vis nauji klausimai skatina teologinių apmąstymų ir atsiranda vis naujų siūlymų, kurie kartais pateikia klaidingų interpretacijų, keliančių abejonių ir neaiškumų. Išnagrinėjusi kai kuriuos iš jų, Tikėjimo mokslo kongregacija, remdamasi katalikų mokymo apie Bažnyčią visumą, nori patikslinti prasmę kai kurių ekleziologinio magisteriumo sąvokų, kurios teologiniuose debatuose kartais neteisingai suprantamos.
Po šio įvado dokumente pateikiami penki klausimai ir atsakymai į juos.
Pirmasis klausimas: Ar Vatikano II Susirinkimas pakeitė ankstesnį mokymą apie Bažnyčią?
Vatikano II Susirinkimas nei norėjo pakeisti, nei pakeitė mokymą apie Bažnyčią, o tik jį labiau išplėtojo, pagilino ir plačiau išdėstė. Čia primenama Susirinkimo pradžioje sakyta popiežiaus Jono XXIII kalba ir cituojama popiežiaus Pauliaus VI kalba, pasakyta 1963 metais skelbiant Susirinkimo konstituciją „Lumen Gentium". „Geriausias komentaras būtų tvirtinti, - sakė Paulius VI, - kad šios konstitucijos skelbimu tradicinėje doktrinoje niekas nesikeičia. Ko Kristus norėjo, norime ir mes. Kas buvo, išlieka. Ko Bažnyčia per amžius mokė, mes irgi mokome. Kuo anksčiau buvo paprasčiausiai gyvenama, tai dabar aiškiai išreikšta; kas buvo neaišku, dabar paaiškinta; kas buvo medituota, dėl ko buvo diskutuota ir netgi ginčytasi, dabar tai ramiai suformuluojama.
Antrasis klausimas: Kaip suprasti tvirtinimą, kad Kristaus Bažnyčia „laikosi" („glūdi") Katalikų Bažnyčioje?
Kristus „šioje žemėje įsteigė" vieną Bažnyčią ir ją įkūrė kaip „regimą sambūrį ir dvasinę bendruomenę", ir tik joje vienoje yra visi tie elementai, kuriuos įsteigė pats Kristus. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų" (LG 8), - skaitome konstitucijoje „Lumen Gentium". Tą nuolatinį istorinį tęstinumą ir visų Kristaus įsteigtų elementų buvimą Katalikų Bažnyčioje, Katalikų Bažnyčios tapatumą su Kristaus šioje žemėje įkurta Bažnyčia dogminė konstitucija „Lumen Gentium" nusako terminu „subsistentia". (Lietuviškajame konstitucijos leidime terminas „subsistit in" išverstas žodžiu „laikosi"). Pasak katalikų mokymo, nors galima pagrįstai tvirtinti, jog Kristaus Bažnyčia yra ir veikia taip pat ir kitose Bažnyčiose bei krikščioniškose bendruomenėse, jose glūdinčių šventumo ir tiesos elementų dėka, tačiau visiško tapatumo terminas („subsistentia") gali būti taikomas tiktai Katalikų Bažnyčiai, nes ta „vienybė" ar tas „vienumas", apie kurį kalbama tikėjimo išpažinime („tikiu vieną... Bažnyčią"), glūdi Katalikų Bažnyčioje.
Trečias klausimas: Kodėl vartojamas terminas „subsistit" (glūdi, „laikosi"), o, nesakoma paprasčiausiai „yra"?
Vartodamas šį terminą, bylojantį apie Kristaus žemėje įkurtos Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios tapatumą, Susirinkimas nepakeitė mokymo apie Bažnyčią, o tik išsamiau paaiškino, kad už Katalikų Bažnyčios ribų „esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei" (LG 8). Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo sakoma, kad „nors... atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai" (Unitatis Redintegratio).
Ketvirtasis klausimas: Kodėl Susirinkimas terminą „Bažnyčia" taiko Rytų Bažnyčioms, nesančioms vienybėje su Katalikų Bažnyčia?
Susirinkimas norėjo išlaikyti tradicijoje visą laiką gyvavusį „Bažnyčių" terminą, nes tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkosios įpėdinystės dėka ypač kunigystę bei Eucharistiją" (Unitatis Redintegratio 15). Atsakyme į ketvirtąjį klausimą vis dėlto primenama, kad Rytų Bažnyčioms trūksta vieno esminio elemento - vienybės su Petro įpėdiniu.
Penktasis klausimas: Kodėl Susirinkimo tekstuose „Bažnyčios" terminas netaikomas krikščionių bendruomenėms, atsiradusioms reformacijos laikais šešioliktajame amžiuje?
Pastarosios bendruomenės nevadinamos Bažnyčiomis dėl to, kad joms trūksta esminio elemento - apaštališkosios įpėdinystės. Pastarosios bendruomenės, neišlaikiusios sakramentinės kunigystės, negalėjo išlaikyti ir Eucharistijos. Tad ir „Bažnyčių", tikrąja šio žodžio prasme, terminas joms netinka.
Bernardinai.lt
