Aukojimo būdai
- Vadovų pavyzdys
Iš pat pradžių Dovydas smulkiai išdėsto savo indėlį į šventyklos statybą: „<...> aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau <...>" (1 Met 29, 2). Po to priduria, kiek dar yra suplanavęs prisidėti: „<...> atiduodu savo Dievo Namams savo aukso bei sidabro sankaupas" (1 Met 29, 3). Tik tada ragina ir tautą duoti savo dalį
: „Kas dar, atsiduodamas Viešpačiui, šiandien su noru aukos?" Taigi Dovydas pirma pats rodo gerą pavyzdį. Iš savo pavaldinių nereikalauja nieko, ko pats pirma nebūtų padaręs.
Izraelitai, ypač jų vadovai (1 Met 29, 6) gali mokytis iš Dovydo dosnumo. Liepimais čia sunku ką pasiekti. Ir apskritai mokymasis Biblijoje yra dažniausiai mokymasis iš pavyzdžių. Tikintieji turėtų imti pavyzdį iš Dievo (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jėzaus (Jn 13, 15-16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), taip pat iš apaštalų (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6-7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16). Be to, šiandien bažnyčiose kiekvienam pavyzdžiais turi būti vyresnieji, pastoriai bei kiti vadovai (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 1-3).
Šitaip reikia suprasti ir 1 Tim 3 - reikalavimų sąrašas vyresniesiems ir diakonams. Tokių postų negali užimti bet kas, o tik tie, kurie gali būti pavyzdžiu. Sąraše neminimi nei aktyvumas, nei gebėjimas vadovauti, nei laimėjimai profesinėje veikloje. O minima santuoka/šeima, moralė, mokymo išmanymas, tikėjimo brandumas ir ... apsiėjimas su pinigais („negodus", 3 eil.) - štai pagrindiniai kriterijai!
Manau, ne be reikalo taip nustatyta. Dažniausiai būtent vadovai nešiojasi raktus nuo pinigų seifo. O godžiam gali greitai kilti pagunda jais savanaudiškai pasinaudoti. Be to, ir bažnyčiose vyrauja tendencija ypatingai gerbti turtinguosius (žr. perspėjimą Jok 2!) Todėl būtina žiūrėti, kad godūs pinigams negautų vadovo vietos. Vadovai turėtų būti ne tik negodūs, bet ir pavyzdingi turtiniuose bei piniginiuose reikaluose.
- Savanoriškumas ir nuoširdumas
Visame 1 Met 29 sk. tekste išskirtinai akcentuojama viena mintis: aukojimas turi būti savanoriškas ir nuoširdus. Dovydas nenaudoja jokios prievartos; taip pat ir jis pats aukoja neverčiamas niekieno, netgi Dievo. Penktoje eilutėje Dovydas tik paklausia (kaip karaliui - neįprastai mandagiai): „Kas dar <... > šiandien su noru aukos?" Devintoje eilutėje pasidžiaugia: „Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis, nes atnašavo iš visos širdies". O septynioliktoje eilutėje džiugiai didžiuojasi: „Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu". Tad Dovydas niekaip nepiktnaudžiauja savo padėtimi ir galiomis.
Žinoma, Izraelyje buvo ir kitokių įstatymu nustatytų aukojimų ir visokiausių „dešimtinių". Didžioji dalis - panašiai kaip mūsų šiandieniniai mokesčiai ir socialinė šalpa. Dalis buvo skiriama levitams ir kulto reikalams. Bet ypač įdomu, kad kalbant apie tokį svarbų projektą kaip šventyklos statyba, išskirtinai pabrėžiamas savanoriškumas. Kodėl? Šventykla - tai iš esmės santykio su Dievu palaikymo vieta. Čia svarbios aukos ir įstatymai. Bet visų svarbiausia - žmogaus širdis, vidinis žmogus. Mozės laikais izraelitai laisvai apsisprendė sandorai su Dievu; juk tikėjimo nesukursi nei aukomis, nei ritualais. Tad ir šiuo atveju prievartinis aukojimas nebūtų buvęs naudingas ir tinkamas. Žmonės turėjo noriai išreikšti savo meilę Dievui ir Jo namams.
Tokia pati tendencija aiški ir Naujajame Testamente. Žinoma, krikščionys turėjo mokėti mokesčius Romos valstybei bei vietos muitininkams. Bet krikščionių bendruomenėse, ten, kur palaikomas ryšys su Dievu, akcentuojamas savanoriškas ir nuoširdus davimas (Apd 5, 4; Rom 15, 27; 2 Kor 8, 3-4.8.10.12; 9, 7; 1 Tim 6, 18). Be to, nuoširdumas ir sąžiningumas svarbiau negu didelės sumos (Mk 12, 41-44; Apd 5, 4). Duodama turi būti pagal galimybes (Apd 11, 29; 1 Kor 16, 2).
• Aukojimo džiaugsmas
Dovydui dosnus aukojimas ne vargas, o džiaugsmas (3 eil.: „<...> gėrėdamasis savo Dievo Namais <...>"). Džiaugsmingai aukoja ir jo pavaldiniai, tai smagu matyti karaliui: „ Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis <...> Ir karalius Dovydas tuo labai džiaugėsi" (9 eil.). Septynioliktoje eilutėje rašoma: „<...> ir dabar pamačiau tavo žmones <... > su džiaugsmu". Teksto pabaigoje: „Tą dieną buvo valgoma ir geriama Viešpaties akivaizdoje su dideliu džiaugsmu" (21eil.).
Tad išvada visiškai aiški: duoti kitam, aukoti yra smagu (tačiau vartotojiška kultūra mums šiandien nori kalti į galvą: pirkti - sau - yra smagu). Žinoma, viena to smagumo sąlygų yra savanoriškumas. Prievarta niekad neteikia džiaugsmo. Džiaugsmas yra natūralus žmogaus atsakas į rodomą Dievo ir kitų tikinčiųjų gerumą (žr. Įst 12, 6-7; Apd 2, 46; 4, 32; 2 Kor 8, 2).
- Aukoti daug, gyventi kukliai
Nei Dovydas, nei jo pavaldiniai nebuvo nusistatę jokios sumos, kurią turėtų paaukoti. Bet visgi buvo surinkta labai daug. Nei karalius, nei izraelitai nepiktnaudžiavo savanoriškumu („mažiau duosiu, daugiau man liks, arba visai neduosiu") - visi aukojo dosniai ir labai daug. Dovydas paskyrė „<.. > tris tūkstančius aukso - Ofyro aukso - talentų ir septynis tūkstančius gryniausio sidabro talentų" (4 eil.); žmonės davė „Dievo Namų tarnybai penkis tūkstančius aukso talentų ir dešimt tūkstančių aukso darikų, dešimt tūkstančių sidabro talentų, aštuoniolika tūkstančių vario talentų ir šimtą tūkstančių geležies talentų" (7 eil.). Šiandien sunku tiksliai nustatyti, su kokiomis dabartinių pinigų sumomis tai būtų galima palyginti, bet manoma, kad susidarytų šimtai milijonų.
Naujajame Testamente taip pat nenustatinėjamos aukų sumos. Tarp krikščionių buvo tiesiog praktikuojamas dosnus dalijimasis nuosavybe (žr. Apd 2, 44-45; 4, 32; 2 Kor 8, 7). Orientacinis dydis buvo ne kokia nors matematinė išraiška, o poreikis, konkreti brolio ir sesers reikmė (žr. Apd 2, 42.45; 4, 34-35; 2 Kor 8, 14; Fil 2, 1-5; 1 Jn 3, 17).
Jei pirmiausiai ieškosime Dievo karalystės ir žiūrėsime „<...> ne savo naudos, bet kitų" (Fil 2, 4), tai keisis ir mūsų gyvenimo būdas: sieksime ne prabangos ir išlaidavimo, o pasitenkinsime paprastumu. Apie kuklaus gyvenimo būdo pasirinkimą rašoma svarbiame evangelikalų judėjimo dokumente - 1974 metų „Lozanos pareiškimo" 9-ame straipsnyje:
„Visus mus pribloškia milijonų skurdas ir trikdo jo keliama neteisybė. Tie iš mūsų, kurie gyvename nieko nestokodami, priimame savo pareiga puoselėti paprastą gyvenimo būdą, kad galėtume dosniau prisidėti ir dėl šalpos, ir dėl evangelizavimo".
Čia minimi skurdo ir turto pasauliai Lietuvoje akivaizdžiai matomi: viena vertus, kone trečdalis gyventojų balansuoja ant skurdo ribos, kita, jau nemaža dalis gyvena ne tik kad „nieko nestokodami", bet net gan dideliame pertekliuje. Vartojimo išlaidų skaičiai kalba patys už save. O pasaulio mastu Lietuva jau priklauso turtingųjų klubui (nors dar ne pačių turtingiausiųjų).
1980-ųjų „Londono įsipareigojimo" autoriai išnagrinėjo, ką tiksliau reiškia Lozanos kuklaus gyvenimo būdo principas:
„Mes nenustatome nei sau, nei kitiems taisyklių ar nuostatų. Tačiau nutariame atsisakyti išlaidavimo ir atsispirti asmeninio gyvenimo, drabužių, būsto, kelionių ir bažnyčių statinių ekstravagancijai. Lygiai taip mes pritariame, jog reikia skirti būtinybę ir prabangą, kūrybinius pomėgius ir tuščius statuso simbolius, proginį šventimą ir normalią kasdienybę".
- Kam aukojame
Izraelitai, kaip skaitome tekste, aukojo šventyklos, Dievo namų, statybai. Šiandienos krikščioniui tiesiogiai tokios reikmės nėra, nes neturime nei šventyklos, nei kokio kito pagrindinio kulto pastato. Tačiau Naujasis Testamentas ne vienoje vietoje kalba apie krikščionių bendruomenę, kaip apie Kristaus kūną ir Dievo šventyklą (1 Kor 3, 17; 2 Kor 6, 16; Ef 2, 21). Šiandieniniai Dievo namai yra krikščionių bendruomenė! Bet tai nereiškia, kad mes būtinai turėtume ypatingai dosniai aukoti bažnytinių pastatų statybai. Kartais tai reikalinga, bet šiandien pastatai dažnai per daug sureikšminami. (Pirmųjų krikščionių laikais sakraliniai pastatai nevaidino jokio vaidmens! Susirinkimai vykdavo privačiuose namuose.)
Šiandien svarbiausia dosnaus aukojimo priežastis turi būti tikėjimo brolių ir seserų reikmės. Todėl mes privalome duoti savo vietinei bendruomenei, kad būtų galima apmokėti pastorių, diakonų veiklą, socialinius, evangelizavimo projektus ir t. t. Bet vietinė bendruomenė neturėtų mūsų aukų reikalauti vien sau, nes Dievo karalystė, Dievo šventykla yra daug didesnė už vietinę bendruomenę. Krikščionys gali ir turi dalį savo aukų skirti ir kitiems, nebendruomeniniams darbams, tokiems kaip Evangelijos skleidimui šalyje ir pasaulyje, misionieriškai veiklai bei skurdo mažinimo projektams. Be to, ir ne visi mūsų pinigai privalo atitekti vien krikščioniškiems dalykams, tačiau krikščioniški dalykai turėtų būti prioritetas (žr. Gal 6, 10: „<...> darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams").
Greta šitokio nusistatymo turėtų būti ir mūsų įsipareigojimas gyventi kukliai. Tai ne savitikslis dalykas. Lozanos pareiškimo autoriai pabrėžia tokio gyvenimo būdo pagrindinę paskirtį: „<...> kad galėtume dosniau prisidėti ir dėl šalpos, ir dėl evangelizavimo". Dėmesio centras nėra mano „asketinis" gyvenimas, bet fizinis ir dvasinis kitų žmonių vargas. Turtingesnieji pasirenka gyventi paprasčiau, kad didesniam žmonių skaičiui būtų galima paskelbti Evangeliją ir padėti išbristi iš skurdo.
www.lksb.lt
Straipsnis spausdinamas šiek tiek sutrumpintas
