Vienas dažniausiai skambančių žodžių šiomis dienomis yra krizė. Apie ją šneka visi - pradedant politikais bei ekonomistais ir baigiant taksi vairuotojais.
Ar turi apie ją kalbėti dvasininkai? Pastarųjų žodis šiuo klausimu priimamas kaip subjektyvios religinės sąmonės pretenzija, verta nebent pašaipos. Dievas yra išstumtas iš viešojo diskurso. Laikyčiausi nuomonės, jog valstybė ir bažnyčia turi būti atskirtos, bet visuomenė ir moralė - ne. Dievystės transcendencija nėra tolimo Dievo prielaida. Šventasis Raštas apreiškia Dievą, esantį netoli tiek nuo atskirų individų, tiek nuo bendruomenių bei tautų (Apd 17, 26-28). Biblinė pasaulėžiūra priešinga ne tik ateizmui, neigiančiam pasaulio Kūrėją, bet ir deizmui, draudžiančiam Dievui valdyti pasaulį, kurį Jis sukūrė. Dievas, apie kurį mums kalba Biblijos autoriai, dalyvauja ne tik religinėje žmogaus veikloje, bet ir apskritai visame gyvenime. Priešingai garsiajam Nietzsche‘s teiginiui, Dievas nemiręs, o žmonija - ne našlaitė, palikta nenuspėjamo likimo valiai. Nors žmogaus valia dalyvauja istoriniame procese, jis pasibaigs, kaip Dievo sumanyta, - amžinybės teismu. Dievo Kūrėjo paveikslas suponuoja tvarkos pergalę prieš chaosą, Dievo Atpirkėjo - teisumo prieš nedorybę, o Dievo Teisėjo - tiesos prieš melą. Žmogaus egzistencijai turinį ir prasmę suteikia dieviška kūryba, išganymas ir teismai.
Krizė sugriovė socialistinę sovietų imperiją, tačiau šiandien jaučiame kaip kliba kapitalistinės ekonominės santvarkos pamatai. Nežmoniški komunistų nusikaltimai buvo akivaizdūs. Ekonominiai šių dienų padariniai leidžia daryti prielaidą, jog kapitalistų nuodėmės taip pat nemažos. Sutikčiau su Samuelio Greggo teiginiais, jog gilus Vakarų demokratijos moralinis nuopuolis kaip reikiant prisidėjo prie dabartinės krizės[1]. Ekonomistų siūlomos reformos gali būti paveikios tik tuo atveju, jei bus sprendžiamos kur kas gilesnės, dorovinės, problemos. Metafizinio dėmens ignoravimas, nuodėmės pateisinimas vardan naudos ir lengvo pelno veda tik į didesnes krizes ateityje. Teologine refleksija šiame straipsnyje pabandysiu pagrįsti, jog krizės, kaip Dievo teismo, priežastys visuomet glūdi moralinėje žmogiškos veiklos plotmėje.
Krizės etimologija
Krizė (gr.κρίσις, krisis) yra biblinė kategorija, reiškianti „teismą". Antikinėje kultūroje krize buvo laikoma nuomonė ar sprendimas, įvardijantis gėrį ir blogį, tiesą ir neteisybę, nekaltumą ir kaltę. Louw-Nida leksikonas šį terminą apibūdina kaip teisinį sprendimą, kuriuo nustatoma tai, kas teisinga ir kas ne, apibrėžiamas tyrumas arba kaltė ir skiriamas atitinkamas atlygis arba bausmė. Paprastai tariant, žmogų ar tautą krizė ištikdavo akistatoje su teisingumu, o jos baigtis priklausė nuo to, ar tam tikri poelgiai bus pripažinti dori, ar ne. Ir šiandien krizė neretai apibūdinama kaip kritinis „lūžio taškas", apsprendžiantis gyvenimą arba mirtį, pavyzdžiui, ligos atveju. Kalbant apie visuomenę, krizė dažniau suvokiama kaip tam tikras sutrikimas - ekonominis, socialinis ar politinis, - o kalbant apie individą, dažniausiai turimos omeny psichologinės problemos, kaip tapatybės krizė ir pan. Tačiau dorovinis aspektas, kurį suponuoja krisis termino etimologija, rodos, visai pamirštamas.
Krizės priežastys
Šventasis Raštas kalba apie Dievo teismus, ištinkančius žmones ir tautas už jų nedorybes. Adomas ir Ieva prarado teisę maitintis gyvenimo medžio vaisiais. Nedorus Nojaus amžininkus nuplovė tvano vandenys. Egiptą ištiko Dievo rykštės - įvairios stichinės ir ekologinės nelaimės, kurias Septuaginta įvardina kaip krizes: „Išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais [gr. κρίσει μεγάλῃ, krisei megalēi - didelėje krizėje]" (Iš 6, 6). Tačiau ne tik nedoros pagoniškos valstybės susilaukdavo atpildo iš aukštybių. Dievo tauta taip pat nebuvo apsaugota nuo teismų. Pranašų knygose apstu įspėjimų apie artėjančias krizes, ištiksiančias Izraelį dėl Dekalogo laužymo bei išpuikusios ir atgailos nepažįstančios širdies. Saliamono malda (2 Krn 6 sk.) atskleidžia, jog ko ne visos nelaimės, karai, tremtys, badmečiai ir ligos - „karas, badas, maras" - dažnai sutinkama biblinė krizės formuluotė (žr., pvz., 2 Krn 20, 9; Ez 7, 15) - ateina dėl nedorybių bei nusikaltimų. Ypatingai smerkiama korumpuota įstatymų leidyba (pvz. Iz 10, 1-2), kyšininkavimas, korupcija (Iz 1, 21-23), silpnųjų visuomenės narių - našlių, našlaičių ir imigrantų - išnaudojimas ir pataikavimas turtingiesiems (Job 24, 2-11; Jer 5, 26-31; Ps 82, 2-4), godus pelno siekimas (Ez 22, 25-27), stabmeldystė (pvz., Ez 16 sk., Oz 4 sk.), nekalto kraujo praliejimas (Jer 2, 34-35). Pasmerkimas krinta ir ant kunigų bei pranašų, kurie, užuot raginę atgailauti ir mokę Dievo žodžio, patys susitepa šiomis nedorybėmis (pvz., Jer 23 sk., Ez 22, 24-31; Mch 3, 11-12).
Dieviško teismo procesas
Jau Abraomas Dievą suvokė kaip teisingą teisėją. Melsdamas, kad Dievas pasigailėtų Sodomos miesto, 21Izraelio patriarchas primena Viešpačiui: „Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?" (Pr 18, 25) Teisingumas reikalauja skirtingo atpildo nekaltajam ir nusikaltėliui. Visas miestas išvengtų sunaikinimo, jeigu jame atsirastų bent dešimt dorų žmonių (Pr 18, 32). Senojo Testamento šventieji tikėjo, jog Dievo teisingumas apsprendžia skirtingą socialinę padėtį, sėkmę ir bėdas: „Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga. Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo. Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. <...> Viešpats teis žemės kraštus" (1 Sam 2, 4-10). Panašiai teisingumo Sergėtoją apdainuoja ir psalmininkas: „Išaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš pietų. Dievas yra teisėjas: vieną Jis pažemina, o kitą išaukština" (Ps 75, 6-7). Kai Izraelio kunigaikščiai ir teisėjai nesiimdavo ginti prispaustųjų teisių, silpnuosius ir mažutėlius imdavo ginti pats Viešpats (Ps 146, 7-9). Dievas pristatomas kaip „našlaičių Tėvas, našlių globėjas", parūpinantis „benamiams namus" (Ps 10, 14-18; 68, 5-6).
Senasis Testamentas neidealizuoja gyvenimo ir autoriai neredukuoja dieviško teismo proceso. Gyvenime, kaip pastebėjo išminčius koheletas, neretai atsitinka priešingai nei to reikalauja teisingumas - „<...> žemėje kartais teisusis gauna, ką nedorėlis yra nusipelnęs, o nedorėlis gauna, ką yra nusipelnęs teisusis" (Ekl 8, 14). Biblijos autoriai nebėga nuo skaudaus realizmo: „Aš mačiau po saule: teismo vietoje - nedorybė, teisingumo vietoje - neteisybė" (Ekl 3, 16). Regėdami, kaip paminamas teisingumas, net patys dievočiausi susvyruoja: „<...> mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai. Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. <...> Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?" (Ps 73, 2-13). Aukščiausiojo teisėjo tyla nedorybės akivaizdoje glumina pamaldžiuosius. Kontempliuodami, kodėl visos žemės Teisėjas leidžia blogiui egzistuoti, jie formuoja biblines teodicėjas. „Jei Dievo nėra, viskas leistina", - teigia F. Dostojevskis Broliuose Karamazavuose. Senojo Testamento išmintis šią maksimą dar labiau praplečia: „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. <...> Tariau savo širdyje: „Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui" (Ekl 8, 11, 17). Iš tiesų viskas leistina, tačiau iki laiko. Iki teismo dienos. Dieviško teismo procese labai svarbus laikas. „Kai ateis mano skirtas laikas, teisiu teisingai", - kalba Viešpats Asafo lūpomis (Ps 75, 2). Iki teismo dienos teisingumas slepia savo veidą. Nusikaltimas nebaudžiamas, o teisumas neapdovanojamas. Dėl to dorai gyventi yra sunku, o pasiduoti neteisybei nebaugu. Atrodo, jog dievotumas - tuščias, o nedorybė - naudinga. „Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas Viešpaties akivaizdoje? Dabar mes vadiname laimingais išdidžiuosius. Jiems sekasi, nors jie elgiasi nedorai. Jie gundo Dievą, bet nebaudžiami" (Mal 3, 14-15). Tačiau viskas keičiasi teismo dieną: „Tada jūs matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja" (Mal 3, 18). Tikėjimas neleidžia gyventi tik dabar. Tikintieji gyvena tarp dabar ir tada. Atpildo diena, nors ir uždelsia, būtinai ateina. O iki jos, anot pranašo, Dievo akivaizdoje rašoma „atminimo knyga apie tuos, kurie bijo Viešpaties ir gerbia Jo vardą" (Mal 3, 16). Dieviško teismo vizija sukelia Dievo baimę - esminę išminties savybę. Senojo Testamento išminčius laukia Dievo teismo, gyvendamas Dievo baimėje ir vengdamas pikto (Pat 8, 13; 16, 6). Taip išmintis įgauna eschatologinį atspalvį.
Kadangi Dievo teisingumas šiame gyvenime iki galo neatsiskleidžia, Biblijos autoriai palaipsniui formuoja eschatologinę paskutinio, arba amžinybės, teismo idėją (Ekl 12, 13-14; Hbr 6, 2). Teismo perkėlimo anapus logiką padeda suprasti eschatologinė Augustino refleksija:
Jeigu atpildas už kiekvieną nuodėmę ateitų iš karto, neliktų ko teisti paskutinio teismo metu; kita vertus, jeigu nei viena nuodėmė nesusilauktų dieviško teismo dabar, padarytume išvadą, kad apskritai nėra Dievo apvaizdos. Panašiai ir su gerais dalykais šiame gyvenime: jei Dievas dosniai ir viešai nesuteiktų jų tiems, kurie prašo, mes sakytume, kad tai, kas gera, nėra Dievui pavaldu. Tačiau, jeigu Jis duotų tai visiems, kurie jų ieško, manytume, kad tik tokiu būdu Dievas atlygina Jam tarnaujantiems. O tokia tarnystė mus padarytų ne pamaldžius, o pavydžius. Taigi, kai tos pačios kančios ištinka tiek gerus, tiek blogus žmones, neturėtume manyti, kad nėra skirtumo tarp žmonių, kadangi nėra skirtumo tarp kančios. Nors kančia panaši, tačiau kenčiantys - ne. Sielvartas atskleidžia skirtumą tarp gėrio ir nedorybės. Kaip auksas ugnyje skaisčiai spindi, o pelai rūksta, kaip tas pats spragilas sulaužo šiaudus, bet iškulia grūdus, kaip nuosėdos aliejuje neištirpsta, nors jos, kaip ir aliejus, spaudžiamos tame pačiame kubile, taip ir kančios siautulys išmėgina, išbando ir apvalo gerus, bet pasmerkia, pražudo ir išnaikina nedorėlius. Kentėdami tas pačias kančias nedorieji pradeda bjaurėtis Dievu ir piktžodžiauja, tuo tarpu teisieji meldžiasi ir šlovina. Taigi skirtumas yra ne kančiose, kurios užklumpa, bet žmonėse, kurie užklumpami. Taip pat supurtytas indas atliekų paskleidžia smarvę, o brangaus tepalo - malonų kvapą[2].
Žemiškos krizės yra tik amžinybės teismo atšvaitai. Iki amžinybės teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti. Anapus jau bus vėlu, kaip moko ir Jėzaus pasakojimas apie turtuolį bei elgetą Lozorių (Lk 16, 19-31). Dieviško teismo prigimties ir proceso tikriausiai niekas nėra aiškiau aprašęs už apaštalą Paulių:
Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai. Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus: tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, - amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui. Juk Dievas nėra šališkas. <...> Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija (Rom 2, 5-16).
Soteriologinės krizės
Naujasis Testamentas eschatologiniam teismo paveikslui suteikia naujų spalvų, vaizduodamas Jėzų Kristų kaip žmonijos Teisėją. Dievas Tėvas visą teismą pavedė Sūnui (Jn 5, 22). Jėzus Kristus „yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas" (Apd 10, 42). Laisva valia kentėjęs bausmę už visų nuodėmes, Jėzus yra tinkamas būti ir nešališku visų teisėju. Todėl apokaliptiniuose regėjimuose Avinėlis vadinamas liūtu, o kryžius virsta karališku teisėjo skeptru (Apr 5 sk.; Hbr 1, 8). Sunku įsivaizduoti teisėją, kuris, perskaitęs bausmės verdiktą nuteistajam, pats jį prisiimtų. Bet būtent taip Kristuje elgiasi Dievas. Regėdamas, jog paskutinio teismo metu visi būtų pasmerkti dėl polinkio į blogį, Dievas teisia nekaltą Sūnų. Tokiu būdu suteikiama galimybė kiekvienam išvengti amžino pasmerkimo. Išgėręs iki dugno Dievo rūstybės taurę - „mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia" (Mt 26, 42) - Kristus mums jau siūlo išganymo taurę, tereikia išpažinti Jį savo Išganytoju: „Kuo gi Viešpačiui atsilyginsiu už visas Jo geradarystes? Aš paimsiu išgelbėjimo taurę, Viešpaties vardo šauksiuosi" (Ps 116, 12-13). Kristaus kryžiaus krizė, įtikėta ir išpažinta, laiduoja išteisinimą ir amžinąjį gyvenimą paskutinio teismo - krizės metu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą [gr. κρίσιν, krisin - krizę], nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą" (Jn 5, 24). Po Kristaus mirties ant Golgotos kryžiaus nebeįmanoma kvestionuoti Dievo teisingumo. Juk Teisėjas pirma atidavė gyvybę už teisiamuosius. Eschatologinis teismas apreikš dieviško teisingumo tobulybę.
Šių soteriologinių krizių - Kristaus kryžiaus ir amžinybės teismo - šviesoje nesunku suprasti, koks gyvenimas vertas amžinybės. Juo labiau panašėjame į Kristų dabar, tuo daugiau pasitikėjimo turėsime anuomet: „Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galime turėti drąsų pasitikėjimą teismo [gr. κρίσεως, kriseōs] dieną, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę" (1 Jn 4, 17-18). Dvasinė piligrimystė prasideda kryžiumi, atveriančiu Kristaus meilės saiką, tačiau kelionės pabaigoje jau bus pasvertas paties piligrimo meilės saikas. Tai meilė veda mus iš mirties į gyvenimą (1 Jn 3, 14). Tik meilė padeda nugalėti ir artėjančio teismo - krizės baimę. O beribis Dievo Teisėjo gailestingumas įpareigoja būti gailestingais. „Teismas [gr.κρίσις, krisis] negailestingas neparodžiusiam gailestingumo, gailestingumas triumfuoja prieš teismą [gr. κρίσεως, kriseōs]" (Jok 2, 13). Kryžius yra vienintelis priešnuodis amžinam pasmerkimui. Kryžiaus nešimas - vienintelis kelias.
[1] Čia turimas omeny pranešimas „Post-krizinė visuomenė: moralė, atsakomybė, viltis", skaitytas Lietuvos katalikų mokslo akademijos salėje, Vilniuje 2009 m. birželio 11 d.
[2] De Civitate Dei, 1 kn., 8 sk., vertimas autoriaus.
Iliustr. Mikelandželas. „Paskutinis teismas“. Fragmentas.
