Vėliau pradėjau suprasti, kad ši mintis teisinga tik iš dalies, nes Biblija tikrai yra žymiai daugiau nei tik elgesio taisyklių rinkinys. Pirminė jos žinia yra apie gelbstinčią Dievo malonę, kuri pasiekia žmogų per Jėzų Kristų. Visas Raštas iki Kristaus kryžiaus kalbėjo apie atperkamą Dievo darbą, ir būtent į šį darbą remiasi viskas po Kryžiaus (įskaitant ir mūsų šventėjimą).
Kaip jau minėjau, mintis iš dalies yra teisinga, ir Šventoji Dvasia iš tiesų padeda man suvokti, jog Bibliją reikia skaityti ne tik siekiant žinių. Svarbu paklusti tam, ką perskaitei, ir praktiškai pritaikyti savo gyvenime, kaip Jokūbas ir sako: Būkite žodžio vykdytojai, o ne tik klausytojai, apgaudinėjantys patys save (Jok 1, 22).
Tai supratęs meldžiau Viešpaties, kad man skaitant Bibliją Jis nukreiptų mane savo keliu, o pats kruopščiai siekiau paklusti tam, ką perskaitau. Anksčiau nebuvau girdėjęs frazės „siekite šventumo", bet dabar ji tapo vienu iš pagrindinių mano gyvenimo tikslų. Deja, aš padariau dvi klaidas: aš žiūrėjau į Bibliją kaip į elgesio vadovą, galvojau, jog reikia tik sužinoti, ką ji sako, ir tai daryti. Aš visiškai nieko nežinojau apie tai, jog reikia paklusti Šventosios Dvasios vedimui, kad Ji įgalina įvykdyti Dievo žodį.
Dar blogiau, aš maniau, jog Dievas priima ir laimina mane, tik jei aš gerai elgiuosi. Žinojau, kad esu išgelbėtas malone per tikėjimą Kristumi, o ne dėl savo darbų, turėjau užtikrintumą, kad esu išgelbėtas, ir vyliausi po mirties patekti į dangų, bet maniau, kad kasdieniame gyvenime Dievo palaiminimai priklauso nuo to, kaip laikausi tam tikrų dvasinių disciplinų, pavyzdžiui, ar nenusidedu, ar skiriu laiko Dievui vienumoje. Ne pats aš tai sugalvojau, bet nesąmoningai priėmiau tai kaip krikščioniškos kultūros, su kuria aš susidūriau, dalį, ir tai nulėmė mano požiūrį į krikščionišką gyvenimą.
Darbais grįsta mokinystė?
Beveik visi evangelikai šiomis dienomis galvoja, kad Evangelija yra skirta tik netikintiems. Jei kartą mes įžengėme pro Karalystės vartus, mums Evangelija reikalinga tik tiek, kad mes skelbtume ją kitiems, esantiems anapus Karalystės vartų. Tačiau mes, tikintieji, turime išgirsti žinią apie mokinystę. Mums reikia išmokti, ką reiškia gyventi krikščioniškai ir priimti šį iššūkį. Štai kuo aš tikiu ir ką praktikuoju gyvenime bei tarnavime jau kurį laiką.
Man atrodo, kad krikščionybė šiandien yra darbais grindžiama kultūra. Kuo labiau mes pasiryžtame sekti Jėzų, tuo giliau įsišaknija šis požiūris. Mes galvojame, jog galime užsidirbti Dievo palaiminimą arba netekti jo, ir tai priklauso nuo to, kaip mes gyvensime.
Daug krikščionių turi susidarę tinkamų, priimtinų veiksmų ir darbų sąrašą, pagal kurį vertina, kiek jie patys ir kiti yra priimtini Dievui. Dauguma į šį sąrašą įtraukia reguliarų bažnyčios lankymą, raginimą vengti pagrindinių nuodėmių. Tokie krikščionys dažnai pasižymi didesniu ar mažesniu teisuoliškumu, tačiau jie iš tiesų vengia nuodėmių. Tokie krikščionys nemano, kad jiems patiems reikalinga Evangelija. Jie sako, jog Evangelija skirta tik nusidėjėliams.
Atsidavę Dievui krikščionys kartelę iškėlę dar aukščiau: jiems svarbu reguliariai praktikuoti dvasines disciplinas, paklusti Dievo žodžiui, įsitraukti į tarnavimą. Jei sutelksime savo dėmesį tik į išorinį elgesį, matysime pakankamai gerus rezultatus, tačiau tokie krikščionys dar labiau linkę į teisuoliškumą, nes jie gali užriesti nosį ir iš aukšto žiūrėti ne tik į nuodėmingą juos supančią visuomenę, bet ir į kitus krikščionis, kurie nėra taip atsidavę Dievui kaip jie. Tokiems krikščionims taip pat nereikia Evangelijos. Krikščionio augimą jie supranta tik kaip labiau disciplinuotą gyvenimą.
Yra ir trečia krikščionių grupė, kuriems rūpi ne tik išorinis elgesys ar darbai, paklusnumas ir tarnavimas. Jie pripažįsta, jog nepaprastai svarbu savo širdyje kovoti ir su tokiomis nuodėmėmis kaip kritikos dvasia, išdidumas, savanaudiškumas, pavydas, pasipiktinimas ir įsižeidimai, rūpesčiai. Jie suvokia, jog jiems ne itin sekasi nuolat rasti laiko pabūti vienumoje su Dievu, liudyti kiekviena proga ir dažnai jiems nepavyksta atsispirti nuodėmei. Šią grupę krikščionių dažnai vargina kaltės jausmas, nes jie nepateisina savo ir kitų lūkesčių. Kadangi ir jie mąsto, kad Dievas priima juos dėl darbų, jie negali džiaugtis ir mėgautis krikščionišku gyvenimu. Jiems gyvenimas yra tarsi rutina, į kurią jie grimzta vis giliau ir giliau. Šiai grupei krikščionių reikalinga Evangelija, bet jie to nesuvokia. Žinau tai, nes pats tai grupei priklausiau.
Evangelija skirta ir tikintiesiems
Palaipsniui, atsirandant vis didesniam poreikiui, aš supratau, jog Evangelija skirta ir tikintiesiems. Tai suvokęs, kiekvieną rytą pradėjau melstis, pasiremdamas eilute iš Izaijo pranašystės: Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant Jo visus mūsų nusikaltimus (Iz 53, 6). O po to sakau: „Viešpatie, aš nuklydau. Pasukau savo keliu, bet Tu uždėjai visas mano nuodėmes ant Kristaus. Štai kodėl aš kreipiuosi į Tave ir tikiu, kad Tu mane priimi".
Aš supratau, jog apaštalo Pauliaus teiginys laiške Galatams - Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20) - buvo pasakytas kalbant apie išteisinimą (žr. Gal 2, 15-21). Atkreipkite dėmesį, jog Paulius čia kalba esamuoju laiku: „Dabar <...> gyvenu..." Žvelgdamas į kontekstą suprantu, kad čia Paulius kalba ne apie pašventinimą, bet apie išteisinimą. Išteisinimas (tai, kad esi teisus prieš Dievą dėl Kristaus teisumo) Pauliui buvo ne tik praeityje patirtas išgyvenimas, bet ir šių dienų realybė.
Kiekvieną dieną Paulius gyveno pasitikėdamas Kristaus pralietu krauju ir Jo teisumu. Kiekvieną dieną jis žvelgė į Kristų, nes tik per Kristų jis galėjo artėti prie Dievo ir būti priimtas. Jis, kaip ir Petras (1 Pt 2, 4-5), tikėjo, jog net patys geriausi mūsų darbai, mūsų dvasinės aukos yra priimtinos Dievui tik per Jėzų Kristų.
Turbūt nė vienas žmogus be Jėzaus negalėtų būti toks gyvenime ir tarnavime atsidavęs mokinys kaip apaštalas Paulius. Tačiau jis žvelgė ne į savo darbus, bet į Kristaus atliktą darbą - tik jo dėka jis gali patikti Dievui.
Taigi aš suvokiau, kad krikščionims svarbu girdėti Evangeliją visą gyvenimą, nes būtent Evangelija vėl ir vėl primena mums, kad esame priimtini Dievui ne dėl to, ką mes dėl Dievo padarėme, bet dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų teisiai gyvendamas ir mirdamas, prisiėmęs ir atpirkęs visas nuodėmes. Suvokiau, jog šiandien stoviu prieš Dievą visiškai teisus, koks būsiu ir danguje, nes Jis aprengė mus savo Sūnaus teisumu. Todėl man nereikia nieko daryti, kad Dievas mane priimtų. Dabar aš esu laisvas paklusti ir tarnauti Jam, nes Kristuje aš esu priimtinas (Rom 8, 1). Dabar mane įkvepia ne kaltė, bet dėkingumas.
Net supratę, kad esame priimtini Dievui dėl to, ką atliko Kristus, mes, žmonės, esame linkę sureikšminti savo darbus. Štai kodėl svarbu kasdien grįžti prie Evangelijos. Džeko Milerio žodžiais tariant, mes turime kasdien sau pamokslauti Evangeliją. Man tai reiškia, jog nuolatos turiu prisiminti tokias Šventojo Rašto eilutes, kaip: Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (Iz 53, 6); Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20); Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią (Rom 8, 1). Dažnai kartoju ir vienos senos giesmės žodžius: „Mano viltis remiasi Jėzaus krauju ir Jo teisumu, o ne kuo nors kitu".
Ne - paviršutiniškam tikėjimui
Ar ši idėja, kad Dievas priima mus tik dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų, o ne dėl mūsų darbų, neveda prie lengvabūdiško, paviršutiniško tikėjimo, kai sakoma: „Kadangi aš paprašiau Kristaus būti mano Gelbėtoju, nesvarbu, kaip gyvensiu, aš vis tiek esu pakeliui į dangų. Visai nesvarbu, ar aš ir toliau nuodėmingai gyvensiu. Dievas myli ir bet kuriuo atveju mane priims"?
Jei Jėzus jau viską atliko vietoje manęs, tai kam stengtis, kentėti kovojant su nuodėme savo gyvenime? Kam vargintis disciplinuojant save? Kam eikvoti fizinę ir emocinę energiją tarnaujant Dievui savo gyvenimo žemėje metu, jei viskas priklauso tik nuo Kristaus?
Apaštalas Paulius tarsi užbėga už akių tokiam lengvabūdiškam tikėjimui ir laiške Romiečiams rašo: Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Ir kitoje eilutėje atsako: Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje? (Rom 6, 1-2). Paulius nepriekaištauja: „Kaip galite būti tokie nedėkingi ir taip mąstyti?" Ne, jis čia sako: „Jūs nesuprantate Evangelijos. Nesuvokiate, kad mirėte nuodėmei. O jei jūs esate mirę nuodėmei, neįmanoma toliau nuodėmingai gyventi" (Rom 6, 3-14).
Mirę nuodėmei
Taigi, iškyla svarbus klausimas: Ką Paulius turėjo omenyje, sakydamas, kad esame mirę nuodėmei? Akivaizdu, jog jis nekalbėjo apie tai, kad mes esame mirę ir daugiau nedarome jokių nuodėmių. Jei apaštalas tai būtų turėjęs galvoje, joks sąžiningas žmogus negalėtų sakyti, jog yra išteisintas, nes mes visi kasdien vis dar nusidedame. Nė vienas iš mūsų tobulai dar nemylime Viešpaties visa savo esybe ir nė vienas iš mūsų nemylime savo artimo, kaip mylime save (Mt 22, 35-40). Tai taip pat nereiškia, jog mes daugiau nesame atsakingi už tai, kaip reaguojame į pagundymus nusidėti. Nes jei taip būtų, tuomet apaštalo Petro perspėjimas susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą (1 Pt 2, 11), būtų beprasmis. Tai ką gi Paulius norėjo pasakyti?
Kai kurie Biblijos komentatoriai mano, jog Paulius kalbėjo tik apie tai, jog esame mirę nuodėmei ir bausmė už nuodėmę mums nebegalioja. Taip tai tiesa, nes jei esame susijungę su Kristumi, o Kristus mirė bausmei už nuodėmę, vadinasi, ir mes esame mirę. Iš dalies tas Pauliaus įspėjimas tai ir reiškia, bet ne tik. Tai reiškia, jog mes esame mirę ir nuodėmės valdžiai. Kas tai? Laiške Romiečiams Paulius kalba apie nuodėmės viešpatavimą (Rom 5, 21), laiške Kolosiečiams rašo, kad Dievas išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę (Kol 1, 13).
Kai Edeno sode Adomas nusidėjo, mes visi nusidėjome jame (Rom 5, 12-21). Dėl savo tapatybės su Adomu mes visi kenčiame nuodėmės pasekmes: vos gimęs į šį pasaulį žmogus patenka nuodėmės valdžion.
Ką reiškia būti nuodėmės valdžioje? Apie tai Paulius rašo laiške Efeziečiams (Ef 2, 1-3). Čia sakoma, kad mūsų dvasia buvo mirusi, mes ėjome pasaulio ir velnio keliais, gyvenome pasidavę nuodėmingos prigimties aistroms ir iš prigimties buvome verti Dievo pykčio.
Vergavimas nuodėmei yra bausmės už nuodėmę dalis. Kai mes susitapatiname su Kristumi ir Jo mirtimi, mūsų kaltė, kurią jaučiame dėl Adomo nuodėmės ir dėl savo asmeninių nuodėmių, sunaikinama amžiams. O kartu su Kristumi mirę nuodėmės kaltinimams, mes mirštame ir nuodėmės valdžiai, jos vadovavimui. Mūsų gyvenimas negali daugiau būti paženklintas nuodėme, nes nuodėmė daugiau nebegali mums viešpatauti. Ši mirtis nuodėmės viešpatavimui mūsų gyvenime vadinama tobulu pašventinimu. Tai reiškia ryžtingą atskyrimą nuo nuodėmės, jos galios tikinčiojo gyvenime, sunaikinimą. Tai įvyksta akimirksniu, tuo pat metu kaip ir išteisinimas. Tai itin svarbūs pokyčiai, įvykstantys mumyse Šventosios Dvasios dėka (kai Šventoji Dvasia veikia viena, be žmogaus leidimo ar jo valios dalyvavimo), kai Ji perkelia mus iš tamsos karalystės į Kristaus karalystę. Šis tobulas išvadavimas iš nuodėmės valdžios įvyksta kiekvieno, kuris patiki Kristumi kaip savo Gelbėtoju, gyvenime. Nėra išteisinimo be tobulo pašventinimo. Ir viena, ir kita yra Kristaus darbo mumyse rezultatas.
Laikykite save mirusiais nuodėmei
Taigi, mes esame laisvi nuo nuodėmės kaltinimų ir nuodėmės viešpatavimo. Tačiau ką tai reiškia mūsų gyvenime? Kokia iš to nauda? Kaip tai gali padėti mums įgyvendinti Evangelijos raginimą siekti šventumo? Štai apaštalo Pauliaus patarimas, užrašytas laiške Romiečiams: Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 6, 11).
Labai svarbu suprasti, ką čia Paulius sako, nes jis kviečia mus ne ką nors daryti, bet kai kuo tikėti. Tikėkime, kad per Kristų mes esame mirę, kad būtume išvaduoti iš nuodėmės valdžios ir nuo bausmės už nuodėmę. Nėra taip, kad tik tikėdami tuo mes galime paversti tai realybe. Tai jau yra tiesa, tai jau yra realybė - mes jau esame mirę nuodėmei, nesvarbu, tikime tuo ar ne. Tačiau praktinę to įtaką matysime tik tikėdami, jog tai yra tiesa.
Taip, mes esame kalti - tai faktas, bet Dievas daugiau nekaltina mūsų ir nereikalauja išpirkti kaltės, nes Kristus atliko tai kaip mūsų pakaitalas. Bausmė buvo atlikta, kaltė išpirkta. Mes esame mirę nuodėmei - tiek jos kaltei, tiek jos viešpatavimui. Štai kodėl Paulius galėjo rašyti: Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito (Rom 4, 8).
Tačiau iškyla klausimas: „Jei aš esu miręs nuodėmės valdžiai, kodėl aš vis dar kovoju su nuodėme savo gyvenime?" Atsakymas į šį klausimą slypi žodyje „kovoju". Netikintieji nekovoja su nuodėme. Jie gali siekti nugalėti tam tikrus blogus įpročius, bet tų įpročių jie nelaiko nuodėmėmis. Jie nesuvokia nuodėmės prieš šventąjį Dievą esmės. Tačiau tikintieji kovoja su nuodėme. Mes pastebime savo nuodėmingus žodžius, mintis, darbus ir veiksmus, kurie Dievo akyse yra nuodėmė, ir dėl to jaučiame kaltę. Štai čia mes ir turime grįžti prie Evangelijos. Laikyti save mirusiais nuodėmei reiškia tikėti Evangelija.
Tai nereiškia, jog mes tik tikime Evangelija ir patenkinti savimi toliau gyvename nuodėmingai. Visiškai ne! Vėl prisiminkime Pauliaus žodžius, užrašytus laiško Romiečiams 6 skyriaus pradžioje: mes mirėme nuodėmei ir jos valdžiai. Nors nuodėmė gali kovoti prieš mus, ji negali mums viešpatauti. Tai taip pat Evangelijos dalis. Bet sėkmingos kovos prieš nuodėmę paslaptis - gilus mūsų širdies tikėjimas, jog nors mes ir klumpame, nors ir kovojame ir ne visada laimime, mes esame mirę nuodėmei ir ji negali mūsų kaltinti. Mes turime tikėti, jog nesvarbu, kaip dažnai klumpame, Dievas mūsų nesmerkia (Rom 8, 1).
Vienas iš XVIII a. Anglijoje vykusio prabudimo lyderių, Viljamas Romaine, rašė: „Jokia nuodėmė negali būti nukryžiuota nei širdyje, nei gyvenime, jei sąžinė dėl jos mus kaltina ... Jei nebus numarinta nuodėmės kaltė, nenugalėsime ir jos jėgos". Kitais žodžiais tariant, jeigu nepatikėsi, jog esi miręs nuodėmės kaltei, tu negalėsi pasitikėti Kristumi, kad Jis suteiks tau jėgų įveikti jos jėgą savo gyvenime.
Taigi, norint įveikti nuodėmę savo gyvenime, visų pirma reikia patikėti Evangelija, kuri sako, kad jūs numirėte nuodėmei.
Augantis šventumas
Rūpestis, nukreiptas prieš nuodėmingus įpročius, ir siekis vis labiau panašėti į Kristų, įgyti Jo charakterį, paprastai yra vadinama šventėjimu. Tačiau kadangi akimirksniu įvykęs išlaisvinimas iš nuodėmės valdžios apibūdinamas kaip tobulas pašventinimas, tai augti šventumu reiškia nuolatos šventėti. Tai kalba apie tęstinį šventumo didėjimą bėgant laikui. Naujojo Testamento autoriai nuolatos įspėdavo tikinčiuosius ir ragindavo to siekti (1 Kor 6, 9-11; 2 Kor 7, 1; Ef 2, 19- 21; Kol 2, 19; 2 Tes 1, 3; Hbr 12, 14; 2 Pt 3, 18). Tikroj krikščionybėj nėra vietos inertiškiems ir neveikliems, savimi patenkintiems ir savo teisuoliškumu besididžiuojantiems krikščionims. Siekime vis labiau panašėti į Kristų, siekime to visą gyvenimą.
Norint vis labiau šventėti, svarbu skaityti Šventąjį Raštą, melstis, reguliariai bendrauti su kitais tikinčiaisiais. Taip pat svarbu marinti nuodėmingas kūno aistras (Rom 8, 13) ir ugdyti Kristaus charakterio savybes (Kol 3, 12-14). O visų svarbiausia suvokti, jog esame visiškai priklausomi nuo Kristaus, nes tik Jis gali suteikti jėgų ir įgalinti mus tai pasiekti, nes mes patys savo pastangomis vis labiau šventėti ir augti negalime.
Taigi, šventėjimo procesas - tai ir sunkus darbas, ir priklausomybė nuo Kristaus, pasitikėjimas Juo. Ir tai reiškia, jog mes vis būsime nepatenkinti tuo, ką darome, nes augančio krikščionio troškimai visuomet pranoks jo pasiekimus. Kas gali padėti mums įveikti tą įtampą tarp troškimų ir pasiekimų? Atsakymas - Evangelija. Evangelija užtikrina, kad mes jau esame mirę nuodėmei, ir kad mylintiems Dievą nebėra pasmerkimo Kristuje Jėzuje. Tai padės mums susidūrus ir su minėta įtampa.
Nepaleiskime Evangelijos iš akių, nes pačioje šventėjimo prigimtyje užkoduota tai, jog vis labiau augdami Jame, mes vis labiau matysime ir savo nuodėmingumą. Tačiau tai neturėtų mūsų gąsdinti, priešingai, tai turėtų mus paskatinti grįžti prie Evangelijos. Jei kas dieną tikėsime Evangelija, ji skatins mus siekti šventumo net ir tuomet, kai, atrodo, nematome jokios pažangos. Štai kodėl aš vartoju terminą Evangelijos įkvėptas šventėjimas. Ir štai kodėl mums kiekvieną dieną reikia pamokslauti sau Evangeliją.
Iš „Modern Reformation Magazine" (Vol 12.3)
Vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotrauka Antano K.
