Kol dar buvau vaikas, laikiau tą giesmę neįkvepiančia (atleiskite, pone Longstafai) ir dūsaudavau, kai tik šlovinimo vedantysis pradėdavo ją giedoti. Šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, aš naujai pažvelgiau į šią giesmę ir permąsčiau ankstesnius savo vertinimus. Ji tikrai yra svarbi ir vertinga.
Skirk laiko, kad būtum šventas,
Dažnai kalbėkis su Viešpačiu.
Pasilik Jame visados
Ir maitinkis Jo žodžiu.
Dievo vaikai tebus tau draugai;
Silpniesiems padėk
Ir niekada nepamiršk
Visur ir visada ieškoti Jo palaiminimo.
Yra dar trys šio Longstafo eilėraščio posmeliai, ir antrąjį taip pat verta pacituoti:
Skirk laiko, kad būtum šventas,
Pasaulis vis skuba ir skuba;
Praleisk daug laiko slaptoje,
Su Jėzumi pabūk kartu.
Įsižiūrėdamas į Jėzų
Vis labiau panašėsi į Jį,
Draugai, matydami tavo elgesį,
Jo atvaizdą matys.
Kiekviena šio posmelio eilutė kažkur viduje sukelia prieštaravimą, bet vis geriau suprantu, kodėl šventų žmonių tiek nedaug.
Nueikite į turgavietę. Pasiduokite kasdieniams išbandymams, skepticizmui, netikėjimui, ir pažiūrėsime, ar jūs liksite šventas.
„Skirk laiko..." - bet aš neturiu laiko.
„Pasaulis vis skuba..." - ir aš skubu su juo.
„Praleisk daug laiko slaptoje..." - slaptoje? Aš taip mėgstu pasigirti, ką darau su Jėzumi ir dėl Jo.
„Su Jėzumi pabūk kartu..." - hmm... Išjungti savo grotuvą ir liautis telefonu rašius žinutes?
„Vis panašėsi į Jį..." - aš geriau mėgdžiosiu Bilą, Riką ar Endę...
„Draugai, matydami tavo elgesį, Jo atvaizdą matys..." - nesitikėkite, kad aš būsiu toks pavyzdys.
Nors ši giesmė parašyta Viktorijos epochos anglų kalbos stiliumi, ji taikliai įvardija esminius dalykus, kurių reikia, kad taptum šventas.
Tapti šventu žmogumi yra sąmoningas apsisprendimas. To reikia siekti. Dievo raginimas, skirtas Izraeliui: „Pasišvęskite", dabar skamba ir mums. Kitaip tariant, bet kokia kaina siekite tapti šventu vyru, šventa moterimi, šventa tauta.
Šventas - kas tai?
Aš nelaikiau savęs šventu žmogumi, nors ir troškau toks būti. Kartais teisindavausi, kad mano charakteris ne toks ar kad nesugebu susikaupti tokio lygio dvasiniam taurumui. Būdavo momentų, kai, nors ir troškau būti šventas, jaučiau, kad taip stipriai prasilenkiu su Dievu, jog net buvau gundomas susitaikyti su tarno, o ne sūnaus padėtimi Jo namuose.
Žodį „šventas" vartoju ta prasme, kaip jis pavartotas ir sakinyje: Būkite šventi, nes Aš esu šventas (1 Pt 1, 16), kur apaštalas kviečia naują krikščionių kartą gyventi kitaip, priešpastatydamas jų gyvenimo būdą pagoniškai kultūrai. Tie, kurie priims šį iššūkį, iškart sužinos, kad buvo pašaukti kažkam ypatingam.
Šventas visų pirma yra Dievo charakterio apibūdinimas. Ir krikščionys raginami tvarkyti savo gyvenimą pagal tai, ką jie žino apie Dievo prigimtį. Žodis „šventas" gali reikšti ir panašumą į Kristų, ir Šventosios Dvasios vaisius, išvardintus laiške Galatams. Tai rodo į gyvenimo kokybę, kurios krikščionys turėtų siekti.
Liūdna, bet žodžiu „šventas" šiais laikais labai švaistomasi. Vieni į šį žodį žiūri labai rimtai, kiti klaidingai sieja jį su pasipūtimu, apsimetinėjimu, kuriuo, rodos, labiau siekiama padaryti įspūdį žmonėms (bent kai kuriems), o ne Dievui.
Vaikystėje esu susidūręs su tikėjimo srove, kuri man atrodė nenatūrali. Tie žmonės vartojo tam tikrus posakius, tam tikru būdu meldėsi, buvo draudžiamas tam tikras elgesys, jie šalinosi aplinkinio pasaulio. Man atrodė, kad taip gyvendami tie žmonės kitus teisia ir yra pasipūtę, nors ir vaidina nuolankius. Bet kokiu atveju, aš nenorėjau būti tokiu „šventu" žmogumi.
Pasirinkau šią temą, nes noriu žinoti, ar noras būti šventam šiomis dienomis užleidžia pozicijas, ypač tarp žmonių, užimančių tam tikrą padėtį ir galinčių daryti įtaką bažnyčiai. Ar mes netyčia neprarandame suinteresuotumo būti šventi (pačia geriausia šio žodžio prasme) ir neeikvojame savo jėgų siekdami problemų sprendimo, sėkmės, trokšdami realizuoti save ir vengdami bet ko, kas kvepia kančia?
Skaitydamas apie knygų autorius ar įvairius konferencijų pamokslininkus, klausydamasis prisistatymų ir įvairiausių istorijų apie šiuolaikinius krikščionis, retai išgirstu, kad kuris iš jų būtų šventas. Dažniausiai girdžiu, kokie jie yra sėkmingi. Kiek žinau, dauguma tų šviesulių tikrai yra šventi ir gyvena taip, kaip pataria Viljamo Longstafo keturių posmelių eilėraštis. Galbūt jie skiria laiko pabūti su Dievu ir neužmiršta papasakoti savo draugams apie Jėzų, bet jei tai tiesa, norėčiau girdėti apie tai daugiau. Tai padrąsintų mus visus.
Deja, krikščionys lyderiai dažnai mums pristatomi kaip geri pamokslininkai, puikūs ir kūrybingi mąstytojai, sąmojingi artistai ir linksmintojai, sumanūs organizatoriai, bet retai - kaip šventi žmonės. Galbūt tai nykstanti „rūšis"?
Kada paskutinį kartą jus kvietė susitikti su žmogumi todėl, kad jis ar ji yra šventas žmogus, turintis žodį iš Dievo?
Ar buvai kada sutikęs šventą žmogų?
Ruošdamas šį straipsnį aš surizikavau - paklausiau savęs, kas, mano krikščionybės supratimu, iš tų žmonių, kuriuos pažįstu ar apie kuriuos žinau, gali būti vadinamas tikrai šventu žmogumi? Pirmiausia man į galvą atėjo gerai žinomi vardai: Džonas Stotas, Bilis Greimas ir jo žmona Ruta, Džoni Erikson Tada. Dar pridėjau Džordžą Ververį, Džilę Brisko, Robertsoną Makilkeną, Džeimsą Hiustoną ir Dalasą Vilardą. Jie, mano supratimu, yra šventi žmonės. Į šį sąrašą įtraukiau ir daug kitų žmonių, kurių daugumos jūs net nežinotumėte.
Daugelis, kuriuos galėčiau paminėti, iš tiesų daug padarė Karalystės labui, bet sudarydamas šį sąrašą bandžiau surasti tai, ką aš vadinu slaptu gyvenimu. Ieškojau tų, kurie nuolatos „vaikščiojo su Dievu" (prisimenate Henochą?), net ir susidurdami su mažomis ar didelėmis gyvenimo problemomis.
C. S. Liuisas rašo: „Nieko negali būti labiau svetimo Rašto stiliui, nei žodžiai tų, kurie apibūdina šventąjį kaip „moralės ar dvasios genijų", taip tarsi leisdami suprasti, kad jo dvasingumas yra „kūrybinis" arba „originalus". Jei aš teisingai supratau, Naujajame Testamente nepalikta vietos „kūrybingumui" net perkeltine prasme. Visas mūsų likimas, atrodo, nukreiptas visiškai priešinga kryptimi - kuo mažiau būti savimi, skleisti Kristaus pažinimo kvapą ir tapti skaidriais veidrodžiais, atspindinčiais Jo, ne savo veidą".
Prisiminiau puikų pasakojimą apie jauną, talentingą rabinų mokyklos studentą, kuris paklausė savo mokytojo, ar gali būti vadinamas šventu žmogumi - tiesą sakant, pačiu švenčiausiu žmogumi apylinkėse. Išgirdęs klausimą, jo mokytojas susierzino ir ne iš karto sutiko atsakyti. Vėliau, kadangi jaunuolis vis neatstojo, jis atsakė: „Tu esi pats dievobaimingiausias šių dienų žmogus. Tu studijuoji dieną ir naktį, gyveni atsiskyręs nuo pasaulio, apsuptas krūvų knygų, šventosios skrynios ir pamaldžių žmonių. Tu tapai labai šventas. Bet nueik kartu su kitais žydais į turgaus aikštę, padirbk jų darbą, patirk tą įtampą, kurią patiria jie, jų nesėkmes. Įsiliek į pasaulį, paklausyk skepticizmo ir netikėjimo kupinų minčių, kurias jie nuolat girdi, priimk smūgius, kuriuos jie gauna. Pasiduok įprastiems paprastų žydų išbandymams. Tada ir pažiūrėsime, ar tu vis dar būsi švenčiausias iš visų žmonių".
Žmonės, kuriuos paminėjau anksčiau, tikrai buvo „turgaus aikštėje"(vienaip ar kitaip) ir susidūrė su įprastais išbandymais. Ir aš laikau juos šventais žmonėmis, nes jie visomis aplinkybėmis išlaikė savo tikėjimą - jis tapo dar gilesnis.
Šventą žmogų galima pažinti, nes kai esi šalia jo, kažkas ir tave pakylėja prie Dievo.
Dažnai įėjęs į virtuvę, kur mano žmona ruošia maistą, pajuntu, kaip nesąmoningai burnoje prisirenka seilių. Jei taip vyksta, vadinasi virėjas tikrai geras. Panašiai vyksta, jei atsiduri šalia švento žmogaus: širdis pradeda kitaip plakti, ir tu patiri naują potraukį prie Dievo, kurį tas žmogus pažįsta.
Kartais gali atsitikti ir kitaip: švento žmogaus akivaizdoje gali pajusti ir staigų apkaltinimą. Prisimenu, kaip viena moteris, išgarsėjusi itin amoraliu gyvenimo būdu, stovėjo eilėje, norėdama susitikti su vienu iš anksčiau minėtų žmonių. Staiga, visai netikėtai (tai turbūt nustebino ne tik aplinkinius, bet ir ją pačią), paduodama jam ranką prapliupo graudžiai verkti. Patikėkite, bedieviška širdis negali likti rami akivaizdoje to, kuris spinduliuoja autentišką šventumą.
Šventas ir žmogiškas
XX a. pradžioje gyvenęs Išgelbėjimo Armijos karininkas Samuelis Loganas Brenglis tobulai atitinka visus mano įsivaizdavimus apie šventą žmogų. Beveik 40 metų Brenglis tarnavo Dievui kaip evangelistas ir pamokslininkas prabudimo susirinkimuose.
Jo biografijoje yra cituojami tokie nežinomo šaltinio žodžiai (buvo kalbama apie Išgelbėjimo Armiją): „Yra žmonių, kurių vardui laipsnis ir titulas prideda svorio, prestižo, taip jie pakyla savo draugų akyse. Bet ne taip yra su Brengliu. Laipsnis nesustiprina šio vardo, kaip laipsnio nebuvimas jo ir nesusilpnina. Visame pasaulyje žmonės Brenglio vardą sieja su šventumu, švelnumu, meile, palaiminimu ir jėga. Štai kuo pasižymi komisaras Brenglis. Neseniai jo gautas laipsnis paprasčiausiai yra jo reikšmės Išgelbėjimo Armijai pripažinimas, tačiau jis visiškai nereikalingas, kalbant apie jo, kaip žmogaus, vertę".
Čia mūsų žvilgsnis kreipiamas į gyvenimą, kuris slepiasi po profesiniu gyvenimu, į savybes, kurios nukreipia dar toliau už tą žmogų - į Dievą, kuriam jis pašventė savo gyvenimą. Kaip tikrai šventas žmogus, Brenglis nekėlė savęs aukščiau kitų ir nebandė puikuotis kokiu nors pigiu dievotumu. Jo biografas rašo: „Žiūrėdami į jį iš arti, žmonės matė jame tris dalykus: žmogiškumą, nuolankumą ir... humoro jausmą. Iš šių savybių pati netikėčiausia buvo humoro jausmas. Šio žmogaus šventumas žibėjo ir spinduliavo gerumu, jo humoras buvo švelnus, mįslingas ir malonus. Šypsena jo veide pasirodydavo staiga, kaip paleista raketa: ji užgimdavo jo akyse, jos sužibėdavo, tada jo veide pasirodydavo raukšlytės, tai suvirpindavo jo kūną ir energingai nubėgdavo jo kūnu iki pat kojų pirštų".
Žmonės troško su juo bendrauti. Vienas jo bendradarbis, su kuriuo abu drauge triūsė Išgelbėjimo Armijoje, sakė: „Aš mačiau, kaip tūkstančius pareigų turintys vadovaujantys komisarai atidėdavo savo popierius, paleisdavo stenografuotojus, užrakindavo duris ir laukdavo amerikiečio pamokslininko. Jie norėjo būti šalia jo, jie jautė, kad jiems reikia to švento žmogaus ir visais savo veiksmais jie tarsi sakė: „Tai šventa žemė. Čia yra Brenglis".
Brenglio biografiją esu perskaitęs mažiausiai tuziną kartų. Nedaugelis mano bibliotekos knygų įkvepia mane taip kaip ši knyga, kai jaučiu, jog mano asmeniniai santykiai su Dievu silpsta (arba, Longstafo žodžiais tariant, kai aš neskiriu laiko pabūti slaptoje, su Jėzumi).
Mąstydamas apie Brenglį, suprantu, jog tai buvo žmogus, kuris gerai pažinojo gatvės gyvenimą, bet jis žvelgė į jį iš kitos perspektyvos - taip pat gerai jis pažinojo ir gyvenimą Viešpaties artume. Jo gyvenimas nukreipia mane geresne kryptimi - ieškoti gilesnio bendravimo su Tėvu.
Bendros šventumo gijos
Skaitant Šventąjį Raštą ir bažnyčios Tėvų raštus apie šventumą bei didžių dvasinių didvyrių biografijas, stebint ir ne tokių įžymių žmonių, kurie nuėjo su Jėzumi daug giliau, nei dauguma kitų, gyvenimus, aptiksime bendrų bruožų:
1. Kartą sąmoningai pasirinkę sekti Jėzumi, jie nekeičia savo sprendimo. Jie yra išgyvenę stiprų (nebūtinai įspūdingą) asmeninį atsivertimą ir noriai kviečia kitus patirti tą patį.
2. Jie kruopščiai paskirsto prioritetus savo gyvenime, kad daug laiko galėtų skirti asmeniniam garbinimui, Šventojo Rašto apmąstymams ir maldai (klausytis Dievo ir sugerti viską, ką Dievas nori, kad jie žinotų ir patirtų).
3. Jie nuolat stengiasi disciplinuoti save ir kreipti savo gyvenimą taip, kad atspindėtų Jėzų. Jie ugdo sveiką neapykantą nuodėmei ir viskam, kas griauna gyvenimą.
4. Jie ugdo sveikus tarpusavio santykius - davimo ir gavimo santykius, - ir brangina kiekvieną žmonių susitikimą. Galiu pridurti, kad savo ryšį su Dievu jie dažniausiai supranta bendruomenės kontekste, ne tik kaip savarankiško šventojo ryšius su Dievu.
5. Jie patraukia aplinkinio pasaulio dėmesį nuolankiu nusiteikimu tarnauti ir ieško teisingumo bei gailestingumo silpnesnių už save atžvilgiu.
Šias savybes aš matau ir žvelgdamas į komisarą Brenglį, ir nė kiek neabejoju, kad šis žmogus būtų daręs įtaką bet kuriai krikščionybės atšakai. Ne dėl to, kad turėjo pamokslininko ir evangelisto dovanas, bet dėl gilaus, slapto, švento gyvenimo, dėl kurio žmonės, būdami šalia jo, jausdavosi arčiau Dievo.
Klarensas Holas aprašo vieną vakarą, kai Brenglis buvo pristatytas miniai kaip „didysis pulkininkas Brenglis". Dėl tokio pristatymo jis buvo aiškiai sutrikęs ir savo dienoraštyje užrašė: „Jei aš atrodau didis jų akyse, Viešpats iš savo malonės padeda man matyti, kad be Jo aš esu visiškai niekas, ir padeda man būti mažu savo paties akyse. Taip, Jis naudoja mane, bet aš aiškiai suprantu, kad Jis naudoja mane ne todėl, kad aš būčiau ypatingas. Darbas jau atliktas. Kirvis negali didžiuotis medžiais, kuriuos jis nukirto. Jis nieko negalėtų padaryti, jei ne medkirtys - jis kirvį pagalando ir juo naudojosi. Ir iškart, kai tik kirvis numetamas į šalį, jis tampa tik geležies gabalu. Ach, kad tik aš neprarasčiau šio suvokimo".
Turėdamas tokį požiūrį Brenglis buvo švelnus, ne kietas. „Šventumas nepadaro žmogaus kieto, nesimpatiško ir neprieinamo, - rašė Brenglis. - Ši patirtis daro žmogų visų pirma žmogišku. Tai išlaisvina jo gailestingumą, pripildo jį meilės visai žmonijai, užuojautos nusidėjėliams, gerumo ir gailesčio tiems, kas Jo nepažįsta ir yra paklydę. Ir nors dėl to žmogus dažnai būna griežtas sau, tai daro jį švelnų kitiems".
Kančių žemė
Komisaras Brenglis išgyveno ir tai, ko daugelis iš mūsų norėtų išvengti, - šis žmogus pažino kentėjimus. Paskyrus jį į Bostono korpusą, prie jo prisikabino chuliganas, kuris vos iš trijų metrų atstumo metė į jį šaligatvio plytelę. Plyta pataikė Brengliui į galvą ir jis vos nenumirė. 18 mėnesių jis buvo priverstas praleisti reabilitacijos klinikoje. Ir nuo tada jis periodiškai kentė nepakeliamus galvos skausmus bei depresijos priepuolius.
Tuo metu Brenglis parašė ko gero geriausią savo knygą „Helps to Holiness" ir po to dažnai pašmaikštaudavo: „Na, jei nebūtų tos mažos plytelės, nebūtų ir šios mažos knygelės".
Biografas rašo, kad Brenglis niekada neleido sau pasiduoti fiziniam silpnumui, kol visiškai netekdavo jėgų, ir juokėsi iš visų menkų nusiskundimų kaip visiškų menkniekių, išlaikydamas džiugią dvasią, kol kokia liga tiesiog priversdavo jį gultis į lovą. Jo dvasia ištreniravo kūną nuolatos būti pasitempus ir optimistiškai nusiteikus - kūną buvo galima pargriauti jėga, bet tik ne priversti pasiduoti."
Brenglis sakė: „Dievas nenori iš savo žmonių padaryti prijaukintų gyvūnėlių, ypač iš tų, kuriuos Jis patraukia ir su kuriais užmezga artimą draugystę, kuriuos aprūpina ir karūnuoja didžiai bei aukštai tarnystei. Didžiausi Jo tarnai dažnai patirdavo ir didžiausių kančių".
Nemanau, kad Komisaras būtų buvęs labai jau naudingas klestėjimo evangelijai ar tikėjimui, kuriame nėra kovos.
Slaptasis gyvenimas
Galbūt mums visiems laikas permąstyti, ką reiškia būti šventam, vėl savęs paklausti, koks gyvenimas slepiasi po tuo metodikų, meistriškumo ir dovanų kupinu gyvenimu, kuriam dar neseniai skyrėme tiek daug dėmesio?
Padiskutuoti šia tema verta kiekvienos bažnyčios lyderiams, kiekvienoje namų grupėje. Greičiausiai jūs taip pat neprieisite galutinio atsakymo, ką reiškia būti šventam, bet jei ieškosite atsakymo, kalbėsite apie tai vėl ir vėl, melsitės dėl to, eksperimentuosite, kiekvieną kartą vis naujai suprasite, ko Dievas nori iš žmonių, kuriuos Jis pašaukė.
Bet kuri bendruomenė, nesvarbu, kokio ji būtų dydžio, nusipelno turėti šventą pastorių, kuriuo verta sekti. Paulius sakė Timotiejui: Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu (svarbu, kaip ir apie ką tu kalbi), elgesiu (svarbus asmeninis gyvenimas), meile (kaip puoselėji sveikus tarpusavio santykius, visų pirma su sutuoktiniu ir vaikais), tikėjimu (ar matosi, kad gyveni vienybėje su Dievu) ir skaistumu (svarbi tavo moralė ir etika kasdieniame gyvenime) (1 Tik, 4, 12).
Bet kuri, kad ir nedidelė grupė nusipelno švento mokytojo, organizacija - švento prezidento, šlovinimo grupė - švento šlovinimo lyderio, o meno pasaulis nusipelno šventų menininkų.
Mažai kas su tuo nesutiks. Tačiau faktas yra toks, kad mes bijome šios temos. Žymiai lengviau kalbėti, kaip gilinti draugystę, geriau studijuoti Bibliją ar kaip susidoroti su pykčiu ir nesaugumo jausmu. Kartais bijome, kad siekdami tapti šventi, pakliūsime į apsimetinėjimo spąstus ar bus atskleistas mūsų silpnumas. Rūpestis pagrįstas. Tad saugokimės to, siekime turėti pakankamai artimų draugų, kurie paprašytų mūsų pasiaiškinti, jei iškiltų toks poreikis.
Vėl grįžtu prie Viljamo Longstafo giesme virtusio eilėraščio, kuris kadaise man atrodė toks nuobodus: galbūt muzika galėtų būti ir gražesnė, bet žodžius palikite tokius, kokie jie yra, ir dažnai juos giedokite. Jie rodo kelią, kurį mes visi turime matyti, - kelią, kaip tapti šventam.
Manau, Samuelis Loganas Brenglis mėgo šią giesmę.
vertė Robertas Širvinskas
Nuotrauka Vidmanto Mickevičiaus
