Šeimos takais

Pabaiga (pradžia Nr. 9 (299)).

Autoritetas

Dievas kaip aukščiausias autoritetas reikalauja paklusnumo, pavyzdžiui, per dešimtį įsakymų.

Štai ketvirtasis (arba penktasis) iš jų liepia: „Gerbk savo tėvą ir motiną..." Heidelbergo katekizmas (104 kl.) šį paliepimą gerai paaiškina: „Kad aš savo tėvui ir motinai bei visiems, kurie yra už mane atsakingi, rodyčiau pagarbą, meilę ir ištikimybę, ir visokį gerą mokymą bei nuobaudą priimčiau su deramu klusnumu, taip pat būčiau pakantus jų trūkumams, nes Dievas nori mus valdyti per jų rankas".

Paaiškinime galime pastebėti kelis svarbius dalykus: pirma, kad paklusnumas suprantamas platesniame kontekste, įtraukiant ir pagarbą, meilę bei ištikimybę, kitaip tariant, gerus santykius. Disciplinos ir paklusnumo reikalavimas turi būti perpintas pasitikėjimu ir supratimu.

Antras minimas dalykas - bausmė. Šiandien jau reikia drąsos pasakyti, kad auklėjimo elementai taip pat yra ir sankcijos, nuoseklios priemonės bei bausmės. Nemažai krikščionių, kaip A. Saulaitis SJ, tai ignoruoja skleisdami nesąmones: „Mums sako psichologai, ir jau seniai sako ir aiškiai yra įrodyta, kad bausmė - ar mokykloj, ar namuose, - auklėjimui niekuo nepadeda" („Piktas Dievas yra miręs").

Trečioji paaiškinimo pastaba - tėvų atsakomybė. Įsakymas nėra skirtas vien vaikams. Tėvai turi teisingai auklėti vaikus. M. Lutheris „Didžiajame katekizme" rašo: „Elgiamės taip, tarsi Dievas mums duotų vaikų mūsų malonumui ir pramogai... Jei norime matyti stropių, sumanių žmonių ir pasaulietinėje, ir dvasinėje valdžioje, iš tiesų neturime gailėti stropumo, triūso ir lėšų savo vaikams mokyti bei auklėti, idant jie galėtų Dievui ir pasauliui tarnauti, tačiau negalime galvoti vien apie tai, kaip jiems sukaupti pinigų ir turto". Tėvai privalo „savo vaikus išauklėti pirmiausia Dievo baimei ir Dievo pažinimui..."

Ir ketvirta, įsakyme kalbama apie pagarbą visiems autoritetams. Lutheris, Calvinas bei ypač Vestminsterio katekizmai gerai paaiškina, kad įsakyme įtraukta ir pagarba valstybei, darbdaviui bei Bažnyčiai. Bet pirmiausiai pagarbos turi būti mokomasi šeimoje. Tai labai svarbu ir tikėjimui: kas nenori paklusti tėvams, kuriuos mato šalia savęs, kaip paklus nematomam Tėvui danguje?

Pagaliau būtina pabrėžti, kad visas žmonių autoritetas ateina iš Dievo. Dievas valdo mus „per tėvų rankas", o tai reiškia, kad Dievas tėvams uždeda tam tikrus rėmus, nustato tvarką, nubrėžia ribas. Todėl tėvų autoritetas nors ir labai didelis, nėra beribis. Net ir fizinės bausmės, nors leistinos, tačiau net Senojo Testamento laikais Izraelyje nebuvo vykdomos taip kaip Romoje; pagal Bibliją tėvai neturėjo ir neturi teisėjo galių (Įst 21, 18-18; žr. ir Mt 15, 4).

Dievo autoritetas viršija žmogaus autoritetą ir yra jo pagrindas. Dievo autoritetas yra pavyzdys žmogiškajam. Norėdami žinoti, kaip teisingai naudotis savo autoritetu, turime orientuotis į Dievą. O kai taip nesielgiame, tai ir kyla visos šiandieninės minėtos problemos - mums paprasčiausiai trūksta pavyzdžio. Todėl ir palinkstame, kur vėjas pučia: arba į autoritetų ignoravimą, arba į autoritarizmą.

Pavyzdys

Kodėl šeima kaip institucija tokia svarbi? Todėl, kad tai - geriausia vieta mokytis. Todėl, kad joje visi mokslai susiję su gyvenimu ir su pavyzdžiu. Biblinis mokymas taip pat dažniausiai yra mokymas iš pavyzdžių. Tie pavyzdžiai yra Dievas (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jėzus (Jn 13, 15-16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), apaštalai (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6-7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16), vyresnieji (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 3), kitos bendruomenės (1 Tes 2, 14; 1 Tes 1, 7).

Imkime ir plačiau pakalbėkime, pavyzdžiui, apie Jėzų. Jis išsirinko nedidelę mokinių grupę (Lk 6, 13), kad su jais galėtų gyventi, intensyviai bendrauti, duoti pavyzdį (Mk 3, 14). Jo tikslas buvo, kad mokiniai pasidarytų tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40 Mt 10, 25).

Mokydamas Jėzus laikėsi lygiai tų pačių principų, kurie Mozės įstatyme duoti tėvams (pvz., Įst 6). Mokymo esmę sudaro žinių pateikimas (supažindinimas su įstatymu, Evangelija) ir gyvenimo pavyzdys. Kadangi bibliniame tikėjime šie du aspektai yra neatskiriami, tai mokymas vyksta nepertraukiamai dieną ir naktį, taigi nuolat. Iš tėvų pavyzdžio vaikai mato, kaip mokomos tiesos funkcionuoja gyvenime; ką Dievo įsakymai konkrečiai reiškia kasdienybėje.

Ką reiškia pradžioje minėti pasakymai „solidarumas", „nežaloti savęs ir kitų"? Ogi tą, ką vaikai nuo mažens mato savo artimiausioje aplinkoje. Jeigu tėvai verčia šiukšles miškelyje už miesto arba nerūšiuoja jų, tai darželis ar mokykla veltui stengsis to išmokyti. Jeigu tėvas važinėja neprisisegęs saugos diržo, nuolat viršydamas greitį, tai nėra ko stebėtis, kai jo aštuoniolikmetis sūnus tai pakartoja, tik dar labiau pasistengdamas. Jeigu vaikai nemato, kaip tėvai vienas kito atsiprašo, guodžia, pradžiugina, rodo švelnumą, vienas kitu rūpinasi, tai ko stebėtis, kad vaikuose to nėra. Nei darželis, nei mokykla to neįdiegs.

Kad galėtum parodyti pavyzdį, reikia vietos ir laiko. Tam reikia būti kartu su savo vaiku. Bet būtent to šiandien trūksta, kadangi beveik visą produktyviausią laiką suryja profesinė veikla. Ypač tragiška, kad vaikai per mažai mato vyriško pavyzdžio. Šeimose tėčiai šalinasi, darželiuose ir mokyklose vyrų nėra arba labai mažai. 90 proc. pedagogų yra moterys. Ką daryti vaikams? Kur ieškotis tų pavyzdžių? Tai ir tampa jais visokie šapranauskai ir saulėnai...

Valstybė negali būti gera auklėtoja, nes negali duoti pavyzdžio. Kiekviena kolektyvinio auklėjimo forma turi vieną didelį trūkumą: mokytojas daug gali pasakoti apie aplinkos apsaugą, bet jis to negali parodyti savo gyvenime. Vaikai nežino ir negali patikrinti, ar jis tikrai pats laikosi to, ko moko.

Vaikai yra daugiau ar mažiau priklausomi nuo tėvų bei pavaldūs jų autoritetui. O auklėjimo tikslas yra išmokyti juos savarankiškumo. Kūdikystėje priklausomybė yra labai didelė, net visiška; bėgant metams ji mažėja, kol pagaliau vaikų paklusnumo tėvams įsipareigojimas visiškai išnyksta ir jie gali patys savarankiškai priimti sprendimus bei atsakomybę. Tėvų valdžios jiems jau nebereikia, nes moka ‚susivaldyti' patys.

„Suvaldyti save" yra ir pagrindinė Naujojo Testamento graikiško žodžio egkrateia reikšmė. Dažniausiai vartojami vertimai "susivaldymas" (Gal 5, 23; 2 Pt 1, 6) „susitvardymas, susitvardyti" (Tit 1, 8). Suaugusios, brandžios asmenybės nevaldo nuotaikų kaita, nes asmenybė geba suvaldyti savo nuotaikas. Turi įsitikinimus ir jų laikosi, turi tvirtą charakterį ir gali priimti išmintingus sprendimus. Ef 4, 14 Paulius perspėja, „kad nebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius."

Visose nurodytose Naujo-jo Testamento vietose kalbama visų pirma ne apie vaikus. Juk ir ne vien tik vaikai mokosi. Mokomės ir mes, suaugę. Ir suaugusiųjų mokymosi tikslas toks pat - savarankiškumas. Mokiniai, suaugę vyrai, keletą metų vaikščiojo kartu su Jėzumi, kad iš Jo pavyzdžio ir patarimų išmoktų savarankiškai skelbti Evangeliją. Todėl ir mokymo bažnyčiose siekis toks pat kaip ir šeimose, kad žmonės būtų savarankiški ir susivaldantys pagal Dievą ir Jo įstatymą.

Savarankiški ne kaip kitaip, o pagal Dievą, Jo pavaldume. Savarankiškumas nėra autonomija. Vaikai (kaip ir suaugusieji) turi gebėti savarankiškai mylėti Dievą, bet būti Jam paklusnūs; turi išmokti gyventi Dievo nustatytose ribose. Vaikai (be abejo, pagal amžių ir gabumus) turi mokėti suprasti Dievo įsakymus (Įst 4, 9-10; 6, 4-9; 11, 18-21; 31, 12-13; 32, 7), žinoti, kaip juos praktiškai pritaikyti. Šitokį savarankiškumo lygį Biblija vadina išmintimi (Pat 4, 5). Konkretus pavyzdys: vaikų apsiėjimas su pinigais. Nuo mažens vaikai turi būti pratinami naudotis pinigais, mokomi suvokti jų vertę, taupyti, skolinti ar paaukoti. Tik šitaip vėliau jie galės daryti atsakingus ir išmintingus finansinius sprendimus.

Nepaisant pavyzdžio svarbos, vaikai neturėtų būti verčiami aklai kopijuoti savo tėvų ir auklėtojų, bet pratinami formuotis savo nuomonę, stilių, kad vėliau taptų pajėgūs kurtis savitą šeimos kultūrą. Auklėjimo tikslu neturėtų būti siekis perteikti viską lygiai taip, kaip yra tėvų namuose. Tikslas turėtų būti, kad vaikas išmoktų visko, kas yra gera ir naudinga, kad paskui būtų „pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 17). Dievas mums nustatė ribas ir tarp jų leidžia veikti visiškoje laisvėje. Todėl auklėjimo tikslas yra vaikų parengimas paleisti juos į laisvę - į laisvę nepriklausyti nuo tėvų, bet priklausyti nuo Dievo.

Viena iš didelių auklėjimo klaidų yra vaikų skirtingumo nepaisymas ir neįvertinimas. Net broliai ir seserys, turintys gana panašius genus ir visiškai vienodą augimo aplinką, yra ir vystosi kai kuriais atžvilgiais labai skirtingai. Tai ne žemuogės, dailiai sumautos ant smilgos. Be abejo, nei šeimoje, nei juo labiau darželyje ar mokykloje visko neišskirstysi. Bus ir turi būti tam tikrų vienodų dalykų, galiojančių visiems. Bet geriausių auklėjimo rezultatų pasiekiama tuomet, kai kuo daugiau dėmesio skiriama kiekvienam.

Kad tai nėra paprasta, puikiausiai įrodo, pavyzdžiui, darželiai. Štai nustatyta, kad dvimetis jau neturėtų mūvėti sauskelnių. Ir taškas. Ir nemūvės. Kaipmat bus pripratintas sėdėti ant puodo; nustatyta, kad visi vaikai turi miegoti pietų, ir miegos, jokių diskusijų; ketverių metų vaikas turi mokėti tą, o penkerių jau aną. Jeigu nemoka, vadinasi, blogai. Bet juk ne visi moka?.. Net daug kas daug ko nemoka - nes vaikai yra skirtingi. Todėl šeima yra geriausia vieta atsižvelgti į kiekvieno poreikius pirmiausia jau vien dėl to, kad joje vaikų yra ne dvidešimt, o gal tik du.

Kodėl taip yra? Žmonija sudaro vienovę, nes visi kilę iš Adomo ir Ievos. Bet žmonija yra skirtinga, nes egzistuoja skirtingos tautos, kultūros, kalbos, tradicijos bei pašaukimai. Taip norėjo Dievas. Jis nori, kad kiekvienas atrastų savo gabumus ir juos vystytų. O kadangi gabumai dažniausiai būna skirtingi, tai reikia skirtingų ugdymo priemonių bei metodų.

Vienovė ir įvairovė - abi būdingos auklėjimui. Visiems bandome diegti vienodas vertybes ir tikslus, bet tai padarome skirtingais būdais. Pavyzdžiui, valgymo stilius: mano mamai pokariu teko patirti pabėgėlio dalią, nepriteklių ir nuolatinį maisto trūkumą. Todėl susiformavo tam tikras jos elgesio su maistu ir valgymo stilius - būtinai suvalgys viską ir taip švariai, rodos, lėkštėje nieko nebūtų buvę. Ar to ji turėjo ir iš mūsų reikalauti? Žinoma, ne. Bet ji turėjo reikalauti ir reikalavo, kad su maistu būtų elgiamasi pagarbiai. To būtina išmokti net pačiai sočiausiai kartai.

Pusiausvyra tarp vienovės ir įvairovės pagrįsta pačiame Dieve. Nes Dievas yra vienas, bet trijuose asmenyse. Pusiausvyra yra didžiulis iššūkis ne tik auklėjime, bet ir apskritai etikoje: bažnyčiose mums kuo skubiau reiktų išmokti atskirti, kur Dievas per aiškius įsakymus iš visų krikščionių reikalauja vienodų dalykų, kur palieka laisvę arba net reikalauja įvairovės, kur lygiava Jam atgrasi.

Šiandien jau beveik mada tapęs perfekcionistinis požiūris į auklėjimą. Būtinai reikia rasti vaikui patį geriausią darželį, paskui mokyklą, kuri „garantuoja vaikų sėkmę" (kaip sako savaitraščio „Veidas" specialiojo numerio antraštė), o vėliau, žinoma, būtinai surasti, kur studijuoti gerą specialybę. Ir kad tik nesuklystume, kad tik viską teisingai parinktume, kad tik pakankamai pinigų į vaiką sukištume - juk tai gyvenimo investicija!

Bet šitoks sėkmės vaikymasis yra nebibliškas. Nes jis paneigia Dievo suverenumą. Taip elgdamasis žmogus jaučiasi lyg būtų savo (ir savo šeimos) gyvenimo valdovas, lyg viskas būtų jo rankose. O juk ne viskas žmogaus rankose! Atrodo, viską teisingai padarei, o vaikas pasuko prastais keliais. Aprūpinai viskuo, bet vaikui kažkodėl iki pilnos laimės dar pritrūko narkotikų. Davei puikius namus, o jis kažkodėl išėjo ir susidėjo su valkatomis. Samdei tiek korepetitorių, o jis ėmė ir pasirinko kažkokią kvailą profesiją. Jam nesiseka gyvenime, nors, atrodo, tiek investuota į sėkmingo gyvenimo pamokas...

Taip atsitinka todėl, kad vaikas - ne molis, iš kurio nulipdytum tobulą indą. O ir mūsų, tėvų, galios nėra beribės, nes daugumą dalykų vaikas atsineša gimdamas, savo genuose, kurių nepertvarkysi. Kartelę išsikeliame iki padebesių ir neriamės iš kailio stengdamiesi ją peršokti. Nors tegalime tik kvailumą šiek tiek sumažinti, tik pyktį kiek apriboti ir pabandyti išvengti pačių grubiausių klaidų.

Net žvilgsnis į Bibliją atveria labai žemišką vaizdą. Patys didžiausi tikėjimo didvyriai nebuvo nei geriausi tėvai, nei geriausi sutuoktiniai. Ypač Jokūbui, atrodo, nepavyko išvengti didelių klaidų santykiuose su savo vaikais, kai vienus mylėjo ir lepino, o kitus apleido. Tokią šeimą šiandien galėtume pavadinti problemine arba rizikos šeima. Net didysis Izraelio karalius Dovydas buvo gal tik labai geras psalmių kūrėjas, bet ne savo sūnų auklėtojas (prisiminkime Abšalomą).

Biblija nė vienoje vietoje neduoda net mažiausios užuominos, kad galime būti tobuli vaikų auklėtojai. Nes visi, net patys pavyzdingiausi krikščionys gyvena po nuopuolio ir grumiasi su jo padariniais. Tobulai auklėjamo vaiko mitas yra Švietimo epochos bei įvairių ateistinių filosofijų produktas.

Visi auklėtojai daro klaidų ir atsimuša į savo fizinių ir psichinių galimybių ribas. Dėl šios priežasties šeima, kaip sakė didelės šeimos tėvas M. Lutheris, yra tikėjimo mokykla nr. 1. Kadangi patys sutrinkame ir nežinome, ko griebtis, šaukiamės Dievo pagalbos; kadangi patys nusidedame, prašome Dievo atleidimo. O kas išaugs iš mums Dievo patikėtų vaikų, galų gale priklauso nuo paties Dievo.

Bet nepaminėjau dar vieno svarbaus, net paties svarbiausiojo principo - meilės. Kaip Paulius meilę pavadino „tobulumo raiščiu" (Kol 3, 14), taip išties meilė kaip raištis driekiasi per visus minėtuosius principus, surišdamas juos į vieną puokštę. Kitoje vietoje apaštalas rašo, kad visokio skelbimo / auklėjimo tikslas yra „meilė iš tyros širdies..." (1 Tim 1, 5).

Meilė ieško visokeriopos vaiko gerovės ugdymo. Kas myli vaiką, tas pasitelkia mokslo pasiekimus; tas gerbia savo vaiką ir nežemina jo orumo; tas supranta auklėjimo svarbą ir paskiria kiek galėdamas daugiau savo gyvenimo laiko; tas nevengia nustatyti vaikui ribų ir moko paklusnumo. Tas, kuris savo vaiką myli, seka Dievo pavyzdžiu ir pats duoda gerą pavyzdį; tas moko ir veda vaiką į savarankiškumą, gebėjimą naudotis laisve, kurią suteikia paklusnumas Dievui; tas gilinasi į savo vaiko ypatumus, skiria dėmesio jo individualybei. Kuris myli savo vaiką, nebijo padaryti klaidų, patirti nusivylimo ir nesėkmių.

Nes ir čia Dievas yra mums geriausias pavyzdys: Jis, mūsų Tėvas danguje, visada su mumis, Jis visada pasirengęs mums padėti. Jis net savo gyvybę paaukojo už mus. Paulius giria Jėzų Kristų, „kuris atidavė save už mūsų nuodėmes..." (Gal 1, 4). Būti su vaiku, dalytis su juo savo gyvenimu - apie šitokią meilę rašo du britai R. Macaulay ir J. Barrs:

„Svarbiausia turėti norą dalytis su vaikais savo gyvenimu, o ne vien tik aprūpinti juos maistu, rūbais, pastoge ir išsilavinimu. Tėvai turi būti pasiruošę dalytis savimi, duoti ir atsiduoti savo vaikams. Pagaliau juk vyrai ir moterys aukojasi dėl verslo sumanymų ir politinių kampanijų, tad kodėl tėvai negali aukotis dėl savo vaikų? Kodėl jis negali atiduoti jiems savo laiko ir fizinės energijos, dalytis su jais gyvenimu? Vyras turi aukotis dėl žmonos, žmona - dėl vyro, o abu - dėl savo vaikų" („Būti žmogumi").

Spausdinama iš http://www.lksb.lt/

Nuotrauka Andriaus Grigaliūno