Taip, jūs teisus, Biblijos žinove, Patarlėse rašoma, kad kvailys greit išsiskirs su savo pinigais. Tačiau, rodos, kad kiti išvardintieji nesiruošia išsiskirti, netgi pašaukimas ir mokinystė.
Yra galybė priežasčių, kodėl pašaukimo vykdymas ir mintys apie jį tvirtai susiję su tuo, kaip mes kasdien mokome greta mūsų esančius jaunus žmones. Bet prieš pradėdamas, papasakosiu trumpą sakmę.
Įsivaizduokime, kad mūsų šalis ką tik paskelbė karą kokiai nors kitai įsivaizduojamai šaliai (galime pavadinti ją Ispanija). Karas toks smarkus, kad visi vyrai ir moterys (nuo 16 iki 50 metų amžiaus) šaukiami karo tarnybon. Gavę šaukimą, einate į vietos autobusų parką kartu su marga minia iš visų kaimyninių gatvių, lipate į karinį autobusą ir ruošiatės važiuoti į apmokymus. Seržantas instruktorius perskaito pavardes ir autobusas pajuda į priekį.
Po to, kai su šalia sėdinčiuoju pasidalinote baimėmis ir rūpesčiais, pradedate snausti. Atsibundate ir pailsėjusia galva įžvelgiate kažką keisto. Regis, kad visi užrašai mieste, per kurį važiuojate, - ispaniški. Negi jau pasiekėme Ispaniją? Prasispraudžiate pro kitus į priekį ir klausiate seržanto:
„Seržante, jei akys manęs neapgauna, atrodo, mes esame Ispanijoje?"
„Jūs labai pastabus ir visiškai teisus".
„O mūsų pasirengimas? Ar mes neturėtume nors šiek tiek sužinoti apie tai, kaip valyti šautuvus ir skusti bulves, ar neturėtume išklausyti nors trumpo apmokymų kurso?"
„Jūs pramiegojote informaciją. Dabar nauja taktika. Karo metu karius apmokome ne barakuose, o fronte".
„Fronte? Kaip tai fronte? Bet mes tikrai neišgyvensime!"
Tada seržantas šypteli: „Jūs turite visas galimybes išgyventi, nes jums pasirengti padės geriausias kariuomenės mokytojas, kapitonas Baumontas. Jis neprarado nė vieno naujoko, vykdžiusio jo įsakymus, ir nuolat nugali priešus. Be to, ten, kur jis pasirodo, daugelis priešų dezertyruoja ir pereina į mūsų pusę. Neįtikėtina".
Ar ne panašioje situacijoje buvo Kristus, pašaukęs pirmuosius mokinius? Mes matome šią situaciją evangelijos pagal Morkų pradžioje: „Atėjo metas, - kalbėjo Jis. - Prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!" (Mk 1, 15). Ir po to, Jėzaus krikšto metu, kai dangaus trimitas paskelbė, kad Jo trejus metus truksianti misija prasidėjo, Jėzus pasitraukia į dykumą 40 dienų truksiančiam pasirengimui, kurio metu vyksta tiesioginis susirėmimas su velniu. Tai jau brėžia gaires artėjančiam mūšiui prie kryžiaus, nuo kurio šėtono pajėgos pabėgs gėdingai pralaimėjusios.
Taigi Kristus keliavo iš miesto į miestą ir skelbė Dievo karalystės atėjimą. Jo viešas tarnavimas labiau priminė ne pamokslavimą, bet karo kampaniją: jis rinko rekrutus ir apmokydavo juos visur, kur tik nueidavo. Jis skelbė pergalę prieš „tamsybių valdžią" (Kol 1, 13) ir nešė į žemę šviesos karalystės galią: gydė ligonius, teikė pilnatvę („šalom") tiems, kuriems reikėjo atleidimo, viltį - beturčiams bei išvydavo demoniškas jėgas.
Jis kvietė „gyvenančius šešėlių slėnyje" jungtis į Jo pajėgas, atsiversti, atgailauti ir patirti gyvenimo pilnatvę Jo valdomoje karalystėje. Kristus „verbavo" žmones, stengdamasis išplėsti savo valdžią ir įtaką. Šio karo kontekste Jėzus ruošė savo mokinius: Jam reikėjo paramos, nes Jis kovojo sunkią kovą, ir taip pat ieškojo tų, kurie padės Jam skelbdami ateinančią karalystę, nešdami ramybę ir nugalėdami šėtoną.
Morkus pateikia daugiau detalių, negu jų yra kitose evangelijose, kodėl Jėzus išsirinko dvylika apaštalų. Trečiame evangelijos pagal Morkų skyriuje skaitome: „Jis paskyrė dvylika (pavadinęs juos apaštalais), kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus" (Mk 3, 14-15).
Jėzaus tarnavimą paaiškina Jo pašaukimas, kurio Jis niekad nepamiršdavo. Jis skubėjo atlikti savo misiją - nukreipęs veidą į Jeruzalę - bet taip pat rūpinosi pasiųsti savo pasekėjus, paskelbęs jiems didįjį pavedimą, kuris užrašytas Mato 28 ir Apaštalų darbų 1 skyriuose. Dievo karalystė visada juda pirmyn, ji nuolat kviečia skendinčius gyvenimo tamsoje dezertyruoti ir pereiti į kitą pusę.
Tarnyba nelaukia ir Kristus apmoko mus, jau atliekančius darbą. Ir nors retkarčiais Kristus leidžia savo mokiniams atsitraukti į užnugarį, Jis neabejoja, kad jie žino, kaip elgtis karo metu, kaip ir Jis nugalėdavo besipriešinančius, nesvarbu, ar tai būdavo Įstatymo žinovai ar demoniškos jėgos.
Esame apmokomi fronto linijoje. Kai Petras paklausė, ar „septyni" - tinkamas skaičius, rodantis, kiek kartų reikia atleisti broliui, Kristus atsakė: „Ne, septyniasdešimt septynis kartus" (Mt 18). Kitais žodžiais tariant, visada atleiskite - nes jei tai darote, jūsų gyvenimo būdas ir požiūris yra toks, kaip tų, kurie regi ateinančią Dievo karalystę, nužengiančią ramybę ir nugalėtas tamsos jėgas.
Šis mokinystės įvaizdis - apmokymai karo lauke - būdingas Naujajam Testamentui. Laiške efeziečiams matome krikščionį - karį, pasirengusį nugalėti šėtoną ir atpažinti nuodėmę, kuri puola Dievo karalystę (Ef 6 sk.). Ir kai mes pasipriešiname nuodėmei dvasios jėga, tampame labiau užgrūdinti mūšyje, labiau patyrę ir pasirengę išspirti šėtonui atramą iš po kojų - panašiai, kaip tai padarė Kristus dykumoje. Mūšis prieš nuodėmę ir tamsą aprašomas būtent kaip mūšis, nes jis toks ir yra, o Laiško hebrajams autorius pažymi: „Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme" (Hbr 12, 4).
Kai Kristus matė, kad mokiniai jau pakankamai parengti pamokslauti, Jis jiems pasakė: „Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai"; o „<...> jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų" (Mt 10, 16, 14). Mato 10 skyriuje toliau skaitome, kad Jėzus nevengia pasiųsti savo pasekėjų į pavojingas situacijas - Jis duoda jiems suprasti, kad bus šiltai priimančių mokinius, bet bus ir tų, kurie priešinsis.
Rodos, kad nėra neutralios padėties - esame mes ir tie, kuriuos stengiamės pasiekti priešo pusėje: jie arba priešinasi Kristaus valdymui arba kapituliuoja prieš Jį. Kaip Jėzus ir sakė: „Kas ne prieš mus, tas už mus" (Mk 9, 40).
Bobas Dylanas, tuomet, kai aštuntajame XX a. dešimtmetyje dainavo gospelus, labai aiškiai atskleidė tai dainoje „Jūs kažkam tarnaujate":
„Galite lyg apsėstas ant scenos šokti rokenrolą,
Galite valdyti narkotikus ar moteris.
Galite būti garbingas pilietis, o gal patyręs vagis,
Jus gali vadinti daktaru ar „bosu" -
Kažkam tarnaujate.
Galite būti gvardietis ar musulmonas,
Galite vadovauti televizijos tinklui,
Galite būti turtingas ar vargšas, o gal aklas ar luošas,
Galite vadintis kitu vardu ir gyventi kitoje šalyje,
Bet Jūs kažkam tarnaujate, be abejonės,
Kažkam tarnaujate.
Tai gali būti šėtonas arba Viešpats".
Mūsų gyvenimo sprendimai parodo, kuriai pusei esame ištikimi.
Kristus atėjo turėdamas aiškią misiją: skelbti Dievo karalystę ir užtikrinti, kad Dievo valia bus įvykdyta kaip žemėje, taip ir danguje. Ir jis atėjo tiksliai žinodamas, kaip parengs savo mokinius tai atlikti, nors aplink juos vyks vis stiprėjantis karas.
Mūsų misija tokia pati. O ar aiškūs mūsų metodai? Ar mūsų tikėjimo bendruomenės aktyviai skelbia artėjančią Dievo karalystę? Ar priešinamės neteisybei? Ar nešame viltį skurstantiems, silpniesiems ir stokojantiems? Mes trokštame matyti stebuklus, bet sunkiai tikime, kad jie gali įvykti. Jėzus kalbėjo, kad Jo karalystę tarp mūsų lydės ženklai ir stebuklai, suteikiantys žmonėms pilnatvę - ligoniai pasveiks, mirusieji kelsis ir demonai išeis. Bet kur kas svarbiau yra tai, kaip mes mokome savo vaikus, jaunuolius elgtis fronto linijoje. Mūsų pareiga nėra pridengti ar apsaugoti juos - turime ieškoti Dievo valios, kad tinkamai parengtume juos iššūkiams, kurie supa mus kasdien: darbe, mokykloje, namuose ar gatvėse.
Kristus žinojo, kokius didelius išbandymus patirs mokiniai, todėl Jis leido juos į sunkumų mokyklą. Jis siekė, kad žmonės visada žinotų, kokią aukštą kainą reikia mokėti sekant Juo. Jėzus žinojo, kad tai nėra tik Jo vieno kova, bet ir kiekvieno, nešiojančio Jo vardą. Jei mes patys nesuvoksime, kiek daug yra šių iššūkių ir kokie jie įvairūs, tinkamai neparengsime ir jaunuolių.
Šiame amžiuje, kuris šaiposi iš amžinosios kovos tarp tamsos ir šviesos idėjų, mes turime suvokti, kad tik žemiškoji Kristaus misija atneša į mus supančią realybę tikrąją šviesą. Ir mūsų neturi nustebinti, jog norėdami keliauti kartu su jaunuoliais per visus jiems tenkančius išbandymus ir pergales, turėsimi ir kovoti. Tai mūsų išeities taškas - rengti mokinystei jaunąją kartą, o jie patys turi sustiprėti Dievo jėga, kurią Jis suteikia. Tuomet jie galės įvykdyti misiją, kuriai Kristus mus yra pašaukęs.
Baigdamas prisiminsiu sceną iš neseniai pradėto rodyti animacinio filmo „Žvaigždžių karai: klonų karai". Karštakošis, bet narsus džedajus Anakinas Skywalkeris veda savo pajėgas į kovą prieš kur kas gausesnes droidų jėgas. Seržantas jo klausia: „Kokia mūsų strategija, pone?" Anakinas atsigręžęs į jį su šypsena sako: „Sek paskui mane." Ir stoja į mūšį.
Vertė Dalia Janušaitienė
Iliustr. Eugene Burnand. „Apaštalai Petras ir Jonas bėga prie kapo".
