Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 13-16).
Įdomu, ar mes suvokiame, ką kalba Jėzus? O Jis sako: „Mano mokiniai, stovintys čia, priešais mane, jūs, nepastebimi, nereikšmingi žmonės, apgailėtina minia (jūs labiau apgailėtini, nei patys manote, kadangi tik Aš vienas matau, kokius žingsnius darysite, kaip vėliau nusilpsite ir nugriūsite, kaip užmigsite sargyboje, kaip, turėdami išpažinti mane, jūs manęs išsižadėsite). Jūs, vargšų minia, esate žemės druska ir pasaulio šviesa."
Būkite dėmesingi. Jėzus nesako: „Jūs turėtumėte būti žemės druska", bet sako: „Jūs esate druska ir šviesa, todėl, kad jūsų Tėvas danguje pašaukė jus būti druska ir šviesa." Suprantate? Tai reiškia: „Jūs pasūdysite ir apšviesite visą žemę". Tai įkvepia, tiesa? Norėdami išreikšti savo entuziazmą, turime kalbėti apie krikščionių pasitikėjimą savimi. Žinoma, tas, kuris giriasi, turėtų girtis savo silpnybėmis. Mes žinome, kad esame silpni ir bejėgiai, ir tik vienas Dievas yra stiprus silpnuosiuose, t.y. tavyje, manyje ir visame varganame krikščioniškame pasaulyje. Jis yra toks galingas, kad gali sujudinti visą pasaulį taip, kaip didžiulį lainerį supurto jo variklis. Naujasis Testamentas daug kalba apie tokį sudrebinimą. Mintyse iškyla kai kurie epizodai. Visų pirma prisimenu Jėzų, galilėjietį, stovintį prieš Pilotą, pasaulio valdžios atstovą, kuris, neradęs Jame jokios kaltės, nusiplovė rankas ir atidavė Jėzų žydams. Galime tik įsivaizduoti, kaip Pilotui buvo įgrisusi šio nazariečio byla, ir kaip jis ištarė: „Kita byla!". Valstybės mastu tai atrodė tarsi mažmožis, dėl kurio neverta nerimauti. Tačiau panašios bylos keitė viena kitą, atsirado daug tokių, kurie norėjo būti Viešpaties tarnai, kurie patikėjo Jam savo likimą. Jie buvo tampomi pas karalius ir tarnautojus, po aukščiausius teismus, nes šio pasaulio galingieji visada nori būti teisūs ir teisingi. Jie siekia sau palankios tiesos ir teisingumo, išstumdami tuos, kurie neturi garsaus vardo ar užtarėjo, ir drįsta kalbėti tarsi jiems iš tiesų būtų patikėta visa valdžia danguje ir žemėje.
Didieji nepakyla iš savo sosto, kai įeina mažieji. Kodėl turėtų? Ar turėtų dramblys bėgti nuo pelės, ar turėtų visatos valdovai ir valstybės vadovai nuliūsti, kai kalba keli sektantai?.. Tad Pilotas tarė: „Pradėkime nagrinėti kitą bylą."
Tačiau apie šį, atrodytų, nereikšmingą įvykį pas valdytoją Jeruzalėje garsas pasklido po visą Romos imperiją ir sukrėtė visą pasaulį. Pasakojimai apie Jėzų Kristų tarsi druskos grūdeliai pabiro iš druskinės. Įdomu stebėti, kaip Poncijus Pilotas, Erodas, Romos imperatoriai ir daugybė filosofų, poetų bando vėl surinkti tai ir uždaryti druskinėje. Tačiau druska pasklido po pasaulį, ir joks, net ir cheminis, valymas negalės jos niekada išvalyti. Tai, ką Kristus su keliais mokiniais išjudino, buvo pirmasis ženklas, pranašaujantis paskutinį didįjį susidūrimą, kai viskas pavirs griuvėsiais ir ant tų griuvėsių nusileis pats Dievas. Turime suvokti, kokie dideli reikalavimai keliami krikščionims, ir kaip svarbu, kad augtų ir mūsų pasitikėjimas.
Naujajame Testamente randame ir daugiau panašių istorijų: matome, kaip kryžiaus kvailystė iškyla aukščiau už graikų išmintį, kuria visi stebisi ir niekas negali jos paneigti (1 Kor 1 ir 2; Fil 3, 8); matome, kaip vargšai dvasia pakyla virš sergančių ir girtų, kaip didžiuotis gali Karaliaus vaikai, pakilę virš vergystės, iš kurios jie buvo išlaisvinti didžio gailestingumo dovanos dėka. Visa kūrinija, kurioje veikia galinga gamtos įstatymų jėga ir kuri pasižymi nesuskaičiuojama formų įvairove, kenčia skausmuose ir siekia laisvės Dievo vaikams, kurią šie keli vargingi ir niekinami žmonės vadina savąja laisve (Rom 8).
Bus dienų, kai saulės šviesa užges, mėnulis paraus, nebeliks jūros, o visa visata dejuodama pavirs griuvėsiais. Kokia tai didžiulė jėga! Išsigelbės tik nedidelė saujelė tų, kurių meilė neatšals, ir skęstantis pasaulis neįtrauks jų į savo sūkurį, - atradę dangiškojo Tėvo ramybę jie bus saugūs. Tik Jis vienas traukia griūvantį pasaulį į kitą pusę, nes Jis yra visatos Valdovas. Ir tikėdami Jo vardu krikščionys jau dabar gali gyventi žemėje kaip nugalėtojai. Nors kartais jie miršta kaip vargšai, vis tik jie yra nepaprastai turtingi. Krikščionys priklauso visų karalių Karaliui. Tiesa, jie didžiuojasi „pasiskolinta" didybe, bet tai vis tiek yra didybė. Pasaulis ir jo geismai (visas didžiulis pasaulis!) praeis, bet tie, kurie vykdo Dievo valią (mažytė saujelė žmonių, kurie stengiasi vykdyti Jo valią, nors pasaulis stengiasi juos praryti), gyvens amžinai! Visa kita pranyks. Istorija sustos, gamta suirs, uždangos nukris, bet tas, kuris vykdo Dievo valią, yra brangesnis už pasaulio istoriją, gamtą, aukštą intelektą ar visą visatą. Net jei jis yra vienas iš tų, kurių pasaulis niekada nepastebi ir laiko „nieku", jis mėgaujasi Tėvo teikiama malone.
Manau, jog galvodami apie tai, suprasime, kodėl Jėzus pasakė šią nuostabią mintį, kad esame žemės druska ir pasaulio šviesa, taip nusakydamas, kad tokia nedidelė grupelė krikščionių yra nepaprastai stipri jėga!
Ką gi tai reiškia?
Garsiame savo romane „Kaimo kunigo dienoraštis" Bernanosas ragina atkreipti dėmesį, jog Jėzus nepasakė: „Jūs esate pasaulio medus". Jis pasakė: „Jūs esate žemės druska". Tai labai svarbu.
Žiūrint į daugelį krikščionių, kurie yra švelnūs, jautrūs, lepūs, galima pagalvoti, kad jie nori būti pasaulio medumi. Jie „saldina" gyvenimo kartumą, kalbėdami pasauliui apie mylintį Dievą. Jie sušvelnina kaltę vaikiška romantika. Jie ištrynė pragarą ir horizonte regi tik dangų. Kai pradedama kalbėti apie velnią ir gundymus, jie kiša galvas į smėlį ir šypsosi, apsimesdami nugalėję pasaulį. Jiems Dievo karalystė, kurioje, žvelgdami į istoriją, matome ir žiaurių agonijų, kančių bei kankinių dejonių, tapo nepavojingu gėlių sodu, kuris ir įkvepia jų tikėjimą.
Tai viena iš priežasčių, kodėl pasaulis nusisuka nuo krikščionių, kodėl netikintiems krikščionybė atrodo atstumianti ir pasibjaurėtina. Žmonės žino, jog iš tiesų gyvenimas yra sunkesnis, ir todėl mano, kad geriau įveikti kartėlį nei jį saldinti.
Jėzus nesakė: „Jūs esate pasaulio medus". Jis sakė: „Jūs esate žemės druska". Druska graužia, ėda. Tikra tiesa apie teismą bei Dievo malonę visada buvo karšta tema- tokia stipri, kad žmonės net sukyla ir kandžiai į tai reaguoja. Visada yra lengviau prisitaikyti prie įprastos religijos „saldaus" dievo.
Tose bažnyčiose, kur pamokslaujama druska, kyla ir tam prieštaraujančios reakcijos. Nes druska, patekusi ant mūsų žaizdų ir skaudamų vietų, visada ėda, graužia. Mes norime beskausmio išgydymo, nenorime, kad kas nors net primintų apie skaudamas vietas. Štai kodėl pasaulis šaukiasi ne tik auksinio veršio, bet ir „saldaus" dievo, kuris padėtų mums pamiršti giliausias žaizdas.
Taigi ten, kur nėra aštrios reakcijos, nepakanka druskos. Įtartina, jei pasaulis per daug gerai sutaria su bažnyčia. Jei žmonės per daug žavisi pamokslininku, tai nėra geras ženklas, nes dažnai tai rodo, kad jis nuo sakyklos nebarsto druskos. Žmonių nesujaudina ir nesudrebina tokie pamokslai, jie eina namo, galvodami, kad ir taip yra pakankamai sveiki, kad neturi jokių žaizdų, o gerasis Viešpats leidžia jiems „išlipti iš vandens sausiems". Entuziazmas ir perdėtas pritarimas pamokslui dažniausiai rodo, kad yra kenčiama dėl vitaminų stokos.
Druska pasižymi dar viena gera savybe - ji neleidžia pūti. Mūsų vakarietiškas pasaulis genda, pūva dėl druskos trūkumo. Tiesa, padarėme pažangą, pasiekėme įvairių technologijų aukštumas, atradome šio pasaulio gyvenimo džiaugsmus, žavimės jaunais, įdegusiais kūnais... Mums ima patikti toks gyvenimo būdas. Tačiau tokį gyvenimą gali pažeisti kenkėjai, gali atsirasti piktžaizdžių. Ir kaip mes nusivilsime, kai taip gyvendami prieisime prie siaubingos prarajos, kur pasaulis be Dievo pražus.
Mes visi, įskaitant laisvamanius, ateistus ir antiateistus, daugiau nei suprantame vis dar gyvename remdamiesi krikščionišku paveldu, - druska padeda negesti. Tačiau „druskos atsargos" pasaulyje senka, todėl mums reikia krikščionių mokinių, kurie neštų druską pasauliui ir padėtų kurti imunitetą prieš sugedimą ir nuodus - visus tuos procesus, kurie pompastiškai buvo vadinami „vakarų nuopuoliu".
Druska ir šviesa pasižymi dar viena savybe: tiek druska, tiek šviesa yra naudinga, kai atiduoda save, kai pasiaukoja, kai su kuo nors susimaišo. Šviesa eina į tamsą, o druska „atiduoda savo sūrumą". Kelios druskos kruopelės gali labai pakeisti tešlos ar kito maisto skonį!
Kiekybės atžvilgiu, „būrelis" uoliausių krikščionių, lyginant su visų žmonių pasaulyje mase, atrodo lyg kelios druskos kruopelės milžiniškame tešlos kubile. Mes, krikščionys, dažnai išsigąstame, kai pradedame galvoti apie tai, kiek mūsų nedaug, kokie vieniši esame savo šeimoje, darbe, tarp pažįstamų, kai nerimaujame ir bijome dėl savo tikėjimo, mąstydami, kad Dievo Karalystei, kuri turėtų triumfuoti prieš pasaulį, atstovauja šie keli nereikšmingi, dažnai - pagyvenę žmonės (bet dažnai tų kelių pagyvenusių vyrų bei moterų ir pakanka). Mus turėtų nuraminti mintis, kad Jėzus Kristus nepasakė: „Jūs esate pasaulio dauguma" ar „Jūs, mano krikščionys, susitapatinsite su dauguma, jūs būsite pasaulio gyventojai". Ne, Jis pasakė: „Jūs esate druskos žiupsnelis daugumai".
Taigi, nesiskųskite, kad esame vieniši krikščionys, mažuma daug didesnėje pagoniškoje visuomenėje, - jūs esate pašaukti sūdyti šią Dievo nepažįstančią daugumą. Tai pažadas, duotas vienišiems krikščionims.
Ir iš tiesų, druskos kruopelė turi didžiulę jėgą! Kai nors vienas krikščionis nesijuokia iš nevykusių juokelių, druska pasūdo skonį praradusių kitų krikščionių ištikimybę. Kai žmogus atleidžia tiems, kurie rezga intrigas ir sėja nesantaiką, tada staiga ateina išgydymas. Kai vienas krikščionis deda didžiules pastangas, kad jo tikėjimas augtų, pasikeičia atmosfera, visi susirinkusieji draugėn yra „pasūdomi", o Šventoji Dvasia gali staiga atverti ausis, kurios buvo kurčios.
Kai grupėje, kurią apėmė baimė, ir kuri galvoja, kad pasaulį gali ištikti didžiulė nelaimė (žinoma, tai gali atsitikti bet kuriuo momentu), arba paprasčiausiai mąsto apie beviltišką ateitį, atsiranda nors vienas žmogus, kuris skleidžia Dievo ramybę, pranokstančią bet kokį pasaulio supratimą ir kvailystes, ir perduoda tą dangišką ramybę kitiems, druska daro savo darbą sugedusiame ir baimės paralyžiuotame pasaulyje, paniškos baimės tamsoje nušvinta šviesa.
Taigi, kiekvienam vienišam krikščioniui yra duotas didis pažadas: jis yra lyg pasaulio druskos grūdelis. Pažadas nebuvo duotas daugumai (nebent jie sutiktų būti pasūdyti). Tačiau krikščionis ne tik turi pažadą, bet, kadangi jis ir yra druskos kruopelė, gali tai ir įvykdyti. Tai - jo pareiga.
Žinoma, norėdamas pasidalyti šiuo pažadu ir vykdyti savo pareigas, jis turi išlipti iš savo „druskinės". Taip gera ir malonu būti druskinėje! Iš tiesų gera būti tarp žmonių, kurie supranta vienas kitą, tarp kurių jie gerai jaučiasi. Štai kodėl dažnai krikščionims sunku „išeiti į minią". Dažnai jie mieliau leistų pasauliui eiti savais keliais ir toliau gesti, bei ramintų save, sakydami, kad bet kuriuo atveju pasaulis žlugs. Jie bijo „užsikrėsti" pasauliu, bijo įsilieti į politiką, nerimauja, kad bus pažeistas jų vidinis gyvenimas. Tačiau tiesa yra kitokia: savo sūrumą praranda tas, kuris pasilieka druskinėje, o ne tas, kuris eina į pasaulį.
Rimtai pažvelkime į Jėzaus pažadą ir įsakymą. Daug žmonių sako: „Turiu sutvirtėti, sustiprinti savo vidinį gyvenimą, tada galėsiu kalbėti kitiems ir atvirai pasakyti, kad esu krikščionis. Kol kas geriau pabūsiu druskinėje".
Nebūkite kvailiai. Ar nežinote, ar negirdėjote, kad Dievo Dvasia jus lydės ir pasakys, ką šnekėti, o jūs tikrai paaugsite vos tik išlipsite iš savo druskinės? Tačiau jūs turite išlipti, nes priešingu atveju taip ir nesužinosite, kad tai tikrai yra tiesa. Jūsų vidinis žmogus auga, kai vykdote Viešpaties užduotis, o to jūs negalite padaryti pasilikdami druskinėje.
Daugelis krikščionių elgiasi kvailai. Nepaklusnumas visada yra kvailystė, nors dauguma žmonių galvoja, kad nepaklusti juos ragina išmintis ir apdairumas (bedieviai visuomet vadinami kvailiais). Pastebėjau, kad dažnai, kai reikia daryti sunkius ir pavojingus sprendimus, kai žmogus neišdrįsta paklusti ir pasitikėti Dievo pažadais, jis visada gali pateikti daug svarių, apgalvotų argumentų ir detaliai išdėstyti priežastis, kodėl paklusti nereikėtų. Tokiu atveju krikščionis pasilieka druskinėje, nes mano, jog ten tikrai nesuges. Jis nori būti protingas, sąmojingas, bet iš tiesų taip jis tik praranda savo sūrumą. Druska išlieka druska tik tada, kai ji save atiduoda.
Kai kurie krikščionys slepia savo talentus paprasčiausiai todėl, kad bijo, jog vėjas, pučiantis blogio pasaulyje, tarp netikinčių draugų fabrike, biure ar mokykloje, užpūs jų tikėjimo ugnį. Kvailystė! Jei tik jie išdrįstų patikėti Jėzaus pažadais ir paprasčiausiai linksmai šokti į gyvenimą, jie pamatytų, kad tas vėjas ugnies neužgesintų, bet dar labiau ją įpūstų. Nes Dievas, kuris davė tą pažadą, niekada neleis rusenančiai ugniai užgesti. Bet kai žvakė paslepiama po dangčiu, jos šviesa niekam nepadeda. Dar daugiau, išdegus deguoniui, ugnis užgęsta, lieka tik baisus, nudegęs dagtis.
Kai Dievo karalystė bus apreikšta paskutiniąją dieną, pirmiausiai Dievas sudaužys druskines ir atidengs dang-čius, - Dievo teismas prasidės nuo Dievo namų. Bijau, kad tuomet galime išvysti labai liūdną vaizdą: beskonės druskos ir dvokiančių dagčių sandėlį. O liūdniausia bus tai, kad didžiausią šių atmatų dalį sudarys religingiausieji - tie, kurie kartu klausėsi Dievo žodžio ir žinojo Dievo pažadus.
Štai sūri tiesa, kuri sukelia skausmą, patekusi ant religingų žmonių žaizdų. Bet aš negaliu to slėpti nuo jūsų ir nuo savęs. Ir viliuosi, jog niekas nepagalvos, jog ši tiesa skirta kam nors kitam, ne jam.
Druska ir šviesa yra naudingos, kai pasiaukoja dėl kitų, atiduoda save, nesistengdamos išlikti ir apsisaugoti. Jėzus Kristus - ištikima Druska ir Šviesa - nepasirinko šviesti tik dangaus šlovėje ir pasilikti malonioje Dievo Karalystės atmosferoje. Ne, Jis atėjo kaip Šviesa į pasaulio tamsą, kad galėtų padėti sukrėstai ir nelaimingai žmonijai.
Mes vis dar esame gyvi, ir nuosprendis pasauliui dar atidėtas. Ši trumpa pertraukėlė nėra paskutinis atokvėpis prieš tai, kai mus visus sunaikins atominės bombos sprogimas. Tai greičiau - malonės atokvėpis, įmanomas tik todėl, kad vienas Žmogus nepasiliko dangiškoje druskinėje, nepaslėpė savo žibinto po dangčiu, bet atėjo į pasaulį ir nuėjo kelią nuo Betliejaus iki Golgotos.
Šventvagiška yra galvoti, kad dangus yra druskinė ir žibinto dangtis. Tačiau, ar mes, krikščionys, nesielgiame taip, tarsi tai išties tai reikštų? O taip mąstydami, ar neišsižadame Viešpaties ir nepaneigiame Jo aukos giliausio tikslo?
Taigi, štai kas sieja druską ir šviesą: ir druska, ir šviesa atiduoda save, - o tai yra egoistiškos, savanaudiškos religijos priešingybė. Druska veikia slaptoje, ir jūs nematote, kaip ji veikia. Yra žmonių, kurie mąsto apie ramią, neįkyrią krikščionių įtaką savo aplinkai, šeimai, draugams, kurią jie darytų tiesiog būdami tokie, kokie jie yra, melsdamiesi ir mylėdami. Jie linkę mąstyti apie krikščionio gyvenimą taip, kaip pasakyta Naujajame Testamente: kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu (Pt 3, 1).
Kita vertus, šviesą galima matyti, jos veikimą galima stebėti. Todėl yra mąstančių, kad bažnyčios užduotis yra viešai liudyti Evangeliją ir siųsti tikinčiuosius į visas viešojo gyvenimo sritis: į politiką, pramonės valdymą, kultūrą ir, žinoma, švietimo sferą.
Dėl šio pasaulio Dievas atidavė savo viengimį Sūnų, todėl mes privalome būti šviesa ir druska šiam pasauliui. Pasaulis yra vertas mūsų tarnavimo aukos. Kodėl? Paprasčiausiai dėl to, kad vienas Žmogus praliejo savo kraują dėl jo, Jis pirmas paaukojo save už mus visus.
Jūs turite būti druskos kruopelė tame mažame žemės lopinėlyje, kurį Dievas jums patikėjo. Jūs turite būti šviesos spindulys tam mažam pasaulėliui, kuriame gyvenate.
vertė Asta Glinskaitė
Nuotrauka Sigitos Dzedzickaitės
