Taip pat nieko nežino ir apie dievišką malonę bei teisingumą. Jie nežino ir apie deramą laisvės supratimą, kuris neprieštarautų moraliniam kodeksui. Pagonybei tai visiškai svetima. Pirmosios bažnyčios gimė tokioje kultūroje, kuri nebuvo susidūrusi su krikščionybe, todėl ten nebuvo krikščionybės apraiškų nei socialinio elgesio, nei tikėjimo sferoje. Pagoniškasis pasaulis iš esmės buvo paniręs į šėtono sukurtą stabmeldystę.
Bažnyčios buvo priešingoje visuomenės pusėje ir visiškai išsiskyrė iš tos kultūrinės terpės. Tad būtų galima manyti, jog vienas svarbiausių ankstyvosios bažnyčios uždavinių buvo daryti įtaką kultūrai, stengtis, kad įvairios tautos, kuriose gimsta bažnyčia, perimtų krikščioniškąsias vertybes. Būtų galima sakyti, jog ankstyvoji bažnyčia sudėjo biblinės moralės pamatus, sukūrė biblinių vertybių sistemą ir labai sunkiai dirbo, kad tautos priimtų biblinį moralės kodeksą. Tačiau ankstyvoji bažnyčia niekada to nedarė. Ji nesiejo savęs su kurios nors tautos moralės kodeksu, nebandė paveikti kultūros, politikos, teisėsaugos ar įstatymų leidybos. Ankstyvoji bažnyčia egzistavo tik dėl vieno dalyko - ji triūsė, kad Evangelija pasiektų pražuvusius žmones. Toks buvo jos pradinis ir galutinis siekis. Štai dėl ko ir mes esame šiame pasaulyje.
Žinoma, būtų gražu, kad krikščionybė būtų paveikusi mūsų tautos gyvenimą, juk esame žmonių, siekusių krikščioniškosios laisvės, tauta (kalbama apie JAV - vert. past.). Pirmaisiais mūsų tautos dokumentais buvo siekiama apsaugoti krikščionybę, todėl mūsų kultūrai ir darė įtaką Biblija, krikščioniškosios vertybės ir standartai. Šie dalykai tapo svarbūs mūsų visuomenei.
Dabar situacija keičiasi ir keičiasi labai greitai. Mes panašėjame į pasauliečius ir šis procesas vyksta labai sparčiai. Amerika, kaip ir kitos šalys, atmeta krikščioniškąją įtaką. Mes visi susiduriame su tokiais nerimą keliančiais pokyčiais. Mums, krikščionims, tai nepatinka, bet situacija keičiasi ir verčia mus nuliūsti ar net supykti. Matome, kaip sistemingai biblinius standartus keičia anarchija, atveriamos durys visiškai laisvei, kuri peržengia bet kokias moralės ribas. Vis labiau plinta mintys apie lygias galimybes, ir žmonės virsta egoistais, reikalaujančiais savo teisių, kad ir kokios jos būtų.
Matydami tai, krikščionys dažnai reaguoja pykdami ir baimindamiesi. Pavyzdžiui, 1990 m. po Nacionalinių maldos pusryčių Vašingtone vienas pastorius dalyvavo susirinkime, skirtame Krikščioniškosios antišmeižikiškos lygos įkūrimui. Jis sakė: „Jūs laikote mus kvailiais, o mes jus vadinsime fanatikais. Krikščionys pavargo būti žeminami. Atėjo laikas kovoti už krikščionių teises". Tai skamba labai kerštingai, tarsi karo paskelbimas nekrikščioniškai visuomenei... Ar galėtų prie šios Krikščioniškos antišmeižikiškos lygos narių prisidėti Steponas ar Paulius? Ar taip mes turėtume elgtis? Argi jie yra mūsų priešai? Ar jų reikia nekęsti? Ar su jais turime kovoti? Ar jie nėra žmonės, kuriuos mes turėtume mylėti ir siekti laimėti jų sielas?
1991 m. vasarą buvo vykdomas projektas, pavadintas „Jozuės projektu", kurio tikslas - „susigrąžinti kultūrą". Tai ir vėl skamba kaip karo paskelbimas ar kibirkštis, siekiant įžiebti konfliktą, kaip sukilimas. Man tai primena viduramžiais populiarų mąstymą. Atsigręžkime į istoriją ir prisiminkime Kryžiaus žygius...
Ar teisingai elgiamės, kai visais įmanomais būdais, pasitelkdami pagalbon teisėsaugą, baugindami teisminiais procesais ar politikuodami mes skelbiame tokias kultūros susigrąžinimo idėjas? Ar toks mūsų tikslas?
Krikščionių misionierių aljanso prezidentas Deividas Rambo į tai atsako tokiais žodžiais: „Dievas iš mūsų laukia, kad būtume druska pasauliui, tačiau sūdytume, nepamiršdami Dievo atperkamosios meilės visiems vyrams ir moterims. Turime sutelkti savo dėmesį į Evangeliją ir skelbti ją maloniai, patraukliai, kad dėl nesvarbių dalykų pasauliečiai neatmestų svarbiausios žinios".
Mums nereikia savo jėgomis siekti išoriškai pakeisti kultūrą. Bilis Greimas yra pasakęs: „Kol Evangelija išlieka Evangelija, o bažnyčia - bažnyčia, tiek ilgai Dievo bažnyčiai reikės pertvarkų, o misijų pasaulis ir dar vienas išgelbėtas žmogus bus kiekvieno, siekiančio nuskaistinti save per Evangeliją, ateities regėjimas". Ir evangelistas Bilis Greimas teisus. Negalime leisti, kad Evangelijos skelbimas nebūtų laikomas prioritetu, neturime būti sutrikę ir svarstyti, kuriai karalystei priklausome, ir savo jėgomis siekti pakeisti visuomenės moralės normas, vertybes bei elgesį.
Negalime taip panirti į šių problemų sprendimą, kad taptume tų žmonių, kuriuos ruošiamės laimėti Kristui, priešais. Mes galime ir turime atmesti nuodėmę, tačiau mūsų neturėtų dominti šmeižtas, destrukcija, neturime mėginti tik išoriškai pakeisti kultūrą. Evangelizavimo užduotis yra padėti žūstantiems vėl atsigręžti į tikruosius dalykus. Jei manęs kas klausia: „Ką jūs dirbate?" (šį klausimą dažnai išgirstu iš pakeleivių skrisdamas lėktuvu ar keliaudamas kitaip), aš galiu atsakyti: „Na, esu bažnyčios tarnautojas". Bet ar žmonės žino, ką tai reiškia? Kas žino, ką jie pagalvoja? Todėl aš dažnai atsakau: „Aš pamokslauju Evangeliją". Juk tai ir yra pagrindinis mano darbas! Aš pamokslauju Dievo žodį, - štai, ką aš darau. Be to, tai yra greičiausias būdas pakreipti pokalbį teisinga linkme.
Neabejotina, kad Paulius, rašydamas laišką Titui, mąstė tik apie šią vienintelę evangelizmo užduotį. Jam labai rūpėjo žmonės, gyvenę pagoniškoje Kretoje. Ši sala buvo visiškai pagoniška, bet Paulius nesistengė moralizuoti ir taip keisti kultūrinį elgesį, nesiekė įsitraukti į politiką, kad galėtų sukurti tam tikrą krikščionišką kultūrą. Jam terūpėjo tik tai, kad žmonės sužinotų, jog Dievas gelbsti iš nuodėmės. Ir pagrindinis būdas tai padaryti - gyventi išgelbėto žmogaus gyvenimą.
Jei aš sakyčiau, kad toks ir toks gydytojas gydo nuo vėžio, jūs turbūt manęs paklaustumėte: „O ką jis pagydė? Noriu su tuo žmogum susitikti". Todėl jei aš pasakyčiau: „Dievas yra gelbstintis Dievas, kuris išlaisvina žmones iš jų nuodėmių, išvaduoja iš beviltiškumo, bejėgiškumo bei tuštybės", jūs turbūt manęs paprašytumėte: „Parodyk man, kaip tai atrodo, kaip gyvena išgelbėtas žmogus, kad aš žinočiau, ką tavo Dievas gali padaryti". Tokia ir yra bažnyčios paskirtis - mes turime skelbti Evangeliją, kuri keičia žmones iš vidaus.
Nepaprastai svarbios mintys išdėstytos laiško Titui 2 ir 3 skyriuose, nes čia Paulius ragina Titą mokyti bažnyčias, kaip jos turėtų gyventi. Skelbiant Evangeliją, svarbu ne sumanumas, pramogos ar vadybos strategija. Skelbti Evangeliją nereiškia, jog turi „perprasti" karščiausius kultūros taškus ir jais manipuliuoti. Evangelizuoti nereiškia veltui leisti laiką, pinigus ir energiją. Žmonės yra išgelbėjami dėl visagalio Dievo atpirkimo, girdėdami stiprų Evangelijos liudijimą. Paulius sako, kad pasaulį galima pasiekti parodant, kaip atrodo ir kaip gyvena išgelbėtas žmogus. Tai taip stipru, stebuklinga, unikalu ir taip nepaprastai įdomu, jog prikausto žmonių dėmesį ir jie klausia, ar Dievas ir juos gali išgelbėti, kaip Jis išgelbėjo tuos žmones, kurių gyvenimą jie stebi. Tai yra Dievo būdas liudyti Kristų ir skelbti Evangeliją.
Pakeistas gyvenimas
Antrame laiško Titui skyriuje kalbama, kaip krikščionys turi gyventi bažnyčioje, trečiame - kaip jie turi gyventi pasaulyje. Antrame skyriuje Paulius sako, kad vyresnieji žmonės turi gyventi tyrą gyvenimą, kad jaunimas, pagyvenusios ir jaunesnės moterys, vergai ir visi kiti gyventų teisingai, kad visi matytų gelbstinčią Dievo jėgą ir, kaip sakoma 5 eilutėje, kad Dievo Žodis nebūtų šmeižiamas, kad kritikai liktų sugėdinti, negalėdami apie jus pasakyti nieko blogo (8 eil.). 10 eilutėje Paulius ragina nevogti, bet parodyti gražią, visokeriopą ištikimybę, visu kuo puošti mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą. Kai krikščionys gyvena šventai ir bažnyčios gyvenimas yra tyras ir nesuterštas, kaip to ir nori Dievas, stebintis pasaulis pamatys pakeistus gyvenimus. Ir nors 2 skyriaus gale sakoma, kad Dievas yra gelbstintis Dievas, kuris teikia išgelbėjimą visiems žmonėms, Jis nori parodyti savo gelbstinčią jėgą, - tam Jis mus ir atpirko: Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams (Tit 2, 14).
Trečiame skyriuje Paulius tikina, kad svarbu yra ne tik, kaip mes gyvename bažnyčioje, bet ir tai, kaip gyvename pasaulyje. Prisiminkite 1 ir 2 eilutes, kur jis ragina Titą visiems priminti, kad būtų paklusnūs valdytojams ir valdžioms, kad būtų pasiruošę kiekvienam geram darbui, niekam nepiktžodžiautų, nesikivirčytų, būtų nuosaikūs, visiems žmonėms rodytų visokeriopą romumą.
Visur ir visada svarbu gyventi taip, kad žmonės matytų jūsų pakeistą gyvenimą. Ne tik, kad matytų jus pagarbiai besielgiančius su krikščionimis, bet ir su pasauliečiais. Angliškame vertime, ši eilutė prasideda raginimu: „Prisimink savo pareigas...". Jeigu norime žinoti, kaip gyventi pagoniškoje kultūroje, visų pirma turime prisiminti savo pareigas: turime būti paklusnūs valdytojams ir valdžioms (mes nekovojame su sistema: jos nepuolame ir nesukylame prieš ją, mes - ne revoliucionieriai ir ne protestuotojai), sutikti ir paklusti įstatymams, kiekvieną gerą darbą siekime daryti nuoširdžiai. Nuoširdžiai siekiame gero, trokštame savo visuomenėje puoselėti tai, kas gera, ir esame laimingi, galėdami tai daryti. Antroje eilutėje Paulius moko niekam nepiktžodžiauti, nesikivirčyti, būti nuosaikiems, nesiginčyti, nekovoti, nekeršyti ir nesipešti, bet būti maloniems. Ką tai reiškia? Kiekvienam visuomenės nariui, įskaitant ir mūsų prezidentą, mūsų lyderius ir visus valdžios atstovus, mūsų darbdavius ir visus esančius virš mūsų, mūsų mokytojus ir t.t., turėtume rodyti romumą ir visokį gerumą.
Kodėl turime laikytis savo pareigų? Nes Dievas trokšta išgelbėti kiekvieną. O mūsų gyvenimas yra tarsi scena, nuo kurios labai tikroviškai ir įtikimai gali skelbti išgelbėjimą. Evangelija žmonės patiki tikrai ne dėl kovojančių krikščionių, ne dėl protestuojančių ar politikuojančių krikščionių, ne dėl kuriančių krikščionišką antišmeižimo lygą, ne dėl krikščionių, norinčių kvailinti, keikti ir į pragarą siųsti žiniasklaidą. Patrauklia krikščionybę daro žmonės, apsirengę Kristaus teisumo drabužiais ir nešantys Jo meilę.
Ir mes buvome tokie, kaip jie
Norėdami tinkamai reaguoti į pagonišką kultūrą, turime prisiminti ir savo ankstesnį gyvenimą, gyvenimą iki susitikimo su Kristumi. Paulius rašo: Juk ir mes kitados buvome..., ir toliau išvardija septynias ydas: Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.
Įsiklausykime: prieš šmeiždami savo šalies valdžią, aplinkinius nusidėjėlius ir tuos, kurie elgiasi amoraliai, prieš nusiteikdami priešiškai ir apkalbėdami ar supykdami, prieš pradėdami kovoti dėl krikščioniškos kultūros, prieš puldami bedievius ir neišgelbėtuosius, prisiminkime, kad kadaise ir mes buvome tokie, kaip jie.
Ar pamiršote, kad tokie buvote ir nieko negalėjote pakeisti? Paulius apie tai primena ir laiške Romiečiams (1 sk.), ir 1 laiške Korintiečiams (6 sk.), ir laiške Galatams (5 sk.), ir laiške Efeziečiams (4 sk.). Šios eilutės atveria žmogaus kritimo gelmes - mes visi buvome tokie. Paulius prisipažįsta, kad jis burnojo prieš Dievą, persekiojo bažnyčią, buvo agresyvus smurtautojas, tačiau tai darė iš nežinojimo ir netikėjimo. Ir aš taip elgiausi, nes nežinojau, kad galima gyventi kitaip.
Laiške Efeziečiams Paulius sako, kad pagonys yra tamsuoliai, nutolę nuo Dievo dėl neišmanymo ir širdies kietumo (Ef 4, 18), šio pasaulio dievas užtemdė jų protus, todėl jie negali suprasti tikrai dieviškų dalykų.
Kol nėra biblinių reikalavimų, kurių būtų privalu laikytis, žmonės veikia pagal savo supratimą - nieko kito ir neturėtume tikėtis. Netikintys elgiasi kaip netikintys. Sugedimas tampa akivaizdus. Mes klystame, tikėdamiesi, kad kuo sumanesni žmonės, tuo labiau jie laikosi biblinės moralės... Siūlau perskaityti Polo Džonsono knygą „Intelektualai" (Intellectuals). Jis, ko gero, vienas žymiausių šių dienų vakarų civilizacijos istorikų, o savo knygoje jis „pavedžioja" skaitytoją po neįtikimus intelektualių, filosofiškai nusiteikusių dabartinės vakarų civilizacijos kūrėjų nedorybių pelkynus, atskleidžia, kad žmonės, kurie buvo pakankamai protingi sukurti kultūrą, kurioje gyvename, buvo labiausiai ištvirkę žmonės žemėje... Jų gyvenimai paliktų juodą dėmę net anglyje. Inteligentiškumas ir išsilavinimas su morale neturi nieko bendra.
Manau, kad mes esame šokiruoti, nes, žvelgdami į aukštojo mokslo institucijas, tikimės, kad ten dirbantys ir besimokantys žmonės žino apie biblinę moralę, kad protingi žmonės studijuodami gali prieiti prie išmintingų išvadų. Tačiau jie negali įveikti savo sugedimo. Nesvarbu, kiek yra išsilavinę, kiek daktaro laipsnių turi, jie yra akli ir tamsūs. Ko mes iš jų tikimės?
Vėliau Paulius sako, kad jie yra nepaklusnūs. Žinoma, Dievui ir visoms Jo paskirtoms valdžioms! Žmogaus širdis yra maištinga. Tai įsišakniję jo širdyje, „užkoduota" jame po nuopuolio. Štai kodėl jūs taip pat drausminate savo vaikus - siekiate nors kiek sukontroliuoti jų maištingą širdį. Bet, kur nėra Dievo ir Jo Dvasios, kuri tai sutramdytų, pasipriešinimas tiesai ir dorybei siautės... Toks jau yra tas sugedimas. Mes nematėme to visa jėga atsiskleidžiant Amerikoje, nes dar buvo likę krikščioniškojo paveldo. Tačiau tai sparčiai nyksta ir netrukus mes galime pamatyti sugedimą ir visas jo pasekmes taip, kaip tai buvo matoma pagoniškoje graikų kultūroje.
Paulius taip pat sako, kad jie yra paklydę, suklaidinti: jų protas, valia ir veiksmai yra iškreipti. Jiems svarbiausia - laisvė. Jie tiesiog nori klajoti vedini savo impulsų, ir niekas negali jų sulaikyti. Niekas nekontroliuoja jų gyvenimo, jie gyvena pagal savo įgeidžius. Jie yra paklydę, suklaidinti, ir situacija vis blogėja, - sako Timotiejus (2 Tim 3, 13).
Mes žinome, kad amoralus gyvenimas klesti gatvėse, bet, kai tai prasiskverbia į valdžios institucijas, stebimės, kad taip gyvena žmonės, kuriais kiti pasitiki, kuriuos išrinko į valdžią... Mano drauge, jie neturi jėgų gyventi kitaip. Galiausiai, Paulius sako, jog mes visi taip gyvenome...
Taigi, mes kalbame apie neišmanantį ir neklusnų žmogų, kuris nepažįsta tiesos, todėl klajoja po pasaulį, vedinas savo aistrų. Kaip manote, kokį pasaulį jis gali sukurti? Tik tokį, kokį matote. Tačiau prieš skubėdami teisti pagonis, kurie naikina visus krikščioniškos įtakos pėdsa-kus ir jus erzina, įvertinkite savo sugedimą. Taip, jie yra sugedę, bet tokie buvote ir jūs prieš išgelbėjimą. Jei ne Dievo malonė, jūs būtumėte tokie pat akli. Todėl žvelkime į juos taip, kaip žiūrėjo Jėzus - su liūdesiu, nes matė, kad jie žengia į pragarą.
Taip, jie yra maištingi, priešiški Dievui, jie su sarkazmu žiūri į tiesą... Taip, tai smerktina ir, jei jie nenusigręš nuo savo nuodėmių ir nepatikės Dievu, Dievas juos nubaus amžiams pasmerkdamas į pragarą, tačiau tuo pat metu Dievas juos labai myli. Mes turime pasipriešinti nuodėmei, atpažinti blogį ir jį įveikti, netapdami piktavaliais maištininkais, nekenčian-čiais žmonių.
Pamenate, Jėzus sėdėjo ir, žvelgdamas į Jeruzalę, raudojo dėl jų netikėjimo. Ar mes raudame dėl savo tautos? Prisiminkime savo ankstesnę būklę ir savo pareigas.
Prisimink, jog buvai išgelbėtas
Paulius rašo Titui: ragink juos prisiminti išgelbėjimą. 4-7 eilutės - tai pora ilgų sakinių apie išgelbėjimą, primenančių mums, kad vienintelė priežastis, kodėl dabar mes skiriamės nuo pagonių, yra Dievas, o ne mes. Nėra nieko blogiau nei didžiuotis savo teisuoliškumu. Nėra nieko blogiau už krikščionis, sėdinčius ir keikiančius visus neatsivertusius žmones, nes jie nėra tokie geri. Klausyk, mano drauge, vienintelė priežastis, kodėl tu nesi vienas iš jų, tai - Dievo malonė. Niekada to nepamiršk!
Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais (Tit 3, 4-7). Kodėl jūs esate paveldėtojai ir turite amžinojo gyvenimo viltį, kodėl esate išteisinti ir teisūs prieš Dievą? Nes Dievas yra gailestingas.
Išgelbėjimą inicijavo pats Dievas - pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms. Tai buvo Jo iniciatyva. Ne dėl to, kad mes būtume ką teisingo padarę ir to nusipelnę, bet dėl Jo malonės. Jis nuplovė mus ir atgimdė, Jis išliejo savo Dvasios ant mūsų ir išteisino mus dėl savo malonės. Jis padarė mus savo paveldėtojais ir suteikė amžinojo gyvenimo viltį.
Tad ar dar žvelgsite į netikintį žmogų, mąstydamas: „Jis ne toks kaip aš, nes Dievas dėl jo nepadarė to, ką padarė dėl manęs"? Ar patirdami žiniasklaidos atstūmimą, pedagogų, politikų ir kitų spaudimą, žvelgsite į juos, sakydami: „Jie yra tokie ir taip elgiasi, nes Dievas jų neišgelbėjo"?
Kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms... Išgelbėjimo pradžia yra Dievo meilė. Laiške Efeziečiams Paulius kalba apie didžiąją meilę, kuria Dievas mus myli. Todėl Jis atsiuntė mums Kristų. Dievas parodė savo meilę bei gerumą ir išgelbėjo mus (Ef 2, 5). Pakanka trijų žodžių - Jis mus išgelbėjo, - jie nuveda mus prie kryžiaus, primena prisikėlimą. Ir visa tai - ne dėl mūsų darbų ar žygdarbių. Mes nenusipelnėme atsivertimo ir išlaisvinimo iš nuodėmės, tai priklausė tik nuo Dievo meilės ir gerumo. Mumyse nėra nieko vertingo, mes neprisidėjome prie Dievo plano, Jo pasirinkimo ar išgelbėjimo darbo. Jis pažvelgė į mus su gailesčiu, užuojauta, meile, gailestingumu ir išgelbėjo mus. Mes nusipelnėme neapykantos, bet gavome atleidimą. Tiesą sakant, niekas nedarė Jam įtakos, kad Jis būtų gailestingas, maloningas, - Jis pats parodė malonę. Jis apvalė mus savo žodžiu ir atgimdė iš naujo.
Taigi, vienintelė priežastis, kodėl jūs esate kitokie, nei korumpuota ir sugedusi visuomenė aplink jus, - todėl, kad Dievas jus išgelbėjo. Kaip galite nekęsti žmonių, kurie niekada nepažinojo Dievo malonės? Negi jūs nejaučiate jiems gailesčio ir užuojautos, kokią Dievas jautė jums?
Mūsų buvo pasigailėta, tad ir mes dabar turime pasigailėti.
Mūsų misija
Jei norite gyventi taip, kaip Dievas nori, kad jūs gyventumėte, nepamirškite ir savo misijos. Tai patikimas žodis. Ir aš noriu, kad tu nuolatos pabrėžtum šiuos dalykus, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi paremti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms (Tit 3, 8). Apaštalas Paulius ragina Titą priminti bažnyčiai jos misiją. Jis sako: Pabrėžk šiuos dalykus. Kokius dalykus? Visus dalykus, apie kuriuos kalbėjo nuo antro skyriaus pradžios. Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu, ir 2-3 skyriuose išvardija daugybę dalykų. Nebūkite nerįžtingi, kalbėkite šiuos dalykus drąsiai ir įtikinamai. Štai kam yra bažnyčia.
Paulius rašo: Kalbėk, ragink, drausk su visa valdžia (Tit 2, 15). Kai žmonės susirenka bažnyčioje, jie turi būti nukreipiami teisinga linkme, įkvepiami meilei ir geriems darbams. Mes nuolatos susiduriame su pavojais, todėl kas savaitę svarbu raginti žmones gyventi dievotai. Paulius sako: „Titai, kalbėk užtikrintai apie elgesį pagonių kultūroje ir bažnyčioje, apie kurį kalbėjome antrame skyriuje. Kalbėk jiems nedvejodamas, kad jie tikėtų Dievu". Ne, kad tikėtų į Dievą, kad bet tikėtų Juo. Ką tai reiškia? Krikščionys nėra tik šiaip žmonės, tikintys Dievą, - daug žmonių tiki į Jį. Krikščionys yra tie, kurie rimtai žiūri į Dievo žodį. 80 procentų žmonių Amerikoje tiki į Dievą, bet galiu užtikrinti jus, kad tik nedidelis procentas jų tiki tuo, ką Dievas kalba. Apaštalas Paulius kalba apie tikinčiuosius, kurie tiki Dievo žodžiu.
Problema yra tai, kad dalis bažnyčią lankančių žmonių sako, kad tiki Dievu, laiko save krikščionimis, lanko bažnyčią, bet nežiūri rimtai į Dievo žodį. Jie yra laikomi krikščionimis, ir tai visuomenėje kelia nesusipratimų. Užtikrintai kalbėkite krikščionims, kurie rimtai priima Dievo žodį, tada jie darys gerus darbus, ir tai bus naudinga žmonėms: jie ves sielas prie išgelbėjimo, nes jų pakeisti gyvenimai neš šviesą, taiką, džiaugsmą ir išgelbėjimą.
Žmonėms bažnyčioje svarbu kalbėti drąsiai, raginti juos gyventi šventai, kaip to moko Dievo žodis. Tada jie bus naudingi ir stebinčiam pasauliui. Mes negalime liūdėti ir būti priešiški, turime melstis už žūstančius mūsų visuomenės žmones. Mylėkime juos Dievo meile ir siekime parodyti jiems gelbstinčią Kristaus jėgą, kuri veikia mūsų gyvenime.
Bažnyčia neturi tapti panaši į pasaulį, ji turi būti tikra bažnyčia, kuri aiškiai išsiskiria iš pasaulio. Mes negalime visko sutvarkyti, bet galime būti tuo, kuo Dievas nori, kad mes būtume. Iš savo malonės Dievas panaudos mus, kad daugelis pažintų tiesą.
***
Tėve, dėkojame Tau už Tavo žodį. Mes tikime Tavimi, klausome, kai Tu kalbi. Mes rimtai priimame Tavo žodį, Viešpatie, ir norime gyventi taip, kaip Tu nori, kad gyventume. Norime, kad mūsų gyvenimas liudytų, koks yra atgimęs žmogus, kad kiti matytų, jog Tu turi galios pakeisti žmogų. Padėk mums gyventi šventą gyvenimą, gyvenimą, pilną meilės ir užuojautos, malonės, gerumo ir gailestingumo, kad kiti matytų mumyse dangaus pirmagimį Jėzų Kristų, Jo meilę, užuojautą, gailestį ir Jo dorybes. Ir kad tai matydami, žmonės suvoktų, kad Dievas yra gelbstintis Dievas, ir jie būtų išgelbėti. To mes ir meldžiame, Jėzaus vardu. Amen.
vertė Ramunė Janušaitienė ir Raimonda Jašinauskienė
Nuotrauka Emilijos Musteikytės
