Išgirdus žodį poilsis, gali kilti mintis, ar laikas dabar krikščionims kalbėti apie poilsį. Laikas ar ne - priklauso nuo to, kaip suprantame šį žodį: ar kaip užguiti vergai, kurių noras pasiilsėti vadinamas tinginyste, ar kaip vien kūniškų džiaugsmų ieškantys žmonės, ar kaip tikintieji (sakydamas „tikintieji", turiu omenyje žmones, pažįstančius savo Kūrėją).
Šiemet ruošdamiesi jau tradiciniam Kauno bendruomenėje tampančiam vasaros renginiui - tikinčiųjų išvykai su palapinėmis visam savaitgaliui (ją vadiname Palapinių švente), bažnyčios taryboje svarstėme, kokią temą pasirinkti šiais metais, ir nusprendėme pasirinkti poilsį. Suformulavome kiek intriguojantį temos pavadinimą „Poilsis. Kas įeis į Viešpaties poilsį?"
Ėmiau gilintis į šią temą, nes iškylos metu skiriame laiko ne tik turistiniams džiaugsmams, bet ir Dievo žodžiui. Šiame straipsnyje pasidalinsiu naujai pamatytomis Šventojo Rašto tiesomis poilsio tema. Pasirodo, poilsis anaiptol ne savaime suprantamas dalykas ir šis pasaulis neturi nuovokos apie jį. Dažną kartą mes, krikščionys, labai atsainiai žiūrime į poilsį, tarsi apie jį jau viską žinotume.
Atidžiai perskaitykime kelias Šventojo Rašto citatas: Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko. Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė (Pr 2, 2-3).
Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį (Iš 20, 9-11).
Šešias dienas dirbsite, o septintoji diena yra sabatas - poilsis, pašvęstas Viešpačiui. Kiekvienas, kuris dirbs sabato dieną, turi mirti (Iš 31, 15).
Izraelitams būnant dykumoje, jie rado žmogų, renkantį malkas sabato dieną. Jie atvedė jį pas Mozę ir Aaroną, ir uždarė jį, nes nežinojo, ką su juo daryti. Viešpats tarė Mozei: „Tas žmogus turi mirti, visi žmonės tegul užmuša jį akmenimis už stovyklos ribų" (Sk 15, 32-35).
Sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats (Mk 2, 27).
Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų. Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: „Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių. Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: Jie neįeis į mano poilsį!". Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, - kol dar sakoma „šiandien", - kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta" (Hbr 3, 7-13).
Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: „Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų". Ir vėl anoje vietoje:„Jie neįeis į mano poilsį". Kadangi kai kuriems belieka įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl neklusnumo, Jis vėl nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis, - „šiandien", - kaip ir buvo pasakyta: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių". Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į poilsį, Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną. Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu (Hbr 4, 4-11).
Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą. Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui (Rom 14, 5-6).
Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus (Kol 2, 16-17).
Kaip suderinti šias iš pirmo žvilgsnio tokias skirtingas mintis? Senajame Testamente skaitome, kas nutiko žmogui, kuris poilsio dieną rinko malkas, o Naujajame - Jėzaus atsaką fariziejams, kai jie piktinosi, kad poilsio dieną eidami per javų lauką Jo mokiniai skabė kviečių varpas ir ištrynę tarp delnų valgė grūdus. Senasis Testamentas kalba apie ėjimą į pažado, arba poilsio, žemę, o Naujasis čia įžvelgia dvasinę tikrovę - Viešpaties poilsį. Mozė užrašė Dievo nurodymą septintą dieną ilsėtis, ir kas tą dieną dirbs, turi mirti, o apaštalas Paulius rašo, jog tuos Mozės nurodymus reikia vertinti tik kaip ateinančios tikrovės šešėlius bei simbolius. Labai lengva paviršutiniškai žiūrint supriešinti cituotas Šventojo Rašto mintis ir pasipiktinus savo galva spręsti darbo bei poilsio klausimus.
Ką šios eilutės mums sako apie Dievą ir poilsį? Ko mus moko?
Pateiksiu keletą trumpų atsakymų į šiuos klausimus, o po to kiek plačiau aptarsiu kai kuriuos iš jų.
Praeityje Dievo mintys apie poilsį daug kartų buvo neteisingai suprastos. Tikinčiųjų ateitis - Dievo poilsis. Į tą poilsį reikia įeiti. Dievas įsakė žmogui periodiškai ilsėtis. Nėra tikro poilsio be Dievo. Poilsio šaltinis - gyvasis Dievas, o ne taisyklių rinkinys. Kietos širdies žmonės nesupranta tikro poilsio, į jį neina ir jo nesiekia. Poilsis yra sąmoningai pasirenkamas. Ėjimas į poilsį panašus į izraelitų ėjimą per dykumą. Dievas žmogaus poilsį vertina kaip labai svarbią jo gyvenimo dalį.
Neteisingi požiūriai
Visų pirma kyla pavojus subanalinti poilsio temą: paversti ją diskusija apie religines apeigas, atmesti kaip Senojo Testamento reliktą, per daug sudvasinti arba pažiūrėti į tai labai buitiškai, matyti ją tik kaip religinio ar tik kaip sekuliaraus gyvenimo dalį, pulti į vieną iš kraštutinumų, mąstant apie poilsį tik šiame pasaulyje arba tik būsimajame.
Labai liūdna, kai iš Dievo pateikiamos poilsio vizijos lieka tik nesibaigiantys ginčai, kurią dieną turime švęsti. Įrašius internetinėje paieškoje žodžius „sabato poilsis", didžiojoje dalyje nuorodų polemizuojama, kurią dieną krikščionys iš tiesų turėtų švęsti - sabatą (t. y. šeštadienį) ar sekmadienį.
Dar liūdniau, kai poilsio diena suprantama tik kaip religinių pareigų laikas ir joje nelieka laiko džiaugsmingai šventei, kai tikinčiojo sąmonėje Dievas ir paprastas besiilsinčio žmogaus džiaugsmas tarsi prieštarauja vienas kitam. Tačiau baisiausia, kai tikintis žmogus, galvodamas apie poilsį, pamiršta poilsio Viešpatį ir pradeda manyti, kad sugebės pasiilsėti atitolęs nuo Dievo.
Einantiems iš Egipto vergijos izraelitams poilsis, šventė ir Dievas turėjo suaugti į nedalomą visumą. Dykumoje jie turėjo išmokti kas septintą dieną atidėti visus darbus (kurių visada bus užtektinai) ir ilsėtis, suteikdami poilsį ir visiems savo pavaldiniams. Tai turėjo tapti nekintamu įpročiu, kad atėjus į pažado žemę nekiltų pagunda daugiau nudirbti poilsio sąskaita. Susiedamas save su žmogaus poilsio diena, Dievas kalbėjo, kad Jis yra poilsio Viešpats, ir kritęs žmogus turi sugrįžti prie šios tiesos.
Ne žmogus, o Kūrėjas sugalvojo poilsio dieną. Be Gyvojo Dievo žmogaus poilsis lieka beprasmis, ir visai nesvarbu, ar tai būtų į religinį rūbą įvilktas, ar paprasčiausiai netikinčio žmogaus poilsis. Daugelis ypač religingų Jėzaus amžininkų buvo įsitikinę, kad tikrai suprato, kaip turi švęsti sabatą (ilsėtis), tačiau piktinosi Kristumi - poilsio Viešpačiu. Jie iki smulkmenų stengėsi vykdyti Rašto raidę, bet visiškai nepažino Dievo kelių.
Kodėl sąvokas „švęsti sabatą" ir „ilsėtis" vartoju kaip sinonimus? Nes taip juos vartoja Laiško hebrajams autorius. Cituodamas psalmę, kurioje Dievas kalba apie savo poilsį, jis įžvelgia sabato poilsį Dievo tautai. Laiško autorius kaip vientisą visumą mato Senojo Testamento simbolius ir amžinojo gyvenimo tikrovę. Jam Dievo poilsis, sabato šventimas (ilsėjimasis septintą savaitės dieną), Izraelio pažado žemė, gyvenimas visiškai pasitikint Kristumi ir amžinybė su Dievu sudaro vientisą erdvę. Pagrindinę vietą joje užima ne kokia nors taisyklė, bet gyvasis Dievas.
Sąmoningas pasirinkimas
Mane visuomet maloniai stebina Laiško hebrajams autoriaus žvilgsnis į Senąjį Testamentą. Jis skaito psalmės žodžius, kurie prietaringam žmogui gali sukelti tiktai baimę, ir mato juose Dievo kvietimą įeiti į tą poilsį, kuriuo ilsisi pats Viešpats. Laiško autorius kažkuo primena sirofinikietę moterį, minimą evangelijoje pagal Morkų, kuri išgirdusi Jėzaus atsakymą, jog nevalia šunims mėtyti vaikų duonos, pamatė ištiestą Viešpaties pagalbos ranką, nes ir šunims nukrenta trupinių nuo vaikų stalo. Taip ir Laiško hebrajams autorius skaitydamas Viešpaties priesaką, pasakytą maištingai kartai, jog jie neįeis į Jo poilsį, mato atviras duris visiems tikintiesiems. Tik svarbu asmeniškai priimti Dievo kvietimą ir sąmoningai apsisprendus ištvermingai eiti.
Manau, kad sąmoningas apsisprendimas svarbus tiek galvojant apie galutinį gyvenimo kelionės tikslą, tiek apie Dievo ramybę, pasiekiamą šiandien, tiek apie kassavaitinį poilsį. Juk niekas negalvoja, jog baigti valgyti reikia tik tuomet, kai jau daugiau nebetelpa. Taip pat ir laiką ilsėtis turi nulemti ne mūsų išsekimas. Sąmoningas paklusnumas Dievo nustatytai tvarkai apsaugo mus nuo daugelio nelaimių, kurios vadinamos išsekimo, depresijos, darboholizmo, susvetimėjimo, susireikšminimo, manymo, jog viskas priklauso nuo tavęs, įvairių baimių vardais. Tačiau pereiti prie tokio gyvenimo ritmo, kai viena diena per savaitę tampa pauze nuo kasdienės rutinos, sąmoningai neapsisprendus neišeina. Daugeliui žmonių kils pagunda tą laiką skirti kokiems nors darbams. Juk pasinėrus į darbų srautą atrodo neįmanoma nieko neveikti, ramiai pagalvoti apie gyvenimo prasmę, be įtampos bendrauti su artimaisiais, niekur nelėkti ir neskubėti. Dažnai mums tai atrodo laiko švaistymas. Iš kur tokios mintys? Tarsi Dievas mus ragintų daryti ką netinkamo? Prisiminkime Dievo izraelitams duotas pamokas - kassavaitinis poilsis su savo Viešpačiu padės pažinti Jo mintis bei siekius ir geriau suprasti ateities perspektyvą.
Poilsio Viešpats
Pastebėjau, kad pradėjus kalbėti apie ryšį tarp Dievo ir poilsio, daugelio žmonių sąmonėje iš karto iškyla vaizdiniai, mažai ką bendro turintys su Tikruoju Dievu ir tikru poilsiu.
Kiekvienas savo galvoje turime nusipiešę tam tikrą Dievo paveikslą, kuris dažnai mus suklaidina. Iš kelių detalių sulipdome, mūsų požiūriu, vientisą visumą ir turime ją omeny, kai girdime ar sakome žodį Dievas. O tas Dievo vaizdinys būna gana siauras bei nuobodus, kad įsivaizduodami poilsį su tokiu Dievu įsikvėptume.
Pagrindinis raginimas, kuriuo prasideda pacituotos Laiško hebrajams eilutės, - Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių. Kietos širdies žmonės nesupranta Dievo žodžių ir nesugeba jiems paklusti, nes nepažįsta kalbančiojo, nemato Jo tikslų bei siekių.
Taip atsitiko ir Jėzaus amžininkų kartai. Jie skaitė Dievo žodžius, bet nesuprato jų prasmės. Jie galvojo, kad žmogus skirtas sabatui - reikia skrupulingai laikytis konkrečių taisyklių. Jeigu per sabatą padarysi nors menkiausią darbelį, nusižengsi griežtam ir baisiam Dievui, kuris atidžiai stebi kiekvieną mūsų judesį. Tokį požiūrį labai nesunku turėti ir šiandien kiek nuosekliau paskaičius Senąjį Testamentą.
Tačiau pabandykime į Mozės užrašytus įsakymus pasižiūrėti kiek kitu aspektu - kaip į darbo sutartį, kuri nusako, ką ir kaip darbininkas turi atlikti. Kai norime įsidarbinti, mums būna išdėstomos mūsų pareigos ir teisės, pasakoma, kokius darbus turėsime atlikti, kada pradėti darbą, kada skirti laiką trumpoms poilsio pertraukėlėms, kada pietauti, kada baigti darbą ir kokį atlygį gausime. Dabar panašiai pasižiūrėkime į Mozės izraelitams perteiktus nurodymus: „Gerbsite ir mylėsite mane bei savo artimus, vienas kito neskriausite, neskaudinsite ir neapgaudinėsite. Žemė, kurią jums duodu, bus labai gera ir derlinga. Ji bus laiku laistoma sezoninio lietaus ir duos gerą derlių. Kai rinksite derlių, visuomet dalį jo palikite nenurinkę - tai bus našlėms, beturčiams ir svetimšaliams. Šešias dienas dirbsite, o septintą ilsėsitės. Poilsio metu bendrausite su manimi ir savo artimaisiais. Ilsėsitės visi, ne tik jūs patys, bet visi jūsų šeimos nariai, vergai, samdomi darbininkai ir gyvuliai. Tą dieną net ruošos darbai turi būti minimalūs, kad jūsų poilsis būtų tikras, o ne formalus. Poilsio dienos laikysitės net tuomet, kai atrodo, kad darbams atlikti būtina kiekviena diena. Tris kartus per metus po vieną savaitę skirsite šventėms kartu su manimi. Tuomet susirinksite prie mano šventyklos, atsinešdami geriausio maisto, kad visą savaitę galėtume kartu su savo šeimomis džiaugtis mano akivaizdoje. Septintus metus nedirbsite žemės. Tai bus poilsio metai. Šeštųjų metų derliaus jums užteks dvejiems metams".
Ką galime pasakyti perskaitę tokią sutartį? Kad jos autorius yra teisingas, dosnus ir gailestingas asmuo, kuris nori artimų pasitikėjimo santykių su savo darbininkais ir rūpinasi ne tik jų atliktais darbais, bet ir jų sveikata bei gyvenimu. Jis veda savo žmones į naujos kokybės gyvenimą, kurio natūralios dalys yra meilė, pasitikėjimas, ramybė, laisvė ir atgaiva. Todėl nieko keisto, kad teks pereiti išbandymų dykumą - vietą, kuri skirta vieną pasaulėžiūrą pakeisti kita.
Taip ir mes neturėtume stebėtis, kad, siekdami įeiti į dieviškos ramybės erdvę, turime išgyventi sunkumų laiką. Jei norime gyventi poilsio šalyje, visas mūsų pasaulėvaizdis turi pasikeisti, nes daugybė mūsų siekių bei troškimų panašūs į alkoholiko norą išgerti. Mums jie atrodo geistini, bet iš tiesų yra destruktyvūs.
Kol nepažįstame poilsio Viešpaties, ilsėtis su Juo atrodo kaip varginanti pareiga. Tačiau kai mūsų protas atsinaujina, pradedame matyti, kad Jo valia yra gera, priimtina ir tobula.
Rūpinkimės, kad nei mūsų, nei mūsų tikėjimo brolių bei seserų širdys nebūtų užkietintos nuodėmės, nes kietos širdies žmonės nepažįsta nei Viešpaties, nei Jo poilsio. Atsiminkime, kad dangiškojo Tėvo akivaizdoje, Jo sprendimu visada yra Tas, kuris mus supranta, atjaučia ir žino, kaip padėti. Jis kviečia kasdien drąsiai prie Jo artintis, kad rastume gailestingumą ir gautume malonę įeiti į Jo pažadėtą poilsį.
Iliustr. Vincentas Van Gogas. „Vidudienis. Poilsis po darbo (Pagal Mile)".
