Negalime nukrypti, paslysti ar nuslinkti į reliatyvizmo liūną arba būti potvynio nuplėštiems nuo lynų ir nuneštiems srovės. Kita vertus, esame pašaukti ištvermingai laikytis gautos tiesos, įsikibti į ją kaip į saugų kyšulį per audrą ir stovėti ant jos kaip ant tvirto pamato.
Taip daryti ragina trys didžiausi Naujojo Testamento autoriai.
Paulius: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės mokymo, kurio išmokote iš mūsų"[1].
Laiško hebrajams autorius: „Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nenuplauktume tolyn"[2].
Jonas: „Todėl tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios"[3]. „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų"[4].
Visose šiose eilutėse pripažįstama, jog apaštalai „išmokė" tam tikrų tiesų, kurias bažnyčia „išgirdo" arba kurių „išmoko". Doktrina tapo šventu patikėtu turtu[5]. Ji įgijo norminamąjį pobūdį. Bažnyčia turi laikytis doktrinos, o ne atsilikti nuo jos ar pralenkti ją tiek, kad imtų jai prieštarauti.
Šią temą Paulius nagrinėja dalyje paskutinių nurodymų Timotiejui. Kad suprastume, ką jie reiškia, reikia turėti visą tekstą prieš akis. Tai Antro laiško Timotiejui 3,1-4, 8:
3 1Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai. 2Žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, 3nemylintys, neatleidžiantys, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nemylintys to, kas gera, 4klastingi, neapdairūs, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą - 5turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!
6Tokie įsiskverbia į namus ir pavergia silpnas moterėles, pilnas nuodėmių, vedžiojamas visokių geidulių, 7nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pripažinti tiesos. 8Kaip Janas ir Jambras priešinosi Mozei, taip ir jie priešinasi tiesai. Tai sugedusio proto, netikusio tikėjimo žmonės. 9Bet jie toli nenužengs, nes jų kvailumas, kaip ir anų, bus visiems regimas.
10Bet tu puikiai žinai mano mokymą, gyvenimo būdą, tikslą, tikėjimą, ištvermę, meilę, kantrybę, 11persekiojimus, sunkumus, kurie mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats. 12Iš tikrųjų visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami, 13o pikti žmonės ir apgavikai eis blogyn, klaidindami ir klysdami. 14Bet tu pasilik prie to, ką išmokai ir ko buvai įtikintas, nes pažįsti tuos, iš ko išmokai, 15ir nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. 16Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, 17kad Dievo žmogus taptų visiškai pasiruošęs kiekvienam geram darbui.
4 1Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, laukiant Jo ir Jo karalystės atėjimo: 2skelbk Žodį, būk pasiruošęs veikti laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir rūpestingu pamokymu. 3Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveikos doktrinos, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; 4jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. 5Bet tu būk visame kame apdairus, iškęsk sunkumus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnavimą.
6Nes aš jau atnašaujamas kaip geriamoji auka, ir mano iškeliavimo laikas jau čia pat. 7Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. 8Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, - ir ne tik man, bet ir visiems, kurie laukė Jo pasirodymo.
Įsitvirtinti Žodyje
Pauliaus parašė paraginimą Timotiejui atsižvelgdamas į tai, kokioje visuomenėje jis gyveno (3, 1-13). Ji visai nebuvo draugiška Evangelijai, o ir Evangelijos nebuvo galima pakeisti priderinant prie jos kitokias idėjas bei standartus. Paulius puikiai suvokė, kad Žodis ir pasaulis yra nesuderinami. „Žinok, - rašė jis, - kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai".
„Paskutinės dienos", apie kurias kalba apaštalas, nėra laikai prieš pat Kristaus sugrįžimą, nes penktoje eilutėje Paulius sako Timotiejui šalintis aprašytų žmonių. Kaip Timotiejus galėtų jų šalintis, jei jie dar negimę? Naujojo Testamento požiūriu, „paskutinės dienos" prasidėjo su Jėzumi Kristumi. Jis jas paskelbė [6]. Todėl paskutinės dienos - tai dienos, kuriomis gyveno Timotiejus ir kuriomis gyvename mes, tai yra visa epocha tarp pirmojo ir antrojo Kristaus atėjimo. Kuo šios paskutinės dienos skiriasi nuo kitų laikų? Pauliaus aprašyme išsiskiria trys būdingi dalykai.
Pirmas - meilė neteisingiems dalykams. Iš devyniolikos apaštalo išvardytų požymių (2-4 eilutės), net penki siejasi su meile: „Žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, <...> nemylintys, <...> nemylintys to, kas gera, <...> labiau mylintys malonumus negu Dievą". Žodis „nemylintys" čia reiškia „nemylintys tikra meile", nes žmonės, apie kuriuos kalbama, myli save, pinigus ir malonumus, tačiau tai - meilės neteisingiems dalykams pavyzdžiai. Aš pats, pinigai ir malonumai nėra tinkami žmogaus meilės objektai. Pakeitę teisėtą Dievo, Vienintelio, kurį turime mylėti visu savimi, vietą, jie tampa stabais. Tačiau apsižvalgykime - šiais laikais meilė dažnai nukreipiama neteisinga linkme. Egocentrizmas, geidulingumas ir hedonizmas klesti, o pirmasis ir antrasis įsakymai mylėti Dievą ir artimą yra pamiršti. Be to, kai žmonės myli netinkamus dalykus, kenčia tarpusavio santykiai. Žmonės tampa „pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs, <...> nedėkingi, <...> neatleidžiantys, šmeižikai" (2-3 eilutės).
Antrą mūsų amžiui būdingą požymį galima būtų pavadinti tuščia religija. Mūsų amžininkai apibūdinami kaip „turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos" (5 eilutė). Galbūt nustebsite, kad savimylos gali būti religingi, tačiau tai yra tiesa. Įmanoma religiją, kurios paskirtis - garbinti Dievą, iškreipti taip, kad didintų žmogaus pasipūtimą. Tokią iškraipytą religiją vertėtų vadinti veidmainyste, o veidmainystę Jėzus griežtai smerkė[7]. Tokia religija - tai „išvaizda" be „jėgos", išoriškas pasirodymas be vidinio gyvenimo. Ji yra Evangelijos priešas, nes formali krikščionybė užkietina žmones prieš tikrą krikščionybę.
Trečia, paskutinėms dienoms būdingas atvirumo kultas. Paulius rašo apie žmones, kurie „nuolat mokosi ir vis nesugeba pripažinti tiesos" (7 eilutė). Užsikorę ant tvoros jie nelipa žemyn nė į vieną pusę ir skelbia toleranciją viskam. Nesivargindami daryti kokias nors aiškias išvadas, proto atvirumą paverčia stabu. Jie nepajėgia ištverti to, ką C.S. Lewisas pavadino „tironišku apreiškimo vidudieniu"[8], - jiems žymiai mielesnė laisvos minties prieblanda. Jie neapsižiūrėjo, kad egzistuoja dvejopas atvirumas, į kurį dėmesį neseniai atkreipė Allanas Bloomas: „Abejingumo atvirumas <...> ir atvirumas, kviečiantis ieškoti pažinimo ir tikrumo"[9]. Pastarasis atvirumas - krikščioniško nuolankumo aspektas: pripažįstame, kad suprantame iš dalies ir ne viską bei nuolat siekiame suprasti daugiau. Tuo tarpu pirmasis atvirumas ne tik įžeidžia tiesą, bet ir kelia pavojų žmogui. Iškyla grėsmė, kaip pasakė JAV episkopalinės bažnyčios vyskupas, taip atverti protus, kad iškris smegenys!
Štai tokie trys požymiai, kuriuos Raštas smarkiai kritikuoja ir kurių liepia vengti, būdingi mūsų laikams. Esame pašaukti mylėti Dievą ir savo artimą, o ne save, pinigus ar malonumus. Esame pašaukti religijos pritaikymą ir jėgą vertinti labiau už išorinę formą. Esame pašaukti nuolankiai paklusti Dievo apreiškimui ir nepuoselėti neapsisprendusio ir nereiklaus agnosticizmo.
Todėl Paulius ragina Timotiejų būti kitokiam nei jį supantis pasaulis. Nusakęs nedieviškas tendencijas Paulius dukart parašo žodžius su de, kurie reiškia „bet tu" (10 ir 14 eilutėse), jais pradėdamas du paraginimus Timotiejui priešintis ir atsilaikyti prieš pasaulio nuotaikas. Pirmasis paraginimas siejasi su tuo, ką Timotiejus žino apie Paulių (10-13 eilutės), - jo „mokymu", „gyvenimo būdu", „tikslu" drauge su „tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, sunkumais". Timotiejus regėjo savo akimis, kaip Paulius tarnauja, matė, kokią opoziciją ir persekiojimus jam teko ištverti Antiochijoje, Ikonijuje ir Listroje (11 eilutė). „Visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami" (12 eilutė), kadangi Evangeliją atmetantys „pikti žmonės ir apgavikai eis blogyn" (13 eilutė).
Žemus pasaulio standartus apaštalas supriešina su savo mokymu ir elgesiu. Šiedu yra nesuderinami, todėl Pauliui teko kęsti persekiojimus. Jei Timotiejus atkakliai laikysis Pauliaus pozicijos prieš pasaulį, kentėjimų neišvengs ir jis.
Pasilikti Žodyje
Paminėjęs „piktus žmones ir apgavikus", klaidinančius ir klystančius, kurie vis „eis blogyn" (13 eilutė), Paulius antrąkart sako su de - „bet tu". Šįkart jis rodo ne į savo mokymą, elgesį ir kentėjimus, apie kuriuos Timotiejus žino, o žvelgia ir į ateitį: „Bet tu pasilik prie to, ką išmokai ir ko buvai įtikintas, nes pažįsti tuos, iš ko išmokai" (14 eilutė). Timotiejaus mokytojai veikiausiai buvo motina ir senelė, kurios nuo ankstyvos vaikystės jį mokė Senojo Testamento (15 eilutė, plg. 1, 5), ir apaštalas, kurio „mokymą" (10 eilutė) Timotiejus žinojo ir kuris yra išsaugotas mums Naujajame Testamente. 13 eilutės apsimetėlius ir apgavikus Paulius supriešina su Timotiejaus motina ir jo vadovu (pačiu apaštalu), išmokiusių jį Raštų.
Mes, gyvenantieji dvidešimto amžiaus pabaigoje, patys turime paklusti šiam kvietimui. Nebūkime kaip vėjo linguojamos nendrės. Nesilenkime visuomenėje vyraujančioms tendencijoms, gobšumui ir materializmui, reliatyvizmui, neatmeskime absoliučių tiesos ir gerumo standartų. Likime ištikimi Senojo ir Naujojo Testamento Raštams. Kam to reikia? Kodėl Šventasis Raštas turi būti toks svarbus mūsų gyvenime? Apaštalas pabrėžia tris esmines Rašto ypatybes.
Pirma, Raštas gali pamokyti išgelbėjimui (15 eilutė). Pagrindinė Rašto paskirtis - praktinis pritaikymas. Jis veikiau yra gidas, o ne vadovėlis, išgelbėjimo, o ne mokslinė knyga. Neteigiu, kad bibliniai pasakojimai apie pasaulį skiriasi nuo mokslinių, - jie vieni kitus papildo. Be to, Rašte Dievas siekia ne atskleisti faktus, kuriuos galima nustatyti moksliniu stebėjimų ir eksperimentų būdu, o apreikšti mokslo neaprėpiamas tiesas, ypač - kaip Dievas gelbsti per Kristų.
Biblinis apreiškimas liudija apie Jėzų Kristų[10], todėl Jis - Biblijos esmė. Kaip rašė J. J. von Allmenas, „Rašto širdis (kas jį apibendrina ir paverčia gyvu) arba Rašto galva (kas jį paaiškina ir pagrindžia) yra Jėzus Kristus. Skaityti Bibliją nesusitinkant su Juo - prastai skaityti, pamokslauti Bibliją neskelbiant Jo - klaidingai pamokslauti"[11]. Raštas mus moko išgelbėjimui, mokydamas apie Kristų, kurį tikėdami gauname išgelbėjimą. Be to, mes mylime Raštą, nes jis kalba apie Kristų. Raštas - tai Dievo piešiamas Kristaus portretas.
Antra, Raštas yra Dievo įkvėptas arba parašytas iš Dievo įkvėpimo. Teisinga sakyti „Dievo įkvėptas", nes šie žodžiai tiksliai atitinka graikiškąjį theopneustos. Jie reiškia, kad Raštas - tai Dievo išsakytas arba iš Dievo burnos iškvėptas Dievo žodis. Burnos, iškvėpimo ir žodžio derinys rodo, kad įkvėpimas reiškia žmogišką kalbą. Kalba - tai protų bendravimas. Nors ne visas mintis išsakome garsiai, kalbėdami jas aprengiame žodžiais.
Tekste taip pat sakoma, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas" (16 eilutė). Pats žodis „Raštas" reiškia įkvėptą tekstą. Toliau Paulius pavartoja žodelį kai, reiškiantį „ir" arba „taip pat", teigdamas, jog „visas Raštas yra įkvėptas ir naudingas". Raštas yra naudingas kaip tik todėl, kad yra Dievo įkvėptas.
Vis dėlto neiškreipkime įkvėpimo reikšmės. Kai Dievas kalbėjo, Jis nekalbėjo į kosmosą; Jis neužrašė ir neišslapstė dokumentų, kad žmonės juos atrastų, kaip Josephas Smithas (mormonų bažnyčios įkūrėjas) teigė apie savo aukso plokštes; Jis nepadiktavo Rašto aprašytuose įvykiuose nedalyvavusiems sekretoriams, kaip kad musulmonai tiki, kad Alachas Koraną padiktavo Mahometui arabiškai. Įkvėpimas reiškia, kad nors Dievas kalbėjo Biblijos autoriams ir kalbėjo per juos, jie patys aktyviai tyrinėjo istoriją, apmąstė teologiją ir surašė knygas. Didžioji dalis Rašto yra istorinis pasakojimas, ir kiekvienas autorius savaip dėsto teologiją bei kuria savitą literatūrinį stilių. Dieviškas įkvėpimas neapsiėjo be žmogaus bendradarbiavimo ir nesuvienodino savitų autorių tekstų.
„Dievo įkvėptas" nėra vienintelis Rašto apibūdinimas, sutinkamas pačiame Rašte, nes jį rašant dalyvavo net tik Dievo lūpos. Tame pačiame Rašte, kuriame sakoma „kalbėjo Viešpats"[12], taip pat sakoma, kad Dievas kalbėjo „savo pranašų lūpomis"[13]. Tad kieno lūpos paskelbė Raštą - Dievo ar žmogaus? Vienintelis biblinis atsakymas - abiejų. Per Biblijos autorius Dievas kalbėjo taip, kad Jo žodžiai tuo pačiu metu buvo jų žodžiai, o jų žodžiai tuo pačiu metu buvo Jo žodžiai. Biblijos autorystė yra dviguba. Raštas yra ir Dievo žodis, ir žmonių žodžiai, arba tiksliau būtų sakyti - žmonių žodžiais perduotas Dievo žodis.
Labai svarbu nedalyti dvigubos autorystės. Kai kurie senieji ir dabartiniai katalikų ir protestantų teologai kaip analogiją pateikia dvi Kristaus prigimtis. Nors toks palyginimas nėra visiškai tikslus, jis aiškiau nušviečia dvigubą autorystę. Kaip negalime teigti Kristaus (kuris yra ir Dievas, ir žmogus) dievystės paneigdami Jo žmogiškumą arba teigti Jo žmogiškumo paneigdami Jo dievystę, bet vienodai ir nesupriešindami turime teigti ir dievystę, ir žmogiškumą, lygiai taip pat negalime teigti, jog Raštas yra Dievo žodis, paneigdami, jog jis yra žmonių žodžiai (fundamentalistiškas požiūris), arba teigti, kad jis yra žmonių žodžiai, paneigdami, jog jis yra Dievo žodis (liberalus požiūris), bet turime teigti, kad jis yra ir žmonių, ir Dievo žodis abiejų nesupriešindami. Viena vertus, kalbėjo Dievas[14], nuspręsdamas, ką pasakyti, tačiau nenustelbdamas autorių asmenybės. Kita vertus, laisvai naudodami savo sugebėjimus kalbėjo žmonės [15], tačiau kalbėjo neiškreipdami tiesos, kurią Dievas šnekėjo per juos.
Toks derinys įmanomas. Jį neigdami, kaip rašė dr. J.I. Packeris, sakytume:
„<...> kad Dievo doktrina yra klaidinga, ypač Jo apvaizdos doktrina <...> Nes taip teigdami sakytume, kad Dievas ir žmogus negali abu laisvai atlikti to paties veiksmo. Jei laisvai (t. y. savanoriškai) elgiasi žmogus, tai Dievas laisvai nesielgia, ir atvirkščiai. Jei vienas laisvas, tai kitas - nelaisvas. Tačiau ši idėja artima deizmui, o ne krikščioniškajam teizmui <...> Vaistas nuo tokių klaidingų samprotavimų - suprasti biblinę sampratą, kad Dievas vienu metu veikia laisvai veikiančiame žmogaus prote, su juo ir per jį"[16].
Nuo to, kaip suprantame Raštą, priklauso ir tai, kaip jį skaitome. Dėl dvigubos autorystės turime jį traktuoti dvejopai. Kadangi Raštas yra Dievo Žodis, jį privalome skaityti taip, kaip jokią kitą knygą - ant kelių, nuolankiai, pagarbiai, pamaldžiai, siekdami Šventosios Dvasios apšvietimo. Bet kadangi Raštas taip pat yra žmonių žodžiai, tad jį turime skaityti kaip bet kokią kitą knygą - protu galvodami, apsvarstydami ir apmąstydami bei atkreipdami dėmesį į literatūrines, istorines, kultūrines ir kalbines ypatybes. Ne tik įmanoma, bet ir būtina nuolankią pagarbą suderinti su kritiniu mąstym [17].
Trečia, Raštas yra naudingas (16-17 eilutės). Jis ne tik gali mus pamokyti išgelbėjimui (15 eilutė), bet yra „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui" (16 eilutė). Kitaip tariant, jis naudingas ne tik kaip doktrina (mokyti tiesos ir taisyti klaidas), bet ir kaip etikos normos (barti už klaidas ir auklėti teisingam gyvenimui), jis mus veda krikščioniško tikėjimo ir elgesio keliu, kol tapsime Dievo vyrais ir moterimis, „visiškai pasiruošusiais kiekvienam geram darbui" (17 eilutė). Kaip išsamiau nagrinėsime kitame skyriuje, Biblija atlieka pagrindinį vaidmenį mums bręstant Kristuje. Ir kad išvengtų „piktų žmonių ir apgavikų" klaidų, Timotiejus turėjo pasilikti Dievo žodyje - laikytis ir Senojo Testamento, ir apaštalų mokymo.
Dėkui Dievui už Bibliją! Dievas nepaliko mūsų apgraibomis klaidžioti tamsoje - Jis suteikė kelią nušviečiančią šviesą. Jis mūsų nepaliko blaškytis audringoje jūroje - Raštas yra uola, ant kurios tvirtai stovime. Ryžkimės jį nagrinėti, tikėti juo ir paklusti jam.
Pamokslauti Žodį
Nei Timotiejus, nei kas kitas neturi teisės pasisavinti Rašto. Raštas niekam asmeniškai nepriklauso - jis yra visų nuosavybė. Duotas Dievo jis priklauso visiems. Jis kalbėjo savo Žodį, kad Žodis būtų perduotas kitiems žmonėms. Taigi apaštalas, jaučiantis Dievo buvimą ir žinantis, kad teks stoti prieš Kristaus teismą (4, 1), įpareigoja Timotiejų sakydamas: „Skelbk Žodį" (2 eilutė). Jis turi jį skelbti kaip šauklys turgaus aikštėje. Jis turi jį skelbti drąsiai, skubiai ir tinkamai, taisydamas, bardamas ir drąsindamas atsižvelgiant į žmonių būklę ir poreikius, skelbti „su didžia ištverme ir rūpestingu pamokymu" (2 eilutė).
Skelbti buvo be galo svarbu, kaip pridūrė Paulius, nes artėjo laikai, „kai žmonės nebepakęs sveikos doktrinos". Vietoj to, turėdami keistą pomėgį, kad kas nors „dūzgentų ausyse", jie klausysis mokytojų, kalbančių tai, ką jie nori girdėti, užuot klausęsi tiesos, kurią jiems nori kalbėti Dievas (3-4 eilutės). Tačiau nenustokime pamokslavę Dievo žodžio dėl to, kad kai kurie žmonės nenori jo klausytis! Paulius kaip tik ir ragino Timotiejų neprarasti ištvermės, būti apdairiam, iškęsti pasipriešinimą ir ištikimai atlikti savo - evangelisto ir mokytojo - tarnavimą (5 eilutė).
Vienas didžiausių šiuolaikinės bažnyčios poreikių - kad iš sakyklos būtų sąžiningai aiškinama Biblija (žr. toliau 13 skyrių). Daugelis žmonių nežino net tikėjimo pagrindų. Daug krikščionių yra nesubrendę ir netvirti. Pagrindinė tokios liūdnos padėties priežastis - atsakingų, visapusiškų, išlaikančių pusiausvyrą Biblijos pamokslautojų stoka. Sakykla skirta ne savo nuomonei pareikšti, o Dievo žodžiui atskleisti.
Apaštalo raginimas pasiekia kulminaciją 6-8 eilutėse. Maždaug prieš dvejus metus parašytame laiške jis save vadina „senyvu žmogumi"[18]. Dabar rašo, kad jo iškeliavimo laikas arti. Iš tikrųjų jo gyvenimas jau atnašaujamas kaip geriamoji auka (6 eilutė). Peržvelgdamas savo apaštališką veiklą jis teigia, kad kovojo gerą kovą, baigė bėgimą ir išlaikė tikėjimą (7 eilutė). Jis dėl nieko nesigaili. Tikriausiai jis kali Mamertinų kalėjimo požemiuose Romoje ir nesitiki būti paleistas, mintimis jau regi budelio kardą, o už jo - „teisumo vainiką", kurį paskutinę dieną Jėzus, teisingasis Teisėjas, duos jam ir „visiems, kurie laukė Jo pasirodymo" (8 eilutė). Jausdamas, kad artėja jo tarnavimo pabaiga, jis ragina Timotiejų įsitvirtinti Žodyje, pasilikti jame ir perduoti jį kitiems.
Tikiuosi, nepamanysite, kad Raštą taikau per daug asmeniškai, pasakydamas, jog suprantu ir jaučiu Pauliaus žodžių skausmą, nors nedrįstu savęs lyginti su juo. Neseniai atšvenčiau įstatymo nustatytą septyniasdešimtį[19] ir būdamas tokio amžiaus nesitikiu dar ilgai gyventi. Kiekviena diena - dovana, kurią džiaugsmingai priimu iš Dievo rankų.
Tad natūraliai klausiu savęs: kur yra ateinančios kartos Timotiejai? Kur jauni evangelikai vyrai ir moterys, pasiryžę iš Dievo malonės įsitvirtinti Rašte, kurių neblaško mados vėjai, kurie yra apsisprendę pasilikti Dievo žodyje ir gyventi pagal jį, skelbti Žodį pasauliui, kad jam paklustų, ir kurie yra įsipareigoję tarnauti žmonėms jį sąžiningai išaiškindami?
Ištrauka iš knygos „Šiuolaikinis krikščionis", John Stott. Vilnius: Tikėjimo žodis, 2009
[5] Pvz., 1 Tim 6, 20; 2 Tim 1, 14
[6] Plg. Mk 1, 15; 1 Kor 10, 11
[8] C. S. Lewis, „Surprised by Joy" (Geoffrey Bles, 1955), p. 63.
[9] Allan Bloom, „The Closing of the American Mind" (Simon and Schuster, 1987), p. 41.
[11] J. J. von Allmen, „Preaching and Congregation" (Lutterworth, 1962), p. 24.
[16] J. I. Packer, „Fundamentalism" and the Word of God" (IVP, 1958), p. 81-82.
