Vienas iš šių filmų, „Narnijos kronikos: liūtas, ragana ir drabužių spinta", išgąsdino netikinčius.
Kai kurie žurnalistai šiame filme išvydo grėsmingą vis didėjančios konservatyviųjų krikščionių įtakos ženklą - net tokia bendrovė kaip „Disney" sukūrė tokį evangeliškai atrodantį filmą (galimas daiktas, jo ir turinys evangeliškas). Ir kodėl „Disney" „išjungė maitinimą" palankiai homoseksualizmą vertinančiam televizijos realybės serialui „Sveiki atvykę pas kaimyną"? Kas gi įvyks, - klausinėjo apžvalgininkai, - jei leisime, kad krikščionybė darytų įtaką kultūrai?
Tuo pat metu buvo parodytas ir kitas filmas, „Smaigo antgalis", pasakojantis apie penkis evangelikų misionierius, kankinių mirtimi mirusius Ekvadore. Kai kurie krikščionys nusivylė, sužinoję, kad pagrindinį misionieriaus Nate Sainto vaidmenį šiame filme atliko savo homoseksualumo neslepiantis aktorius. Konservatyvūs kultūros apžvalgininkai pasidalino į dvi stovyklas. Kai kurie kultūros apžvalgininkai, pavyzdžiui, Eugene Veith, atstovaujanti žurnalui „Pasaulis", ragino krikščionis žiūrėti šį filmą ir vertinti aktorių meistriškumą, o ne nusifilmavusių aktorių moralę. Kiti ragino boikotuoti filmą. Tuo metu interneto tinklapiuose buvo keliama šimtai klausimų apie krikščionybę ir kultūrą. Kada filmą galima vadinti krikščionišku? Ar visi aktoriai turėtų būti krikščionys? Jei ne, kokiems nusidėjėliams galima leisti filmuotis, o kokiems - jau nebe? Ar krikščionys, vartodami masinės kultūros produktus, nedaro neišvengiamų dvasinių kompromisų?
Krikščionių ir kultūros santykis tampa vienu iš dabartinių lūžio taškų bažnyčioje. Evangelikai yra susiskaldę dėl to, koks turėtų būti bažnyčios santykis su vis stiprėjančia pokrikščioniška kultūra. Kai kurie siūlo dar tvirčiau remtis krikščioniškąja tradicija ir teigia: „Te bažnyčia būna bažnyčia", bet atmeta visus būdus tiesiogiai veikti visuomenę. Kiti į kultūrą žvelgia priešiškai, tačiau viliasi, kad pakeis ją agresyviais veiksmais, dažnai netgi politine įtaka. Dar kiti tiki, kad „galima pakeisti kultūrą, kai pakeičiamos širdys". Galiausiai daugeliui naujoji kultūra atrodo patraukli ir jie ragina bažnyčią keisti nepalankų požiūrį į kultūrą. Daugelis tų, kurie pabrėžia širdies tikėjimą, neteikia reikšmės doktrinai ir aukština patyrimą, tuo tarpu raginantys keisti bažnyčią taip pat siūlo keisti evangeliškąją doktriną, kad ji taptų palankesnė kultūrai. Tai sukuria teologinį prieštaringumą, bet net ir tie, kurie sutinka, kad reikia keistis, nesutaria, kokia turėtų būti evangelikų doktrina kultūros klausimais.
Negalima atmesti nė vienos iš aukščiau išvardintų strategijų. Mums reikia krikščioniškosios tradicijos, reikia krikščionių politikų ir veiksmingo Evangelijos skelbimo. Ir bažnyčia visada mato save ją supančios kultūros kontekste. Tačiau kiekviename iš šių požiūrių gali pasitaikyti kenksmingų kraštutinybių. Manau, taip yra todėl, kad kai kurie žmonės tiki viena „stebuklinga lazdele", kuri gali išspręsti visas problemas. Abejoju, ar tokios „stebuklingos lazdelės" egzistuoja, ir tik sujungus jas į vieną galima ką nors pasiekti. Taigi mums reikia strategijos.
Miestas mieste
Pirmas strategijos punktas: „Kuo daugiau krikščionių miestuose". Istorikai pažymi, kad jau nuo 300 m. po Kr. daugelis Romos imperijos miestų buvo krikščioniški, tuo tarpu kaimuose gyveno daugiausia pagonys. (Įdomu, kad net sąvokos „pagonis" pradinė reikšmė - „kaimo gyventojas", ir ji buvo naudojama kaip sinonimas nekrikščioniškoms šventėms pažymėti). Tas pats vyko visą pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį. Daugelis Europos miestų buvo krikščioniški, o daugelis kaimų gyventojų aplinkui išliko pagonys. Galima daryti išvadą, kad net jei dauguma gyventojų tebebuvo pagonys, miestams tapus krikščioniškiems, visuomenė pasukdavo krikščionybės kryptimi. Kodėl? Kur link juda miestai, ten krypsta ir kultūra. Kultūros raidos tendencijos kuriamos miestuose ir iš jų plinta į visą visuomenę.
Žmonės, gyvenantys dideliuose miestuose - kultūros centruose - dirba menų, verslo, mokslo, leidybos srityse, žiniasklaidoje, ir tai daro didžiulę įtaką mūsų kultūros reiškiniams. Aš gyvenu ir tarnauju Niujorke 17 metų, ir nesiliauju stebėtis, kaip kaime gyvenančius žmones, kuriuos pažįstu, veikia tai, ką jie mato televizoriaus ekrane, skaito spaudoje, mato mene ar versle.
Aš nekalbu apie „elitą" - įžymiuosius ir turtinguosius - bet apie „paprastųjų elitą". Ne apie tuos, kuriuos matome tarp MTV žymiausiųjų, bet apie jaunus, kūrybingus, gal neseniai mokslus baigusius žmones, kurie dirba visuose organizacijų lygmenyse. Žmonės, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose, gali stebėti, kaip jų vertybės atsispindi kultūroje.
Nejau visi krikščionys turėtų gyventi miestuose? Ne. Mums reikia krikščionių ir bažnyčių visur, kur tik yra žmonių! Bet taip pat primenu miesto pastoriaus James Montgomery Boice (jis tarnauja Filadelfijos presbiterionų bažnyčioje) mintis. Pastorius J. M. Boice atkreipė dėmesį, kad krikščionys evangelikai nenoriai renkasi gyvenimą miestuose. Savo knygoje „Du miestai: dvejopa meilė" („Two Cities: Two Loves") jis įrodinėjo, kad miestuose turėtų būti bent tokia tikinčiųjų procentinė dalis, kokia jų yra visoje visuomenėje. Jei to nebus, krikščionybė turės mažiau įtakos visuomenei.
Be to, miestuose krikščionys turėtų sukurti dinamišką alternatyviąją kultūrą. Nepakanka krikščionims tiesiog gyventi miestuose kaip atskiriems asmenims. Jie turi sudaryti bendruomenę. Jėzus ragino savo mokinius būti „miestu ant kalno", kuris atskleidžia Dievo šlovę pasauliui (Mt 5, 14-16). Krikščionys pašaukti būti miestu kiekviename žemiškajame mieste, alternatyviąja žmonių kultūra bet kurioje kitoje kultūroje ir atskleisti, kaip seksualumas, pinigai ir įtaka gali veikti žmogiškumo nesunaikinančiu būdu.
Kalbant apie seksualumą, alternatyvusis krikščionių miestas vengia pasaulyje sukurto seksualumo stabo, bet ir nepritaria tradicinės krikščionybės seksualumo baimėms. Tai bendruomenė, kuri myli savo narius ir rūpinasi jais, todėl skaistybė joje įgyja prasmę. Ji moko savo narius rūpintis savo kūnais Evangelijos dvasioje: susilaikyti nesusituokusiems, o susituokusiems būti ištikimiems.
Kalbant apie pinigus, alternatyvioji krikščionių kultūra turėtų skatinti visiškai kitokį laiko, santykių bei gyvenimo sąlygų vertinimą, siekti socialinio teisingumo ir padėti tenkinti materialiąsias reikmes vargšams, atvykėliams, ekonomiškai ir fiziškai silpniems asmenims. Kalbant apie įtaką, krikščionių bendruomenė privalo stiprinti ryšius, neatsižvelgdama į odos spalvą ir socialines grupes, kurios ne Kristaus kūne būtų atskirtos nuo visuomenės. Praktinis to įrodymas - daugiatautėmis tampančios bažnyčios: ir jų nariai, ir vadovai.
Tačiau krikščionims nepakanka sukurti kultūrą, kuri pasiūlytų alternatyvias vertybes toms, kurias siūlo plačioji kultūra. Krikščionys turi tapti bendruomene, kuri rūpinasi miesto gerove. Mes pasiaukodami privalome tarnauti visai žmonių bendruomenei, ypač vargšams. Apreiškimo knygos 21 - 22 skyriai aiškiai atskleidžia, kad svarbiausias atpirkimo tikslas - ne pabėgti iš materialiojo pasaulio, tačiau jį pakeisti. Dievo tikslas - ne tik išgelbėti atskirus asmenis, bet ir sukurti naują pasaulį, kurio pamatus sudarys teisingumas, taika ir meilė, o ne jėga, kivirčai ir savanaudiškumas.
Taigi krikščionys dirba, kurdami taiką, saugumą, teisingumą ir klestėjimą savo miestui ir savo kaimynams, mylėdami juos žodžiais ir darbais, nesvarbu, ar esantys aplink mus tiki tuo, ką mes darome, ar ne. Jeremijo 29, 7 Izraelio tremtiniai raginami ne tik gyventi mieste, bet ir dirbti jo gerovei („shalom") - ekonominiam, socialiniam ir dvasiniam klestėjimui. Dievo miesto piliečiai - patys geriausi žemiškųjų miestų piliečiai.
Tai vienintelis būdas tapti kultūros dalimi, kuri mums nepakenks, bet leis mums gerai jaustis gyvenant pasaulyje. Jei krikščionys vyksta į didžiuosius miestus tam, kad taptų įtakingesni, jie niekad nedarys įtakos kultūrai ir niekad nepakeis jos taip, kad ši įtaka būtų gili, ilgalaikė ir apimtų platesnę visuomenę. Mes turime gyventi miestuose ir tarnauti visiems, ne tik saviesiems. Mes privalome prarasti savo įtaką, kad vėl atrastume (tikrąją) įtaką. Krikščionybė nėra patraukli ir ji nelaimės tikrosios įtakos jokiais kitais būdais, nebent tik tarnaudama kiekvienam, neatsižvelgdama į jo tikėjimą.
Ši strategija (jei galime ją taip pavadinti) veiks. Kiekvienoje kultūroje kai kurie krikščionys tvirtina, kad jie yra puolami, tačiau jie nori būti patrauklūs aplinkiniams. „ <...> kad jie už tai, už ką šmeižia jus kaip piktadarius, pamatę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą" (1 Pt 2, 12; Mt 5, 16). Artimuosiuose Rytuose yra suprantama krikščionių seksualumo etika, bet nesuvokiama, kaip galima „atsukti kitą skruostą". Pasaulietiniame Niujorke palankiai priimamas krikščionių mokymas apie atleidimą ir susitaikymą, bet požiūris į seksualumą atrodo baisiai atsilikęs. Netgi nekrikščionių visuomenės gali pažinti Dievo darbą pasaulyje ir žavėtis juo, nors kai kuriais atvejais krikščionybė piktins vyraujančią kultūrą.
Taigi mes neturime nei atmesti kultūros, nei jos priimti. Mes turime pasiaukodami tarnauti tam, kas gera, turėdami omenyje, kad tikriausiai būsime nesuprasti ir kartais puolami. Turime sekti pėdomis To, kuris paaukojo savo gyvybę už savo priešus.
Požiūris į darbą
Dar viena svarbi krikščioniškosios alternatyviosios kultūros dalis: krikščionys turi susieti savo darbą ir tikėjimą. Kultūra - tai visuma praktikų, požiūrių, vertybių, įsitikinimų, kurių šaknys kyla „didžiuosiuose klausimuose": iš kur ateina gyvenimas? kokia gyvenimo prasmė? kas mes esame? kas yra pakankamai svarbu, kad skirtume tam savo gyvenimo metus? Nė vienas negali gyventi ir ką nors daryti vienaip ar kitaip neatsakęs į šiuos klausimus, o atsakymų visuma apibrėžia kultūrą.
Daugelyje darbo sričių šiandien vyrauja įvairūs krikščioniškų atsakymų rinkiniai. Kai krikščionys įžengia į profesinės veiklos lauką, jie arba visiškai atskiria savo darbą ir tikėjimą, arba „apipila" bendradarbius Biblijos eilutėmis. Mes gerai nežinome, kaip įtikinti žmones pasirinkti krikščioniškus atsakymus, atskleisdami jiems tikėjimu grįsto požiūrio į kiekvieno asmens darbą šaknis. Mes nežinome, kaip parengti žmones, kad jie mąstytų apie Evangelijos taikymą mene, versle, valdyme, žurnalistikoje, laisvalaikio organizavime ir mokyme. Žmogiškos, kūrybingos, palankios verslo aplinkos vystymas netgi be Evangelijos supratimo gali būti šio darbo dalis. Džiaugsmo, vilties ir tiesos įsikūnijimas mene irgi yra šio darbo dalis. Jei didžiausiuose kultūros centruose gyvena daug krikščionių, kurie puikiai, tačiau skirtingais būdais atlieka savo darbą, jie gali sukurti kitokią kultūrą, nei ta, kurioje dabar gyvename.
Žydų visuomenė siekė dvasinės jėgos, tuo tarpu graikų visuomenė vertino išmintį (1 Kor 1, 22-25). Bet abiejose kultūrose vyravo įsitikinimas, kad Pauliaus pamokslavimas pasirodys esąs stabmeldiškas. Bet tik Kristuje tikroji „Dievo išmintis" graikams ir tikroji „Dievo jėga" žydams galėjo suteikti jų kultūrinėms istorijoms laimingą pabaigą. Šiuo straipsniu piešiama bažnyčios vizija patraukia žmones Kristui, atskleisdama, kokiu būdu Kristus sprendžia mūsų visuomenės kultūros problemas ir išpildo kultūros lūkesčius. „Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones" (1 Kor 1, 25).
Vertė Dalia Janušaitienė. Straipsnis skelbtas žurnale „Christianity Today".
Nuotr. G. Žyvatkauskaitės
