Ar galima vidinę laimę pasiekti savo pastangomis?
Kas yra Evangelija? Šiandien žmonės dažnai užduoda šį klausimą. Kai augau aš, niekas neklausė, kas yra Evangelija. Mes žinojome.
Atsakymas į šį klausimą tilpdavo į sakinį: „Jeigu šiandien mirsi, ar esi įsitikinęs, kad eisi į dangų?". Evangelija buvo žinia apie išgelbėjimą. Ir mes žinojome, ką reiškia būti išgelbėtam. Būti išgelbėtam reiškė būti perkeltam į dangaus karalystę, įrašytam į Dievo Knygą. Mes žinojome, ir kas yra dangus. Dangus mums buvo tarsi malonumų fabrikas, kur visi norėjome patekti po mirties.
Bet dabar žmonės, tokie kaip N. T. Wrightas (tyrinėjantis Naujojo Testamento istoriją), Dallasas Willardas (mokantis apie dvasios ugdymą ir mokinystę), Shane Claiborne (mokanti apie bendruomenes) ir Brianas McLarenas, kviečia mus permąstyti, ką iš tikrųjų reiškia Evangelija. Neseniai manęs paprašė tai pakomentuoti. (Žinoma, to paprašė mano žmona. Ir ji paprašė todėl, kad aš jos paprašiau manęs apie tai paklausti, kad turėčiau pasiteisinimą, kodėl apie tai rašau). Štai keletas mano minčių.
Neseniai užsiprenumeravau akademišką socialinės apžvalgos aktualijų žurnalą „Laimės studijų žurnalas" (Journal of Happiness Studies). Jau daugiau nei dešimtmetį tarp socialinių mokslų itin populiari nauja srovė - „pozityvioji psichologija".
Netikėtai iškilo viena tema - laimės paradoksas: „Kuo labiau žmogus siekia padauginti malonumų ir išvengti skausmo, tuo labiau to žmogaus gyvenimas netenka gylio, prasmės, žmogus užsidaro, mažiau bendrauja". Viename straipsnyje išvardinta net 11 laimės paradokso aspektų. Kitas straipsnis paaiškina kai kuriuos principus: laimės nepasieksime, jei jos sieksime, - tokia jau jos prigimtis. Jūs turite prie jos prisėlinti, o dar geriau, jei leisite laimei pačiai jus pasivyti, kol jūs sieksite ko nors svarbesnio.
Ši mintis padėjo man suprasti, kad tradicinis Evangelijos supratimas, su kuriuo aš susidūriau augdamas, pakliuvo į tuos pačius spąstus. Tuo metu nebuvo rimtai galvojama apie tikrąją dangaus prigimtį. (Jeigu tu visą savo gyvenimą vengei Dievo, ar norėtum patekti į dangų? Panašu, kad ten išvengti Dievo bus labai sudėtinga...)
Panašu, kad ši - „jeigu šiandien mirsi,..." - Evangelijos versija tapo laimę žadančios Evangelijos auka. Jeigu dangus yra suprantamas, kaip didžiausia laimė, vadinasi, aš galiu siekti jo ir toliau būti susikoncentravęs tik į save. Jeigu dangus suprantamas kaip amžinas malonumų „fabrikas", tai jį gaunantys nemato poreikio keistis, nereikalingas ir vidinis mokinystės kelias.
Tačiau, jei Evangelija iš tikrųjų skelbia, kad Jėzus Kristus atveria galimybę „gyventi taikoje su Dievu", tada viskas sustoja į vietas. Malonė nėra vien tik nuodėmių atleidimas, tai - ir jėga gyventi su Dievu kiekvieną akimirką. Dangus nėra malonumų fabrikas, iš kurio piktas Dievas nusprendžia kai ką išmesti dėl to, kad jie neišlaikė teologijos testo. Dangus- tai tarnaujanti bendruomenė, kuria gali džiaugtis tik tam tikro charakterio žmonės.
Mes neturime meilikaudami žmonėms siekti palenkti juos mokinystei ir įtikinėti juos paklusti („Juk Jėzus mirė už tave, todėl mažiausiai, ką gali padaryti, atsisakyti laimės čia, žemėje). Mokinystė - tai paprasčiausiai mokymosi procesas, kaip pradėti gyventi su Dievu. Evangelija tampa tiek visuomenine, tiek asmenine ne todėl, kad individas būtų nesvarbus, bet todėl, kad būti „išgelbėtam" (tarp kitų dalykų) reiškia ir būti išlaisvintam nuo chroniško savanaudiškumo. O tai gydo pasaulio skausmą bei mano, kaip individo, kančią.
Viena iš priežasčių, kodėl Evangelijos skelbimo būdas, klausiant „Jei šiąnakt mirtum, ar patektum į dangų?", buvo toks populiarus (ir, manau, plačiai Dievo naudotas), - todėl, kad tai galiausiai padėdavo žmonėms suprasti, kad jie padarė labai svarbų sprendimą ir gali būti saugūs. Žmogus suvokia, jog savo jėgomis mes neužsidirbsime išgelbėjimo - tai gaunama tik iš malonės. O šio sprendimo pakanka, kad žmogus pradėtų gręžtis į Dievą.
Mūsų dienomis, manau, matome daugiau taiklių Evangelijos supratimo ir perteikimo būdų. Tačiau mums reikia garsių raginimų padėti žmonėms šiandien atsiliepti į Evangelijos kvietimą.
Jėzaus gyvenimo žemėje dienomis, kvietimas „Sek paskui mane" buvo lengvai suprantamas. Žmonės iš tikrųjų fiziškai vaikščiojo su Jėzumi. Žmonės žinojo, kad jie seka. Bažnyčios pradžioje šis kvietimas sekti Jėzų taip pat buvo lengvai suprantamas. Buvo susibūrusi bendruomenė, žmonės kasdien susirinkdavo, radikaliai pakito tiek finansinis, tiek socialinis žmonių gyvenimas, pakito ir mokymosi, ištikimybės supratimas, žmonės turėjo viltį. Žmonės žinojo, kad jie seka.
Mūsų dienomis ši patirtis taip susilpnėjo, kad žmonėms sunku tai suprasti.
Gyvenimas su Dievu, patiriant Jo palankumą ir jėgą, Jo malonės dovana, kurią gauname atgailaudami ir tikėdami Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, - štai kur yra Evangelijos jėga. Svarbu atrasti būdų, kaip aiškiai ir paprastai atskleisti, kaip padėti paprastiems žmonėms padaryti ir būti tikriems, kad padarė svarbų savo gyvenime sprendimą, kad jie būtų užtikrinti dėl šio pasirinkimo.
Iš žrn. „Leadership Journal" (2008 m. spalis) vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotr. Astos A.
