Prieš daugelį metų Anglijoje jauna moteris visada ryšėdavo auksinį medalioną, į kurį niekam neleisdavo žvilgtelėti. Visi galvojo, kad ji slepia kokią meilės paslaptį, kad medalione yra mylimojo nuotrauka. Ši moteris mirė gana anksti. Po jos mirties medalionas buvo atidarytas. Visi spėliojo, kieno gi veidą jame išvys. Tačiau medalione buvo rasta tik maža popieriaus skiautelė su žodžiais: „Myliu, nors Jo ir nemačiau".
Viešpats Jėzus buvo vienintelė Jos meilė, vienintelis Mylimasis, kurio ji ilgėjosi... Ji išėjo būti su Juo, išėjo pas nematomą, bet vienintelį savo širdies mylimąjį - pas savo Gelbėtoją.
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į antrąją šios eilutės dalį: nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu. Ši eilutė pasako mums (nors daugeliui mūsų nereikia to sakyti, nes žinome tai iš patirties), kad žmogus, kuris iš tiesų tiki Jėzumi Kristumi, neregimu, bet amžinai gyvu mūsų Viešpačiu ir Gelbėtoju, džiaugiasi neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.
Iš graikų kalbos išverstas žodis džiaugsmas reiškia labai stiprų jausmą, apibūdinantį ypatingą, nepaprastą arba šventišką džiaugsmą. Žodis neišsakomas kalba, kad šio šventiško džiaugsmo neįmanoma nupasakoti, adekvačiai paaiškinti kitiems. Kiekvienas, kuris iš tiesų tiki Viešpačiu Jėzumi, išgyvena šį džiaugsmą, pranokstantį bet kokius džiaugsmo apibūdinimus.
Kas iš mūsų nenori būti laimingas? Džiaugsmas, laimė yra tai, ko siekia visi. Vieni siekia to vienais būdais, kiti - kitais, tačiau visi to ieško. Netgi žmogus, kuris yra „laimingas, kai kenčia", ieško laimės, nors ir keistu būdu - skęsdamas melancholijoje ir visada siekdamas įžvelgti tamsiąją pusę. Yra žmonių, galvojančių, kad laimę atneš pinigai, kiti ieško pasaulio malonumų, nes mano ten atrasią laimę. Dar kiti siekia žinių filosofijos, istorijos, literatūros ar kitose srityse, nes mano, kad tai suteiks tikrą džiaugsmą. Taigi, visi ieško vieno ir to paties - laimės.
Didžioji dauguma ieškančių laimės jos neranda. Galite sakyti, ką norite, bet daugelis žmonių šiame pasaulyje laimės neranda. Apsilankęs pas vargšus žmones, nerandu tarp jų daug laimingų. Tarp turtingųjų taip pat nėra daug laimingų. Pasižiūrėkite į žmonių, kuriuos sutinkate gatvėse, klubuose ar dar kur nors, veidus. Kiek veidų iš tikrųjų atrodo laimingi? Laimingas veidas iš karto išsiskiria iš kitų, - to negali nepastebėti. Egzistuoja labai paprastas ir visiems prieinamas būdas ne tik rasti laimę, bet ir būti neapsakomai laimingam. Mūsų perskaitytoje Šventojo Rašto vietoje apie tai ir kalbama. Perskaitykime dar kartą: Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.
Šis apaštalo Petro pareiškimas yra tiesa. Ar tikrai? Pirma, aš žinau, kad tai tiesa, nes taip sako Dievo žodis. Antra, tai yra tiesa, nes esu asmeniškai tai patyręs. Daug žmonių sako: „Netikiu Biblija". O aš tikiu. Tikiu dėl daugelio rimtų priežasčių. Ir vieną priežastį, kodėl aš tikiu Biblija, noriu paminėti: aš tikiu Biblija, nes esu patyręs, kaip nuostabiai veikia pačios neįtikimiausios eilutės. Aš tai išgyvenau. Ar nemanote, kad jeigu pažinočiau žmogų, kuris kalbėtų apie daug dalykų, ir aš pats per ilgą laiką būčiau įsitikinęs, kad jis kalba tiesą, kad jo žodžiuose nėra jokio melo, negi aš juo nepasitikėčiau? Aš iš tiesų esu patyręs, kad Biblija kalba tiesą, todėl aš ja tikiu. Būčiau kvailas, jei netikėčiau. Esu „patikrinęs" ir šią mūsų nagrinėjamą eilutę, ir įsitikinau, kad tai - tiesa.
Žinoma, ne visada aš buvau laimingas. Yra tekę būti ir labai apgailėtinos būklės. Tačiau aš ištvermingai ieškojau laimės. Ieškojau jos pasilinksminimuose ir nuodėmėje, bet atradau ten ne džiaugsmą, o sugedimą. Ieškodamas laimės, mėginau studijuoti: mokiausi kalbų, gamtos mokslų, filosofijos, studijavau literatūrą, bet ir čia laimės neradau. Galiausiai kreipiausi į Jėzų Kristų, pradėjau tikėti ir pasitikėti Juo. Tada atradau ne tik laimę, bet ir neišsakomą ir šlovingiausią džiaugsmą. Dabar žinau, esu įsitikinęs, kad žmogus, kuris iš tiesų tiki Jėzų Kristų ir patiki savo gyvenimą į Jo rankas, leidžiasi, kad Jis mokytų ir vestų, padėtų ir stiprintų, siekia paklusti Jam, toks žmogus dar šioje žemėje atras neišsakomą džiaugsmą.
Kodėl tikintys Jėzų, turi neišsakomą džiaugsmą?
Todėl, kad jie žino, jog visos jų nuodėmės atleistos. Nuostabu žinoti, kad visos tavo nuodėmės atleistos, kad tarp tavęs ir Dievo nėra nė menkiausio debesėlio. Nesvarbu, kiek ir kokio dydžio buvo tavo nuodėmės, - jų tiesiog neliko. Dievas jas pamiršo, ir niekas negali jų priminti ar prikišti. Jis paskandino tavo nuodėmes jūros gelmėse, iš kur jos niekada neiškils, - jų jau nebėra.
Kartą mažas berniukas mamos paklausė: „Mama, kur atsiduria mūsų nuodėmės po to, kai jos atleidžiamos?" Mama jam atsakė taip pat klausimu: „Mano berniuk, kur yra tie skaičiai, kuriuos buvai parašęs lape, bet vakar ištrynei?"
O draugai, koks džiaugsmas žinoti, kad tarp tavęs ir švento Dievo, kurį vadiname Tėvu ir kuris valdo visatą, nėra nė vieno, net ir mažiausio debesėlio. Įsivaizduokite, kad pažeidėte savo valstybės įstatymus ir esate pasiųstas į kalėjimą iki gyvos galvos, tačiau jums buvo dovanota. Argi nebūtumėte laimingas? Bet tai yra niekis, palyginti su tuo džiaugsmu, kurį išgyvename, suvokę, kad visos mūsų nuodėmės panaikintos.
Prieš keletą metų Pensilvanijos gubernatorius nusprendė dovanoti laisvę vienam iš valstijos kalėjime kalinčių kalinių. Jis pasikvietė žymų pamokslininką D. L. Moody ir tarė jam: „Nusprendžiau paleisti vieną iš mūsų valstijos kalėjimo kalinių, tad noriu, kad tu nueitum ir jam tai praneštum. Prieš susitikdamas su tuo laiminguoju, gali kaliniams pamokslauti". Taigi, Moody nuvyko ir, prieš pradėdamas pamokslauti, pasakė: „Atėjau čia vienam iš jūsų pasakyti, kad gubernatoriaus įsakymu esate laisvas". Pamokslininkas neketino iškart pasakyti, kuris iš jų atgaus laisvę, - norėjo tai padaryti po pamokslo, bet pažvelgęs į klausytojus pamatė, jog jie negali ramiai klausyti, jų akyse atsispindėjo nerimas, jie nepaprastai norėjo sužinoti, kas tas laimingasis. D. L. Moody pagalvojo: „Nieko nebus. Negaliu daugiau jų kankinti" ir pasakė: „Gerai, pasakysiu, kas yra tas laimingas žmogus". Ir jis perskaitė vardą. Ar įsivaizduojate, kokia džiaugsminga buvo ta akimirka tam žmogui, kuriam gubernatorius dovanojo laisvę ir kuris tuoj pat galėjo išeiti iš kalėjimo į laisvę?
Bet tai yra niekis, jei suvoki, kad amžinasis Dievas amžiams atleido visas tavo nuodėmes. Kiekvienas tikras krikščionis žino tai. Iš kur jis žino, kad visos jo nuodėmės atleistos? Nes tai rašoma daugelyje Biblijos vietų. Prisiminkime, pavyzdžiui, eilutę iš Apaštalų darbų: Ir kiekvienas, kuris tiki, išteisinamas Juo nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas (Apd 13, 39). Mes esame tuo tikri, nes Dievas taip sako. Niekas kitas, tik tikintys Jėzumi Kristumi žino, kad visos jų nuodėmės atleistos.
Krikščionis žino, kad jo nuodėmės atleistos ir dar dėl vienos priežasties, - Šventoji Dvasia liudija šį faktą jo širdyje. Vieną dieną, kai apaštalas Petras pamokslavo Romos valdytojui Kornelijui ir jo namiškiams, jis sakė: Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą (Apd 10, 43). Tuo metu nužengė Šventoji Dvasia ir atnešė visiems suvokimą, kad jų nuodėmės atleistos, ir jie pradėjo aukštinti Dievą džiugiomis širdimis ir balsais. Tai buvo džiaugsmingas susirinkimas.
Vienas žymus karalius parašė vieną iš geriausių kada nors parašytų giesmių. Ją gieda milijonai žmonių, ir, nors ji buvo parašyta prieš daug metų, šiandien ji yra tokia pat gera, kaip ir tą dieną, kai buvo sukurta. Žmogus, parašęs tą giesmę, buvo žymiausias visų laikų karalius, bet savo giesmėje jis negieda: „Koks laimingas žmogus, kuris yra puikus karalius!" arba „Koks laimingas tas, kuris yra puikus karvedys". Apie ką ta giesmė? Laimingas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos (Ps 32, 1). Nėra didesnės laimės, kaip žinoti, kad tavo nuodėmės atleistos! Koks džiaugsmas užlieja širdį, kai suvoki, kad tavo nuodėmės visiškai ir amžiams atleistos! Štai dar viena priežastis, kodėl tas, kuris tiki Jėzumi Kristumi, yra neapsakomai laimingas ir tu šiandien gali patirti šį neapsakomą džiaugsmą. Man nerūpi, koks baisus praeityje buvo tavo gyvenimas, man nesvarbu, kaip tu buvai atitolęs nuo Dievo, nesvarbu, kokia įsisenėjusi tavo nuodėmė. Jeigu šiandien priimsi Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją bei Viešpatį ir tikėsi Juo, visos tavo nuodėmės bus ištrintos, ir tu būsi laimingas tai žinodamas.
Tie, kurie tiki Jėzumi Kristumi, džiaugsis neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes jie yra laisvi nuo visų žlugdančių vergystės formų, nuo nuodėmės vergystės. Ir šiandien yra daug vergų. Kai kurie žmonės yra alkoholio vergai, kiti - nesuvaldomo pykčio vergai, dar kiti vergauja netyroms mintims ar kitoms nuodėmėms. Didžiausia, blogiausia ir labiausiai žeminanti vergystė visoje visatoje yra vergystė nuodėmei. Tačiau Viešpats Jėzus sako: Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai, ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31-32). Ir toliau, 36 eilutėje, Jis sako: Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi.
Tarp skaitytojų nėra nė vieno vergo, kurio pančiai negalėtų nukristi akimirksniu. Taip, jie gali nukristi akimirksniu, Dievo Sūnaus jėga, jeigu tik tikite Jėzumi ir pasitikite, kad Jis gali tai padaryti.
Esu turėjęs vieną labai gerą ir man brangų draugą, kuris kadaise buvo beviltiškai supančiotas nuodėmės: alkoholis buvo visiškai jį užvaldęs ir iškreipęs jo charakterį. Jis buvo padaręs nusikaltimų, todėl jo ieškojo policija. Vieną vakarą, po to, kai naktį sukaustytas grandinėmis praleido Niujorko kalėjime, jis nuėjo į vieno misionieriaus susirinkimą, vykusį netoli to kalėjimo. Ten jis šaukėsi Jėzaus, meldė jį išgelbėti. Būtent tuomet Jėzus atsakė į jo šauksmą, ir nuo to vakaro dažnai girdėjau jį sakant, kad neturi nė menkiausio noro išgerti. O koks laimingas jis tapo! Visi jį pažinojusieji liudijo, kad jis išgyveno neišsakomą ir šlovingiausią džiaugsmą. Gaila, kad negalite pamatyti mano draugo veido ir išvysti jame atpirkimo džiaugsmo. Bet mums nereikia kviesti mano draugo iš dangaus, kad jis paliudytų šį faktą, nes yra šimtai žmonių, kurie taip pat gali tai paliudyti. Taigi, mes esame neapsakomai laimingi, nes esame laisvi.
Pamąstykime, kaip džiaugėsi juodieji vergai, supratę, jog yra laisvi! Jie visi šaukė ir giedojo: „Šlovė, šlovė Dievui!" Kodėl? Nes kadaise buvo vergai, o dabar yra laisvi! Nuostabu, kad džiaugiamės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinome, kad esame laisvi, laisvi amžiams!
3. Tikintieji Jėzumi Kristumi džiaugiasi šlovingu džiaugsmu, kadangi jie tapo laisvi nuo bet kokios baimės. Niekas labiau neaptemdo žmogaus širdies, nepavagia džiaugsmo ir neatneša niūrumo, kaip baimė.
Tie, kurie tiki Jėzumi Kristumi, yra išlaisvinti nuo bet kokios baimės. Jie yra laisvi nuo bet kokios nelaimių, žmonių baimės, jie nebijo mirties ar amžinybės. Draugai, ar žinote, kad tikinčiajam „amžinybė" yra vienas mieliausių žodžių? O, kaip šis žodis priverčia plakti mūsų širdis! Tačiau netikintiems žodis „amžinybė" nėra mielas. Kodėl? Todėl, kad tikintys Jėzumi Kristumi nieko nebijo, jiems amžinybė yra džiaugsmas.
Tikintys Jėzumi Kristumi džiaugiasi neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu, nes žino, jog gyvens amžinai. Ar dėl to neverta džiaugtis? Ar tai nėra nuostabu? 1 Jono laiške skaitome: Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius (1 Jn 2, 17). Visi žinome, kad pasaulis iš tiesų praeina, ir mintis, jog vykdantys Dievo valią išlieka per amžius, - taip pat yra tiesa.
Kartais, pravažiuodami žvelgiame į turtuolių namus ir galvojame, kaip būtų gera juose gyventi... Galbūt, bet ar tikrai? Pasvarstykime. Kiek šie žmonės gyvens? Galbūt šeimos galva gyvens dar dešimt ar dvidešimt metų. O kas vėliau? Kai kurie vaikai gyvens dvidešimt, trisdešimt, gal keturiasdešimt metų, o kas po to? Kapas. Nieko vertingo. Tačiau krikščionys žvelgia toliau, žvelgia į gyvenimą be pabaigos - į amžiną gyvenimą. Kokia šlovė!
Tie, kurie tiki Jėzumi Kristumi džiaugiasi, kadangi žino, kad yra Dievo vaikai. Kaip nuostabu žinoti, kad esate Dievo vaikas, tiesa? Kaip krikščionis tai žino? Jis žino tai, kadangi Dievas taip sako: Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą (Jn 1, 12). Tik pagalvokite, jūs esate Dievo vaikas! Pamąstykime, kaip reaguotumėte, jei kas nors parodytų jums žmogų ir pasakytų: „Jis yra karaliaus sūnus. Ar jūs nenorėtumėte būti karaliaus sūnumi? Tik pažvelkite į šį jauną vyrą. Jis yra karaliaus sūnus".
Tačiau aš esu Dievo sūnus, ir tai yra žymiai nuostabiau! Kiekvienas tikintis Jėzumi Kristumi yra Dievo vaikas, karalių Karaliaus vaikas. O jei jūs dar nesate Dievo vaikas, galite juo tapti, pakviesdamas Viešpatį Jėzų į savo širdį ir gyvenimą.
Tikintys Jėzumi Kristumi yra Dievo paveldėtojai ir Jėzaus Kristaus bendrapaveldėtojai. Argi tai nėra nuostabu? Mes tai žinome, bet dažnai net nesusimąstome, ką tai reiškia. Kartą vienas Anglijos kunigaikščių, gulėdamas mirties patale, pasišaukė savo brolį, kuris turėjo perimti titulą, ir pasakė: „Broli, po kelių valandų tu tapsi kunigaikščiu, o aš - karaliumi".
Aš taip pat po kelių dienų tapsiu karaliumi. Galbūt jūs sakote: „Oi, praeis dar daug metų..." Tačiau, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, daug metų yra tarsi kelios dienos. Ir jei jūs iš tiesų tikite Jėzumi Kristumi, jei jūsų tikėjimas Juo gyvas, jūs taip pat po kelių dienų būsite karaliumi: Kai pasirodys Kristus- mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje (Kol 3, 4). Galbūt dabar mes esame vargšai, tačiau tai nesvarbu. Toks gyvenimas netrukus pasibaigs. Prasidės kitoks gyvenimas, kuris tęsis amžinybę.
Tie, kurie plačiai atveria savo širdis ir atsiduoda Jam, džiaugiasi neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu, kadangi Dievas jiems duoda Šventąją Dvasią. Šiame gyvenime nėra didesnio džiaugsmo nei Šventosios Dvasios džiaugsmas.
Vieną pirmadienio rytą suskambo mano durų skambutis. Pirmadienis buvo mano poilsio diena, todėl ant durų kabėjo užrašas: „Pirmadieniais ponas Torrey nieko nepriima". Duris atidarė kambarinė. Už jų stovėjo suvargusi moteris. Kambarinė pasakė: „Ponas Torrey pirmadieniais nieko nepriima. Ar nematote užrašo?" „Žinau tai, bet man labai reikia jį pamatyti, - pasakė moteris ir paprašė: Pasakykite, kad su juo pasimatyti nori jo bažnyčios narė". Kambarinė nusivedė ją į priimamąjį, pasodino ir užlipo pas mane pasakyti: „Apačioje jūsų laukia moteris. Ji yra jūsų bažnyčios narė ir labai nori jus pamatyti". Taigi aš nulipau.
Kai įėjau į kambarį, moteris pakilo ir, priėjusi prie manęs, prabilo: „Pone Torrey, aš žinojau, kad pirmadieniais jūs nieko nepriimate, bet man reikėjo su jumis pasimatyti. Matote, vakar, kai ruošiausi miegoti, mane pripildė Šventoji Dvasia. Aš buvau tokia laiminga, kad visą naktį negalėjau užmigti, o šįryt būtinai norėjau kam nors apie tai papasakoti. Todėl nusprendžiau ateiti pas jus - žinojau, kad nesupyksite". Ir aš tikrai nepykau. Buvau laimingas, kad ji atėjo, ir aš galėjau pasidžiaugti kartu su šia sena skalbėja, pripildyta Šventosios Dvasios džiaugsmo.
Prieš tai, kai patikėjau Viešpačiu Jėzumi Kristumi, aš buvau vienas liūdniausių žmonių. Galėjau liūdnai rymoti ištisas valandas. Aš turėjau problemų, teko išgyventi ir praradimų. Bet su Jėzumi tai išgyventi daug paprasčiau. Buvo periodų mano gyvenime, kai praradau beveik viską, ką pasaulis itin brangina. Turėjau žmoną ir keturis vaikus, bet buvo atvejis, kai netekau visų pinigų ir neturėjome, ką valgyti. Žinau, ką reiškia, kai išsenka visos atsargos. Žinau, ką reiškia gyventi su žmona ir vaikais užsienyje, kur kalbama kita kalba, kai neturi už ką pragyventi, ir nepažįsti nieko, kas tau galėtų padėti. Tačiau visada tikėjau, kad viskas yra Dievo rankose, ir, žinoma, viskas kažkaip išsispręsdavo.
Pirmą kartą Londone apsilankiau prieš 39 metus. Planavau ten praleisti dvi savaites, o tada vykti į Ameriką. Vykdamas į Londoną tikėjausi, kad ten gausiu pinigų, bet, kai su žmona ir vaiku ten nuvykome, nebuvo nei darbo, nei pinigų. Tada pasakiau sau: „Darbas ir pinigai pasirodys rytoj ar kitą dieną". Mano žmona užsisakė keletą daiktų, tikėdamasi, jog kol pirkiniai bus atsiųsti, mes tikrai gausime pinigų. Tačiau pinigų nebuvo. Bėgo dienos, atėjo laikas sumokėti nuomos mokesčius. Tai buvo paskutinė diena prieš tai, kai mūsų laivas turėjo išplaukti, o mes vis dar neturėjome pinigų. Londone visiškai nieko nepažinojau. Nuėjau į banką. Tuo metu ten gyveno trys ar keturi milijonai žmonių, ir aš buvau vienas iš tų kelių milijonų. Visai neturėjau pinigų, nuo draugų mane skyrė trys tūkstančiai mylių. Bet aš nepuoliau į paniką. Žinojau, kad pinigų gausime, tik nežinojau, kaip. Iš ten, iš kur tikėjausi, pinigų negavau, tačiau aš vis tiek buvau laimingas. Kodėl? Aš buvau Dievo vaikas, žinojau Biblijos pažadus ir jais pasitikėjau. Todėl visada ramiai miegojau, per daug nesijaudinau. Aš pasitikėjau Dievu, tikėjau, kad mano žmona ir vaikas bus aprūpinti. Ačiū Dievui, pinigų mes gavome ir, sumokėję už viską, išvykome garlaiviu, kaip ir tikėjomės.
Krikščionis yra laimingas visose situacijose. Mes džiaugiamės neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu 24 valandas per parą, net ir tuomet, kai miegame. Jūs taip pat galite turėti tokį džiaugsmą.
Kur rasti tokį džiaugsmą?
Klausiate: „Ką daryti, kad turėtume tokį neapsakomą ir šlovingą džiaugsmą?" Į šį klausimą aš jau atsakiau, tačiau dar kartą pakartosiu: Mes mylime Jį, nors ir nesame Jo matę, tikime Juo, nors Jo ir neregėjome, todėl esame kupini neapsakomo ir šlovingo džiaugsmo. Jei visose situacijose tikėsime ir pasitikėsime nematomu Jėzumi Kristumi, visada būsime neapsakomai laimingi.
Ką reiškia tikėti Jėzumi Kristumi? Tai reiškia pasitikėti Juo ir tuo, ką Jis sako; pasitikėti Juo, kaip Tuo, kuris prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirė ant kryžiaus vietoj mūsų. Tai reiškia patikėti, kad Dievas atleido visas mūsų nuodėmes, pasitikėti Juo, kaip Vieninteliu, kuris prisikėlė iš numirusių ir kuris dabar turi visą valdžią danguje ir žemėje, ir todėl gali mums kiekvieną dieną padėti nugalėti nuodėmę. Tai reiškia pasitikėti Juo, kaip savo vieninteliu Viešpačiu ir Šeimininku, pavesti Jam savo mintis, valią ir visą gyvenimą, tikint, kad tai, ką Jis sako, yra tiesa, nors mokslininkai tai ir neigtų, paklūstant viskam, ką Jis sako, kad ir kiek tai kainuotų. Pasitikėkime Juo kaip savo dangiškuoju Viešpačiu, išpažinkime Jį savo Gelbėtoju, garbinkime ir aukštinkime Jį. Nuostabus džiaugsmas pripildo tą, kuris tiki Jėzumi Kristumi. Tačiau jei norite turėti tokį džiaugsmą, turite patikėti Jėzumi Kristumi.
Nepakanka tik lankyti bažnyčią. Nepakanka tik pasikrikštyti, skaityti Bibliją, melstis ar laužyti duoną kartu su Jo bažnyčia. Tačiau jei jūs iš tiesų tikite Jėzumi Kristumi, visiškai pasitikite Juo, kaip savo Atpirkėju ir prisikėlusiuoju Gelbėtoju, pašvenčiate savo mintis ir gyvenimą Jam, kaip savo Viešpačiui ir Šeimininkui, išpažįstate Jį prieš visą pasaulį, jei plačiai atveriate savo širdies duris ir leidžiate Jam ten apsigyventi ir valdyti, jūsų širdis džiaugsis neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu visada, bet kokiose situacijose.
Jei norime būti neapsakomai laimingi visais laikais ir visose situacijose, tereikia tikėti Jėzumi Kristumi. Nesvarbu, kokios būtų aplinkybės: galite būti turtingas ar vargšas, išsilavinęs ar neišprusęs, sveikas ar ligonis, galite būti moralūs, švarūs, sąžiningi žmonės ar patys didžiausi nusidėjėliai, visa tai - nesvarbu. Visi, kurie tiki nematomu, bet gyvu Kristumi, atras tą neapsakomą ir šlovingą džiaugsmą. Galiu pateikti šimtus priežasčių ir įrodymų, ir jūs negalėtumėte to paneigti.
Vienas pulkininkas yra pasakęs: „Tapęs krikščionimi, žmogus netampa laimingesnis". Iš kur jis tai žino, jei niekada nepabandė?! Visoje žemėje nerastumėte nė vieno žmogaus, kuris būtų tvirtai, visa širdimi tikėjęs ir pasitikėjęs Kristumi, ir paneigtų, kad tiems, kurie tiki Juo, Viešpats suteikia neapsakomą ir šlovingą džiaugsmą.
Kalbu protingiems vyrams ir moterims. Jei jūs trokštate rasti neapsakomą ir šlovingą džiaugsmą, parodžiau, kaip to siekti. Neabejokite. Įrodymai yra tikrai įtikinami. Jums reikia tik vieno - tikėti Jėzumi Kristumi.
Kartą prie manęs priėjo nelaimingas vyras. Jis buvo labai talentingas žmogus, nuostabus mokslininkas, tačiau nelaimingas. Atrodė, tarsi būtų žmogus iš pragaro. Kelis kartus jis bandė nusižudyti ir buvo netoli savo tikslo... Aš drąsinau jį tikėti Jėzumi Kristumi. Jis atsakė: „Aš negaliu. Aš visą laiką darau nuodėmes". Kurį laiką aš kasdien kalbėdavausi su tuo vyru ir kasdien perduodavau tą pačią žinią: „Ateik pas Jėzų Kristų. Patikėk Juo". Galiausiai, vieną dieną šis vyras patikėjo savo širdį ir gyvenimą į Dievo rankas ir atrado tą neapsakomą ir šlovingą džiaugsmą. Kartais matydavau spinduliuojantį šio vyro veidą. Iš pragaro - į dangų per tikėjimą Jėzumi Kristumi! Ar pasielgsite taip pat?
Iš http://http://www.gotothebible.com/
vertė Jurgita Tirūnienė ir Asta Glinskaitė
Nuotr. Liutauro Biliavičiaus
