Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau - kasdieninius dalykus? Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, negi savo teisėjais paskirsite neturinčius balso bažnyčioje? Tai sakau, norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi pas jus nėra nė vieno išmintingo, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą? Bet brolis bylinėjasi su broliu ir tai daro pas netikinčius. Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Ar ne geriau pakęsti skriaudą? Ar ne geriau pakęsti apgaulę? Deja, jūs patys skriaudžiate ir apgaudinėjate, ir dar brolius! Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia. Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet aš nesiduosiu niekieno pavergiamas! Valgis yra pilvui ir pilvas - valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Tačiau kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats - kūnui. Kaip Dievas prikėlė Viešpatį - prikels ir mus savo jėga. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos paleistuvės nariais? Jokiu būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su paleistuve, tampa vienas kūnas su ja? Nes „du taps, - sako Raštas, - vienu kūnu". Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo. Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo ( 1Kor 6).
Apaštalą Paulių pasiekė žinia, kad Korinto bažnyčios tikintieji bylinėjasi miesto teisme. Paulius buvo sukrėstas šitų naujienų. Mums gali pasirodyti, kas čia ypatingo, kad tikintiesiems tenka bylinėtis teisme. Juk visi vienaip ar kitaip vis dar patiriame nuodėmės poveikį savo kasdienybėje. Tačiau apaštalui toks korintiečių elgesys reiškė, kad jie labai miglotai supranta savo dabartį ir ateitį. Nes, jeigu Korinto tikintieji būtų aiškiai suvokę savo tapatybę ir jų laukiančią ateitį, jie jokiu būdu taip nesielgtų. Išreikšdamas savo nuostabą, Paulius šešis kartus paklausia korintiečių - „argi nežinote?"
Iš to, kaip apaštalas klausė, matosi, jog jis tikėjosi, kad jo paminėtos tiesos yra neatskiriama korintiečių pasaulėžiūros dalis. Tačiau Korinto krikščionių poelgiai rodė, jog geriausiu atveju atsakymus į apaštalo klausimus jie žinojo tik labai paviršutiniškai.
Kodėl apaštalą Paulių taip stipriai sukrėtė tikinčiųjų bylinėjimasis pasaulietiniame teisme?
Pabandykime į šį klausimą atsakyti šių dienų analogija. Tarkime, tarp dviejų kokios nors apylinkės teismo teisėjų kilo turtinis konfliktas ir, norėdami išspręsti savo bylą, jie nuvyko pas vietinį kriminalinio pasaulio autoritetą. Apie tai sužinojo aukštesniojo teismo teisėjas ir klausia - negi jie nesuvokia savo padėties? Negi nežino, kad jie teisia nusikaltėlius ir jiems nedera savo ginčų spręsti pas nusikaltėlių vadeivas?
Paulius rašė korintiečiams, kaip būsimiesiems pasaulio ir angelų teisėjams. Šiandien visi krikščionys turėtų taip žiūrėti tiek į tikėjimo brolius, tiek į save. Šventasis Raštas mums nedviprasmiškai liudija, kad tikintieji teis pasaulį bei angelus. Ši tiesa mums turi tapti savęs suvokimo dalimi. Ja tenka patikėti ir turint ją omeny galvoti apie savo ateitį bei dabartį. Jokiu būdu nereiškia, kad turėtume pradėti pūstis ir arogantiškai elgtis, nors tai gana įprasta žmonėms, sužinojusiems apie savo išskirtinę padėtį. Tačiau netikėti Dievo žodžiu taip pat negalime. Ateities perspektyva turėtų įkvėpti šiandien nuolankiai atsiverti Dievo malonei, kuri gali mus išugdyti ir padaryti tinkamus teisingai teisti.
Korinto tikintieji manėsi esą labai dvasingi ir išmintingi. Jie abejojo Pauliaus apaštalyste, aukštinosi vieni prieš kitus, bet neatrado savo bendruomenėje žmonių, kurie galėtų išmintingai išspręsti tarp brolių kilusį ginčą. Galima numanyti, kad susiginčiję tikintieji iš savo bažnyčios žmonių nesitikėjo teisingo sprendimo.
Ir šiandien dažną kartą krikščionių dvasingumas atitrūksta nuo kasdienės išminties. Atrodo, jog pakylame į dvasines aukštumas, o kasdienius klausimus sprendžiame inertiškai ir schematiškai.
Kalbėdamas apie korintiečių negebėjimą spręsti paprastus gyvenimo klausimus, Paulius juos gėdina. Tačiau dar didesnis pažeminimas korintiečiams, apaštalo manymu, yra tai, kad iš viso broliai tarpusavyje bylinėjasi. Apaštalas išsako požiūrį, kuris visiškai nepriimtinas šiame pasaulyje - geriau pakęsti skriaudą ir apgaulę, negu pačiam skriausti kitus. Galvojant grynai žmogiškai, su tokiu teiginiu neišeina sutikti. Tai ne šio pasaulio mintys. Ar mes galime mąstyti taip pat, kaip Paulius? Ar tai įmanoma paprastam tikinčiajam? Taip, jeigu suprasime, kad apaštalas Paulius yra Dievo duotas pavyzdys, kaip Viešpats savo malone gali pakeisti jam atviro žmogaus pasaulėžiūrą. Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimu (1Tim 1, 15-16).
Įsitikinimas, kad geriau skriausti kitą, negu pačiam likti nuskriaustam, nėra teisaus žmogaus pažiūra. Apaštalas Paulius, rūpindamasis korintiečių sielomis, žadina juos sveikai krikščioniškai nuovokai, sakydamas - „Jūs turėtumėte žinoti, kad neteisūs žmonės nepaveldės Dievo karalystės. Neapsigaukite!" Juk taip lengva pasiduoti mintims, kad galima netikėti veiksminga Dievo malone ir vis dėlto būti Kristaus bendrapaveldėtoju. Ką turiu omeny, sakydamas „netikėti veiksminga Dievo malone?" Neišeina tikėti, kad Dievas Kristaus mirtimi bei prisikėlimu atgimdė mus naujam gyvenimui, o gyventi taip, lyg to nebūtų įvykę. Poelgiai - tai mūsų tikėjimo išraiška. Kaip save matome, taip ir elgiamės. Apaštalas perspėjo korintiečius - „neapsigaukite", nes kai kurie iš jų manė, kad gali vadinti save tikinčiaisiais ir tikėtis dangiško paveldo, o elgtis netinkamai.
Tačiau Paulius, įspėdamas korintiečius, nesako, kad jie visą dėmesį turėtų sutelkti į savo elgesį. Apaštalas juos ragina įsisąmoninti, kad jeigu jie praeityje ir buvo nedorėliai, tai dabar tokie nebėra. Dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.
Korintiečiai elgėsi netinkamai, nes paviršutiniškai žinojo išgelbėjimo tiesą. Jie suprato, kad Kristus jiems suteikė laisvę, tačiau nemokėjo laisvai gyventi. Greičiausiai teiginys „viskas man leistina" buvo pačių korintiečių pamėgta frazė, kurią Paulius pakartoja ir tuomet papildo. Turbūt šiuo teiginiu Korinto tikintieji gynė savo teisę elgtis, kaip jiems patinka.
Ir iš tiesų stebina Dievo teikiama laisvė, nes apaštalas nesako, kad toks teiginys yra neteisingas. Mums tai sunkiai suprantama. Vienas žmonių dažnai kartojamų klausimų - „Jeigu Dievas yra, kaip Jis leidžia vykti tokiems baisiems dalykams?"
Viskas man leistina. Tai ką dabar daryti, gal eiti vogti ar siautėti? Gal pasiduoti svaiginimuisi? Tačiau, jeigu viskas leista, tai nereiškia, kad viską ir reikia daryti. Tarsi apžvelgdamas tai, kas jam leista, Paulius mato ir įvardina, kad anaiptol ne viskas naudinga. Daugelis galimybių yra žalingos ir pavergiančios. Dievas suteikė tikintiesiems ne tik laisvę, bet ir nuovoką.
Korintiečiai paviršutiniškai suvokė, jog teis pasaulį, galvojo, kad krikščionis gali bet kaip elgtis ir menkai suprato savo kūno vietą Dievo išgelbėjimo plane. Neteisingas požiūris į kūną taip pat buvo viena iš nuodėmingo elgesio priežasčių. Kadangi valgis yra pilvui ir pilvas - valgiui, korintiečiai manė, kad su kūnu galima elgtis kaip nori. Jie nesuprato, jog kūnas nebus sunaikintas. Iš kitų Laiško korintiečiams skyrių galima numanyti, jog kai kurie Korinto tikintieji laikėsi graikiškų pažiūrų, kad kūnas yra tik sielos kalėjimas, kuris po mirties paprasčiausiai sudūlės. Jie labai miglotai matė kūno prikėlimo viltį. Tuo tarpu apaštalui Pauliui, kūno prikėlimas ir perkeitimas buvo didinga viltis, kurios išsipildymo jis karštai troško. Jam šis gyvenimas žemėje buvo tik visumos dalis.
Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 22-23).
Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, - staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti. Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe (1Kor 15, 51-53).
Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta (2Kor 5, 1-4).
Taigi, galvodami apie savo kūno ateitį, mūsų sielos buveinę galime įsivaizduoti ne tik susenusią, bet ir amžinai jauną. Jei į kūno prisikėlimo viltį žiūrėsime kaip į kažką ne visai realaus, apsigausime. Be kūno prisikėlimo perspektyvos mūsų tikėjimas tampa varganas ir menkas. Turime aiškiai žinoti, kad mūsų kūnai neišnyks. Jie skirti Viešpačiui ir yra Kristaus nariai. Kūnas - tai mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla ir todėl turime jį tinkamai prižiūrėti ir saugotis ištvirkimo. Ištvirkaujantis tikintysis Kristaus narį padaro paleistuvės nariu. Turime žinoti, kad palaidi intymūs santykiai ištvirkaujančius sujungia į viena. Tačiau mes nebepriklausome patys sau. Esame nupirkti už labai didelę kainą. Susijungę su Viešpačiu, tapome viena dvasia su Juo.
Primindamas korintiečiams jų tapatybę, Paulius ragina juos šlovinti Dievą kūnu ir dvasia. Apaštalas buvo įsitikinęs, jog korintiečiai privalėjo labai tvirtai žinoti šias tiesas ir jomis vadovautis.
Taip pat tvirtai jas turėtume žinoti ir mes.
Nuotr. Gedos Žyvatkauskaitės
