Deimantas Karvelis
Daugelis iš mūsų žino savo šeimos ar giminės istorijas, kurias pasakojo tėvai ar seneliai. Jos mums svarbios ir įdomios, jas branginame ir perpasakojame, nes tai sudaro mūsų gyvenimo istorijos dalį ir mes esame tos istorijos tęsinys. Būdami ir Dievo šeimos nariais, gyvendami tam tikrame žemės lopinėlyje - Lietuvoje, galime paklausti, ar mes turime savo krikščionišką istoriją, kieno tęsinys esame Lietuvos istorijos linijoje ir Dievo numatytame plane?
Rugjūčio 22-23 d. išsamiau susipažinti su Lietuvos protestantiška praeitimi unikalią galimybę turėjo Panevėžio, Kupiškio ir Anykščių bažnyčių „Tikėjimo žodis" tikintieji, dalyvaudami istorinėje ekskursijoje, kurią vedė dr. Deimantas Karvelis. Ekskursijai buvo suplanuotas įspūdingas maršrutas, pradedant Kėdainiais ir baigiant Biržais. Anksti ryte atskubėję dviaukščiu autobusu į Kėdainių centrinę aikštę, ekskursantai pirmiausia išklausė Deimanto pasakojimo apie Kėdainių miestą, jo istoriją, turėtą Magdeburgo teisę, čia vyravusią toleranciją įvairiems tikėjimams, apie jį valdžiusius asmenis bei kaip jis atiteko Radviloms.
Kėdainiuose aplankėme renesanso stiliaus evangelikų reformatų bažnyčią, kurioje saugomi protestantiškos Biržų-Dubingių Radvilų šakos atstovų Kristupo Radvilos Perkūno (m. 1603), Jonušo Radvilos (m. 1655) karstai ir Kristupo II Radvilos (m. 1640) keturių vaikų sarkofagai. Susėdę ant medinių evangelikų reformatų bažnyčios suolų, dairydamiesi į protestantišką bažnyčios interjerą be paveikslų, kryžių ir altoriaus, klausėmės istorijų apie Biržų-Dubingių Radvilų giminę, jų darbus. Ši evangelikų reformatų bažnyčia buvo Radvilų giminės atilsio vieta, jos rūsyje ir šiandien saugomi šeši sarkofagai. Nusileidę į požemius sužinojome apie laidotuvių ypatumus, balzamavimą, taip pat klausėmės motiną guodžiančio jaunojo kunigaikščio Jonušo Radvilos laiško, kupino tikėjimo ir vilties, po to, kai mirė jo mažoji sesutė.
Fragmentas iš paskaitos Kėdainių bažnyčios kriptoje.
Išvažiuodami iš miesto, sustojome prie Kėdainių Šviesiosios gimnazijos, kuri XVII a. buvo viena didžiausių kalvinistų mokyklų Lietuvoje. Joje matematikos profesoriumi dirbo Adomas Freitagas Torūnietis, Europinio garso karo inžinierius, filosofijos ir medicinos daktaras, taip pat buvęs ir kunigaikščio Jonušo Radvilos dvaro gydytoju. 
Ekskursijos dalyviai klausosi dr. D. Karvelio paskaitos Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.
Pakeliui į kitą ekskursijos vietą, Čičinsko kalną, autobuse Deimantas toliau pasakojo apie Radvilų giminę, Adomą Freitagą, jo vaikystę, pasiekimus, pažintis su Radvila Jonušu ir galiausiai jo apsistojimą Lietuvoje. Istorikas perskaitė ištrauką apie didikų laidotuves, jų procesijas, apie Radvilų testamentuose minimus prašymus palaidoti kukliai, taip pat supažindino su laidotuvių karitatyvine puse.
Pasiekę Upytę ir užlipę į Čičinsko kalną, klausėmės nuotaikingų pasakojimų apie aplinkui, manoma, buvusius dvarus, išgirdome apie reformatų tikėjimo bajorą Sicinską.
Kitas mūsų aplankytas istorijos objektas, susijęs su Radvilomis ir reformacija - Biržų pilis, kurioje kai kurie panevėžiečiai jau buvo lankęsi. Ekskursantus, susėdusius puslankiu saulės apšviestoje pievelėje prie Biržų pilies apkasų, Deimantas supažindino su Biržų pilies istorija, pasakojo apie jos puolimus, gynybą, pastatus, apie pilies kieme stovėjusią protestantišką bažnyčią. Istorikas sugriovė ir mūsų galvose gyvavusius mitus apie dvarininkų žiaurumą bei neteisybę savo valstiečių atžvilgiu.
Šalia Biržų pilies stovi Biržų evangelikų reformatų bažnyčia, kurią aplankę buvome maloniai sutikti kunigo Rimo Mikalausko. Jis mums papasakojo apie reformatų bažnyčios gyvenimą, jų denominacijos išskirtinumus, klausėmės giesmių, kurias giedojo į bažnyčią taip pat susirinkęs reformatų jaunimas. Mus taip pat paprašė sugiedoti savo giesmę, tačiau susitarėme kartu su reformatais užtraukti giesmę „Dieve, arčiau tavęs" 
Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas R. Mikalauskas pasakoja apie šios bažnyčios istoriją.
iš evangelikų reformatų giesmyno.
Paskutinis ekskursijos objektas, tačiau ne paskutinė lankytina vieta buvo Papilys. Papilyje išvydome šalia stovinčias katalikišką ir protestantišką bažnyčias, kurios ne visada sugyveno taikiai. Šiandien Papilio evangelikų reformatų bažnyčia yra autentiškiausia. Jos viduje išlikę senoviniai įrašai iš Evangelijos pagal Matą 11 skyriaus 28 eilutės: „Eikit manesp visi, kurie esie apsunkinti ir nuvarginti, o Aš padarysiu atilsį Jums". Bažnyčios atnaujintame bokšte, kuris buvo sugriautas ir vėl atstatytas, įtaisytas laikrodis, kuris rodo tą patį pamaldų pradžios laiką - 11. 30 val. Kadangi visi tos dienos lankytini objektai siejosi su Radvilomis, tai ir čia išgirdome Deimanto pasakojimą, kaip Radvilos verčiau rinkdavosi bažnytines pamaldas nei pamaldas dvaruose, ypač Radvilienė mėgdavo sėdėti kartu su bendruomene bažnyčioje. Aplankėme ir išlikusią evangelikų mokyklėlę, kuri iliustravo kelionėje girdėtą faktą, kad reformatai ypač rūpinosi švietimu ir prie bažnyčių steigė mokyklas.
Dienai baigiantis ir saulei jau beveik nusileidus skubėjome pamatyti pakutinį ekskursijos objektą -Biržų krašto karstines įgriuvas. Vis labiau temstant ekskursantai leidosi į Karvės olą, fotografavo olos gyventojus šikšnosparnius ir klausėsi Deimanto pašmaikštavimų apie speleologus bei susipažino su jų tipais.
Kitą dieną, sekmadienį, Deimantas Karvelis Panevėžio bažnyčioje „Tikėjimo žodis" vedė istorinį seminarą, kuris prasidėjęs ryte baigėsi apie 16 val. po pietų. Seminaro tema - „Kitoks žvilgsnis į Žaną Kalviną". Naujai pažvelgėme į Kalvino biografinius aspektus: Deimantas išsklaidė nusistovėjusius mitus, kad Kalvinas neva buvo religinis diktatorius Ženevos mieste ir kad jo teologijos kertinė tema yra predestinacija. Pasitelkdamas įvairius istorinius faktus bei vaizdžius tekstus, jis po truputį atskleidė Kalvino biografiją. Sekėme šio didžio reformatoriaus gyvenimą nuo pat jaunystės iki mirties, galiausiai išgirdome Kalvino testamentą, kupiną dėkingumo Dievui ir rūpesčio netgi nuklydusiais giminaičiais.
Antroje seminaro dalyje susipažinome su Kalvino teologija, jo požiūriu į sakramentus, vaikų auklėjimą, skyrybas, tarnavimą, darbą, išmaldas ir, galiausiai, predestinaciją. Dr. Deimantas Karvelis dalijosi jį palietusiais Kalvino teologijos aspektais, atskleisdamas, kaip Kalvinas suvokė tarnavimą ir darbą. Ir per pirmą, ir per antrą dalį taip pat girdėjome asmeninius Deimanto liudijimus ir pasisakymus, kuriais jis nuoširdžiai pasidalino ir klausimų - atsakymų dalyje.
Dvi dienos, praleistos mokantis savo lietuviškos, reformatoriškos istorijos prabėgo tarsi nepastebimai, tačiau neabejotinai paliko neišdildomų įspūdžių ir apmąsytmų, kuriais sutiko pasidalinti ir istorikas Deimantas Karvelis, ir keli Panevežio bažnyčios tikintieji.
***
„Kartu su Panevėžio bažnyčia praleistas rugpjūčio savaitgalis man asmeniškai buvo toks, apie kurį galėčiau pasakyti taip: nieko geriau negalėjo būti. Galbūt tikintiesiems abi dienos savo pobūdžiu buvo labai skirtingos (poilsinė-pažintinė ekskursija ir istorinis seminaras bažnyčioje), mano pagrindinis tikslas tas dvi dienas buvo tas pats - prisidėti prie konfesinės bendruomenės kolektyvinės atminties stiprinimo. O tai yra bet kurios bendruomenės tapatumo svarbi dalis. Esu įsitikinęs, jog savo tikėjimo praeities pažinimas ir supratimas tiek lokaliniu, tiek globaliniu aspektais, krikščionims yra nepaprastai svarbūs pirmiausia ne dėl intelektualinio išsilavinimo, bet dėl savo tikėjimo tapatumo suvokimo. Aišku, jeigu vis dar tikime, kad Viešpats Kristus šiandien yra toks pats, koks buvo ir vakar.
Ekskursijos metu pirmiausia mėginome pamatyti, jog Lietuva yra tikrai gražus kraštas gyventi, dirbti ir tarnauti. Šiuolaikinėje visuomenėje neretas lietuvis gali pasigirti buvęs Egipte, Šveicarijoje ar JAV, bet kartais nenujaučia, jog Lietuvoje yra savų kraštovaizdžio ir paveldo perlų. Kartais pamąstau - ar nesame mes tie, apie kuriuos perfrazuota patarlė sakytų: „Lietuvoje gimę, Lietuvoje augę, Lietuvos nematę"? Lietuvos vardo tūkstantmečio metais taip paklausti yra gana simboliška. Nežinau, kaip kiti, bet aš, keliaudamas po Lietuvos istorinę periferiją, kaskart iš naujo įsimyliu Lietuvą.
Kitas kelionės uždavinys buvo sužinoti daugiau apie išlikusį negausų, bet autentišką Lietuvos protestantizmo paveldą - XVI-XVII a. evangelikų reformatų bažnyčias ir vietas. Dėl to aplankėme Kėdainius, Upytę, Biržus ir Papilį. Kiekviename kelionės objekte siekta pateikti originalią, dažnai niekur nepublikuotą istorinę medžiagą, kurią per keliolika domėjimosi Lietuvos konfesine istorija metų pavyko surinkti šalies ir užsienio archyvuose. Tikra ekskursijos staigmena tapo susitikimai su Biržų ir Papilio evangelikų reformatų kunigais. Kelionės dalyviai turėjo galimybę prisiliesti ne tik prie architektūrinio, urbanistinio, istorinio paveldo, bet ir išgirsti spalvingą, kontraversiškai įvairią teologinę žinią, giesmes, susipažinti su skirtingais evangelikų reformatų dvasinės tarnystės pavyzdžiais.
Sekmadienio istorinis seminaras bažnyčioje neatsigręžė į tądien Lietuvoje minėtą Baltijos kelio dvidešimtmetį. Mėginome atrasti kitą tašką istoriniame Dievo laike, kuris padėtų mums tvirčiau susikibti už rankų einant tikėjimo keliu. Seminare dėmesys skirtas katalikiškoje Lietuvoje, aišku, neminimam istoriniam protestantizmo jubiliejui - 500-ioms Žano Kalvino gimimo metinėms - dar labiau patvirtino konfesinės istorijos pažinimo poreikį. Kartu su tikinčiaisiais pamėginome atsigręžti į „nepažistamą" Kalviną, t. y. pastudijuoti reformacijos megažvaigždės, padėjusios plintančios už Europos reformacijos teologinius pagrindus, turėjusios tiesioginių ryšių su XVI a. vidurio Lietuvos politiniu elitu ir į protestantizmą linkstančiais oligarchais, asmeninio gyvenimo detales, įsigilinant į nepaprastai įdomią ir intriguojančią jo biografijos kasdienybę. Aptarėme Kalvino teologinių įžvalgų savitumus bei kai kuriuos mitus ir stereotipus, jau kelis šimtmečius tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje literatūroje skleidžiamus apie Kalvino teologiją. Buvo labai miela dalintis calvinianos paslaptimis auditorijoje, kuri tiesiog godžiai gėrė dėstomą žinią, o antrojoje seminaro dalyje uždavinėjo pačius įvairiausius, problemiškai suformuluotus, protingus, drąsius klausimus. Abi dienas buvo gražu matyti ir jausti Panevėžio bažnyčios bendruomeninį solidarumą, sakyčiau, dvasinį draugiškumą, į kurį įsilieti ir kuriame būti, konfesiškai kalbant, buvo palaiminimas, o žmogiškai sakant - tikra dovana. Manau, jog kiekvieno mokslininko troškimas, o gal net ir svajonė, yra ne tik kažką atrasti, sukurti, parašyti, bet, svarbiausia - kad tie darbai pasiektų žmones ir būtų jiems ne tik įdomūs, bet naudingi ir reikalingi. Paprasčiau kalbant, mokslas be mokslo populiarinimo ir pritaikymo visuomenėje nedaug vertas. Smagu yra tuo dalintis su visais, bet ypač su tikėjimo namiškiais".
Deimantas Karvelis
***
„Ekskursija patiko tuo, kad labai daug sužinojau apie Radvilas ir jų tikėjimą. Aš beveik visose šios ekskursijos vietose esu buvęs jau ankščiau, bet daug apie jas man nebuvo papasakota. Man patiko visa ekskursija, o ypač Radvilų kapai ir įdomios istorijos apie to meto karus ir pilių gynybos patobulinimus. Seniau būtose ekskursijose apie lankomus objektus buvo pasakojama daug mažiau. Istorikas Deimantas Karvelis pateikė daug faktų, kurių dar nebuvau girdėjęs. Ekskursijos įspūdis buvo neapsakomas. Visą savaitę po ekskursijos vis prisimindavau tuos pasakojimus ir labai daug apie juos mąstydavau. Kelionė man paliko neišdildomą įspūdį.
Dovydas, 14m. devintokas
***
Kėdainių reformatų bažnyčios kriptoje, kur ilsisi Radvilų palaikai, girdėjome istoriko Deimanto Karvelio cituojamus Radvilų laiškus. Vieno iš jų ištrauka byloja: „Radvila, didikas, iš Dievo malonės..." Taigi žmonės, gyvenę prieš kelis šimtmečius mūsų žemėje, aiškiai suvokė savo pašaukimą ir Dievo duotą atsakomybę. Vieniems Dievas duoda būti didikais, kitiems - būrais, ir tai yra Dievo malonė. Jeigu kalbėti apie Radvilų dinastijos turtus, tai, matyt, turtingesnių Lietuvoje po jų greičiausiai nebuvo ir nebus. Dievo duota didybė ir išmintis šiai giminei iš tiesų stulbina. Jų tikėjimas Dievu ir rūpestis savo tauta kėlė Lietuvą dvasine, kultūrine, moksline ir ekonomine prasme. Jie buvo didikai, tačiau rūpinosi savo pavaldiniais ir labai gerai suprato, kad paprasti žmonės yra svarbūs ir eilinio žmogaus sėkmė reiškė jų sėkmę. Jie iškentė to laikmečio negandas, sunkumus, tačiau nepraradę tikėjimo iškeliavo pas Dievą palikdami pavyzdį ir įkvėpimą tarnauti iš visos širdies Aukščiausiajam ir savo tautai.
Panevėžio bažnyčios narys Marius Jukna
Nuotraukos Audriaus Valinsko
