Prieš daugelį metų išgirdau vieno mokytojo pasakytą mintį, kurios negaliu pamiršti. Pasak jo, kiekviena švietimo institucija, turi dvi mokomųjų dalykų programas: formalųjį ir neformalųjį mokymą.
Formali programa sudaroma iš suderintų dalykų, tokių kaip: algebra, geografija, literatūra, istorija, fizika... Dėstytojai, mokyklos administracija ir tėvai nusprendžia, o kartais net kovoja dėl to, ką reikia įtraukti į formaliąją programą. Tačiau žmonės mokosi ne tik nustatytų, bet ir oficialiai neįvardytų dalykų. Keliami tokie klausimai: kurie mokiniai mylimi, o kurie ignoruojami? Su kuriais žmonėmis norima sėdėti prie vieno stalo kavinėje, o kurie sėdi vieni? Kaip yra išsidėsčiusios grupės: sportininkai, sporto aistruoliai, šachmatų klubo nariai ir atstumtieji? Iš kurių dažniausiai šaipomasi? Kieno kūno formos tobulos? Ką reiškia žodis „šaunus", ir kurie tokie yra?
Oficiali, formali mokymo programa yra iš anksto apgalvota. Neformalus, neįvardintas mokymasis yra įgimtas. Mokantis formalių dalykų viskas yra aišku, bet mes mokomės ir subtilių, nepastebimų, neapčiuopiamų dalykų.
Tai, ką išmokstame, mokydamiesi oficialiai nustatytų dalykų, dažnai išgaruoja iškart po baigiamųjų egzaminų ar net greičiau. Tačiau tai, ko išmoko pats gyvenimas, dažnai išlieka ilgam.
Jei kyla prieštaravimų tarp to, ką sako formalus mokymas, ir ko moko neformalusis, žmonės visada labiau linkę tikėti neformaliuoju mokymu. Visada.
Tai man taip gyva ir akivaizdu, kadangi aš dirbu bažnyčioje. Mes turime formalaus mokymo programą: organizuojame Biblijos studijas, savaitgaliais pamokslaujame, aiškinamės mažose grupelėse, jį atspindi ir giedamos giesmės. Kalbu apie tai, ko išmokstame studijuodami laišką Romiečiams, gilindamiesi į maldą, apmąstant Dievo žodį, ar veikiant Dvasios dovanoms.
Bet svarbūs ir tie oficialiai neįvardijami dalykai, ką žmonės stebi ir iš ko mokosi: kam pataikaujama, o kas yra ignoruojama? Kaip sutaria tarnaujantys ir vadovai, kai jie nėra ant scenos, kai jų niekas nemato? Kaip reaguojama mažoje grupelėje, kai kas nors papasakoja apie savo nešvarią ir sunkiai sprendžiamą problemą? Ar kai užklumpa problema, vadovai supanikuoja, susierzina, ar reaguoja švelniai, pasitikėdami Dievu? Ar iškilus konfliktams siekiama juos spręsti, ar paprasčiausiai atsitraukiama? Ar bažnyčios tarnautojų komanda dažnai išsigąsta?
Neseniai viena pora papasakojo apie bažnyčią, kurią neseniai pradėjo lankyti. Ši bažnyčia didžiuojasi, kad pasiekia netikinčius žmones. Tačiau buvo akivaizdu, kad hipius ir menininkus jie mėgo labiau nei kitus. Formalus jų mokymas sako, kad Dievas nėra šališkas ir su visais elgiasi vienodai, tačiau neformalus mokymas sakė: nereikia tikėtis labai artimų santykių, jei tavo marškiniai sukišti į kelnes.
Prieš oficialiai ko nors mokydamas, turiu galimybę iš anksto apgalvoti, ką kalbėsiu. Galiu tai surepetuoti, sugalvoti šmaikščių ir nuolankiai skambančių asmeninių pavyzdžių. Tačiau visą laiką aš mokau ne tik to, apie ką kalbu. Ir tam aš negaliu pasiruošti, nes tai paprasčiausiai teka iš manęs. Aš mokau ir tada, kai koks nors komandos narys nepakankamai gerai atlieka savo darbą, ir aš jį pakenčiu. Mokau, kai koks nors vadovas ima pykti, ir aš, užuot jam pasipriešinęs, jį nuraminu.
Mes linkę pervertinti tai, ką žmonės išmoksta iš mūsų formalaus mokymo (mane ilgai neramino tai, kad žmonės dažnai sakydavo, jog vertina mano pamokslus, tačiau įvardindavo tai, kas būdavo visiškai priešinga tam, ko aš mokiau). Ir nepakankamai įvertiname tai, ko žmonės išmoksta stebėdami bažnyčios vadovų, tarnautojų ir narių gyvenimą, jų elgesį. Kartais šios dvi sferos prieštarauja viena kitai: kai tvirtiname, kad „Dievas taip pamilo pasaulį...", tačiau iš tiesų gėrimės tik tais, kurie yra gražūs, naudingi, šaunūs ir stiprūs. Žmonės visada priima žinią, kurią perduoda ne mūsų formalus mokymas, bet mūsų elgesys ir gyvenimas. Visada.
Ko mes iš tiesų mokome?
Kaip atpažinti tai, ko iš tiesų moko mūsų bažnyčios? Bandydami konkrečiau nustatyti savo bažnyčios efektyvumą, pakabinome skelbimų lentą, kur pateikdavome įvairių duomenų (duomenis atnaujindavome kartą per mėnesį). Bandėme nustatyti, kiek žmonės yra įsitraukę į bendruomenę, šlovinimą, kiek skelbė Evangeliją ir aukojo.
Mes suvokėme, kad kai kuriuos dalykus sunkiau įvertinti, todėl periodiškai kartu su vyresniaisiais aptardavome, kas, žvelgiant į bendruomenę, kelia nerimą? Apie ką dažniausiai žmonės kalbasi? Koks yra žmonių užimtumo lygis? Ar maldos susirinkimai yra nuoširdūs ir gausiai lankomi?
Kadangi mūsų bažnyčiai yra daugiau nei 130 metų, mes turime dirbti, kad pamatytume, ką apie ją mąsto netikintys žmonės. Neseniai grupelė mūsų bažnyčios žmonių paprašė kelių „slaptų lankytojų" dalyvauti tarnavimuose ir papasakoti mums, kaip jiems viskas atrodo iš šalies (panašiai kaip laikraščio kritikas, norintis aprašyti restoraną, pradžioje „slapta" ateina įvertinti situacijos. Skirtumas tik toks, kad šią apžvalgą skaitėme mes patys.)
Buvo nuostabu pažvelgti į savo bažnyčią nepažįstamų žmonių akimis. Turėjome galimybę pamatyti, kur mūsų elgesys sutampa su tuo, ką sakome tikį, o kur skiriasi. Buvo daug padrąsinančių komentarų, bet skaudžiausias buvo pastebėjimas, kad nors mes daug kalbame žmonėms apie meilę, žmonės ne visada tai jaučia; kelis kartus į bažnyčią atėjęs žmogus nemato, kad tai būtų mūsų prioritetas.
Kitas indikatorius yra tarnautojų komandos santykiai. Vienoje bažnyčioje šlovinimo vadovas nesikalba su tarnavimo jaunimui įkūrėju. Jie pavydi vienas kitam, tarpusavyje konkuruoja ir vienas kitą įtarinėja. Abu jie yra talentingi ir atsidavę savo darbui, todėl bažnyčia leidžia jiems gyventi priešingose barikadų pusėse.
Formalusis bažnyčios mokymas moko tokių dalykų, kaip ir Evangelijos pagal Matą 18 skyriaus 15 eilutė, kur Jėzus įsako žmonėms siekti santarvės, tačiau bendruomenę lankantys žmonės mato, kad talentas ir išorinė sėkmė dažnai yra svarbiau nei susitaikymas ir tikrumas.
Kita vertus, žinau, kad vienoje bažnyčių laikomasi nuostatos, kad nuolat konfliktuojantis komandos narys gali būti net išmestas iš bendruomenės. Tačiau jie konfliktuoja. Netobula bendruomenė. Tačiau konfliktų sprendimo koeficientas toje bažnyčioje yra žymiai didesnis, nei anksčiau minėtoje.
Kai aš pirmą kartą atvykau į šią bažnyčią, nusipiešiau mažą mūsų vadovų komandos sociogramą: kas su kuo bendrauja? Kas atsitraukęs? Kokie yra atstumai? Kokios draugijos? Tai buvo labai naudinga informacija, siekiant sužinoti, kokią įtaką neformalus mokymas daro pagrindiniams žmonėms.
Žvelgiant į tai, kas ne taip akivaizdu
Kartą girdėjau vieną žmogų, sakantį: „Mes parodysime jums kelią išeiti iš bet kokios problemos". Pats mokymas negali išspręsti visų problemų, bet, susidūrę su problema, galime pradėti ją spręsti ją pripažindami ir ieškodami sprendimo.
Kartais labai padėti gali paprasta, tiesi mintis. Žinau vieną pastorių, kuris kovojo su paplitusia nuomone, jog norint priklausyti jo bažnyčiai, negalima turėti jokių rimtų problemų. Jis kalbėjosi su keliais žmonėmis, kurie pasakojo įspūdžius, pirmą kartą apsilankius toje bažnyčioje: „Nemaniau, kad čia kada nors pritapsiu. Visi atrodė per daug artimi. Žiūrint į žmones po susirinkimo, atrodė, jog jie susirinkę į kokteilių vakarėlį". Šis žmogus, stebėtojas, tiksliai įvardijo problemą.
Žinau kitą bažnyčią, priemiestyje, apsuptą kelių restoranų. Keletas restorano darbuotojų sakė, kad jie nelaukė žmonių iš bažnyčios, nes jie šykščiai dalija arbatpinigius. Vienas padavėjas pasakojo, kaip vieną sekmadienio popietę pasigirdo šūksniai: „Krikščionys! Ateina krikščionys!" Tai sužinojęs pastorius mokė bendruomenę dosniai duoti arbatpinigių.
Turbūt didžiausią įtaką bažnyčios neformaliam mokymui daro joje dirbantys žmonės. Tai yra itin svarbu. Vis daugiau bažnyčių kalba apie dvasinį augimą, brėžia tam tikras kryptis. Dažnai kyla klausimas: koks žmogus gali formuoti mūsų dvasinį gyvenimą? Svarbiausias kriterijus yra šis: samdykite tą, kurio charakterį, nuolankumą ir požiūrius jūs norėtumėte matyti plintant bažnyčioje ir savyje. Ne tą, kuris perskaitė daug Mertono ar Nouveno knygų, ne tą, kuris turi dvasinio lyderio sertifikatą. Nebūtinai susimąsčiusį, akademiškai intravertą, vienuolio pažiūras turintį pirmūną.
Pateiksiu pavyzdį: Ralfas stebi dvasinį augimą savo bažnyčioje. Jis rašo apie tai, moko. Daug kas galvoja, kad jis yra šios srities specialistas. Jis mėgsta vardinti svarbius žmones, nė penkių minučių negali pakalbėti, nepaminėdamas, koks svarbus jis yra ir kiek daug ryšių jis turi.
Darbas, siekiant ugdyti žmonių dvasią, skiriasi nuo chirurgo darbo. Nieko neturiu prieš arogantiškus chirurgus, jei jie išties yra geri specialistai. Tačiau, jei kas nors nori daryti įtaką mano dvasiniam gyvenimui, jis turi būti bent jau pusiaukelėje į tą gyvenimą, kurį norėčiau gyventi.
Ugdyti, formuoti dvasią reikia šio to daugiau, nei tik būti įvairių metodų ekspertu. Reikalingas ne tik gebėjimas teisingai ištarti lectio divina, teikti pirmumą Ignaco Lojolos, o ne Riko Voreno siūlomoms dvasinėms pratyboms, ar žinoti, koks yra skirtumas tarp jausmų ir sielos. Reikalinga išmintis, norint suvokti, kaip formuojama mūsų dvasia - valia, vidinis „aš" ir charakteris. Svarbu lavinti ir ugdyti save taip, kad ir kiti žmonės norėtų augti taip, kaip augate jūs.
Paprastas būdas įvertinti tuos neformalius, subtilius dalykus, iš kurių žmonės irgi mokosi, - pasikalbėti su tarnaujančiųjų komanda ir pagrindiniais vadovais apie jų dvasinį gyvenimą.
Eugene Petersonas aprašo, kaip jam pradėjus bažnyčią, jį stebintis tarnautojas atkakliai siūlė jam fiksuoti bažnyčios statistikos duomenis ir nuolat vertinti savo dvasinį gyvenimą, tačiau E. Petersonas įtarė, kad jiems svarbūs buvo tik skaičiai, todėl juokaudamas ėmėsi kurti medžiagą apie savo dvasinį gyvenimą. Jis sugalvojo pradėti aprašydamas smukimą į gilią depresiją. Tačiau jokios reakcijos nesulaukė. Jis parašė įsivėlęs į romaną, kuris vėliau buvo atskleistas, - dėl to padidėjo bažnyčios lankytojų skaičius, nes paaiškėjo, kad toje bendruomenėje buvo daug palaidūnų. Niekas iš valdžios atstovų nė nemirktelėjo. Kiekvienas įrašas buvo vis absurdiškesnis. Galiausiai jis parašė apie bendruomenėje vartojamus haliucinogeninius preparatus...
Bažnyčioms reikia žinoti, kaip jos nori paveikti savo darbuotojų ir vadovų komandos dvasinį gyvenimą. Kai kuriose bažnyčiose į etatinių darbuotojų dienotvarkę yra įtrauktos „atsiskyrimo ir atsitraukimo dienos". Nemanau, kad tai gera mintis. Manau, kad turime sukurti gyvenimo modelį, prie kurio kviestume prisijungti ir savo bendruomenės žmones. Daugelis dirbančių žmonių neturi laisvų dienų, kurias galėtų skirti tik maldai ar pasninkui. Galvoju, jog jei kviesime žmones įsitraukti į bendruomenės veiklą, kaip mes patys tai darome, tai padės mums atrasti vienybę.
Tačiau, mano nuomone, yra gerai tarnaujančiųjų komandai užduoti keletą klausimų apie jų gyvenimą ir santykius. Ar mums lengva kartu juoktis? Ar dėl skaičių ir metodų jaučiame įtampą ir nejaukumą? Ar užsimezgė naujų draugysčių tarp skirtingų skyrių ar tarnavimų? Kiek žmonių turi gerą ir artimą draugą? Kaip lengvai pasiduodame, kai susiduriame su sunkumais? Kiek stengiamės suteikti džiaugsmo vienas kitam? Kaip dažnai pasireiškia ciniškumas?
Neformalių pamokų svarba
Jei kalbėtume apie mano gyvenimą ir mano mokymąsi, atrastume papildomą dimensiją. Viena iš egzistencijos ironijų yra tai, kad aš kiaurai galiu matyti bet kokį žmogų planetoje (teoriškai), išskyrus vieną. Tačiau yra vienas žmogus, kurio aš niekada negaliu viso matyti. Tai - aš pats. Ir tai tinka ne tik kalbant apie kūną, bet ir kalbant apie dvasią.
Jėzus, visų laikų didžiausias Mokytojas, buvo ir savaiminio mokymosi, mokymosi stebint meistras. Riba tarp „mokymo laiko" ir „nemokymo laiko" mūsų bažnyčiose yra nubrėžta aiškiai: šlovinimo tarnavimas ir pamokos aiškiai atskirti, žmonės tikisi paruoštų pasisakymų. Tačiau išėję iš bažnyčios, mašinų stovėjimo aikštelėse ir kitur mes tampame savimi.
Jėzus ir Jo mažoji kaimenė nebuvo nubrėžusi ribos tarp „mokymo laiko" ir „tiesiog gyvenimo". Jėzus taip puikiai suprato Tėvą, kad niekas Jam nebuvo paslėpta ir Jis niekuomet nesiliovė mokyti.
„Dėl ko eidami keliu jūs ginčijotės?", - kartą paklausė Jis. Mokiniai nenorėjo atsakyti, nes ginčijosi, kuris yra didesnis...
Jis plovė mokiniams kojas, laimino vaikus, kalbėjosi su įtartinos reputacijos samariete. Jis buvo nuplaktas šventykloje. Jis atkreipė dėmesį į našlę, atiduodančią paskutiniuosius savo skatikus. Jis pastebėjo, kaip žmonės siekia garbingų vietų puotoje.
Jis mokė nuolatos. Ne dėl to, kad būtų buvęs didelis pedantas. Tačiau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jūs ir aš ko nors mokomės ir mokome. Mūsų veiksmai ir žodžiai skelbia mūsų įsitikinimus ir kviečia kitus žmones į tai reaguoti, tai atspindėti. Visada. Jėzus paprasčiausiai žinojo daugiau nei mes visi.
Paulius sakė Timotiejui: Žiūrėk savęs ir mokymo (1 Tim 4, 16). Jei doktrinos yra formalusis mokymas, tai gyvenimas yra slaptoji, nepastebima mokymo pusė. Ir man reikalingi žmonės, kurie padėtų man pamatyti, ko savo gyvenimu aš mokau kitus.
Prieš keletą mėnesių mano žmona pasikvietė mane į kambarį, uždarė duris ir pasakė, kad mums reikia pasikalbėti. Ji pastebėjo, jog tuomet, kai mūsų santuokoje viskas einasi kuo puikiausiai, mes tarnaujame vienas kitam kaip partneriai ir mūsų vaikai mato, kaip mes dalijamės naštomis, tačiau pastaruoju metu taip nėra. Ji pastebėjo, jog kai mūsų santuokoje viskas gerai, mes žinome visas vienas kito gyvenimo smulkmenas, tačiau aš pradėjau to nepaisyti. Ji priekaištavo, jog šiuo metu aš esu per daug užsiėmęs kitais dalykais...
Ji priminė man vieną iš mūsų pasimatymų, kai važiavome pažiūrėti šokančių fontanų netoli Disneilendo. Tąkart laukiau jos išeinant iš tualeto, o kai ji išėjo, aš garsiai ir teatrališkai pasakiau: „Pagaliau! Moterie, negaliu patikėti, kad privertei mane čia laukti valandų valandas!".
Tuomet ji iškart taip pat garsiai atsakė: „Tau nebūtų reikėję taip ilgai manęs laukti, jei nebūtum primygtinai reikalavęs, kad tavo mama gyventų su mumis. Taigi aš turėjau jai padėti". Tai buvo antrasis mūsų pasimatymas ir aš pagalvojau: Ši moteris man patinka!
Nensė papasakojo šią istoriją ir priminė man, jog kai gyvenu teisingai, visi džiaugiamės laisve ir gyvenimu. „Man reikia to vaikino, - ištarė ji. - Aš jo pasiilgau."
Ir, žinoma, ji buvo teisi. Nepasakiau jai to iškart, nes man buvo liūdna. Tačiau keletą dienų po to, aš itin ryškiai pamačiau skirtumą tarp to, ko aš oficialiai mokau ir ko moko mano gyvenimas.
Šviesa nušvito, kai suvokiau, kad gyvenime žymiai svarbiau mano gyvenimo būdas, charakteris nei tai, koks sėkmingas mokytojas aš esu. Ne todėl, kad aš turiu to norėti, bet aš iš tiesų to noriu. Iliuzija yra tikėti, jog jei man sekasi mokyti ir rašyti formalias programas, tai ta sėkmė atneš gyvybę bei džiaugsmą ir į vidinį, slaptą mano gyvenimą. Mes esame gundomi taip mąstyti, tačiau svarbiau daugiau dėmesio skirti vidiniam gyvenimui, pamąstyti, ko moko mūsų charakteris ir gyvenimo būdas. Ir ne todėl, kad privalau taip elgtis, - tame „privalau" nėra jėgos.
Kiekvieno mokytojo, kiekvienos bažnyčios gyvenimas susideda iš formalaus ir neformalaus mokymo ir mokymosi. Formalus mokymas yra svarbus, tačiau tai nėra svarbiau nei neformalus, savaiminis mokymasis, nes būtent ta neformali, slapta mokymo „programa" formuoja sielą.
Paruošta pagal str., spausdintą žrn. „Leadership" (2009 m. žiema).
Vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Deimantės Bazytės
