„Vaikinai, man malonu pranešti, kad šių metų geriausiu žaidžiančiuoju treneriu išrinktas Džimis Kleivenas". Aš apmiriau. Negalėjau patikėti, kad mokyklos beisbolo treneris geriausiu metų žaidžiančiuoju treneriu išrinko Džimį Kleiveną.
Juk man šiais metais sekėsi geriausiai! Dvejus metus aš laukiau šio titulo, ir tai buvo mano metai!
Džimis Kleivenas - puikus vaikinas, bet jis nebuvo geriausias komandos žaidėjas. Šiais metais aš sumušiau rekordą, todėl negalėjau patikėti, kad mano žaidimas liko nepastebėtas. Greičiausiai įsivėlė klaida... O gal tai pokštas?
Nuėjau pas trenerį ir supratingai nusišypsojau. „Džonai, - kreipėsi į mane treneris, - tu turi įgimtą talentą. Dėl greitos reakcijos tau gerai sekasi atmušti. Bet tu nežinai pagrindinio, treneriui itin svarbaus dalyko - dėl to ir negavai šio titulo. Jeigu mušėjas praranda kamuolį, tu leistum jam pasitraukti, nelieptum nepaleisti kamuolio iš akių. O Džimis treniruoja mušėją, patardamas, kaip užsimoti, pastebi, kai mušėjas netinkamai ištiesia ranką. Džimis žino, ar žaidėjas stebi kamuolį, kai šis ištrūksta iš padavėjo rankos. Džimis puikiai išmano beisbolą, nes pats viską turėjo išstudijuoti, kad pats tobulėtų. O jums užtekdavo tik užsimoti lazda!"
Išgirdęs šiuos trenerio žodžius, likau apstulbęs, bet jis buvo teisus. Iš tiesų neturėjau supratimo, kaip pamokyti kitus geriau žaisti. Tai, ką dariau, man sekėsi lengvai.
Šis patyrimas mane pakeitė. Nuo to laiko prisimenu tai ir taikau visose savo gyvenimo sferose, įskaitant ir dvasinį savo gyvenimą, o prieš keletą metų leidausi į kelionę, kad suprasčiau, kaip pamokyti kitus to, ką žinau ir darau.
Charakterio ugdymas
Dievotą charakterį ir įpročius turintys žmonės efektyviai tarnauja Dievo karalystėje. Nors yra daug talentingų ir pateptų mokytojų, dievoto charakterio žmonės moko ne tik žodžiais, bet ir darbais, savo gyvenimo būdu, ir tai iš tiesų daro didelę įtaką. Kas mes, mokytojai, esame, yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir tai, ko mes mokome. Keistis žmones labiau įkvepia tai, kas esame, nei tai, ką žinome.
Turime nuspręsti imtis reikiamų priemonių ir sustiprinti savo moralinius principus, gyvendami taip, kaip pamokslaujame.
Moralinis šventumas gali būti ugdomas studijuojant Bibliją, leidžiant laiką su Dievu ir kasdieną darant teisingus pasirinkimus - mėgstu tai vadinti „slaptomis pergalėmis". Tos slaptos pergalės užtikrina ilgalaikę sėkmę karalystėje.
Apie charakterį bažnyčioje kalbama dažnai, bet, deja, retai žmonės mokomi, kaip jį išsiugdyti.
Turbūt visi žinome pavyzdžių, kai žmonėms buvo suteikiama lyderio pozicija dėl patepimo ir dovanų, nors tie žmonės ir nepasižymėjo geru charakteriu. Prisimename ir liūdnus jų tarnystės rezultatus. Jie buvo labai apdovanoti ir patepti, bet moralės trūkumas atvedė į žlugimą (prisiminkime Samsono atvejį).
Kai dovanos pranoksta charakterį, žmogus patiria stresą ir nerimą, jaučia spaudimą visuomet gerai pasirodyti ir laimėti, mano turįs išsaugoti reputaciją. Giliai viduje jis bijo leisti Dievui veikti savo tarnavimo sferoje, todėl stengiasi užbėgti Dievui už akių ir iškelia save, nelaukdamas, kol Dievas jį iš tiesų subrandins.
Studijuodamas Bibliją ir mąstydamas apie Dievo požiūrį į charakterį, padariau išvadą, kad apie sveiką, dievotą charakterį kalba 4 komponentai: meilė, dora, branda ir išmintis.
Meilė yra kiekvieno tarnavimo pamatas. Apaštalas Paulius rašo: Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas (1 Kor 13, 2). Koks pareiškimas! Kiek Dievo karalystės istorijoje buvo apdovanotų „niekų" - žmonių, kurie darė stebuklus, bet niekada nepažino Kristaus meilės ir nesuprato, kaip svarbu asmeniškai bendrauti su Dievu! Meilė yra pirmasis Šventosios Dvasios vaisius, paminėtas laiške Galatams (Gal 5, 22).
Būti doram reiškia nuolatos, bet kokiomis aplinkybėmis, būti sąžiningam. Mokytojai turi įgyti žmonių, kuriuos moko, ugdo ir veda, pasitikėjimą. Jeigu mokytojas yra doras, ne dvilypis, studentas geriau atsimins, ką jis ar ji moko, nes mokinys matys, kad mokytojo veiksmai ne-prieštarauja jo žodžiams. Jėzus pasižymėjo ypatingu dorumu - Jo mokiniai žinojo, kad Jis visuomet elgiasi ir gyvena taip, kaip pamokslauja. Tai įkvėpė juos siekti būti tokiems kaip Jėzus - tiek žodžiais, tiek darbais.
Pagrindiniai brandos požymiai - tai sveikas mąstymas ir teisingų sprendimų priėmimas. Dvasiškai bręstame patirdami išmėginimus ir gyvenimo ugnį. Izaijo pranašystėje Dievas sako: Aš apvaliau tave ugnimi, bet ne kaip sidabrą, Aš išbandžiau tave vargų krosnyje (Iz 48, 10). Ta krosnis būna itin karšta, kai mes nulipame nuo scenos, gyvename paprastą savo gyvenimą ir mūsų niekas nemato.
Dievas asmeniškai tiria žmogaus charakterį, kad šis tvirtėtų ir bręstų. Brandos rezultatas yra romumas, nuolankumas, t.y., kaip mes bendraujame vieni su kitais. Branda leidžia mums laikyti kitus aukščiau už save, padeda įžvelgti Dievo planą mus supančiame chaose.
Išmintis suvokia, jog Dievas yra Tas, kuris apdovanoja žmones talentais bei patepimu, ir pripažįsta, kad šiaip jau mes patys nė vienas nesame gabūs ir išmintingi. Jei norime būti išmintingi, turime būti nuolankūs.
Taigi, svarbiausi esame ne mes, svarbiausias yra Dievas ir Jo karalystė. Jei mąstome kitaip, čia pat mūsų gyvenime pasireiškia pavydas. Siekime turėti širdį, kuri laimina kitų turimas dovanas ir suvokia, kad visos dovanos yra iš Dievo, kad aprūpintų kitus ir Dievo karalystė toliau plėstųsi žemėje.
Budėkime
Neįmanoma tapti didžiu žmogumi Dievo karalystėje, neišgyvenus išdavystės, skausmo ir sunkumų. Štai keletas pavyzdžių iš Dievo žodžio:
- daugelį metų Juozapas vergavo Egipte, buvo neteisingai kalinamas, bet po to tapo antruoju žmogumi pagal pareigas visame Egipte;
- Gedeonas išlaisvino izraelitus iš priešų tik įveikęs savo baimę ir nesaugumą;
- Samuelis paliko savo tėvus ir vienas tarnavo šventykloje, kol tapo didis pranašas ir teisėjas;
- Dovydas tapo mylimu karaliumi, bet prieš tai daug metų gyveno olose, jam nuolatos grėsė mirtis;
- Paulius buvo apakęs, o kai jo tarnavimas pradėjo plėstis, buvo persekiojamas.
Šios asmeninės kovos išugdė didžius Dievo žmones. Tokiu pačiu būdu slaptos pergalės mūsų kasdieniame gyvenime formuoja ir mūsų elgesį viešumoje.
Kaip mes gyvename, kai mūsų niekas nemato? Kaip elgiamės su savo sutuoktiniu? Ar kokybiškai leidžiame laiką su savo vaikais? Ar esame dvasiškai ir finansiškai dosnūs? Ar įveikėme atmetimą ir baimę, kurie nuodija mūsų gyvenimą? Ar siekiame atstatyti sugriautus santykius? Ar laiminame kitus? Šie ir į juos panašūs dalykai atrodo nereikšmingi, bet asmeninės pergalės kasdieniame gyvenime formuoja tvirtą pamatą charakteriui, kuriam Dievas gali patikėti vis didesnes tarnavimo atsakomybes.
Kai Dovydas, prieš stodamas į kovą su Galijotu, ieškojo Sauliaus pritarimo, jis papasakojo karaliui apie slaptas savo pergales: Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos, aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau. Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės. Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų (1 Sam 17, 34-37).
Slaptos Dovydo pergalės, kurias jis laimėjo būdamas piemeniu, suteikė jam, kaip Izraelio ateities gynėjui, tikėjimo ir pasitikėjimo viešai stoti į kovą su Galijotu. Taip, ramiai ir nuolankiai, kai niekas nematė, buvo ugdomas būsimojo karaliaus charakteris. Dovydas nė neįtarė, kad vieną dieną tie įvykiai leis Dievui jį panaudoti. Kai laimime savo asmenines kovas, Dievas gali mumis pasitikėti ir suteikti didesnę atsakomybę mokyti kitus.
Aš manau, kad žmogų sudaro trys dalys: kūnas (kaulai ir kraujas), siela (mūsų protas, valia ir emocijos) ir dvasia, kuri yra išminties ir tikėjimo šaltinis, sąžinė. Visi tarnavimai - mokymas, ugdymas, vadovavimas ir lavinimas - kyla iš vienos iš trijų mūsų esybės dalių ir pagal tai mokymą taip pat būtų galima suskirstyti į tris panašius tipus: produktyvų, kūrybingą bei dvasinį mokymą.
Produktyvus mokymas vyksta tuomet, kai mūsų kūnai kontroliuojami. Tai susiję su veikimu, tam tikrų darbų įvykdymu, tikslais ir jų siekimu. Mokytojams tai reiškia tvirtai laikytis taisyklių ruošiant pamokų planus. Jeigu nebudėsime, mūsų meilė mokymui virs darbu, nes kova prieš laiką mus sunaikins.
Produktyvus mokymas neatneša ilgalaikių pokyčių. Tai - lyg nesibaigiantis informacijos srautas, pateikiamas studentams, kad šie pasiektų geresnių testo rezultatų. Šis mokymo lygmuo nereikalauja išmoktą medžiagą taikyti gyvenime.
Kūrybingas mokymas - mūsų sielų vaisius, jį būtų galima pavadinti ir vaizdingu mokymu. Mūsų emocijos suteikia aistrą mokyti, o mūsų valia nusprendžia užfiksuoti tuos jausmus pamokoje. Mūsų mintys sujungia aistrą bei troškimą ir paverčia tai pastangomis.
Mokytojai, kurie moko turėdami tokią perspektyvą, mano, kad jie turi ką nors išrasti ir suformuluoti tam tikras idėjas. Kūrybingas mokymas gali trumpam pakeisti žmogų, bet jis nepadaro žmogui jokio amžino efekto. Tai, ką išmoko, studentai gali pritaikyti savo užduotims, bet nesupranta, kaip tai pritaikyti savo gyvenime.
Dvasinis mokymas kyla iš bendravimo su Šventąja Dvasia. Tai - bendravimas iš mokytojo dvasios į mokinio dvasią, veikiant Šventosios Dvasios jėgai. Žmogaus dvasia sujungia mus su Dievu.
Dėl atpirkimo mūsų dvasia yra bendraujanti dvasia, ir Šventoji Dvasia, esanti mumyse, daro įtaką kitiems. Kad įgyvendintų Dievo suplanuotą nuostabų darbą, dvasia pasitelkia pagalbon sielą ir kūną.
Nors yra daug talentingų mokytojų, manau, jog dvasinių dalykų gali mokyti tik krikščionys. Kai Šventoji Dvasia bendrauja per mus su kitais, tai iš esmės keičia žmogų, ir tie pokyčiai yra amžini. Tuomet mokiniai sako: „Aš nesu toks, koks buvau. Mano gyvenimas pasikeitė". „Sielinis" arba kūrybingas mokymas gali atnešti laikinus pokyčius į žmogaus gyvenimą, bet dvasinis mokymas pakeičia asmenį amžiams.
Todėl iššūkis mokytojams - atidžiai klausyti Šventosios Dvasios. Mes nuolatos turime būti jautrūs Šventajai dvasiai ir siekti vis apvalyti sielas nuo to, kas trukdo Šventajai Dvasiai vadovauti mūsų gyvenime. Turime rašyti ir saugoti savo slaptų pergalių istoriją.
Norint suprasti, kaip atskirti, kada kalba mūsų siela, o kada veda Šventoji Dvasia, reikalinga disciplina ir patirtis. Turime vis daugiau ir daugiau atsiduoti Dievui, kad kuo daugiau Jo Dvasia galėtų veikti mumyse ir per mus.
Dievas nori mokyti mus šiandien to, kas įkvėps kitus rytoj. Jis žino, kas bus, ne tik kas yra ar kas buvo. Kartais mes pasitenkiname dvasinių įžvalgų atplaišomis, bet Šventoji Dvasia nori mums aiškiai apreikšti Dievą ir Jo kelius. Mokyti kitus yra didelė atsakomybė, Dievo patikėta tiems, kuriais Jis pasitiki ir mano, kad jie gali tą naštą nešti. Mes, mokytojai, turime ugdytis dievišką charakterį, gyventi dorai ir bręsti, kad galėtume suprasti Dievo planus ir vizijas tiems, kuriuos esame pašaukti mokyti.
Tik Viešpats, padėdamas mums siekti slaptų pergalių, gali padaryti, kad mūsų gyvenimas būtų svarus ir ilgalaikis įnašas į Jo amžinąją karalystę. Tik tada mes galėsime padėti kitiems pasiekti jaudinančių patyrimų, kuriuos Dievas yra jiems numatęs.
Iš žrn. „Ministries Today" (2004 m. kovas/balandis)
vertė Jurgita Tirūnienė
Nuotr. Deimantės Bazytės
