Žodį „širdis" šiandien vartojame įvairiausiose situacijose. Retkarčiais jis sužadina sentimentus.
Tačiau šiandieninėje kalboje šio žodžio reikšmė ne visai tokia, kokią vartojo Senąjį Testamentą užrašę žmonės.
Pakartoto Įstatymo knygoje yra eilutė, nurodanti, kokiame Šventojo Rašto kontekste būdavo vartojamas žodis „širdis". „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje" (Įst 6, 4-6). Hebrajams širdis reiškė žmogaus esybę - jo intelektą, emocijas ir valią.
Mokymo procesas vyksta tuomet, kai vienas žmogus, kurio esybė jau yra pakeista antgamtine Dievo malone, ta pačia malone siekia pakeisti kitus žmones, jų esybę. Kokia privilegija!
Nėra nieko paprasčiau, kaip atrasti kelią į žmogaus mintis. Kur kas sunkiau atrasti kelią į jo širdį, tačiau tai - naudingiau. Tiesą sakant, tai keičia gyvenimą.
Charakteris - jausmingumas - turinys
Komunikavimo procesą Sokratui pavyko apibendrinti trimis šauniomis sąvokomis, kurias jis pavadino ethos, pathos ir logos. Sąvoka ethos apibrėžia žmogaus charakterį. Sąvoka pathos reiškia jausmingumą. Sąvoka logos apima turinį.
Ethos (gr. būdas), pasak Sokrato, tai mokytojo kaip patikimo žmogaus vardo pelnymas, įgytas mokinių pasitikėjimas. Sokratas suvokė, jog tai, kas esi, yra žymiai svarbiau nei tai, ką sakai ar darai. Koks žmogus yra ir lemia tai, ką jis sako ar daro. Tai, koks jūs esate kaip žmogus, padės jums kaip kalbėtojui, įtikintojui ir komunikuotojui. Jūs turite būti patrauklus tiems, kurie iš jūsų mokosi. Jie turi pasitikėti jumis, o kuo labiau jumis pasitikės, tuo daugiau turinio galėsite jiems perteikti.
Pathos (gr. jausmas, aistra, entuziazmas), arba jausmingumas, lemia, kaip mokytojui seksis išjudinti klausytojų emocijas, sužadinti troškimą išmokti vieną ar kitą dalyką. Sokratas žinojo, kad veiksmą turi lydėti emocijos. Tai motyvavimo paslaptis. Dievas sukūrė mus emocionaliomis, jaučiančiomis būtybėmis. Sokratas taip pat žinojo, jog kalbėtojams ir mokytojams reikalingas turinys. Įdomu, jog tai jis pavadino žodžiu logos - tuo pačiu graikišku žodžiu, kuris evangelijos pagal Joną pirmame skyriuje vartojamas kalbant apie Jėzų Kristų: „Pradžioje buvo logos, žodis. Logos tapo kūnu ir pasistatė savo palapinę tarp mūsų. Mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos". Siekdamas palaikyti su mumis ryšį, Dievas savo žinią aprengė žmogumi. Būtent tai mes ir esame pašaukti daryti.
Sąvoka logos apima turinio išdėstymą. Esminiai elementai čia yra protas ir supratimas. Tikėdamiesi iš mokinių vienokio ar kitokio elgesio, jūs paaiškinate tokio elgesio priežastis, padedate jiems suvokti jo logiškumą ir pagrįstumą.
Žinoma, be charakterio, be jausmingumo ir be turinio taip pat įmanoma mokyti. Tačiau pagalvokite, kaip tai veikia mokinį.
Būtent mokytojo charakteris sąlygoja mokinio pasitikėjimą. Matydamas jūsų gyvenimo kokybę, žinau, jog kaip mokytojas turite man perduoti kažką labai svarbaus. Žinau, kad galiu jumis pasitikėti. Žinau, jog man nemeluosite.
Pasitikėjimo faktorius - tai, kad galiu jumis pasikliauti, komunikavimo procese yra didžiausias jūsų pliusas. Pasistenkite niekada neprarasti mokinių pasitikėjimo, nes sunkiausia yra atstatyti prarastą pasitikėjimą.
Supraskite, jog efektyvaus komunikavimo esmė kyla iš vidaus. Nuolatos klauskite savęs: „Koks žmogus aš esu?"
Antra, jūsų jausmingumas sužadina mokinio motyvaciją mokytis. Jei pajusiu, jog mane mylite, aš padarysiu viską, ko panorėsite. Kodėl mokiniai sekė paskui Jėzų? Atsakymas paprastas: Jis mylėjo juos. Evangelija sako: „Kristus žiūrėjo į minią ir Jam jų pagailo". Tiek vyrus ir moteris, tiek jaunuolius ir vaikus - visus traukia prie tokio žmogaus, kuris juos myli. Kokius jausmus jums sukelia žmonės? Ar jie jus erzina? Ar verčia susiimti? Ar mylite žmones? O gal jūs jų bijote?
Trečia, jūsų pateikiamas turinys suteikia mokiniui suvokimą. Jūs, mokytojas, kažką supratote - o dabar ir aš, mokinys, taip pat tai suprantu. Aš suvokiu tai, aš atradau, šis suvokimas priklauso man, tai įausta į mano gyvenimo drobę.
Puikiausi komunikuotojai - puikiausi mokytojai - nebūtinai bus matomi žmonės. Tai tiesiog turintys nuostabią širdį žmonės. Tai asmenybės, bendraujančios ir mokančios kitas asmenybes - savo klausytojus.
Mokymo - mokymosi procesas
Pamąstykite, kas iš tiesų yra mokymas ir mokymasis.
Mokymas - tai skatinimas. Ko skatinimas? Žmonių skatinimas mokytis. Tai pats paprasčiausias mokymo apibrėžimas, kokį žinau.
Tarp mokymo ir mokymosi egzistuoja glaudus ryšys. Tai mokymo-mokymosi procesas (atkreipkite dėmesį į brūkšnelį). Šie žodžiai neatskiriami vienas nuo kito. Jei mokinys nesimoko, vadinasi, mes jo nemokėme. Prašau įsidėmėti, jog mokymas yra jūsų darbas, o mokymasis - mokinių. Mokytojas moko, o mokinys privalo mokytis.
Taigi mokymo esmė pirmiausia yra tai, ką darote jūs kaip mokytojas. Mokymosi esmė - ką daro mokinys. Tačiau mokymo efektyvumas matuojamas ne pagal tai, ką darote jūs, o pagal tai, ką daro jūsų mokinys.
Paprasčiausias mokymosi apibrėžimas skambėtų taip: mokymasis - tai keitimasis.
Iš esmės mokymasis reiškia mąstymo, jausmų ir elgesio pasikeitimą: žmogaus prote, emocijose ir valioje įvyksta tam tikros permainos.
Jei žmogus ko nors išmoksta, vadinasi, jis pasikeičia. Štai ką apie tai kalba Paulius laiške Romiečiams: ,,O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė susitapatinti (tapti panašius - liet. vert.) su Jo Sūnaus atvaizdu" (Rom 8, 29). Savo Biblijoje pasibraukite žodį susitapatinti.
Puikiai žinote visą procesą: imi pakelį želė miltelių, ištirpini juos vandenyje, supili skystį į formą ir padedi į šaldytuvą. Po kelių valandų indelį išimi, apverti ant lėkštės- ir prašau, puikiausia želė desertui. Paulius sako: „Jums iš anksto skirta būti supiltiems į Jėzaus Kristaus formą". Į kokius didelius pasikeitimus esame šaukiami! Kokia didelė permaina mūsų laukia.
Šiek tiek toliau, laiško Romiečiams 12 skyriuje, 2 eilutėje, Paulius pavartoja tą patį žodį, sakydamas: „Nesusitapatinkite su šiuo pasauliu". J. B. Phillipsas šią eilutę perfrazuoja taip: „Neleiskite jus supančiam pasauliui įsprausti jus į jo formą". Sudėję abi eilutes, pamatysite jums numatytą dievišką tikslą: jums lemta būti „supiltiems" į Jėzaus Kristaus formą, todėl neleiskite, kad pasaulis įspraustų jus į savąją, nes tai du visiškai priešingi dalykai.
O kaip apsisaugoti ir neleisti pasauliui įspausti mus į jo formą? Paulius atsako: pasikeiskite, atnaujindami savo protą. Pasikeiskite. Tai transformacija. Metamorfozė. Tai pasikeitimas, kuris vyksta ne išorėje, bet viduje - pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
Pasikeitimas. Radikalus pasikeitimas. Taip mes susitapatiname su Dievo Sūnaus atvaizdu.
Jūs ateinate į klasę ir metate jiems iššūkį tapti Jėzaus mokiniais. Drauge atsiverčiate ir skaitote Evangelijos pagal Luką 14 skyrių, keletą kitų Rašto vietų. Tada jūs klausiate:
- Ar norite, kad jūsų gyvenimas pasikeistų?
- Žinoma, - pasigirsta atsakymai.
- Tai atsisakykite jo.
- Atsisakyti!? - pasigirsta šūksnis. - Bet juk gyveni tik vieną kartą! Argi tai nereiškia, jog iš gyvenimo reikia pasiimti viską, ką gali?
Įdomu, jog žmonės, kurie gyvenime nėra nuriję nė lašelio alaus, gali būti persisunkę šia filosofija. Gaudami per dideles dozes pasaulietiško mąstymo, mes pradedame lįsti į pasaulio formą. Tačiau nusigręždami nuo jo, mes atveriame kelią pasikeitimui ir leidžiame gyvai Dievo tiesai veikti mūsų protą, emocijas ir elgesį.
Gaila, bet dažnai su pažinimu mes elgiamės labai neatsakingai. Mes apkrauname žmones pažinimu, tačiau nesugebame jų išmokyti, jog tuomet, kai Dievas jiems apreiškia save, jie yra įpareigojami. Tada kamuolys būna jų rankose.
Ištrauka iš kn. „Keiskime gyvenimus mokydami"
Nuotr. Saulaius B.
